Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti. Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus. Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos. Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų. Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo. Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta. Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius (Iz 53, 1-12).
Skaitydami šiuos Izaijo žodžius, galime pamatyti, jog esame pranašystės dalyviai, nes pranašas kalba daugelio žmonių vardu, prisistatydamas įvardžiu „mes". Mes jį nieku laikėme, jis nešė mūsų negalias, mes laikėme jį nubaustu, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų, jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Pranašo vizija nėra nuo mūsų atskirtas paveikslas, kurį galime apžiūrinėti kaip muziejaus eksponatą. Mes dalyvaujame jo papasakotame įvykyje.
Tą patį galima pasakyti ir apie pranašystės išsipildymą - Jėzaus Kristaus kančią bei mirtį. Viešpaties kančia nėra su mumis nieko bendro neturintis praeities įvykis. Tačiau kaip į jį žiūrime? Ar matome tik labai žiaurų susidorojimą su nekaltai pasmerktu žmogumi, ir tas vaizdas sužadina atjautą? Ar suvokiame, kad tai vyksta dėl mūsų, ir mes turėtume būti to žmogaus vietoje, baudžiami teisingai, o ne nekaltai?
Ar suprantame, jog tarp Kristaus kančios ir mūsų yra tiesioginis ryšys? Sumokėta kaina parodo mūsų skolos dydį. Jo kančios gylis atveria mūsų nusikaltimo mastą. Visiškas Jėzaus pasiaukojimas apreiškia Jo meilę mums. Kai patikime, Jo auka sunaikina mūsų nuodėmes, mes galime atsiverti Dievui ir būti Jo malonės keičiami.
Kristaus auka - neįkainojama brangenybė, kurios užtenka, kad būtume iš tiesų išgelbėti, ir prie kurios nieko nebereikia pridėti. Nesuvokiamas skausmas ir viską vainikuojantis džiaugsmas. Kai skaitome šias Izaijo pranašystės eilutes, savo dėmesį dažniausiai nukreipiame į Viešpaties tarno išgyventą kančią ir nebematome jo džiaugsmo, kuris suskamba šio skyriaus pabaigoje.
Kai vienas žmogus eina gelbėti kito, kurį myli, ir jam pavyksta išgelbėti žūstantįjį, jis džiaugiasi, net jei buvo labai sunku tai padaryti. Ir kuo sunkesnis gelbėjimo žygis, tuo didesnis džiaugsmas, kai išgelbstimi žūstantieji.
Išgelbėti mus Viešpačiui buvo labai sunku. Izaijas keliais sakiniais perteikia nesuvokiamą Viešpaties tarno kančią. Žmonės jį laikė paniekintu, atmestu, nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sumuštas ir nužudytas už kitų kaltes. Evangelijų autoriai užrašė pranašo žodžių išsipildymą. Savieji Jėzaus nepriėmė, paniekino ir atmetė Jį. Jėzus atnešė gyvenimo šviesą, o Jį apkaltino klaidinimu, Jis buvo Dievo siųstas, o vadinamas Belzebulu. Getsemanėje Jo sielą prislėgė mirtinas liūdesys. Ten melsdamasis Jėzus prakaitavo krauju. Po to Jį suėmė šventyklos apsauga, visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo, aukščiausias Izraelio teismas nuteisė nekaltą ir pasmerkė mirčiai, Jo tautiečiai į Jį spjaudė ir niekindami iš Jo šaipėsi, susirinkę šaukdami reikalavo, kad Jis būtų nukryžiuotas. Romos kareiviai Jį plakė, tyčiodamiesi vainikavo erškėčiais. Jis nešė savo kryžių per miestą į bausmės vietą. Jį nukryžiavo su dviem plėšikais. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus liko visiškai vienas. Jis prisiėmė visų mūsų nuodėmes ir mūsų nusikaltimai Jį atskyrė nuo Tėvo. Bausmė už mūsų kaltes krito ant Jo.
Tačiau mąstydami apie Viešpaties kančią, pagalvokime ir apie Jo džiaugsmą - Viešpačiui pavyko išgelbėti tuos, kurie Juo patikėjo. Kaip pranašavo Izaijas: Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas.
Belieka tik atsiverti ir patikėti, jog Dievas taip pamilo tave, kad už tave atidavė savo Viengimį Sūnų. Žinoma, ne vien už tave. Už visus žmones, tačiau tau - už tave, man - už mane, kiekvienam žmogui - už jį, nes būtinas asmeninis atsivėrimas Kristaus aukai. Galima daug ir gražiai kalbėti apie Jėzaus mirtį už visus žmones, bet taip ir likti nedalyvaujančiu stebėtoju, nesuprantančiu, jog ta baisi kančia yra tau ištiesta gelbstinti Dievo ranka.
Klausimas, kuriuo pranašas pradeda šią pranašystę, skamba nuo anų tolimų dienų iki šiandien. Kas patikėjo skelbiama žinia? Kas atpažino gelbstinčią Dievo ranką? Kas suprato to išgelbėjimo dydį? Kas atsivėrė gelbstinčiai žiniai? Taip klausdamas Izaijas pasako, jog supratusių buvo ir yra nedaug. Atrodytų, kaip taip gali būti, kai tiek daug žmonių šiandieniniame pasaulyje laiko save krikščionimis. Tačiau net būdami krikščionys, ar iš tiesų giliai suvokiame Viešpaties auką ir jos reikšmę mums? Ar tai tik daug kartų girdėta sutaikinimo žinia, tapusi religinės rutinos dalimi, ar Dievo atsakymas į visus mūsų poreikius, pažadinantis mumyse iš širdies gelmių kylantį dėkingumą? Kiek suprantame atpirkimo ir sutaikinimo realumą? Kai pradedame galvoti, kad jau žinome apie Viešpaties mirtį ir užtektinai suvokiame, kas įvyko ant kryžiaus, kai manome, jog mums jau nebereikia nuoširdžiai trokšti ir prašyti, kad vis daugiau būtų apreikšta Viešpaties ranka, parodome savo nenuovokumą. Juk visa tikinčiųjų dabartis bei ateitis prasideda Viešpaties auka ir yra įmanoma tik dėl jos.
