Minint mūsų bendrijos 25-erių metų sukaktį, panorau apmąstyti paskutinį Laiško romiečiams skyrių - skyrių, kuriame apaštalas Paulius mini ir sveikina savo bendražygius, bendradarbius Kristuje.Susimąsčiau apie čia minimus žmones, atkreipiau dėmesį ir į tai, kad apaštalas mini ne šimtus, ne tūkstančius bendraminčių, o konkrečius žmones, kurie džiugino savo tikėjimu, pasišventimu, uolumu, darbais... Nejučia pagalvojau, jog tai dar viena proga pamatyti, kaip Dievo tarnas brangino KIEKVIENĄ žmogų - (kiek)vieno žmogaus tikėjimas, pasirinkimas tarnauti Kristui ir pasiryžimas aukoti savo gyvenimą dėl Jo yra be galo brangus, svarbus, jokiais būdais neprasprūstantis pro akis. Štai ir kitoje vietoje apaštalas liudija, kad jam svarbus kiekvienas: Mes Jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir mokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje (Kol 1, 28).
Tad, žvelgdama į Pauliaus minimus vardus (Rom 16 sk.), mąsčiau: ir aš esu kažkur ten, didelėje minioje, kurioje svarbus kiekvienas. Svarbūs ir mano pasirinkimai, svarstymai, mąstymai, nuostatos, vertybės... Svarbu, kuo tikiu ir kiek tikiu, kaip ir kuo bei kiek abejoju. Svarbu, kiek mano gyvenimo būdas atspindi tai, kuo tikiu. Svarbu, ar pažįstu savo Viešpatį ir kiek Jį pažįstu...
Taip pat pagalvoju: O kaip mano vardas nuskambėtų tokio skyriaus pabaigoje? Jei apaštalas, rašydamas laišką, sugalvotų paminėti mane, ką jis užrašytų? Juk, pavyzdžiui, tiek šiame skyriuje, tiek kai kurių laiškų pabaigose apaštalas mini ir tuos, kurių reikia saugotis...
Mūsų bendruomenei minint 25-erių metų jubiliejų, norisi atidžiau pažvelgti, kaip gyvenu šiandien, taip pat pabandyti suformuluoti, ko dar turėčiau siekti.
Pašaukti gyventi dėl kitų
Tikriausiai ne vienas iš mūsų, kritiškai pažvelgę į savo būdą ir charakterį, suvokiame, kiek daug dar mums reikia keistis ir augti, mokantis iš Kristaus ir Jo tarnų pavyzdžio. Tobulėti ir keistis kaip tėvams, kaip vaikams, kaip sutuoktiniams, jei turime šeimą, kaip broliams ir seserims, kaip bendradarbiams ir bendražygiams... Juk kiekvienam iš mūsų gera bendrauti su žmonėmis, kurie nebijo pripažinti savo klaidų, yra atviri pataisymams bei dosnūs aplinkiniams. Tiesa, šiai dienai suvokiu, jog be galo svarbu ugdyti savyje būtent dosnumą - ne tik mąstant apie sekmadienio pamaldų bažnyčioje auką, bet kasdien. Svarbu mokytis galvoti apie kitą, o ne apie save. Mokytis daryti kitam tai, ko norėtum, kad tau padarytų. Mokytis patarnauti kitam, nes kiekvienas turime skirtingų dovanų, ir kartais būtent mūsų atėjimas į kieno nors gyvenimą gali tapti visa keičiančiu, praturtinančiu, laiminančiu... Neduok Dieve, jei mūsų atėjimas kam nors viską sujauktų, atimtų ramybę, gesintų uolumą dėl Dievo namų, t. y. taptų blogu pavyzdžiu, kurio reikia saugotis.
