Straipsnio pavadinimui pasirinkau žodžius iš apaštalo Pauliaus Antro laiško Timotiejui: Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis Teisėjas, - ir ne tik man, bet ir visiems, kurie pamilo Jo pasirodymą (2 Tim 4, 8).
Skaitant šias apaštalo mintis dėmesį patraukė frazė „visiems, kurie pamilo Jo pasirodymą". Pradėjau galvoti, ką man ar kitam žmogui reiškia pamilti Jėzaus Kristaus pasirodymą. Apie kokį pasirodymą kalba Paulius? Ar tai antrasis Jėzaus atėjimas? Nemanau. Esu įsitikinęs, jog apaštalas rašo apie Jėzaus pasirodymą, kuris prasidėjo Jo pirmuoju atėjimu į žemę ir per visą krikščionybės erą tesiasi iki laikų pabaigos, o tada bus apvainikuotas antruoju Viešpaties atėjimu. Kodėl daugelis apaštalo amžininkų ir vėlesniais laikais gyvenusių žmonių nepamilo Viešpaties pasirodymo?
Skaitome Senojo Testamento pranašystes apie didingą ir baisią Viešpaties dieną, kai žmonės šauks, kad uolos kristų ant jų ir paslėptų juos nuo Viešpaties veido. Kodėl žmonės slėpsis nuo Jo veido šviesos?
Atsakymą į šiuos klausimus randame Evangelijoje pagal Joną: Šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti (Jn 3, 19). Žmonės prie Dievo gali priartėti tik per atgailą, nes visi nusidėjo. Eidamas į Viešpaties šviesą žmogus pamato tikrąją savo padėtį. Tai skausminga. Todėl ne kiekvienas sutinka atsiverti šiam skausmui. Kartais atrodo, jog paprasčiau yra pasislėpti nuo šviesos, tada ne taip skauda. Paprasčiau ją atmesti, nepripažinti jos.
Pamilti Viešpaties pasirodymą - tai pamilti šviesą, kuri apšviečia mūsų vidų, parodo tikruosius siekius, atveria tai, kas buvo paslėpta. Viešpaties pasirodymas visų pirma yra skausminga akistata. Apie ją liudija evangelijų pasakojimai. Jonas Krikštytojas, Jėzus ir apaštalai skelbė atgailą. Kas nors pasakys, jog Kristus ir Jo apaštalai darė daugybę stebuklų. Taip, stebuklai vyko ir ligoniai pasveikdavo, tačiau apreikšdamas save Dievas troško sugrąžinti žmones į gyvenimo kelią. Minios matė Jėzaus pagydomus ligonius, išlaisvinamus demonų apsėstuosius, bet nesuprato skelbiamos žinios. Jiems pildėsi Izaijo pranašystės žodžiai: Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau (Mt 13, 14-15).
Miestuose, kur Viešpats padarė daugiausiai stebuklų, žmonės džiaugėsi ir didžiavosi Dievo jėgos pasireiškimais, tačiau neatsivėrė atgailai, nepripažino po išoriniu padorumu paslėptų nuodėmių, neįsileido dieviško nuliūdimo, kuris veda į gyvenimą. Tiems miestams buvo skirti labai skaudūs Viešpaties žodžiai: Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę, sėdėdami su ašutine ir pelenuose (Lk 10, 13). Ten gyvenusiems žmonėms patiko ženklai bei stebuklai, tačiau šviesa, kuri apšviečia širdies siekius, juos gąsdino. Viešpats atėjo gelbėti pražuvusių. Norintys atsiverti Jo išgelbėjimui, turi pripažinti beviltišką savo padėtį ir pamatyti savo negebėjimą patikti Dievui. Tokį žeminantį patyrimą dėl savo išdidumo žmogus sunkiai pakelia.
Evangelijos daug kartų paliudija išdidžių žmonių pasipriešinimą Kristaus šviesai. Pasižiūrėkime į vieną iš tokių epizodų:
Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus."Jie Jam atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: Tapsite laisvi?" Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai. Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi. Aš žinau, kad jūs Abraomo palikuonys. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodžiui nėra jumyse vietos. Aš kalbu, ką esu matęs pas savo Tėvą. O jūs darote, ką matėte pas savo tėvą" (Jn 8, 31-38).
