Apie Dva­sią

Per Sek­mi­nes, vie­ną iš tri­jų pa­grin­di­nių Iz­ra­e­lio šven­čių, Die­vas įvyk­dė il­gai lauk­tą pa­ža­dą, suteik­da­mas sa­vo Dva­sios tiems, ku­rie pa­ti­kė­jo Jė­zu­mi. Šven­to­sios Dva­sios at­ėji­mas iš es­mės pa­kei­tė pir­muo­sius Kris­taus mo­ki­nius.

Nors jie bu­vo re­gė­ję daug Vieš­pa­ties ste­buk­lų, ku­rių di­džiau­sias bu­vo pa­ties Jė­zaus pri­si­kė­li­mas, ta­čiau bū­tent Sek­mi­nių die­na ta­po jų nau­jo­jo gy­ve­ni­mo pra­džia. Dve­jo­nių li­ku­čiai, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas ir bai­mė kaip pe­lai bu­vo iš­vė­ty­ti iš dan­gaus atū­žu­sio stip­raus vė­jo, o ug­nies lie­žu­viai, nu­si­lei­dę ant kiek­vie­no iš jų, ne tik su­tei­kė ki­tų kal­bų do­va­ną, bet ir su­de­gi­no nors ir ap­džiū­vu­sius, ta­čiau skau­džiai ba­dan­čius iš­di­du­mo bei sa­va­nau­diš­kų am­bi­ci­jų spyg­lius (žr. Apd 2, 1-4). Vi­si su­ta­ria, jog Sek­mi­nės yra Baž­ny­čios gi­mi­mo die­na. Šven­to­sios Dva­sios re­a­ly­bė pa­pras­tus ti­kin­čiuo­sius pa­da­rė ypa­tin­gais Die­vo tar­nais. Jei­gu anks­čiau jie pa­ži­no Kris­tų kaip „Ema­nu­e­lį - Die­vą su mu­mis", tai nuo tos die­nos Jis ta­po dar ar­ti­mes­nis - Die­vas mu­my­se.

Nuo Sek­mi­nių iki šiol Šven­to­ji Dva­sia liu­di­ja apie Kris­tų, kvie­čia Juo ti­kė­ti. Ti­kin­tie­siems pa­de­da gar­bin­ti Die­vą ir Jam mels­tis, pri­me­na Jė­zaus Kris­taus mo­ky­mą ir at­ve­ria jo pras­mę, guo­džia sun­ku­muo­se ir įkve­pia tar­nau­ti Die­vui, va­do­vau­ja tar­na­vi­me ir ap­reiš­kia tie­są.

Baž­ny­čia nė­ra te­at­ras

Krikš­čio­ny­bė gali būti tik­ra ir ap­si­mes­ti­nė, gy­va ir mi­ru­si. Skir­tu­mas tarp vie­nos ir ki­tos yra Šven­to­ji Dva­sia. Bū­tent Dva­sios re­a­lu­mas su­tei­kia ti­kė­ji­mui tik­ru­mą ir baž­ny­čiai - gy­vu­mą. Da­lis baž­ny­čios šian­dien men­kai su­vo­kia Tre­jy­bės tre­čio­jo as­mens - Šven­to­sios Dva­sios - ypa­tu­mus, vei­ki­mą ir do­va­nas. Ta­čiau ir ta baž­ny­čios da­lis, ku­rio­je daug apie tai kal­ba­ma, ma­no ma­ny­mu, daž­nai pra­si­len­kia su Die­vo Dva­sia, nes, lauk­da­mi Jos at­ėji­mo, jau „ži­no", ko lau­kia. To­kios iš­anks­ti­nės nuo­sta­tos apie tai, kas tu­ri vyk­ti, kai „at­ei­na Dva­sia", ne­ma­žiau ža­lin­gos, nei ma­ny­mas, kad Šven­to­sios Dva­sios vi­sai ne­rei­kia ar­ba kad Dva­sios pil­nat­vė jau pa­siek­ta. Vie­nas ma­no bi­čiu­lis mėg­da­vo sa­ky­ti, jog baž­ny­čia nė­ra te­at­ras, o te­at­ras ne­tu­ri tap­ti baž­ny­čia. Ir vis­gi, kad ir kaip bū­tų liūd­na, ne­re­tai baž­ny­čia tam­pa bū­tent spek­tak­lių vie­ta, kur Die­vo Dva­sios vaid­me­nį nuo­šir­džiai at­lie­ka žmo­gaus kū­nas. Kad ir ko­kios ra­fi­nuo­tos bei „dva­sin­gos" bū­tų kū­niš­kos pa­stan­gos, gy­ve­ni­mo jos duo­ti ne­ga­li: Dva­sia tei­kia gy­vy­bę, o kū­nas nie­ko ne­duo­da (Jn 6, 63). Nors krikš­čio­nys cha­riz­ma­tai mėgs­ta sa­ky­ti: „Ge­riau lau­ki­nė ug­nis, nei jo­kios ug­nies", ta­čiau tuo tei­sin­ti „lau­ki­nius" kū­niš­kus pa­si­reiš­ki­mus ir ne­gra­žu, ir ne­iš­min­tin­ga. Jei­gu iš­ties trokš­ta­me Dva­sios, nie­kuo­met ne­tu­rė­tu­me tap­ti „kū­no" ad­vo­ka­tais. Nors žmo­gaus por­tre­tas ga­li pri­min­ti ja­me pa­vaiz­duo­tą as­me­nį, ta­čiau jo nie­kuo­met ne­at­stos. Su Dva­sios imi­ta­ci­jo­mis bū­na dar blo­giau - por­tre­tas pri­sta­to­mas kaip gy­vas as­muo, o tuo dve­jo­jan­tys įvar­di­ja­mi kaip be­si­prie­ši­nan­tys jam, t. y. Dva­siai. To­kia ma­ni­pu­lia­ci­jos for­ma šian­dien la­bai ga­ji dau­ge­ly­je baž­ny­čių.