Šiuo metu, atrodo, negaliu atlikti daug svarbių darbų, nes turiu padaryti svarbiausiąjį - užauginti naujagimį, nepamirštant ir jo sesutės... Taigi, net ir žindydama kūdikį šiandien gaunu svarbią pamoką - kiekvienas turime tai, ko kitas neturi. Kad tuo, ką turime, patarnautume kitam. Kiekvienas turime padaryti tai, ko kitas už mus neatliks, o jei ir atliks, mes visvien liksime kaip tie, kurie neatlikome, kas buvo pavesta būtent mums. Pavyzdžiui, mano vyras, nors ir padeda sūpuoti bei prižiūrėti kūdikį, negali mano vaikeliui duoti pienelio, nes jo neturi. O aš galiu. Ir jei nežindysiu, pienelis ims ir pasibaigs, o jei žindysiu, to gėrio gaminsis būtent tiek, kiek reikia - tai yra tiek, kiek atiduodu vaikeliui. Tai bent stebuklas! Panašiai ir kiti gebėjimai duoti mums tam, kad pamaitintų, palaimintų, praturtintų kitus. Ir jei laimina, jei maitina kitą, tos dovanos kaip koks „la troškinys“ kunkuliuoja, pokši, trykšta iš tavo „puodo“ niekuomet nesibaigdamas, o kartais ir įgaudamas vis naujas formas, pasipildydamas naujomis spalvomis bei skoniais. Tuomet laimingi abu - ir duodantis, ir gaunantis. Kokia, regis, paprasta aritmetika!
Taigi svarstau: ar mano buvimas, žvelgiant atgal, ką nors palaimino ir praturtino? Buvau palaiminimas, o gal kam nors buvau galvos skausmas? Ar buvau (ir ar esu) funkcionuojantis Kristaus kūno narys? Praturtinau Kristaus kūną savo buvimu ar, atvirkščiai, jį nuskurdinau?
Tiesa, žmonių, kuriuos galėjau vienaip ar kitaip paveikti savo buvimu, darbais ir mąstymu, toli ieškoti nereikia - šalia manęs tikrai kažkas gyvena ir dirba. Įdomu, kaip jaučiasi tie, kurie yra šalia manęs? Turiu pripažinti, kad ne visuomet jie jaučiasi puikiai. Antai mano (jau beveik) keturmetė dukra vis paragina, kad būčiau laiminga, o tai reiškia, kad nebūčiau niurzga ir daugiau šypsočiausi. Sutinku, tai būna sunku vis neišsimiegant (auginame naktimis vis dar nerimstantį mažylį), bet vis tik pripažįstu - turiu įsiklausyti į savo mažo žmogučio pamokymus bei pripažinti, kad mano dukra tampa tiesos trimitu man pačiai. Regis, tereikia atviros širdies, kad suprastum - ne tik tu auklėji vaiką, bet ir vaikas tave. Ji mane moko, kad jei šalia manęs yra žmonių, svarbi tampa net ir mano veido išraiška, jau nekalbant apie tai, kaip svarbu tinkamai elgtis su kiekvienu...
Lygiai taip pat, galvoju, ir darbe ar kitose vietose svarbu pamatyti save iš šalies ir pasistengti nebūti tuo, kurį pamačius norisi pasislėpti, nebijoti priimti bei apmąstyti kritišką žodį savo atžvilgiu... Šiandien suvokiu, kad nemalonios situacijos ar aplinkybės gali kur kas sėkmingiau išugdyti manyje dorybes, nei sėkmė. Juk kaip dažnai sėkmė apakina, o nesėkmės verčia atsiverti Kristaus charakteriui, Jo Dvasiai...
Tad vėl ir vėl noriu mokytis teisingo santykio į tuos, kurie mane supa.
Apaštalo paminėtieji - ar Paulius paminėtų ir mus?
Grįžkime prie apaštalo minimų žmonių. Ar bandėte kada neskubėdami pabūti su Laiško romiečiams paskutiniame skyriuje minimais žmonėmis? Kodėl Paulius juos mini? Febė, Priskilė su Akvilu, Epenetas, Marija, Andronikas ir Junijas, Ampliatas, Urbonas, Stachis ir kiti - visi šie žmonės vieną dieną pamilo Kristų ir Jam atsidavė. Manau, tai paprasti žmonės, turėję savų rūpesčių, poreikių, lūkesčių ir pan. Ir jie, neabejoju, rinkosi siauresnį kelią, kovojo asmenines tikėjimo kovas, grūmėsi su pagundymais, ir, akivaizdu, daugelį jų nugalėjo. Visi jie - nuoširdūs, pasišventę Dievo tarnai, apdovanoti skirtingomis dovanomis. Anot Pauliaus, Febė buvo diakonė, Priskilė su Akvilu ne tik puikiai mokė, bet ir guldė galvas už apaštalą Paulių, Marija daug darbavosi, Epenetui teko garbė pirmajam Azijoje tapti Kristaus mokiniu ir t. t.
