Apie for­mą ir tu­ri­nį (I)

Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2001 m. rugsėjo 8 d. Nr. 17 (114)

Šia­me straips­ny­je no­rėčiau pa­si­da­lin­ti kai ku­riais pa­ste­bė­ji­mais apie for­mos ir tu­ri­nio sam­pra­tą. Nors „for­mos" ir „tu­ri­nio" ter­mi­nai dau­giau var­to­ja­mi spe­ci­fi­nė­se, pa­vyz­džiui, li­te­ra­tū­ros, dai­lės, te­at­ro, mu­zi­kos, fi­lo­so­fi­jos ir ap­skri­tai me­no bei kul­tū­ros sri­ty­se, apie šio­mis są­vo­ko­mis api­bū­di­na­mus da­ly­kus ir reiš­ki­nius daug kal­ba ir Šven­ta­sis Raš­tas.

For­mos ir tu­ri­nio kon­cep­ci­ja yra la­bai svar­bus, gal­būt net pa­ma­ti­nis tiek šio pa­sau­lio su­rė­dy­mo, tiek žmo­gaus eg­zis­ten­ci­jos prin­ci­pas. Šis prin­ci­pas pa­aiš­ki­na ir es­mi­nius Die­vo ka­ra­lys­tės dės­nius bei for­muo­ja ir le­mia mū­sų, krikš­čio­nių, gy­ve­ni­mo ir tar­na­vimo rai­dą. Išties ši te­ma la­bai gi­li bei įvai­ria­pu­sė ir ją aprėpti vie­na­me rašinyje tikrai neišeitų. To­dėl šį kartą  pa­mė­gin­siu aptarti ke­le­tą, ma­no ma­ny­mu, svar­bes­nių aspektų ir vi­liuo­si, jog tai pa­stū­mės mus to­les­nėms as­me­ni­nėms tiek Šven­to­jo Raš­to, tiek mū­sų pa­čių „tu­ri­nio" stu­di­joms (žr. 1 Tim 4, 16). 

Pir­miau­sia, pa­si­telk­da­mi Da­bar­ti­nės lie­tu­vių kal­bos ir Tarp­tau­ti­nių žo­džių žo­dy­nus, api­brėž­ki­me žo­džių „for­ma", „tu­ri­nys", „iš­orė", „vi­dus" reikš­mes. Šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je mums la­biau įpras­ta var­to­ti žo­džius „iš­orė" ir „vi­dus", ta­čiau iš es­mės jie reiš­kia tą pa­tį, ką ir „for­mos" bei „tu­ri­nio" ter­mi­nai.

„For­ma" [lot. iš­vaiz­da, pa­vi­da­las] - iš­ori­nis daik­to pa­vi­da­las, kon­tū­rai; me­no kū­ri­nio iš­raiš­kos prie­mo­nių vi­su­ma, vaiz­da­vi­mo bū­das, ko nors re­gi­my­bė; daik­to, reiš­ki­nio, vyks­mo san­da­ros or­ga­ni­za­vi­mo, reiš­ki­mo­si bū­das.

„Iš­orė" - daik­to ar žmo­gaus iš lau­ko ma­to­mo­ji pu­sė.

„Tu­ri­nys" - kny­gos, kal­bos ar šiaip ko es­mė, te­ma, pa­grin­di­nė pras­mė.

„Vi­dus" - dva­sia, psi­chi­ka.

Pra­džio­je

Že­mė bu­vo be pa­vi­da­lo [be for­mos] ir tuš­čia [be tu­ri­nio], tam­sa gau­bė gel­mes, ir Die­vo Dva­sia sklan­dė virš van­de­nų" (Pr 1, 2). Šio­je ei­lu­tė­je api­bū­din­ta iki­kū­ry­bi­nė pa­sau­lio sta­di­ja, kai že­mė ne­tu­rė­jo nei for­mos, nei tu­ri­nio ar­ba bent jau bu­vo ne to­kio pa­vi­da­lo ir tu­ri­nio, ku­riuos įga­vo po Die­vo kū­ry­bos pro­ce­so. Le­mian­tis veiks­nys vi­sos kū­ri­ni­jos at­si­ra­di­mui (tiek že­mės kon­tū­rams, dan­gaus erd­vėms, tiek vi­sai aug­me­ni­jai ir gy­vū­ni­jai) bu­vo dvel­kian­ti Die­vo Dva­sia ir iš­tar­tas Jo žo­dis. To­liau skai­ty­da­mi ma­to­me įspū­din­gą Die­vo kū­ry­bos pro­ce­są, - že­mė įgau­na sa­vo for­mą ir tu­ri­nį (žr. Pr 1, 3-30). Die­viš­kos sub­stan­ci­jos (Die­vo žo­džio ir Jo Dva­sios) vei­ki­mo dė­ka že­mė­je at­si­ran­da gy­vy­bė, ku­ri pa­si­reiš­kia pa­čio­mis įvai­riau­sio­mis for­mo­mis. Die­vas ma­tė vi­sa, ką bu­vo pa­da­ręs, ir tai bu­vo la­bai ge­rai (Pr 1, 31). Die­vas įver­ti­no sa­vo kū­ry­bą pa­čiu di­džiau­siu ba­lu - vis­kas bu­vo to­bu­la. For­ma (iš­orė) to­bu­lai ati­ti­ko tu­ri­nį (vi­dų), vi­sa kū­ri­ni­ja har­mo­nin­gai tar­po ne­pri­ekaiš­tin­gai Die­vo su­rė­dy­ta­me pa­sau­ly­je.