Kiek­vie­nas krikš­čio­nis nuo­šir­džiai trokš­ta gy­ven­ti dva­si­nį, o ne kū­niš­ką gy­ve­ni­mą. Mes sie­kia­me bū­ti ve­da­mi Dva­sios, no­ri­me nuo­la­tos gir­dė­ti  Die­vo bal­są ir bū­ti klus­nūs Jo va­liai. Ypač nau­jai įti­kė­ję krikš­čio­nys bū­na pa­si­ruo­šę da­ry­ti vis­ką, kad tik įtik­tų Die­vui, ne­ap­leis­tų Kris­taus, ne­už­ge­sin­tų Dva­sios. To­dėl tai, kas sie­ja­ma su Šven­to­sios Dva­sios vei­ki­mu, tam­pa ypač šven­tais da­ly­kais. Pri­klau­so­mai nuo ben­druo­me­nė­je eg­zis­tuo­jan­čių įsi­vaiz­da­vi­mų, tie šven­ti da­ly­kai ga­li skir­tis. Vie­niems tai ga­li bū­ti at­gai­los aša­ros, ki­tiems, at­virkš­čiai, juo­ko pro­trū­kiai, dar ki­tiems - pra­na­šys­tės ži­nia. Šie ke­li ma­no pa­mi­nė­ti reiš­ki­niai iš tie­sų ga­li bū­ti Šven­to­sios Dva­sios vei­ki­mo re­zul­ta­tas, ta­čiau ne­bū­ti­nai. Vie­nas su­sig­rau­di­na ir be Dva­sios vei­ki­mo, ki­tas ne­ver­kia net la­biau­siai pa­veik­tas Dva­sios. Ne vi­si iš­reiš­kia nuo­šir­dų ir ty­rą džiaugs­mą taip, kad bū­ti­nai tai pa­ste­bė­tų ki­ti, ir to­li gra­žu ne vi­sos pra­na­šys­tės, nors ir pa­čios tik­riau­sios, skam­ba nuo sce­nos ir pra­si­de­da žo­džiais „taip sa­ko Vieš­pats".

Dva­sios ju­dė­ji­mas pa­gal Eli­fa­zą

Nors krikš­čio­nys turi įvai­rių nuo­mo­nių apie Dva­­sios vei­ki­mo pa­sek­mes, no­rė­čiau išskir­ti dvi. Pir­mąją pa­va­din­siu taip:  „aud­rin­gas ir mis­ti­nis Dva­sios ju­dė­ji­mas", ant­rą­ją - „ra­mus ir praktinis". Pir­mo­ji sam­pra­ta šian­dien vei­kia ne­ma­žą baž­ny­čios da­lį ir yra pla­čiai pa­pli­tu­si. Šios sam­pra­tos tiks­lų api­bū­di­ni­mą ne­ti­kė­tai su­ra­dau Jo­bo kny­go­je, te­ma­ni­to Eli­fa­zo, vie­no iš tri­jų Jo­bo „guodė­jų", kal­bo­je:

Mąs­tant apie nak­ties re­gė­ji­mus, kai gi­lus mie­gas bu­vo apė­męs žmo­nes, ma­ne apė­mė iš­gąs­tis ir dre­bė­ji­mas, ir vi­si ma­no kau­lai tir­tė­jo. Dva­sia pra­ėjo pro ma­no vei­dą, ir ma­no plau­kai pa­si­šiau­šė. Ji sto­vė­jo, ta­čiau jos ne­at­pa­ži­nau. Pa­vi­da­las bu­vo prieš ma­no akis (Job 4, 13-17).

Štai ko­kiais po­žy­miais va­do­vau­da­ma­sis Eli­fa­zas tvir­ti­na, kad su juo yra Die­vo Dva­sia: Ma­ne apė­mė iš­gąs­tis ir dre­bė­ji­mas, ma­no kau­lai tir­tė­jo, ma­no plau­kai pa­si­šiau­šė, pa­vi­da­las bu­vo prieš ma­no akis. Ir šian­dien dau­ge­lis krikš­čio­nių lai­ko­si ly­giai to­kios ar­ba la­bai pa­na­šios nuo­mo­nės. Jiems dre­bė­ji­mas, tir­tė­ji­mas, odos pa­šiur­pi­mas bei ki­ti keis­to­ki, o kar­tais ir vi­sai keis­ti veiks­mai kal­ba, kad at­ėjo Dva­sia. Ir at­virkš­čiai, to­kių ir pa­na­šių po­jū­čių ne­bu­vi­mas jau sa­vai­me reiškia, kad Dva­sios ju­dė­ji­mo nė­ra. Dabar ne­no­rė­čiau apo­lo­gi­zuo­ti šios nuo­mo­nės, nes jau minėjau, kad skir­tin­gi žmo­nės skir­tin­gai iš­gy­ve­na Šven­tą­ją Dva­sią. Ma­no nuo­mo­ne, vei­kiant Šven­ta­jai Dva­siai, ga­lima pa­tir­ti tai, apie ką kal­ba Eli­fa­zas, ta­čiau tai nėra tai­syk­lė ki­tiems. Klai­din­gas ne vie­noks ar ki­toks iš­ori­nis pa­si­reiš­ki­mas, bet pa­si­reiš­ki­mo pri­sta­ty­mas eta­lo­nu bei ma­ny­mas, kad, kiek­vie­ną kar­tą Dva­siai vei­kiant, tai kar­to­sis.

Jo­bo kny­gos pabaigoje pats Die­vas įver­ti­na Jo­bo ir jo bi­čiu­lių kal­bas: Po pa­si­kal­bė­ji­mo su Jo­bu Vieš­pats ta­rė te­ma­ni­tui Eli­fa­zui: „Ma­no rūs­ty­bė už­si­de­gė prieš ta­ve ir abu ta­vo drau­gus, nes jūs ne­kal­bė­jo­te tei­sin­gai apie ma­ne kaip ma­no tar­nas Jo­bas" (Job 42, 7). At­kreip­ki­me dė­me­sį, jog Eli­fa­zas men­kai pa­ži­no­jo Vieš­pa­tį. Dar dau­giau - sa­vo šne­ko­mis apie Die­vą jis su­kė­lė pas­ta­ro­jo pyk­tį. To­kia Vieš­pa­ties re­ak­ci­ja tik­rai ver­čia dve­jo­ti Eli­fa­zo su­pra­ti­mo apie Die­vo Dva­sios vei­ki­mą tei­sin­gu­mu, tu­riu ome­nyje jo nu­pa­sa­ko­tą kū­no dre­bė­ji­mą, kau­lų tir­tė­ji­mą ir plau­kų pa­si­šiau­ši­mą. Ta­čiau ga­li­ma nu­ma­ny­ti, kad bū­tent taip iš­gy­ven­tas Dva­sios ap­lan­ky­mas Eli­fa­zui tei­kė to­kio di­de­lio ryž­to ir pa­si­ti­kė­ji­mo, ku­riuo rem­da­ma­sis jis drą­siai puo­lė Jo­bą ir ra­gi­no šį at­gai­lau­ti. O iš tie­sų vis­kas bu­vo prie­šin­gai. Keis­ti sa­vo su­pra­ti­mus ir at­gai­lau­ti rei­kė­jo pa­čiam Eli­fa­zui. Jo už­tik­rin­tu­mas, ku­riuo „gy­nė" Die­vą ir prie­kaiš­ta­vo Jo­bo ne­ti­kė­ji­mui, vi­so la­bo te­bu­vo tuš­čias kū­niš­kas pa­si­pū­ti­mas. Jo­bo drau­gams de­rė­jo pa­guos­ti ken­čian­tį drau­gą ir sa­vo mei­le bent kiek pa­leng­vin­ti bai­sią kan­čią. Ta­čiau ši­to jie Jo­bui ne­da­vė ir ne­ga­lė­jo duo­ti.