Šie vardai - lyg žvaigždės danguje. O dangus ne tuščias, ne plynas, taip ir krikščionybės istorija turi savo vardus, kurie liudija tyrą ir nesavanaudišką meilę Kristui, sveiką tikėjimą.
O jei apaštalas šiandien rašytų laišką, paskutinį jo skyrių, po apsilankymo... pas mus? Greičiausiai, jis paminėtų tiek mums visiems žinomus žmones, tiek nežinomus, bet nuoširdžiai tarnaujančius Dievui. Vieni iš mūsų, lyg Marija, tiesiog daug darbuojasi, kiti, kaip tas Kalebas su Jozue, laikę rankas Mozei mūšio metu, palaiko mūsų pastorių, vadovų dvasią bei tarnystę, treti nuoširdžiai diakonauja, kas nors savo namuose priima namų grupelę, kiti moko Dievo žodžio iš tyros širdies, dar kitus, lyg Apelį, galėtume drąsiai pavadinti išbandytais Viešpatyje dėl didelių išbandymų jų tikėjimo kelionėje...
Didelė garbė ir privilegija dalyvauti Dievo darbuose
Tiesa, galvodama apie tarp mūsų esančius žmones, pasižymėjusius Dievo darbuose, svarstau, jog aš pati esu tik nedidelis „sraigtelis“ nemažam „laive“... Būti tuo sraigteliu laikau garbe. Ir mažas sraigtelis retsykiais gali atlikti didelius darbus, o jo buvimas savo vietoje - tarsi garantas, kad ir kiti savo vietose gali būti saugūs bei ramūs... Jei manęs neliks, kam nors kitam teks dar didesnė našta, nes reikės dirbti už du... Kas žino - retsykiais būtent vieno vienintelio sraigtelio „atsisakymas patarnauti“ tampa lemtingas visam laivui - ar laive neatsiras skylė, pro kurią ims tekėti vanduo, ar dėl to nereikės kam nors pasiraitoti rankovių ir pilti tą vandenį „iš denio“ (o juk galėtų tuo metu atlikti kitus darbus!)... Galbūt dėl to laivas nebebus saugus ir tvirtas, negalės į giliuosius vandenis plaukti, gal galės plaukioti tik palei krantą... O juk, esu tikra, esame pašaukti pasiekti naujus krantus, tad reiks perplaukti dar ne vieną gilumą, išgyventi ne vieną audrą, pasiekti naujus vandenis, tolius... Beje, tas mažas sraigtelis gali dar kai ką - palaikyti tuos didesnius, labiau matomus, didesnius „sraigtus“ ir kitus „įrenginius“. (Regis, ir čia galime matyti nuostabius Dievo sumanymus - Jo kūne svarbus kiekvienas - ir didelis, ir mažas, ir jaunas, ir senas, ir ganantis, ir „ganomasis“, ir silpnas Kristuje, ir stiprus...).
Būdama tuo mažu sraigteliu žaviuosi mūsų bendražygiais bei vadovais, žaviuosi nuoširdžiais krikščionimis, jau subrandinusiais tikėjimo vaisius, gyvenančiais ir darančiais darbus ne dėl akių, ne iš savanaudiškų siekių, o dėl Viešpaties ir savo artimo. Kaip įkvepia štai ir tokie pavyzdžiai: visai neseniai nuogąstavau, kad trūksta rašančių žmonių, trūksta tekstų ir rubrikai „Palangė jauniems“, ir štai „išdygo“ rašanti jauna krikščionė. Kai jai padėkoju, ji dėkoja man, sakydama, kad jai tai - privilegija... Ar ne tokių darbininkų Dievas ir ieško, kurie patarnaudami savo gebėjimais dėkoja už galimybę tai daryti? Žinoma, kartais mes visi pavargstame ar net pervargstame, tačiau taip svarbu, manyčiau, ir nuovargio metu neprarasti šios nuostatos: tai dovana, duotybė - tarnauti Viešpačiui tuo, kuo galiu.
