Švenčiant jubiliejinius Tikėjimo žodžio metus ir džiaugiantis vaisingu prabėgusiu laiku, žvilgsnis nejučia krypsta ne vien į praeitį, bet ir į ateitį, į rytojų, kuris dar laukia, kurį teks nugyventi.Jubiliejinių metų vizija - stiprinti Tikėjimo žodžio bendruomenę, prisiminti nueitą kelią, apmąstyti mūsų, kaip evangelinės konfesijos Lietuvoje, tapatybę ir toliau vienybėje garbinti Kristų ir skelbti Jo Evangeliją - nukreipta ir į ateitį bei pranašiškai numato vieną iš didžiausių iššūkių: „Toliau vienybėje garbinti Kristų“. Garbinti Kristų - tai ne tik sutartinai giedoti, bet drauge su kitais pašauktaisiais nuolankiai, darniai, uoliai ir ištikimai vykdyti Viešpaties valią, iš Kristaus gautas malonės dovanas noriai dalinti, o kitų dalinamas - romiai priimti. Klestint tarnystei, tarpstant davimo-gavimo santykiams, bažnyčia būtinai augs, tvirtės, vis labiau atspindės Kristų ir tuo Jį garbins. Tik vienas „bet“: ne taip paprasta šiame kelyje kitą, ir dar kitokį, priimti bei pripažinti, kad ir jis kažką vertinga turi ir gali duoti visų bendram labui. Ypač kai apie kitą sprendžiame įtariai tyrinėdami jo žmogiškąsias silpnybes ir trūkumus. Manau, tai lemtinga klaida, neišvengiami spąstai siekiant vienybės. Vienybė tvirtės, kai į savo artimą įstengsime žvelgti pirmiausia per pašaukimo prizmę - kaip Kristaus pasirinktą, atpirktą, pašauktą, apvalytą, apdovanotą, pasiųstą, danguje laukiamą. Apmąstykime savo požūrį į brolį.
Šėtonas žino, į ką taikyti
„Jei karalystė suskilusi, tokia karalystė negali išsilaikyti. Ir jei namai suskilę, tokie namai negali išsilaikyti. Ir jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis negali išsilaikyti ir žlunga“ (Mk 3, 24-26). Tai svarbus Viešpaties įvardintas principas: susiskaldę, nevieningi namai pasmerkti neišvengiamai griūčiai. Tą puikiai žino ir šėtonas, tad savosios karalystės vienybę akylai saugo, o į Dievo bažnyčios vienybę karštligiškai kėsinasi. Jis puola bažnyčią ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus, stengdamasis supriešinti tikinčiuosius tarpusavyje, šmeiždamas ir kaltindamas juos vienas kito akyse, kurstydamas puikybės, nuosavo teisumo jausmus. Puikybe užsikrėtęs brolis jau tampa šėtono bendru, ne statytoju, o griovėju, imančiu kilpelė po kilpelės ardyti, traukyti Šventosios Dvasios kantriai neriamą darnų bažnyčios vienybės nėrinį. Tai pasireiškia per nesiliaujančius priekaištus, nepagrįstą kritiką, žmonių nuteikinėjimą prieš ganytoją, apkalbas, savęs sureikšminimą, kitų menkinimą, dvejotinų požiūrių, mokymų skleidimą, demonstratyvų neklusnumą, rungtyniavimą, ambicingą atsiribojimą nuo bendros veiklos ir t. t. Tokia „veikla“, žinoma, drums bažnyčios ramybę, įneš sumaišties, pasimetimo, dvejonių, sukels įtampą, nejaukią atmosferą, trukdys darbuotis, užkrės kai kuriuos kitus žmones, kompromituos bažnyčią naujatikių ir bažnyčios svečių akyse. Kaip tik to šėtonas ir siekia. Žmogus, kuris tai daro, be abejo, nė už ką nemanys esąs tamsos įrankiu. Jis bus užtikrintas, jog demaskuoja tamsą, kovoja už tiesos grynumą, jausis tuo vienišu, atstumtu pranašu, kurio niekas nesupranta, kuris tik vienas mato, kaip reikia matyti. Tačiau iš tikrųjų puikybė apakinusi jo akis ir iškreipusi tikrąjį vaizdą. Puikybe sergančiam žmogui šėtono melas tampa toks įtikinamas, jog jis nedvejodamas tapatina tai su Šventosios Dvasios apreiškimo šviesa.