Si­dab­ro nei auk­so ne­tu­riu, bet ką tu­riu, tą duo­du (Apd 3, 6). Šiuo­se apaš­ta­lo Pet­ro žo­džiuo­se, pa­sa­ky­tuo­se luo­šiui prieš jį iš­gy­dant, sly­pi di­de­lė tie­sa. Ki­tiems duo­ti mes ga­li­me tik tai, ką pa­tys tu­ri­me. Jo­bo kan­čia at­vė­rė jo bi­čiu­lių skur­dą. Nors pas­ta­rie­ji di­džia­vo­si Die­vo pa­ži­ni­mu ir ma­nė­si esą dva­sin­gi (tai aki­vaiz­du iš jų kal­bų), ta­čiau iš­ties bu­vo vi­siš­ki skur­džiai. Jo­bo kan­čios pa­leng­vin­ti ne­ga­lė­jo „tir­tė­ji­mas" ar „dre­bė­ji­mas". To­dėl Jo­bui te­ko vi­siš­kai vie­nam per­ei­ti per mir­ties še­šė­lio slė­nį, pa­si­ti­kint tik Vieš­pa­ties gai­les­tin­gu­mu. Ir Die­vas jo ne­ap­vy­lė: Jūs gir­dė­jo­te apie Jo­bo iš­tver­mę ir ma­tė­te, ko­kia bu­vo jam Vieš­pa­ties skir­ta pa­bai­ga, nes Vieš­pats ku­pi­nas užuo­jau­tos ir gai­les­tin­gu­mo (Jok 5, 11). Be abe­jo­nės, Die­vas ne­pa­liks net vi­sų ap­leis­to žmo­gaus, ta­čiau ir mes mo­ky­ki­mės ši­to, kad ne­at­si­dur­tu­me vie­no­je pu­sė­je su Jo­bo „guo­dė­jais". Ei­nan­tys pro su­muš­tą ir plė­ši­kų ap­vog­tą žmo­gų ku­ni­gas ir le­vi­tas iš Jė­zaus pa­ly­gi­ni­mo apie gai­les­tin­gą­jį sa­ma­rie­tį pri­klau­sė bū­tent šiai sto­vyk­lai. Ne­lai­mės me­tu mis­ti­ka ne­be­vei­kia. Ne­pa­de­da ir ti­tu­lai. Rei­ka­lin­gos prak­ti­nės au­kos. Ta­čiau jos ky­la tik iš minkš­tos ir nuo­lan­kios šir­dies.

Ki­toks Guo­dė­jas

Tiesą sakant, jau pra­dė­jo­me kal­bė­ti apie ant­rą­jį po­žiū­rį į Dva­sios vei­kimą - „ra­mų ir prak­ti­nį". Šven­ta­jame Raš­te jis pagrįtas kur kas rim­čiau ir pla­čiau. Ne vie­noje Bib­li­jos vie­toje, kurioje kal­bama apie Die­vo Dva­sią, mi­nima ir ra­my­bė:

Kur yra Tas, kas da­vė jam sa­vo šven­tą Dva­sią? Kas sa­vo ga­lin­ga de­ši­ne ve­dė Mo­zę, per­sky­rė van­de­nį pir­ma jų ir įsi­gi­jo am­ži­ną var­dą? Kas ve­dė juos per gel­mes lyg žir­gą dy­ku­mo­je, kad jie ne­su­klup­tų? Kaip kai­me­nė ei­na į slė­nį, taip Vieš­pa­ties Dva­sia da­vė jiems po­il­sį (Iz 63, 11-14).