Taip pat žaviuosi mūsų pastoriais, tiek daug atsakomybės prisiimančiais ant pečių, niekuomet, regis, nepavargstančiais, nors neabejoju, kad pavargsta ir jie... O juk ne vienas ganytojas vos galą su galu suduria, tačiau daro viską, kad tik galėtų tarnauti Dievo žodžiu, neapleidžia kaimenės (protestantų dvasininkai, deja, neturi tokių privilegijų, kaip „didžiųjų“ konfesijų dvasininkai, tad neretai jiems tenka dvigubos ar dar didesnės naštos). Esu be galo dėkinga jiems už kiekvieną mielą sekmadienį atnešamą Dievo žodį. Galiu drąsiai ir nuoširdžiai, visai nepataikaudama, bet su pagarba pasakyti, kad mūsų pastoriaus Giedriaus Saulyčio pamokslai mane augino Kristuje nuo tos dienos, kai atėjau pas Viešpatį, būdama vos septyniolikos... Būtent bažnyčios dėka daug kas mano gyvenime keitėsi, o aš brendau kaip asmenybė. Neturėjau vilties, nežinojau, ko noriu siekti, bet vos Viešpats mane pašaukė - pasijutau lyg paukštis, kuriam buvo grąžinti sparnai, o gal traukinys, kurį grąžino į tikruosius, geruosius, man skirtus bėgius... Tačiau neužtenka įgyti sparnus ar atsistoti „ant bėgių“ - turi išmokti skristi, sklandyti, jausti kryptį, suprasti, kada judėti lėčiau, o kada greičiau, kur pasukti kryžkelėse... Būtent bažnyčioje viso šito mokiausi ir tebesimokau iki šiol.
Žaviuosi ir įvairių tarnavimų vadovais, neleidžiančiais sau prabangos pasakyti: „Negaliu ateiti“ ar „Negaliu šito padaryti“... Žaviuosi bažnyčios narių ištikimybe, meile bažnyčiai ir, neabejoju, dosniomis aukomis. Juk tik jų dėka tiek daug darbų padarome... Ačiū Dievui už tuos, kurie yra didelis įkvėpimas bei pastiprinimas mano tikėjimo kelionėje. Ačiū Dievui už tuos, kurie daug metų yra ištikimi ne tik Dievui, bet ir Jo bažnyčiai - Kristaus kūnui. Jų dėka visuomet turiu kur sugrįžti. Jie - lyg įkūnytas Tėvo glėbys sūnaus palaidūno istorijoje, - šio glėbio reikia kiekvienam - ir kritusiam, ir išstovėjusiam.
Troškimas turėti tyrą širdį
Mąstau ir apie tai, kaip svarbu turėti minkštą, tyrą, atlaidžią ir tiesai atvirą širdį. Juk, anot Jėzaus, širdis gali būti kieta, apsunkusi nuo rūpesčių, palinkusi į pikta, o ne į gera... Mes patys renkamės, ar mūsų širdys bus linkusios paklusti tiesai, bus atviros ir geranoriškos, palaikančios ir remiančios brolius Kristuje, ar ieškančios priekabių ir nuolat nepatenkintos... Dievo žodžio šviesoje galime matyti, kad tai bus nuolatinė kova, kad savo širdį nuolat reikės saugoti (Pat 4, 23), ir psalmininkai melsdavosi, kad jų širdys išliktų nuolankios, romios. Jeremijas sako, kad žmogaus širdis yra klastinga ir be galo nedora, o Jėzus sako: Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą... Taigi svarstau, jog tik tuomet, kai imu nuoširdžiai ieškoti Kristaus, Jis mano nuodėmės pažeistą ir išvargintą širdį pakeičia į tyrą, be klastos...
Kas kops į Viešpaties kalną? Kas atsistos Jo šventoje vietoje? Tas, kuris turi švarias rankas ir tyrą širdį, kuris nenukreipė savo sielos į tuštybes ir neteisingai neprisiekė (Ps 24, 3-4). Apaštalas Paulius, tarsi antrindamas psalmininkui, taip pat ragina būti su tais, kurie iš tyros širdies šaukiasi Viešpaties (2 Tim 2, 22).
Labai norisi išlaikyti pagarbą ir tam, su kuriuo ne visada sutinku, kuriam ne visuomet pritariu... Regis, ne vienas čia ir klumpame: jei galvojame kitaip, tuoj imame piktintis, stengiamės ne pasidalinti, o kitą „atvesti į protą“... Kita vertus, čia visiems reikia budėti, nes mes išties pašaukti dalintis mumyse slypinčiu Kristaus gyvenimu. Jokūbas sako: Jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, - težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš jo klystkelio, išgelbės sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių (Jok 4, 19-20). Tačiau kaip žinoti, kurioje pusėje tu iš tikrųjų esi - nuklystančio ar to, kuris gali kitą atversti?
