Denisas Didro (Denis Diderot) rašė, jog, net jeigu visas Paryžius pasakotų regėjęs prisikėlusį žmogų, jis netikėtų nė vienu žodžiu, tačiau pakaktų vieno nuoširdaus liudininko, tvirtinančio, kad jo didenybė karalius laimėjo mūšį prieš sąjungininkus, ir jis nė kiek juo neabejotų.
Vienas žymiausių prancūzų švietėjų tuo norėjo pasakyti, kad netiki nei Jėzaus prisikėlimu, nei jo prisikėlimo liudininkų žodžiais. Vadovaujantis Apšvietos racionalizmu, prisikėlimo stebuklą reikėtų vertinti kaip prasimanymą, mitą ir masalą lengvatikiams. Ar iš tiesų toks skeptiškas požiūris veda link tiesos? O gal priešingai - atitolina nuo jos? Jei Dievas yra, Jam viskas įmanoma - net mirtį paversti gyvenimu. Didro tikriausiai nuoširdžiai netikėjo, tačiau tai dar nereiškia, kad buvo teisus. Evangeliją iš tiesų tenka laikyti arba didžiausia klastote, arba išganymo versme. Nesmerkiu skeptikų, ateistų ar agnostikų, bet neabejoju, kad tikėti Prisikėlusiuoju yra kur kas geresnis pasirinkimas. Štai kodėl.
Prisikėlimas tikėtinas dėl liudytojų kraujo
Visų pirma prisikėlimo istorija nėra panaši į mitą, sukurptą prozelitavimo tikslais, kaip manė Hermanas S. Reimaras, antroje XVIII a. pusėje parašęs Apologiją racionaliam Dievo garbintojui. Pasak jo, Jėzus iš Nazareto savo pašaukimą artikuliavo apokaliptinėmis judaizmo kategorijomis ir ketino Izraeliui suteikti politinę laisvę. Kai jam šito padaryti nepavyko, - tą aiškiai išduoda Jėzaus šauksmas ant kryžiaus, „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“ (Mt 27, 46) - mokiniai, mėgindami išsisukti iš padėties, mesijinę misiją sudvasino. Tokiu būdu Izraelio išsivadavimo iš politinės priespaudos lūkestį pakeitė idėja apie sielos išlaisvinimą iš nuodėmės pančių. Jėzaus prisikėlimas iš numirusių neva buvo pasitelktas kaip papildomas argumentas, nors, be abejo, jis buvo pramanytas. Šios Reimaro prielaidos pagimdė vadinamąsias istorinio Jėzaus, kuris esą skyrėsi nuo krikščionių tikėjimo Kristaus, paieškas.
Reimaro versija palieka daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų, ir, tiesą sakant, nėra originali. Panašiai prisikėlimą aiškino netikintys žydai, teigdami, jog esą apaštalai pavogė mirusio Jėzaus kūną ir paskelbė Jį prisikėlus. Tik kaip saujelė sutrikusių pasekėjų galėjo pasipriešinti romėnų kariams, saugojusiems kapą? Ironiška, tačiau Izraelio kunigai bei vadovai pasirūpino, kad žmogiškomis pastangomis „prisikėlimo“ suorganizuoti nepavyktų:
Kitą dieną, po Prisirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: „Valdove, mes prisimename, jog tas suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, sakė: „Po trijų dienų prisikelsiu.“ Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais nakčia atėję Jo mokiniai nepavogtų Jo ir nepaskelbtų žmonėms: „Jis prisikėlė iš numirusių.“ Pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.“ Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba - eikite ir saugokite, kaip išmanote.“ Jie nuėjo, pastatė prie kapo sargybą ir paženklino antspaudu akmenį (Mt 27, 62-66).
Eiti plėšti romėnų kariuomenės saugomą ir ciesoriaus atvaizdu užantspauduotą kapą apaštalai nebuvo pasiruošę nei dvasiškai, nei juo labiau fiziškai. Tačiau, jei visgi tikėtume, kad tai buvo įmanoma padaryti, iškyla kitas klausimas. Ar įmanoma vardan sukurpto melo aukoti savo gyvenimą, kaip kad elgėsi pirmieji krikščionys? Ar verta mirti už mirusį Jėzų? Krikščionių pasiaukojimas stebino net aršiausius jų kritikus: Jie niekina kančias, nors jos jų pačių laukia. Jie nebijo mirties, bet bijo mirties po mirties. Štai kaip klaidinga viltis mirusiųjų prisikėlimu apgauna juos, užgniauždama bet kokią baimę (Minucijaus Felikso apologija Oktavius). Koks žmogus ryžtųsi ištverti didžiausias kančias ir guldyti galvą vardan mito ar juo labiau apgavystės? Nebent Jėzus iš tiesų prisikėlė, o tikėjimas pakeitė žmogišką prigimtį nauja - apaštalas Paulius tai išreiškia tokiais žodžiais: „Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė“ (2 Kor 5, 15).
