Šių metų Lietuvos atstovas Eurovizijoje Andrius Pojavis atliko savo kūrybos dainą, kuri ne vienam įsiminė dėl gana neįprasto teksto. Priedainyje atsikartoja motyvas, kad prabėgus vasarai, įsimylėjimas baigsis dėl... batų, kurių vienas vadinasi „meilė“, kitas - „skausmas“.
Gal tai šiuolaikinė mums nuo vaikystės gerai žinomo eilėraščio apie dingusį batuką versija anglų kalba? Tokį niuansą iškart pastebėjo BBC žurnalistai ir padovanojo Pojaviui porą naujų batų. Tačiau ar kas nors rimtai susimąstė, jog tai taikli užuomina apie gyvenimą, kuriame esama ne tik to, kas mus džiugina, bet ir priverčia sielvartauti? Vienaip ar kitaip „su vienu batu“ niekas nevaikšto. Žmonėms įgimta siekti „meilės“ arba, kitaip tariant, to, kas miela, - sėkmės, laimės, pripažinimo, tačiau tikrovėje „skausmas“ (antrasis batas) visada šalia.
„Meilė“
Nuo mažų dienų save tyrinėjame it kokią nepažintą žemę, genetiniuose sielos kloduose ieškodami lobių: grožio, talentų, galios. Ir atrandame - vienos mūsų dovanos ir sugebėjimai pasimato dar ankstyvoje vaikystėje, kitos - vėliau. Pasak psalmininko, esame nuostabiai ir baimę keliančiai sukurti (Ps 139, 14). Įgimtos ir įgytos stiprybės - tarsi gyvenimo kovos žirgai ir vežimai, suteikiančios pranašumo konkurencinėje kovoje. Bet gyvenimas ne be paradoksų. Kažkas yra pastebėjęs, kad mūsų žmogiški privalumai ne tik padeda, bet neretai ir tampa spąstais apdovanotai sielai - gundo puikybe ir skatina maištauti. Todėl neretai mūsų stiprybė ir sėkmė atveda mus prie stataus skardžio ir tampa pavojinga vieta mūsų sieloms. Paradoksalu, tačiau tai gana dažnai ir liūdnai atsikartojantis dėsnis. Pateiksiu keletą pavyzdžių.
Jėzaus laikais Jeruzalė, nors ir slegiama ekonominio-politinio romėnų jungo, darė įspūdį atvykėliams. Nenuostabu, kad ir apaštalai galilėjiečiai negalėjo nuslėpti savo sužavėjimo: Mokytojau, pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai! (Mk 13, 1). Jėzus gi suvokė, jog šis žavesys ir didybė apgaulinga - už tautinės ir religinės pompastikos slėpėsi dvasinis aklumas, didėjančiu pagreičiu artinantis neišvengiamą Jeruzalės žlugimą. Pirmo amžiaus žydų istorikas Juozapas Flavijus gana smulkmeniškai pasakoja apie nacionalistinę psichozę ir maištą, apėmusį Palestinos žydus septintajame I a. dešimtmetyje. Visa tai - dėl karšto įsitikinimo, kad žydų tauta negali daugiau kęsti romėnų jungo ir privalo parodyti savo didybę visam pasauliui. Jeruzalė išties buvo puikiai pasiruošusi karui: romėnų kariuomenė nesiryžo jos šturmuoti, bet apsupo ir blokavo miestą, pasirinkusi maištininkų marinimo badu strategiją. Baisiausia ne tai, kad miestas galiausiai buvo paimtas ir sugriautas - „neliko akmens ant akmens“ (Mk 13, 2) - (didvyriškas pasipriešinimas, ko gero, susilauktų pagarbos), bet moralinis jos gynėjų nuosmukis. Flavijus rašo, jog apsuptame mieste ėmė plėšikauti vietinės gaujos ir grobti maistą iš silpnesniųjų, motinos plėšė paskutinį duonos kąsnį iš savo vaikų, prasidėjo kanibalizmas, gatvėse dvokė krūvos lavonų. Tautos dvasinis degradavimas, apie kurį įspėjo Jėzus, galiausiai įgijo makabrišką pavidalą. Šventykla, kuria taip buvo didžiuojamasi, pasak istoriko, buvo pradėta griauti pačių žydų maištininkų rankomis, ir šis karas atnešė žydų tautai ne šlovę, bet didžiulį pažeminimą ir gėdą.