Saliamonas sako: Palaimintas žmogus, kuris nuolat prisibijo, o kas užkietina savo širdį, pateks į nelaimę (Pat 28, 14). Man ši tiesa tapo be galo svarbi, ji ugdo ir moko suvokti, kad mano mintys ne visuomet geros, „pamatuotos“, tad belieka viena išeitis - puoselėti nuolankumą, taip dažnai „atperkantį“ tą kartais visiškai neteisingą nuomonę... Puoselėti nuolankumą man padeda būtent buvimas bažnyčioje, bendravimas su tikinčiaisiais, vyresniais ir jaunesniais Kristuje broliais ir seserimis, Viešpaties tarnais. Puoselėti nuolankumą padeda nuomonių įvairovė, įvairūs iškylantys nesusipratimai (kiekvieną kartą tai yra proga tikėjimui bręsti, augti, o man, tegu kartais ir skausmingai, padeda rinktis tai, kas patinka Dievui...). Mokausi paklusti tiems, kurie yra gavę iš Viešpaties įgaliojimus ganyti Jo kaimenę, taigi ir mane. Taip, aš esu Jo kaimenės dalis - gera tai žinoti! Ir net jei kas nors sako, kad mano pastorius nėra gavęs tokių įgaliojimų, ar yra linkę matyti vien jo ar jos trūkumus, esu tikra: kaip mūsų tėvų trūkumai, taip ir mūsų ganytojų, pavadinkime, žmogiškoji pusė suteikia man galimybę tobulėti, ugdyti savyje romią dvasią. Ir jei paprašyčiau jūsų nekalbėti apie mano tėvą blogai, jo nejuodinti, tikriausiai, suklustumėte, nes suprastumėte, kad tėvas man - be galo brangus žmogus. Tėvas yra vienintelis - visi turime tik vieną tėvą ir vieną motiną. Tad, naudodamasi proga, lygiai taip pat noriu pasakyti: neapkalbinėkime savo pastorių, bažnyčios ganytojų, vyresniųjų. Šie žmonės yra labai brangūs, pirmiausia - pačiam Dievui. Nė vienas iš mūsų nesame tobulas - nei stovintis, nei krentantis, nei ganantis, nei ganomasis. Tačiau ne visiems yra patikėta ganyti. Galime pripažinti tuos, kuriems patikėta atsakomybė, arba nepripažinti, palaikyti juos arba jiems kenkti, apkalbinėti juos arba laiminti ir užtardami maldoje prašyti jiems malonės... Ar įvertiname, kiek daug ganytojai daro dėl Kristaus ir Jo kūno? Nesakau, kad visi tobuli, tačiau tikrai manau, kad šie netobulumai gali mumyse subrandinti Kristaus charakterį, Kristaus širdį.
Vietoj pabaigos
Tikiu, kad kiekvienam iš mūsų svarbu daryti tai, ką žinome, jog turime daryti. Yra daug dalykų, kuriuos dar turime, kuriuos privalu išmokti (ir tikiu, kad išmoksime), daug sričių, kur reikia pasitempti, iššūkių, kuriuos reikės įveikti. Vis dar turime mokytis įsiklausyti į Dievo žodį, išgirsti, ką jis sako ir siekti būti to žodžio vykdytojais, ne vien klausytojais. Tai yra tikroji krikščionybė, čia slypi mūsų sėkmė... Tad nepamirškime skirti laiko Dievo žodžiui ir Jo apmąstymui ne tik pamaldų metu, bet ir būdami vieni, nes tik Dievo žodis gabus pakeisti mūsų mąstymą, apreikšti dievišką išmintį.
Dar Jozuei Viešpats kalbėjo: Tik būk stiprus ir labai drąsus, kad galėtum išpildyti įstatymą, kurį tau Mozė, mano tarnas, įsakė. Nenukrypk nuo jo nei į kairę, nei į dešinę, ir tau visuomet seksis, kur tik eisi. Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis. Atsimink, ką įsakiau, - būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi (Joz 1, 7-9). Drąsindamas Jozuę, Viešpats pabrėžė, kad svarbu tiksliai vykdyti Jo žodį - ir, matyt, tik nuolat pasilikdami Dievo minčių lobynuose bei jas apmąstydami, mes galime tiksliai suvokti, kas parašyta, ir nenukrypti nuo to žodžio nė per sprindį, jį išpildyti.