Atrodytų, kas galėtų būti nuostabiau už Viešpaties raginimą dėmesingai įsiklausyti į Jo žodžius? Ypač, kai jau esi įtikėjęs Jėzų. Tik klausykis ir apmąstyk tai, ką išgirdai. Tačiau Jėzaus žodžiai apie vergystę užgavo uolių izraelitų savigarbą. Jie pasipriešino Kristaus žodžiams, nes nenorėjo pripažinti savo vidinės nelaisvės. Piktino net mintis apie tai, kad jie yra vergai. Tie žmonės, uoliai besilaikantys iš tėvų perimtų religinių tradicijų, nė už ką nesutiko atsiverti sakomai tiesai, jog vergavo nuodėmei. Jie buvo įsitikinę, kad yra Abraomo palikuonys ir Dievo vaikai. Jei kas nors būtų jų paklausęs, ar jie nuoširdžiai myli Dievą ir laukia Jo šlovės apsireiškimo, jie tikriausiai būtų pasipiktinę pačiu klausimu, nes kaip įmanoma suabejoti jų tikėjimo nuoširdumu?! Tačiau gyviems Viešpaties žodžiams jų širdyse nebuvo vietos. Noras išsaugoti susikurtą dievotų žmonių pavidalą trukdė pripažinti esamą tikrovę. Jie manėsi esą teisūs Dievo tautos žmonės, nors iš tiesų vadovavosi piktojo mintimis.
Trumpai apžvelgę tai, kodėl daugelis žmonių atsisako pamilti Jėzaus pasirodymą, nukreipkime savo dėmesį į tuos Jėzaus amžininkus, kurie atsivėrė Evangelijai. Juos būtų galima apibūdinti vienu žodžiu - „mažutėliai". Evangelijoje pagal Luką skaitome Jėzaus ištarmę:
Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti (Lk 10, 21-22).
Mažutėliai, arba dvasios vargšai, kurių yra dangaus karalystė. Palaimintos jų akys, matančios, ką reiškia sutikti Jėzų iš Nazareto. Palaimintos širdys, kurios nebijo pripažinti savo dvasinio skurdo, savo beviltiškos padėties teisingo Dievo akivaizdoje. Palaiminti atsiveriantys skausmingai tiesai. Atsiverdami skausmui jie atsiveria malonei - begaliniam Dievo gailestingumui, prikeliančiam iš nuodėmės mirties. Dievo žodis apvalo jų siekius bei mintis, gydanti šviesa apšviečia kiekvieną sielos užkampį.
Viena iš tokių palaimintų mažutėlių yra Mortos sesuo Marija. Apie ją skaitome trumpame epizode Luko evangelijoje:
Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių. O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų." Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta" (Lk 10, 38-42).
Dėl šio trumpai papasakoto įvykio Morta ir Marija krikščioniškame pasaulyje tapo bendriniais vardais, simbolizuojančiais veikliąją ir kontempliacinę krikščionybę. Tačiau esu linkęs manyti, jog ši istorija kalba ne apie kontempliacijos išaukštinimą ir veiklumo sumenkinimą.