Le­mia­mas ir reikš­min­giau­sias Die­vo kū­ry­bos mo­men­tas, be abe­jo, bu­vo žmo­gaus su­kū­ri­mas. Žmo­gaus su­kū­ri­mas ski­ria­si nuo li­ku­sios kū­ri­ni­jos su­kū­ri­mo, ta­čiau dar aki­vaiz­džiau de­monst­ruo­ja for­mos ir tu­ri­nio prin­ci­pą: Ir Die­vas su­tvė­rė žmo­gų pa­gal sa­vo at­vaiz­dą; pa­gal Die­vo at­vaiz­dą su­tvė­rė Jis jį; vy­rą ir mo­te­rį su­tvė­rė Jis (Pr 1, 27). Ir Vieš­pats Die­vas pa­da­rė [su­for­ma­vo] žmo­gų iš že­mės dul­kių ir įkvė­pė į jo šner­ves gy­vy­bės kva­pą [tu­ri­nį]. Taip žmo­gus ta­po gy­va sie­la (Pr 2, 7).

Iš vi­sos kū­ri­ni­jos vie­nin­te­lis žmo­gus bu­vo su­kur­tas pa­gal pa­ties Die­vo at­vaiz­dą ir tik jam vie­nam bu­vo įkvėp­tas gy­vy­bės kva­pas iš pa­ties Die­vo lū­pų. Vieš­pats iš že­mės dul­kių su­for­ma­vo žmo­gaus kū­ną (for­mą) ir įkvė­pė į jį die­viš­ką kva­pą (tu­ri­nį). Taip Die­vas ap­vai­ni­ka­vo vi­sos sa­vo kū­ry­bos pro­ce­są to­bu­liau­sios for­mos ir to­bu­liau­sio tu­ri­nio kū­ri­niu, pra­noks­tan­čiu vi­są ki­tą kū­ri­ni­ją, - žmo­gu­mi.

Žvelgdami į Die­vo kū­ry­bos pro­­ce­są formos ir turinio as­pek­tu, ga­lė­tu­me su­for­mu­luo­ti to­kius tei­gi­nius:

• For­mos ir tu­ri­nio prin­ci­pas - vi­sų pir­ma Die­vo kū­ry­bos prin­ci­pas.

• Žmo­gaus ir vi­sos kū­ri­ni­jos at­si­ra­di­mą lė­mė die­viš­kos sub­stan­ci­jos (Die­vo žo­džio ir Jo Dva­sios) veiks­mas.

• Žmo­gus ir vi­sa kū­ri­ni­ja bu­vo su­kur­ti kaip tu­ri­nys ir for­ma (tu­rin­ti vi­di­nę, ne­ma­to­mą­ją pu­sę, ir iš­ori­nę, ma­to­mą­ją).

• Kū­ri­ni­jos eg­zis­ten­ci­ją lė­mė tu­ri­nys; žmo­gaus - Die­vo įkvėp­tas gy­vy­bės kva­pas, li­ku­sios kū­ri­ni­jos - gy­vy­bė, sly­pė­ju­si kiek­vie­nos rū­šies sėk­lo­je (žr. Pr 1, 11. 25; 2, 7).

• Kū­ri­ni­jos tu­ri­nys bu­vo to­bu­lai iš­reikš­tas per jos for­mą, ar­ba, ki­taip ta­riant, vi­dus har­mo­nin­gai de­rė­jo su iš­ore.