Begalė įvairiausių nelaimių, karų, nesantaikų, problemų, ligų slegia tiek visą žmoniją, tiek tautas, tiek mažesnes bendruomenes, tiek atskirus žmones. Kiekvienas žmogus susiduria su didžiaisiais egzistenciniais klausimais ir kasdienėmis problemomis. Kristaus auka yra atsakymas į visas tiek visos žmonijos, tiek kiekvieno žmogaus problemas. Apie tai galime kalbėti, bet ši tiesa mums tampa reali tik tuomet, kai Viešpats ją apreiškia savo Dvasia, ir tas apreiškimas nėra vienkartinis nušvitimas, bet kasdienis augimas Kristaus pažinimu.
Daugybė ginčų vyksta tarp krikščionių dėl to, kokias malones Dievas suteikia per tikėjimą Jo Sūnaus auka. Ar pašaukimas tikėti ir sekti Kristumi - tai visapusiškai aprūpinto gyvenimo perspektyva, be skurdo ir ligų, ar daugybės sunkumų slegiamas gyvenimo kelias? Ką reiškia Izaijo žodžiai: Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti? Juk ramybė - tai hebrajiškas žodis šalom, reiškiantis žymiai daugiau, negu tik nutilusios sielos audros. Šalom - taika su Dievu, vidinė ramybė, santarvė tarp žmonių, visapusiškai sveikas gyvenimas. Tai gal dabar mums džiūgauti, jog esame išvaduoti nuo ligų bei skurdo, ir niekinti savo tikėjimo brolius, kurie to nesupranta taip, kaip mes? Gal jiems pritaikyti pranašo klausimą - kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? Gal visus, kurie su tokiu požiūriu nesutinka, išvadinti religingais apakėliais?
Viešpaties auka - kaip labai didelis daugiabriaunis brangakmenis. Galima piktintis, jog kažkas ne taip kaip aš mato vieną jo briauną, ir visiškai nematyti kitos briaunos, kurią mato tas, kuriuo piktinuosi. Tiek kūno sveikata, tiek gerovė yra atstatytos ramybės dalys, bet tai neturėtų tapti pagrindiniais troškimų objektais. Ši gyvenimo dalis bus visiškai sutvarkyta, kai Viešpats mūsų gėdingą kūną padarys panašų į savo šlovingąjį.
Apaštalų darbuose skaitome apie pirmąją bažnyčią, jog tarp jų nebuvo stokojančių. Tačiau taip atsitiko ne todėl, kad visi įtikėjusieji staiga praturtėjo. Tikėjimas Jėzumi pakeitė jų širdis, ir turintieji dosniai dalijosi su neturinčiais. Tačiau ko verta gerovė bei kūno sveikata, kai tai tampa pasipūtimo ir kitų niekinimo pretekstu? Išdidumas apakina. Galvoji, kad jau žinai, o iš tiesų nebesupranti, koks didelis yra Viešpaties išgelbėjimas. Kaip išdidžiam žmogui suprasti nuolankų Dievą? Kaip suprasti, jog aukščiausia visatos valdžia yra nuolanki? Kristaus mirtis ant kryžiaus - didžioji Dievo pagalba, atsakymas į mūsų vargą; įsikūnijusi meilė išdidiems žmonėms tampa religine legenda, menkai suprastu religiniu simboliu, svarstymų objektu, gal net didvyrišku poelgiu, gerovės ir sveikatos atstatymo priemone, bet ne kasdien reikalinga gelbstinčia Dievo ranka, ne gyvenimo šviesos šaltiniu, kuris minkština širdį ir apšviečia sielos tamsą, ne atvertu keliu kasdienei bendrystei su Tėvu bei vienam su kitu.
Tą dieną, kai išsipildė Izaijo pranašystė ir Jėzus Kristus numirė ant kryžiaus, perplyšo šventyklos uždanga, kuri visą laiką primindavo, kad joks žmogus negali ateiti Dievo akivaizdon. Nuo tos dienos viskas pasikeitė. Kiekvienas galime atverti Dievui savo sielos tamsą. Viešpaties auka - didingas Dievo atsakymas į mūsų vargą. Jo didybės ir gelmės niekuomet neišsemsime.
Kristaus auka mus sutaiko su Tėvu ir pašventina. Dievas per ją atstato viską, ką sugriovė ir suluošino nuodėmė. Savo mirtimi Viešpats sunaikino tą, kuris turėjo mirties jėgą.
Branginkime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auką. Liūdėkime, Jo aukos šviesoje matydami savo nuopolio gylį. Džiaukimės, nes Jis pasiaukojo, trokšdamas mūsų išgelbėjimo, ir mūsų tikėjimas yra Jo troškimo išsipildymas. Kasdien atsiminkime, kad Jėzaus aukos visiškai užtenka mūsų išgelbėjimui. Nepamirškime, jog tos aukos niekada neišsemsime. Tik jos dėka šiandien gyvename Dievo akivaizdoje ir išteisinti stovėsime priešais Jo sostą Paskutiniojo teismo dieną.
Il. Ticianas. „Kristus ir kirėnietis“