Toks vaidmuo - Kristaus bažnyčios skaldytojo - labai apgailėtinas, todėl kiekvienam reikia būti budriam, kad tokiu netaptum. Sau bendrininkų priešas ieškos ne kur kitur, o tarp mūsų: „Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius. Todėl budėkite...“ (Apd 20, 30-31). Budėti ir suprasti, ar mano paties bei kitų požiūriai ir elgesys nekenkia bendruomenei, gali padėti trys nesudėtingi, berods J. Stotto siūlomi, klausimai: ar išsakomą nuomonę ir vykdomus veiksmus pagrindžia Dievo žodis; ar tai šlovina Jėzų Kristų; ar tai ugdo bažnyčią. Tai tie lakmuso popierėliai, kurie padės dalykus įvardinti savais vardais.
Taigi, jei norime palaimintai gyventi, turime sąmoningai rūpintis vienybe, saugotis kietos širdies, piktos akies, aštraus liežuvio, atpažinti brolių kaltintojo klastingą šnypštimą. Pastebėjau, jog tarnystės kelyje pabirusius papiktinimo akmenis surinkti padeda brolio vertinimas ne pagal kūną, o pagal pašaukimą Kristuje.
Vertinimas pagal kūną maitina puikybę, o pagal dvasią - ugdo vienybę
„Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė. Todėl nuo šiol mes nė vieno nebepažįstame pagal kūną. Jei mes ir pažinome Kristų pagal kūną, tai dabar taip Jo nebepažįstame. Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena - praėjo, štai visa tapo nauja. O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą. Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 15-20).
Šioje ištraukoje apaštalas Paulius teigia, kad tikinčiųjų požiūrį vienas į kitą turėtų lemti Kristaus atliktas perkeitimas ir dvasinis pašaukimas. Nedera sureikšminti žmogaus ypatybių „pagal kūną“: tautybės, lyties, amžiaus, socialinės ar šeimyninės padėties, išsilavinimo, profesijos, gyvenimo patirties iki Kristaus, pomėgių, skonių, įpročių (žinoma, ne nuodėmingų) ir t. t. Juk Kristų pažįstame jau ne kaip dailidės sūnų, ne „pagal kūną“, o kaip žemės ir dangaus Valdovą, žmonijos Atpirkėją, gyvųjų ir mirusiųjų Teisėją. Tad ir vienas į kitą turėtume žvelgti kaip į naujus kūrinius, pašauktus gyventi Kristui, paties Kristaus pasiuntinius, atliekančius sutaikinimo tarnavimą, nešančius sutaikinimo žodį. Tai kur kas kilnesnė perspektyva, nei ta, su kuria susiduriame kasdienybėje, matydami savo ir kitų kūnišką silpnumą. Jei atpirkimo, pašaukimo, Dvasios dovanų šviesoje vertinsime savo artimą, neturėsime kuo piktintis, negalėsime menkinti, turėsime pripažinti vertę ir tinkamumą, tačiau jei žvilgsnis nuslys į kūno aspektus, tuojau rasime dėl ko papriekaištauti, nuvertinti, atmesti. Kaip antai Mirjama su Aaronu priekaištavo savo broliui Mozei, kad šis vedęs etiopę, pamesdami iš akių tai, kas buvo nepalyginamai svarbiau jų pačių labui, - Mozės pašaukimą vesti visą tautą iš vergijos namų į pažado žemę.