Šven­to­ji Dva­sia yra vi­di­nės ir pa­čios gi­liau­sios ra­my­bės šal­ti­nis. Kai ji mo­ko, pa­ta­ria, ve­da ir net ap­kal­ti­na, šir­dį pri­pil­do Die­vo ra­my­bė, pra­noks­tan­ti vi­so­kį su­pra­ti­mą (Fil 4, 7). Prieš sa­vo kan­čią Jė­zus Kris­tus mo­kė apaš­ta­lus, kad nors jiems teks iš­si­skir­ti, ta­čiau jie ne­pa­si­liks naš­lai­čiai: Aš pa­pra­šy­siu Tė­vą, ir Jis duos jums ki­tą Guo­dė­ją, kad Jis lik­tų su ju­mis per am­žius (Jn 14,16). Jė­zaus vie­tą užims Šven­to­ji Dva­sia, ku­rią Jis va­di­na ki­tu Guo­dė­ju. Tu­rė­da­mas ome­nyje Eli­fa­zą, aš dar pri­dur­čiau ki­to­kiu Guo­dė­ju. Šven­to­sios Dva­sios ar­tu­mas tei­kia tik­rą pa­guo­dą ir ra­my­bę. Pa­sa­kęs, kad nau­ja­sis Guo­dė­jas to­liau mo­ky­s apaš­ta­lus, Jė­zus iškart pri­du­ria: Aš pa­lie­ku jums ra­my­bę, duo­du sa­vo ra­my­bę (Jn 14, 27). Siųs­da­mas sa­vo mo­ki­nius skelb­ti Evan­ge­li­jos, Jis su­tei­kia Šven­tą­ją Dva­sią ir mo­ko: Į ku­riuos tik na­mus už­ei­si­te, pir­miau­sia tar­ki­te: „Ra­my­bė šiems na­mams!" (Lk 10, 5). Ar ne to­dėl ir Pau­lius, ir Pet­ras, ir Jo­nas sa­vo laiš­kus pra­de­da tokiu pa­čiu pa­lin­kė­ji­mu: Ma­lo­nė ir ra­my­bė jums? Šiuo­se žo­džiuo­se aiš­kiai skam­ba šių laiš­kų Įkvė­pė­jo - Šven­to­sios Dva­sios in­ten­ci­ja ir vei­ki­mo po­bū­dis - ma­lo­nė ir ra­my­bė.

Ma­no at­min­tyje vi­suo­met iš­liks tie as­me­ni­niai iš­gy­ve­ni­mai, ku­riuos at­ne­šė pir­mie­ji Die­vo Dva­sios pri­si­lie­ti­mai. Ne­ap­sa­ko­ma vi­di­nė ra­my­bė ir ge­ru­mas pri­pil­dy­da­vo ma­no šir­dį, skai­tant Nau­ją­jį Tes­ta­mentą. Pra­ėjo jau be­veik pen­kio­li­ka me­tų, ta­čiau ir da­bar ga­liu teig­ti, kad kiek­vie­nas tik­ras Šven­to­sios Dva­sios dvel­ki­mas pa­guo­džia ir su­tei­kia ra­my­bę.

Gy­ven­ti Dva­sia - tai my­lė­ti

Die­vo mei­lė yra iš­lie­ta mū­sų šir­dy­se per Šven­tą­ją Dva­sią, ku­ri mums duo­ta (Rom 5, 5). Dva­sios ar­tu­mas tar­si alie­jus minkš­ti­na nuo sa­va­nau­diš­ku­mo su­ram­bė­ju­sią šir­dį. Dva­sios ap­lan­ky­mas lyg ug­nis su­de­gi­na troš­ki­mą di­džiuo­tis. Dva­sios pri­pil­dy­mas - kaip srau­nus upokš­nis, ku­rio van­duo at­gai­vi­na kiek­vie­ną iš­troš­ku­sį. Pa­ste­bė­jau, kad nag­ri­nė­jant Šven­to­sios Dva­sios vei­ki­mą daž­nai ak­cen­tas de­da­mas ne to­je vie­to­je. Ne­no­rė­čiau šios klai­dos pa­kar­to­ti sa­vo straips­ny­je, to­dėl baig­da­mas jį ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti svar­biau­sio. Die­vas pri­pil­do krikš­čio­nis Šven­tą­ja Dva­sia ne tam, kad jie ge­rai jaus­tų­si, o kad tu­rė­tų jė­gų tar­nau­ti Vieš­pa­čiui ir gy­ven­ti dėl ki­tų. Be abe­jo, ge­ra ir ma­lo­nu gy­ven­ti su Die­vo Dva­sia, ta­čiau ji at­ei­na į mū­sų šir­dis ne to­dėl, kad jose užsidarytų, o trykš­tų į ki­tų gy­ve­ni­mus. Bū­tent tai Jė­zus pa­brė­žė, kal­bė­da­mas apie Dva­sios at­ėji­mą:

„Jei kas trokš­ta, te­atei­na pas ma­ne ir te­ge­ria! Kas ma­ne ti­ki, kaip Raš­tas sa­ko, iš jo vi­daus plūs gy­vo­jo van­dens upės." Jis kal­bė­jo apie Dva­sią, ku­rią tu­rės gau­ti Jį įti­kė­ju­sie­ji (Jn 7, 37-39).

Šven­to­ji Dva­sia ne tik pa­gir­do trokš­tan­tį, bet ir at­si­ve­ria ja­me trykš­tan­čia gy­vo­jo van­dens ver­sme. Tas, ku­rį Jė­zus at­gai­vi­na, pats tam­pa at­gai­vos šal­ti­niu: <...> gai­les­tin­gu­mo Tė­vas ir vi­so­kios pa­guo­dos Die­vas <...> guo­džia mus kiek­vie­na­me mū­sų siel­var­te, kad mes ga­lė­tu­me pa­guos­ti bet ko­kio siel­var­to iš­tik­tuo­sius ta pa­guo­da, ku­ria pa­tys Die­vo guo­džia­mi (2 Kor 1, 3-4). Trykš­tan­tis į ki­tų gy­ve­ni­mus gy­va­sis van­duo - tai mū­sų mei­lė: Mes ži­no­me, jog iš mir­ties per­ėjo­me į gy­ve­ni­mą, nes my­li­me bro­lius (1 Jn 3, 14). Die­vo po­žiū­riu gy­ven­ti - tai my­lė­ti. My­lė­ti - tai gy­ven­ti dėl tų, ku­riuos my­li. Gy­ven­ti dėl ki­tų - tai pra­ras­ti sa­ve. Jei sie­kia­me Dva­sios pri­pil­dy­mo, ne­ga­li­me ši­to pa­mirš­ti. Gy­ven­ti Dva­sia - tai my­lė­ti. Ryš­kiau­sias įro­dy­mas, kad Die­vo vai­kas pri­pil­dy­tas Šven­to­sios Dva­sios, yra jo mei­lė, pa­si­reiš­kian­ti ne vien žo­džiu, bet ir dar­bu. Nu­skaid­ri­nę sa­vo sie­las Dva­sia klus­nu­mu tie­sai dėl ne­veid­mai­niš­kos bro­lių mei­lės, karš­tai iš ty­ros šir­dies my­lė­ki­te vie­ni ki­tus (1 Pt 1, 22). Pa­ste­bė­ki­me, kad Dva­sios vei­ki­mo tiks­las -  nu­skaid­ri­nus mū­sų sie­las, įga­lin­ti mus ne­veid­mai­niš­kai bro­lių mei­lei. Aki­vaiz­du, kad be Šven­to­sios Dva­sios pa­gal­bos mes ne­pajėgūs gy­ven­ti dėl ki­tų, lai­ky­ti ki­tus aukš­tes­niais už sa­ve, rū­pin­tis ki­tų ge­ro­ve ir ne­šio­ti jų naš­tas. Tai, ko tie­sa rei­ka­lau­ja, ji pa­ti ir su­tei­kia. Per Dva­sią.

Die­vo nie­kas nie­ka­da nė­ra ma­tęs. Jei my­li­me vie­ni ki­tus, Die­vas mu­my­se pa­si­lie­ka, ir Jo mei­lė mu­my­se to­bu­la tam­pa. Iš to pa­žįs­ta­me, kad pa­si­lie­ka­me Ja­me ir Jis mu­my­se: Jis da­vė mums sa­vo Dva­sios (1 Jn 4, 12-13). Kaip bū­ti už­tik­rin­tam, kad esi at­vi­ras Dva­siai, ne­ge­si­ni Jos ir klus­niai pa­si­duo­di Jos vei­ki­mui? Jo­nas at­sa­ko la­bai pa­pras­tai: Jei my­li­me vie­ni ki­tus, <...> pa­žįs­ta­me, kad <...> Jis da­vė mums sa­vo Dva­sios.

My­lė­ki­me. 


Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2001 m. vasario 10 d. Nr. 3 (100)