Morta priėmė Jėzų, bet jos dėmesį užvaldė patarnavimo rūpesčių gausa. Ji blaškėsi tarp daugybės darbų. Buvo įsitikinusi, kad daro tai, kas reikalinga ir ką būtina padaryti. Tie rūpesčiai ją slėgė. Ji nebesidžiaugė tuo, ką darė, bet buvo nepatenkinta. Jos rūpinimasis nebeskleidė to malonaus kvapo, kuris kyla iš Viešpaties malone besiremiančio patarnavimo. Morta staiga atėjo, sustojo priešais Viešpatį ir kreipėsi į Jį suirzusi ir priekaištaudama: „Tau nerūpi, kad sesuo ilgam palieka mane vieną patarnauti?" Viena sesuo savo jėgomis bandė panešti jai per sunkią patarnavimo naštą, kita visą dėmesį sutelkė į Viešpatį. Atsakydamas į Mortos priekaištą, Viešpats pasakė, jog ji rūpinasi dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją (graikiškame tekste - „gerą" arba „gerąją") dalį. Ji sėdėjo prie Jėzaus kojų atvira Jo žodžiams. Užuot priekaištavusi ir nurodinėjusi Jėzui, Morta galėjo kreiptis į Jį visai kitais žodžiais, pavyzdžiui: „Taip noriu klausytis Tavęs, bet patarnavimo rūpesčiai neduoda ramybės. Ką man daryti?"
Viešpats tam ir atėjo į žemę, kad žmonės atsivertų Jam ir priimtų Jo žodžius. Atvira širdimi priimti Viešpaties žodžius - svarbiausias bei reikšmingiausias dalykas kiekvienam žmogui. Paskutinės vakarienės metu Jėzus apaštalams kalbėjo: Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 6). Veikti bei darbuotis patarnaujant Kristui ir Jo mokiniams yra puiku, tačiau tai bus vaisinga tik tuomet, kai pasiliksime Jame, o Jis - mumyse.
Atvira širdimi sėdėti prie Jėzaus ir klausytis Jo yra geriausia, ką galime padaryti. Žinoma, jeigu suvokiame, kad Viešpaties žodžiai yra mūsų gyvybės šaltinis.
Viešpats kalba iš to, ko pilna Jo širdis. Tai pasiaukojanti meilė, tiesa, gailestingumas, mūsų pažinimą pranokstanti ramybė, tai begalinė meilė Tėvui. Kai atsivėrę klausomės savo Viešpaties, pamatome Asmenį, kuris visa savo esybe myli Dievą, o mus visus myli taip stipriai, jog sutinka prisiimti mūsų kaltę, gėdą ir bausmę. Jis keičia mus savimi: Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18).
Marija pasirinko gerąją dalį ir vėliau, priartėjus Jėzaus mirčiai ant kryžiaus, sugebėjo paaukoti Jam tai, ką turėjo brangiausio:
Šešioms dienoms belikus iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno Jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten iškėlė Jam vaišes. Morta patarnavo, o Lozorius kartu su kitais sėdėjo prie stalo su Jėzumi. Paėmusi svarą labai brangaus tepalo iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namuose pasklido tepalo kvapas (Jn 12, 1-3).
Išlietas brangus tepalas, kuris kainavo vidutinį to laiko metų uždarbį, kalba apie kupiną dėkingumo Marijos širdį. Jos širdyje sunoko Kristaus žodžių vaisiai, ir malonus jos pasiaukojimo kvapas pasklido visame krikščioniškame pasaulyje.
Pasirinkti gerąją dalį įmanoma tik tuomet, kai supranti, kad tai yra geroji dalis. Neįmanoma jos pasirinkti, norint tapti pranašesniu už kitus, nes tokiu atveju, jau esame pasirinkę tapti pranašesni, ir tas pranašumas prieš kitus yra tikrasis mūsų pasirinkimas. Marija sėdėjo prie Jėzaus kojų ne tam, kad būtų pranašesnė už savo seserį. Ji pamilo Jo pasirodymą, suprato, jog šiame pasaulyje nėra nieko brangesnio už Jį ir žodžius iš Jo lūpų.
Nuostabu tai, jog Viešpats leido Marijai, Mortos seseriai, būti kartu su apaštalais ir klausytis Jo. Jis matė, kas yra jai didžiausia brangenybė, ir apgynė ją nuo susierzinusios sesers.
Tuo Viešpats nori visiems pasakyti, kad prie Jo kojų, tarp apaštalų, gali sėdėti kiekvienas žmogus - tiek moteris, tiek vyras, kuris pasirenka Jį kaip gerąją dalį. Viešpaties žodžiai jame subrandins savo vaisius.
Nuotr. Geri G.