• Die­vo aki­mis kū­ri­ni­ja bu­vo ver­ti­na­ma kaip to­bu­los for­mos ir to­bu­lo tu­ri­nio jun­gi­nys.

• Žmo­gus be­tar­piš­kai ben­dra­vo su Die­vu, sa­vo Kū­rė­ju, ir to ben­dra­vi­mo ne­tem­dė nei žmo­gaus vi­dus, nei iš­orė.

• Žmo­gus ir sa­vo vi­du­mi, ir iš­ore su­kur­tas pa­na­šus į Die­vą, bu­vo ap­do­va­no­tas kū­ry­bi­nė­mis ga­lio­mis, tačiau, be abe­jo, ne­pri­ly­go sa­vo Kū­rė­jui ir bu­vo tik Jo at­spin­dys.

Po nuo­po­lio

Pra­džios kny­gos 3 skyriuje ap­ra­šomas žmo­gaus nuo­po­lis - pir­moji tik­ra, ne­su­vai­din­ta dra­ma, pra­si­dė­ju­si, at­ro­dy­tų, nie­ko blo­ga ne­le­mian­čiu Ie­vos po­kal­biu su vie­nu iš gy­vū­ni­jos at­sto­vų, ta­čiau vir­tu­sią pa­čia skau­džiau­sia žmo­gaus ir vi­sos kū­ri­ni­jos tra­ge­di­ja. Pa­žvel­ki­me į vie­ną šios dra­mos frag­men­tą ir pa­svars­ty­ki­me apie pa­grin­di­nes nuo­po­lio pa­sek­mes for­mos ir tu­ri­nio atžvilgiu.

Kai mo­te­ris pa­ma­tė, kad me­džio vai­siai yra tin­ka­mi mais­tui, pa­trauk­lūs akims ir, vie­ną su­val­gius, ga­li­ma įsi­gy­ti iš­min­ties, ji pa­ė­mė jo vai­sių, pa­ti val­gė ir da­vė sa­vo vy­rui, ir jis val­gė. Ta­da at­si­vė­rė abie­jų akys ir jie su­pra­to esą nu­ogi; juo­du su­py­nė fig­me­džio la­pus ir pa­si­da­rė pri­juos­tes. Die­nai at­vė­sus, iš­gir­dę Vieš­pa­ties Die­vo, vaikš­čio­jan­čio so­de, bal­są, Ado­mas ir jo žmo­na pa­si­slė­pė nuo Vieš­pa­ties Die­vo vei­do tarp so­do me­džių (Pr 3, 6-8).

Kai Ado­mas su Ie­va per­žen­gė vie­nin­te­lę Die­vo už­draus­tą ri­bą, su­val­gy­da­mi už­draus­tą vai­sių, nuo­dė­mės ir mir­ties sub­stan­ci­ja įė­jo į jų vi­dų (žr. Pr 2, 16-17). Die­vo įsa­ky­mo su­lau­žy­mas (nuo­dė­mė) pir­miau­sia pa­vei­kė žmo­gaus dva­sią, ir tai iš kar­to pa­stū­mė­jo grieb­tis iš­ori­nio veiks­mo. Iš fig­me­džio la­pų pa­si­da­ry­to­mis pri­juos­tė­mis pir­mie­ji žmo­nės pri­si­den­gė sa­vo iš­orę, ta­čiau tai sim­bo­li­za­vo pa­stan­gas pri­deng­ti vi­dų. Iš­ori­nės gė­dos (nuo­gu­mo) pri­den­gi­mas bu­vo ban­dy­mas pri­deng­ti ir vi­di­nio vei­do gė­dą. Čia sly­pi veid­mai­nys­tės (pa­žo­džiui - vei­do mai­ny­mo) šak­nis, ir nors gal­būt Ado­mui su Ie­va pa­vy­ko šiek tiek pa­ko­re­guo­ti sa­vo iš­orę vie­nas ki­to aky­se, toks „ma­ki­a­žas" nie­ko ne­pa­slė­pė nuo Die­vo žvilgs­nio. Fig­me­džio la­pai to­li gra­žu ne­bu­vo to­bu­la for­ma, nes ne­be­li­ko to­bu­lo tu­ri­nio. Taip pra­si­dė­jo iš­orės „va­ly­mas bei gra­ži­ni­mas", kurį lė­mė su­ge­dęs ir su­terš­tas vi­dus (žr. Mt 23, 25-28).