...Tiesa, kartais šventes gali „aptemdyti“ pavėluota, skausminga atgaila. Gali pasirodyti, jog visai ne laikas atgailauti, nes juk šventė - jubiliejiniai metai, artėja ir svarbiausias metų renginys... Ar jubiliejus gera proga atsiduoti atgailos dvasiai? Manau, pati geriausia. Tik atgailos dėka imame gyventi tikrą gyvenimą, nepuoselėdami iliuzijų bei kūniškumo... Atgaila, nuoširdus savo pasirinkimų apmąstymas neaptemdys, bet, priešingai, kaip tik atneš daugiau šviesos į mūsų, vadinasi, ir į kitų, šalia mūsų esančiųjų gyvenimą. Primenu ir sau - taip svarbu nepamiršti atgailos skonio.
Perskaitykime ir minėtą Laiško romiečiams (16-ąjį) skyrių. Skaitydami pamąstykime apie tuos žmones. Gal kada nors ir mes būsime minimi kaip tie, kurie dalyvavo Dievo darbuose? To ir linkiu kiekvienam iš mūsų...
------
Pavedu jums mūsų sesę Febę, kuri yra Kenchrėjos bažnyčios tarnautoja; priimkite ją Viešpatyje, kaip pridera šventiesiems, ir padėkite jai, prireikus jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pačiam. 3 Sveikinkite Priscilę ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje, kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių bažnyčios. Taip pat pasveikinkite bažnyčią, kuri yra jų namuose. Sveikinkite mano mylimąjį Epenetą - pirmąjį vaisių Kristui Azijoje. Sveikinkite Mariją, kuri daug darbavosi dėl mūsų. Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano tautiečius, kalėjusius su manimi; jie žymūs tarp apaštalų ir anksčiau už mane yra Kristuje. Sveikinkite mano mylimąjį Viešpatyje Ampliatą. Sveikinkite mūsų bendradarbį Kristuje Urboną ir mano mylimąjį Stachį. Sveikinkite Apelį, išbandytą Kristuje. Sveikinkite tuos, kurie iš Aristobulo namų. Sveikinkite mano tautietį Erodioną. Sveikinkite tuos iš Narcizo šeimynos, kurie yra Viešpatyje. Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, besidarbuojančias Viešpatyje. Sveikinkite mieląją Persidę, kuri daug darbavosi Viešpatyje. Sveikinkite išrinktąjį Viešpatyje Rufą, taip pat ir jo bei mano motiną. Sveikinkite Asinkritą, Flegontą, Hermį, Patrobą, Hermą ir su jais esančius brolius. Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, Olimpą ir visus šventuosius, kurie yra su jais. Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visos Kristaus bažnyčios. Prašau jus, broliai, įsidėmėti tuos, kurie kelia susiskaldymus bei papiktinimus, prieštaraudami mokymui, kurio jūs išmokote. Venkite jų! Tokie žmonės netarnauja mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, bet savo pilvui. Saldžiomis ir pataikūniškomis kalbomis jie apgaudinėja paprastųjų širdis. Jūsų klusnumas žinomas visur. Todėl džiaugiuosi jumis, ir linkiu, kad būtumėte išmintingi gėriui ir neišmanūs blogiui. O ramybės Dievas sutryps šėtoną po jūsų kojomis greitu laiku. Mūsų Viešpaties Jėzaus malonė tebūnie su jumis! Amen.
Jus sveikina mano bendradarbis Timotiejus ir mano tautiečiai Liucijus, Jasonas ir Sosipatras. Aš, Tercijus, šio laiško surašytojas, sveikinu jus Viešpatyje. Jus sveikina Gajus, mano ir visos bažnyčios šeimininkas. Jus sveikina Erastas, miesto iždininkas, ir mano brolis Kvartas. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie su jumis visais. Amen.
Tam, kuris gali jus sustiprinti pagal mano Evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą, pagal apreiškimo paslaptį, nutylėtą nuo pasaulio pradžios, bet dabar atskleistą ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtą visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui, - vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė per amžius! Amen.
(Rom 16 sk.)