Be to, jeigu Jėzaus prisikėlimas iš numirusių netikras, kaip paaiškinti Sauliaus, tapusio apaštalu Pauliumi, atsivertimą? Juk kurį laiką jis, kaip uolus judaizmo pasekėjas, irgi buvo įsitikinęs, jog krikščionys meluoja, ir todėl visomis išgalėmis stengėsi juos nutildyti. Kas nirtulingąjį Bažnyčios persekiotąją pavertė vienu aktyviausių pirmojo amžiaus Evangelijos skelbėjų? Štai kaip jis pats tai paaiškina:
Man keliaujant ir artinantis prie Damasko, apie vidurdienį staiga mane apšvietė ryški šviesa iš dangaus. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Aš paklausiau: „Kas Tu esi, Viešpatie?“ Jis man atsakė: „Aš esu Jėzus iš Nazareto, kurį tu persekioji“ (Apd 22, 6-8).
Būtent po šio regėjimo Saulius kardinaliai keičia savo tikėjimą ir pradeda visiems skelbti Evangeliją. Per daug prisikėlimo liudytojų, kad į jų balsus nekreiptume dėmesio. Skirtingos jų istorijos, tačiau tvirtinimas tas pats - Jėzus prisikėlė iš numirusių. Jau tapęs krikščioniško tikėjimo pamokslininku ir mokytoju Paulius rašo:
Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus; ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną pagal Raštus; ir kad Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai. Po to Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiol, o kai kurie yra užmigę. Po to Jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo bažnyčią (1 Kor 15, 3-9).
Ši ištrauka leidžia pateikti dar vieną argumentą.
Prisikėlimas tikėtinas dėl išsipildžiusių pranašysčių
Mokiniams nereikėjo išgalvoti Mesijo prisikėlimo, nes šis stebuklas jau buvo išpranašautas Senajame Testamente. Reimaras buvo teisus, sakydamas, kad rabiniškas Jėzaus laikų judaizmas Mesijo misiją apribojo politinės ir ekonominės laisvės kategorijomis, tačiau klydo, nesigilindamas į pačius Senojo Testamento tekstus. Jų egzegezė patvirtintų, o ne paneigtų dvasinį Kristaus karalystės aspektą. Pastebėtina, kad Jėzaus prisikėlimo liudytojai remdavosi ne vien savo patyrimu, bet ir Šventuoju Raštu. Paulius tvirtina, kad nuodėmes Kristus atpirko pagal Raštus. Prisikėlė taip pat pagal Raštus. Pirmųjų Jėzaus mokinių patirtį galėtume laikyti subjektyvia, jeigu ji nederėtų su išganymo naratyvu Senajame Testamente.
Apaštalams būdinga Šventojo Rašto autoritetą iškelti aukščiau asmeninio patyrimo. Pavyzdžiui, Petras per Sekminių pamokslą pirma cituoja Dovydo pranašystę apie Mesijo priskėlimą, o po to priduria, kad drauge su kitais jis pats regėjo tai išsipildant:
Vyrai broliai! Noriu jums drąsiai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas tebėra pas mus iki šios dienos. Būdamas pranašas ir žinodamas, jog Dievas jam prisiekdamas pažadėjo, kad iš jo palikuonių pagal kūną pakils Kristus užimti jo sosto, Dovydas tai numatė ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad „Jo siela neliks pragare ir Jo kūnas nematys supuvimo.“ Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai (Apd 2, 29-32).
Taigi apie Kristaus prisikėlimą kalba tiek Senojo Testamento pranašai, tiek Naujojo Testamento apaštalai. Be abejo, galima polemizuoti sakant, kad apaštalai neteisingai interpretavo Senojo Testamento tekstus. Tačiau tai grąžintų mus prie pirmojo punkto: kam prasimanytą istoriją ginti savo krauju? Ankstyvosios Bažnyčios krikščionių įsitikinimai ir gyvenimas visiškai patvirtina Kristaus kančios ir prisikėlimo istoriją. Jie ne tik tikėjo, bet sekdami savo Mokytojo pėdomis buvo pasiruošę ir kentėti. Bendrystė Kristaus kančioje iki šių dienų išlieka Jo pažinimo sąlyga.