Po nuo­po­lio pa­si­kei­tė ir žmo­gaus san­ty­kiai su Die­vu - pa­si­kei­tęs žmo­gaus vi­dus ver­tė jį slėp­tis nuo Die­vo. Die­vo aki­vaiz­do­je žmo­gaus vi­di­nis skur­das dar la­biau iš­ryš­kė­jo. Žmo­gus pa­ju­to, kaip į pra­džio­je bu­vu­sią jo ty­rą sie­lą ima smelk­tis vi­sai ki­to­kio tu­ri­nio sub­stan­ci­ja, gim­dan­ti jo šir­dy­je pik­tus troš­ki­mus. Ne­be­lie­ka adek­va­taus mo­ra­li­nio pa­grin­do ben­dra­vi­mui su Die­vu, ir anks­čiau juos sie­jęs vi­di­nis ry­šys nu­trūks­ta. Nuo­dė­mė žmo­gaus šir­dy­je ima veik­ti kaip rau­gas, kol ga­liau­siai ją per­smel­kia vi­siš­kai (žr. Pr 6, 5-6). Pa­laips­niui žmo­gų už­val­dė „kū­niš­kas mąs­ty­mas" (Rom 8, 6-7).* To­kio­je bū­se­no­je žmo­gus bu­vo pa­smerk­tas lik­ti iki pat at­pir­ki­mo, nes iki Kris­taus au­kos įsi­ter­pęs Se­no­jo Tes­ta­mento įsta­ty­mas ne­pa­jė­gė iš­spręs­ti nuo­dė­mės su­luo­šin­to žmo­gaus vi­daus pro­ble­mos. Ado­mo nuo­po­lis pa­vei­kė ir vi­są kū­ri­ni­ją, nors gal­būt ne taip dra­ma­tiš­kai kaip pa­tį žmo­gų (žr. Rom 8, 20-22).

Pa­ly­gi­ni­mas apie gars­ty­čios grū­dą ir rau­gą

Jis pa­tei­kė jiems dar vie­ną pa­ly­gi­ni­mą: „Dan­gaus kara­lys­tė yra kaip gars­ty­čios grū­de­lis, ku­rį žmo­gus ėmė ir pa­sė­jo sa­vo dir­vo­je. Nors jis ma­žiau­sias iš vi­sų sėk­lų, bet už­au­gęs bū­na di­des­nis už vi­sus au­ga­lus ir tam­pa me­de­liu; net pa­dan­gių paukš­čiai at­skri­dę su­si­su­ka liz­dus jo ša­ko­se."Jis pa­sa­kė ir dar ki­tą pa­ly­gi­ni­mą: „Dan­gaus ka­ra­lys­tė yra kaip rau­gas, ku­rį mo­te­ris įmai­šė tri­juo­se sai­kuo­se mil­tų, ir nuo jo vis­kas įrū­go" (Mt 13, 31-33).

Da­bar stab­tel­ki­me prie šių dvie­jų Jė­zaus pa­ly­gi­ni­mų ir pa­žvel­ki­me, kaip jie i­liust­ruo­ja for­mos ir tu­ri­nio prin­ci­pą, kal­bant tiek apie at­ski­rą krikš­čio­nį, tiek apie krikš­čio­ny­bę pla­či­ą­ja pras­me. Man įsi­mi­nė is­to­ri­ko Philipo Schaffo pa­ste­bė­ji­mas, jog šie pa­ly­gi­ni­mai vaiz­duo­ja iš­ori­nę ir vi­di­nę baž­ny­čios raidą. Pir­muo­ju pa­ly­gi­ni­mu Jė­zus pra­na­šiš­kai nu­sa­kė, kaip baž­ny­čia augs ir iš­si­plės iš­oriš­kai. Krikš­čio­ny­bės me­dis šian­dien iš­ties yra di­des­nis ir pra­na­šes­nis už ki­tus „au­ga­lus" - vi­sas žmo­nių su­kur­tas ins­ti­tu­ci­jas, fi­lo­so­fi­jas, ide­o­lo­gi­jas ir ki­tas re­li­gi­jas. Kaip gra­žiai tai nu­sa­ko Ph. Schaffas:

„Krikš­čio­ny­bė ma­tė ne­su­skai­čiuo­ja­mos dau­gy­bės iš­di­džių ka­ra­lys­čių, im­pe­ri­jų, res­pub­li­kų, fi­lo­so­fi­nių sis­te­mų, so­cia­li­nių or­ga­ni­za­ci­jų iš­ki­li­mą bei žlu­gi­mą. Ir štai ji vis dar gy­va ir stip­res­nė bei la­biau iš­si­plė­tu­si nei ka­da nors anks­čiau. Kon­tro­liuo­da­ma ci­vi­li­za­ci­jos pro­gre­so ei­gą ir pa­sau­lio li­ki­mą, ji žen­gia per žmo­giš­kos iš­min­ties bei pai­ku­mo griu­vė­sius ir ei­na tik į prie­kį to­lyn, ty­liai per­duo­da­ma sa­vo dan­giš­ką pa­lai­mi­ni­mą iš vie­nos kar­tos į ki­tą, iš vie­nos ša­lies į ki­tą, iki pat že­mės pa­kraš­čių. Ji nie­ka­da ne­mirs ir ne­pa­tirs se­nat­vės; bet kaip ir jos die­viš­ka­sis Įkū­rė­jas, ku­pi­na ne­vys­tan­čių ir nuo­lat at­si­nau­ji­nan­čių jė­gų bei ne­pa­lau­žia­mos stip­ry­bės, gy­vens iki pat lai­kų pa­bai­gos ir pra­gy­vens net pa­tį lai­ką."

Ta­čiau toks krikš­čio­ny­bės pro­gre­sas ne­vyks­ta be jos vi­di­nės trans­for­ma­ci­jos, jos tu­ri­nio kai­tos. Šį vi­di­nį pro­ce­są Jė­zus pa­ly­gi­no su rau­go, ar­ba mie­lių, vei­ki­mu teš­lo­je. „Teš­la" esa­me mes, o „rau­gas" - pats Jė­zus. Jis įei­na į mus lyg ma­ža rau­go da­le­lė ir pra­de­da mū­sų rau­gi­ni­mo pro­ce­są. Jis pra­de­da smelk­tis į vi­są mū­sų vi­di­nę esy­bę, va­ly­da­mas, de­gin­da­mas ir gry­nin­da­mas mū­sų se­ną­jį, su­ge­du­sį tu­ri­nį, taip su­teik­da­mas jam nau­ją ko­ky­bę. Šis pro­ce­sas trun­ka ma­žiau­siai vi­są gy­ve­ni­mą ir pa­rei­ka­lau­ja vi­sos mū­sų ver­ty­bių, pri­ori­te­tų sis­te­mos per­kai­na­vi­mo, širdies nuostatų, pasaulėžiūros pa­kei­ti­mo, in­te­lek­to at­nau­ji­ni­mo. Die­viš­kas rau­gas daž­ną kar­tą at­si­du­ria la­bai kie­to­je „teš­lo­je" - ji bū­na la­biau pa­na­ši ne į minkš­tą mil­tų teš­lą, o į su­žie­dė­ju­sios duo­nos kriaukš­lę. Ir vis dėl­to kaip nuo mo­ters įmai­šy­to rau­go „vis­kas įrū­go", taip nuo dieviško rau­go lem­ta įrūg­ti ir mū­sų, net pa­čios pras­čiau­sios ko­ky­bės, tu­ri­niui.

Taigi šiedu Jėzaus pa­ly­gi­ni­mai parodo for­mos ir turinio ba­lan­są. Išorinis bažnyčios ir  ats­ki­ro krikš­čio­nio progresas Die­vo akimis ver­tin­gas tiek, kiek jis atitinka vidinį pro­gresą. Išorės vertę bei prasmę lemia vidaus vertė ir prasmė.


*„Kūnišką mąstymą M. Liuteris Laiško romiečiams komentaruose apibūdina taip: „Tai mąstymas, kuriam vadovauja mūsų kūniškumas, t. y. mūsų sugedimas ir savanaudiškumas; tai mąstymas, kuris atranda malonumą tik savyje ir naudoja savo interesams visus kitus, taip pat ir patį Dievą, - šis mąstymas visame kame siekia tik savo interesų patenkinimo. Toks mąstymas priverčia žmogų jaustis taip, jog jis pats būtų aukščiausias  ir galutinis gyvenimo tikslas, stabas, dėl kurio jis veikia ir kuria, pergyvena, siekia ir planuoja. Jis laiko gėriu tik tai, kas gera jam, ir blogiu tik tai, kas bloga jam. Ši nedorybė, šis iškrypimas ir sugedimas nuolat smerkiamas Šventojo Rašto, kuris vadina tai paleistuvyste ir stabmeldyste, ir visa tai giliai įsišakniję mūsų esybėje, tiesą sakant, tai pati mūsų esmė, sužalota ir aktyviai sužadinta, kad be malonės ji esti visiškai neišgydoma." 

Bus daugiau.

Il. Mikelandželas, „Sukūrimas“