Nusileidę į žemą netobulo žmogiškumo lygmenį, neišvengsime lyginimosi su kitais, subjektyvių vertinimų, kritiškų samprotavimų, ir tai maitins mūsų puikybę. Tada pasigirs ir tokie menkinantys klausimai bei teiginiai, kaip kad Jėzaus amžininkų lūpose: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ „Argi Jis ne dailidės sūnus?“ „Joks pranašas nėra kilęs iš Galilėjos.“ Daugelis Jėzų vertino pagal kūną, žiūrėjo į Jo kilmę, socialinį statusą, ir į tai atsitrenkė, suklupo, neįžvelgę Jame to, kas Jis buvo iš tiesų. Brolio vertinimas pagal kūną trukdys įžvelgti jo pašaukimą, malonės dovanas, Dievo skirtą vaidmenį dvasinėje tarnystėje. Susikoncentruodami į kitų kitoniškumą, tarnystės darbui nereikšmingas kūno gyvenimo detales, pasukame puikybės, atsiribojimo keliu. Paradoksalu, bet dažniausiai atstumiame nuo savęs tuos, kurie kaip tik mums yra Dievo siųsti patarnauti.
Tad nepamirškime, kas mes visi kartu esame (taip pat ir man nepatinkantis brolis ar sesuo): „O jūs esate „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes“ To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę.“ (1 Pt 2, 9-10).
Toks žvilgsnis padės vertinti ir branginti kitą, ves prie brolio, o ne skirs nuo jo. Vertindami vienas kitą pagal pašaukimą, stiprinsime vienybę.
Klausykime savo vadovų
Kalbant apie vienybės puoselėjimą, norisi aptarti požiūrį ir į bažnyčios vadovus - pastorius ir vyresniuosius. Šventasis Raštas moko klusnumo ir atsidavimo bažnyčios vadovams, nes kaip tik jiems yra patikėta atsakomybė už kaimenės sielas: „Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; jie tai tedaro su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga“ (Hbr 13, 17). Viešpaties patvarkymas aiškus: vadovai budi, gano, saugo, maitina, veda, drausmina, o kaimenė atsiduoda ir paklūsta. Taip ganytojas išgelbsti, arba išgano, sėkmingai atveda iki amžinybės slenksčio save ir savo klausytojus (1Tim 4, 16). Kol toks požiūris pripažįstamas, tol bendruomenė harmoningai gyvuoja. Tačiau pastebiu, kad kuo toliau, tuo sunkiau žmonėms pripažinti, kad kažkas gali būti už juos atsakingas, kad nuo kažkieno gali priklausyti jų sielos gerovė.
Šiuo demokratiniu (kai valdo liaudis), humanistiniu (kai žmogus yra viskas), postmoderniu (kai kiekviena nuomonė teisinga), nuomonių pliuralizmo (kai skirtingi požiūriai yra lygiateisiai) laiku mūsuose kurstoma emancipacija, asmens ir jo nuomonės sureikšminimas, autoritetų išsižadėjimas. Dievo ir Jo žodžio autoritetas paminamas, o žmogus ir jo nuomonė - iškeliami aukščiau visko. Nors kiekviena minėta pažiūrų sistema turi ir tam tikrų privalumų, tačiau jų visuma formuoja visiško nepriklausomumo, neatskaitingumo, perdėto pasitikėjimo savimi, arogancijos laikyseną. Tokios laikysenos vedinas, šiandien ne vienas jaučiasi kompetentingas mokyti, kritikuoti, šališkai vertinti, menkinti, juodinti, kaltinti, įtarinėti ganytojus. Gviešiamasi lygiateisiškumo, kovojama dėl nuomonės pripažinimo. Prisiminkime panašią situaciją, kai Mozė vedė Dievo tautą per dykumą:
„Jie [Mirjama ir Aaronas] sakė: „Argi Viešpats kalbėjo tik per vieną Mozę? Argi Jis nekalbėjo taip pat ir per mus?“ Viešpats tai išgirdo. <...> Kaip judu nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?“ Užsirūstinęs Viešpats pasitraukė. <...> Jie [Korachas, Datanas, Abiramas, Onas ir 250 tautos kunigaikščių] susirinkę kalbėjo prieš Mozę ir Aaroną: „Gana judviem; visi izraelitai yra šventi ir Viešpats yra tarp jų. Kodėl judu keliatės aukščiau Viešpaties tautos?“ (Sk 12, 2. 8-9; 16, 3).