Tikėjimas nėra naivus, jis tik atveria realybę, platesnę už mūsų suvokimą. Jei įsigiliname į Šventojo Rašto tekstus, prisikėlimas nebeatrodo miražas. Jis nuosekliai kyla iš Senojo Testamento pranašysčių ir yra patvirtintas prisikėlimo liudytojų - apaštalų. Tačiau prisikėlimas tikėtinas ne tik dėl jo istorinio aspekto.
Prisikėlimas tikėtinas dėl Dievo potyrio
Aš tikiu Prisikėlusiuoju, kadangi ši istorija giliai atliepia mano širdyje, teikdama kitokį, vertesnį gyvenimą. Prisikėlimas nėra gniuždanti bažnytinė dogma, reikalaujanti aklo tikėjimo ar verčianti užgniaužti kritinį mąstymą. Prisikėlimo slėpinys manęs negniuždo. Priešingai, atveria Šventosios Dvasios realybę ir pažadina sieloje snaudžiančias vitalines jėgas. Tikėjimas Kristaus prisikėlimu suteikia gyvenimui prasmės ir tikro džiaugsmo. Prisikėlime regiu slėpiningą Dievo išmintį, talpinančią visa, kas parašyta Šventajame Rašte.
Taip, prisikėlimas turi ir mistinę pusę. Negalėčiau paaiškinti, kokiu būdu istorinis faktas atveria metafizinę realybę. Tačiau tikėdamas išgyvenu būtent tai, ką užrašė Paulius:
Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, - malone jūs esate išgelbėti, - kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje. (Ef 2, 4-7)
Dievo potyris, nors ir subjektyvus, nėra susikurtas. Jį atpažįstu ne tik savo širdyje, bet ir garbindamas Kristų drauge su kitais. Tikinčiųjų bendruomenė kolegialiai išgyvena Šventosios Dvasios malonę. Kristaus prisikėlimo pėdsakus aptinku ne tik savo bažnyčioje, bet ir per visą krikščionybės istoriją užrašytuose įvairių žmonių liudijimuose. Suvokiu, jog prisikėlimas juos atgaivino lygiai taip pat, kaip ir mane. Tad esu mistinio Kristaus kūno, neapriboto laiku, vieta ar konfesija, narys. Visgi tai yra paslėpta nuo kitų akių - kol atsikartos prisikėlimo stebuklas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę: Kristus - pirmasis, vėliau - priklausantys Kristui Jo atėjimo metu (1 Kor 15, 22-23).
Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra esminis ir svarbiausias krikščioniško tikėjimo pamatas. Jeigu jį būtų įmanoma paneigti, pasirodytų, jog iš tiesų esame naivuoliai, o mūsų tikėjimas - kvailystė. Tačiau dar niekam nepavyko įrodyti, jog Jėzaus iš Nazareto kūnas sudūlėjo žemėje. Velykų rytą galime drąsiai ir džiaugsmingai skelbti, kad jo kapas tuščias.
Beje, Didro buvo teisus - Jo Didenybė Karalius laimėjo mūšį... Mirtingumas nugalėtas. Galime atmesti apaštalų kankinystę ir pranašų žodžius kaip nepatikimus, galime nepaisyti krikščionių liudijimo apie gyvąjį Kristų ir gyventi be Dievo. Tačiau yra ir kita galimybė - atvira širdimi įsiklausyti į prisikėlimo žinią, ją apmąstyti ir patikėti:
Štai jis yra mūsų išganymo Pascha. / Štai jis daugybėje daugybę ištvėręs. / Štai jis Abelyje nužudytas, / Izaoke surištas, / Jokūbe ištremtas, / Juozape parduotas, / Mozėje išmestas, / avinėlyje paaukotas / pranašuose paniekintas. / Štai jis - Mergelėje įkūnytas, / ant kryžiaus iškeltas, / žemėje palaidotas, / iš mirusių prikeltas, / į dangaus aukštybes paimtas. / Štai jis - tylusis ėrytis, / Štai jis - pjaunamasis ėrytis. / Štai jis - gimusysis iš puikios avelės Marijos. / Štai jis - nuo kaimenės atskirtas / ir aukojimui nutemptas, / ir vakare paaukotas, / ir naktį palaidotas, / ant medžio nesulaužytas, / žemėje nesuiręs / iš mirusių prisikėlęs / ir prikėlęs žmogų iš kapo gilybių. (Melitonas Sardietis, Apie Paschą)
Kristus prisikėlė. Iš tiesų prisikėlė.