Sukilę žmonės neadekvačiai save vertino, manė, jog gali lygiuotis su vadovu. Dievas labai iškalbingai parodė, kaip Jis vertina tokią poziciją: Mirjamą ištiko raupsai, Korachas, Datanas ir Abiramas su savo artimaisiais buvo gyvi praryti žemės, o kunigaikščius sunaikino Viešpaties siųsta ugnis. Šalia tokių niūrių pavyzdžių Biblija mini ir labai kilnių. Maloniai stebina Dovydo pasitikėjimas Dievu ir pagarba Jo pateptajam, netgi „ekspateptajam“ Sauliui: „Jis tarė savo vyrams: „Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis.“ Dovydas sulaikė savo vyrus šiais žodžiais ir neleido jiems pakilti prieš Saulių. <...> Dovydas atsakė Abišajui: „Nežudyk jo! Kas pakeltų ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir liktų nekaltas?“ (1 Sam 24, 7; 26, 9).
Kaip jau minėjome kalbėdami apie požiūrį į brolį, - svarbu mokytis pažinti savo ganytoją pagal pašaukimą, suvokti Dievo pasirinkimą, paskyrimą ir įgalinimą, arba patepimą, vadovavimui, pasitikėti Viešpaties jam suteikta kompetencija. Vertinant išoriškai, kažkam gali „kliūti“ ganytojo amžius - vieniems per senas, kitiems per jaunas, kažkam nepatiks, kad tai moteris, o kažkam - kad vyras, dar kitas bus gundomas menkinti ganytoją dėl jo mažesnio išsilavinimo, nei pats yra įgijęs, kažkam akis badys tam tikros silpnybės ar klaidos. Visgi, manau, jog pirmiausia turime vertinti ir pripažinti ganytojui skirtą malonę jo tarnystei. Tai nereiškia, kad ganytojas turi teisę piktnaudžiauti ta malone, pasiduoti savivalei, apsileidimui. Pastoraciniuose laiškuose apaštalas Paulius pateikia du ilgus vyskupams priderančių savybių sąrašus, ganytoją Timotiejų moko žiūrėti savęs ir mokymo bei būti pavyzdžiu kaimenei. Ganytojams yra iškelta labai aukšta kartelė, ir jos siekiant kaimenė turi palaikyti ir drąsinti savo pastorių, o ne ieškoti priekabių ir laukti jo klupimo.
Prisiminiau kadaise žurnale „Gyvieji šaltiniai“ spausdintus šmaikščius pastebėjimus apie vis neįtinkantį, tačiau, kaip pasirodys, sunkiai pakeičiamą ganytoją: „Jei kunigas pamokslauja ilgiau nei dešimt minučių, vadinasi, jis vėl groja savo plokštelę. Jei jis pamokslaudamas garsiai kalba, vadinasi, jis rėkia. Jei jis kalba normaliai, neįmanoma nieko suprasti. Jei jis turi nuosavą mašiną, tai niekuo nesiskiria nuo pasauliečių. Jei jis neturi mašinos, vadinasi, nežengia su laikmečiu koja kojon. Jei jis lanko žmones, jo niekada nėra namuose. Jei jis yra namie, vadinasi, žmonių nelanko. Jei jis lanko žmones, vadinasi, šnipinėja. Jei jis prašo aukoti, yra godus. Jei jis neorganizuoja švenčių, vadinasi, bažnyčioje niekas nevyksta. Jei jis remontuoja bažnyčią, meta pinigus kaip į balą. Jei to nedaro, vadinasi, viskam leidžia trūnyti. Jei jis per jaunas, jam trūksta bet kokios patirties. Jei jis per senas, vadinasi, nepritampa prie šiandienos ir turėtų pagaliau išeiti į pensiją. Kol jis gyvas, visuomet yra žmonių, kurie viską moka ir gali geriau dirbti už jį, tačiau kai jis išeina į pensiją, nėra nė vieno, kuris galėtų jį pakeisti.“
Taip jau yra - kol stebi iš šalies, viskas labai aišku ir patarimų netrūksta, tačiau pabandžius pačiam, pasirodo, tai nėra taip paprasta.
Sveikinkite vieni kitus
Baigdamas norėčiau priminti, koks buvo apaštalo Pauliaus, mokiusio pažinti vienas kitą pagal pašaukimą, požiūris į bendražygius Romoje. Paskutiniame laiško skyriuje atrandame ilgą sveikinamų brolių ir seserų sąrašą. Apaštalas perduoda linkėjimus 26 asmenims pavardžiui, o kur dar bažnyčia Priscilės ir Akvilo namuose, Aristobulo namai, Narcizo šeimyna, broliai ir visi šventieji, kurių vardai nepaminėti. Jis vadina juos šventaisiais, bendradarbiais, broliais, išrinktaisiais, mylimais, mielais, o vieną seserį - net motina. Net 11 kartų mini tarnystę dėl Viešpaties ir šventųjų, pastebėdamas, kad jie tarnavo, padėjo, darbavosi, gelbėjo gyvybę, kalėjo, aukojosi iki mirties. Taip pat įžvelgia ir juose veikiančias Dvasios dovanas: apaštalo, tarnavimo, pagalbos teikimo, davimo, svetingumo. 12 kartų Paulius mini Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį kilę ir kuriam skirti yra visi šventieji. Tai liudija, jog Paulius mato ir be galo vertina daugelio brolių ir seserų tarnystę dėl Kristaus, Jo Evangelijos ir bažnyčios. Be to, sveikinimus formuluodamas liepiamąja nuosaka („sveikinkite“), jis „pasufleruoja“ ir romiečiams branginti tarp jų esančius brolius taip, kaip brangina jis. Jiems teks įžvelgti, pripažinti ir vertinti vienas kito privalumus Kristuje, o tai, be abejo, labiau suburs ir suvienys bažnyčią. Be asmeninių sveikinimų, apaštalas nepamiršta paraginti visus Romos tikinčiuosius pasveikinti vienas kitą šventu pabučiavimu, kad neliktų nepasveikintų. O galiausiai perduoda sveikinimus ir nuo visų Kristaus bažnyčių. Koks šviesus, pakylėjantis apaštalo požiūris! Sveikina Paulius, sveikinasi broliai ir sesės, visos bažnyčios sveikina viena kitą - nuostabi harmonija ir vienybė.
Kuo ilgiau būsime kartu ir kuo toliau drauge eisime, tuo labiau reikės mokytis pastebėti ir sveikinti vienas kitą dėl pašaukimo ir tarnystės Viešpatyje. Daug metų būnant šalia ir gerai pažįstant vienas antrą pagal kūną, netobulumas ima temdyti akis ir vis sunkiau darosi įžvelgti tai, kas dieviška ir gera. Apsiprantame su tuo, kas gera, laikome savaime suprantamu dalyku, neįžiūrime akivaizdžios malonės. Tad šiandien pasitrinkime akis, apsidairykime savo bendruomenėje bei po visą bendriją ir aptikime šių dienų Prisciles, Akvilus, Marijas, Andronikus, Junijas, Urbonus, Apelius, Trifenas, Trifosas, Persides - visus, kurie ištikimai triūsia Viešpatyje, ir sveikinkime, stiprinkime, drąsinkime, sakykime, kaip vertiname jų buvimą. Šito be galo reikia mums visiems. Kol kažkas stovi ir tam tikrus kampus laiko, atrodo, kas čia tokio, tačiau pakaktų tuos kampus paleisti, ir tuojau pajustume, kiek daug reiškė tas, kuris stovėjo. Tad negundykime Dievo, branginkime, ką turime, saugokime ir užtarkime vienas kitą, vienybėje garbinkime Kristų, kol gyvi būsime.
Dail. Louis Robbe