Klaidingo pasitikėjimo savo dorybėmis pavyzdžiu Biblijoje galėtų būti ir pats apaštalas Petras. Vos tik išgirdęs jo apreiškimą apie savo Mokytojo tapatybę patvirtinantį Kristaus palaiminimą („palaimintas tu, Simonai“) ir pranašystę apie tolimesnę savo tarnystę (Mt 16, 15-19), Simonas imasi, kaip jam atrodo, labai svarbios „misijos“ - atkalbėti Jėzų nuo Kančios: [...] jokiu būdu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!” (Mt 16, 22). Tik šįsyk vietoj palaiminimo jis susilaukia griežto sudraudimo: Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių. Pasitelkus batų poros įvaizdį, šį epizodą galima perfrazuoti taip: nemanyk, kad suprasi Dievo ir tikrąjį žmogaus kelią šioje žemėje, mėgindamas keliauti tik su vienu batu, kurį simboliškai galime vadinti „meile“, „palaiminimu“ arba „sėkme“. Be kančios ir skausmo nėra Atpirkimo, taip pat ir tikro gyvenimo. Petro pasitikėjimas savimi - tik šįsyk ne dvasine įžvalga, o fizine jėga ir drąsa - ypač išryškėja po Paskutinės vakarienės. Jėzus įspėja mokinius, jog šie juo pasipiktinsią, tačiau Petras manosi esąs ypatingas: Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu! (Mt 26, 35). Tikriausiai toks pasitikėjimas savo jėgomis turėjo svarių priežasčių: šis galilėjietis greičiausiai iš prigimties buvo drąsios, karštos širdies, ūmaus, staigaus būdo ir tvirtų rankų žvejys, o jei kardas prie šlaunies - viskas įmanoma, niekas nebaisu. Girdėdamas įspėjimą, kad jis tris kartus išsigins Jėzaus, Petras nesitikėjo, jog įmanoma taip „susimauti“. Tačiau ten, prie laužo Kajafo kieme, kai Jėzus buvo tardomas ir žeminamas, žmogiška stiprybė virsta gėda, išsityčiodama vaiduokliškomis grimasomis - Petras išsigąsta mergaitės, atpažinusios jį buvus kartu su Jėzumi. Užuot parodęs savo drąsą, jis bailiai išsigina.
Pasitikėjimas savo privalumais žmonėms koją kiša ir šiandien. Pavyzdžių atrastume ir savo gyvenime, tačiau ypač tai akivaizdu vadinamų „žvaigždžių“ pasaulyje. Galima būtų be galo pasakoti dramatiškas istorijas apie talentingų muzikantų, menininkų ar verslininkų pakilimus bei nuosmukius, neretai labai tragiškus. Pasaulio šlovės spindulių atokaitoje taip lengva pagalvoti, kad gravitacijos dėsnis galioja kitiems, bet ne tau. Tik nukritęs tūlas suvokia, kad žemė traukia visus. Todėl liūdna, kai populiarūs TV šou, iškeldami talentingus jaunuolius (ar ne kilnus tikslas?), sykiu daro jiems meškos paslaugą - įteigia, jog talentas ir grožis yra kaip asmeninė nuosavybė, už kurias nereikės prieš nieką atsiskaityti, o tolimesnė karjera, populiarumas ir sėkmė - gyvenimo tikslas. Čia taip tinka apaštalo Paulius klausimas Korinto miesto tikintiesiems: Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? (1 Kor 4, 7). Juk tikrasis kiekvienos geros dovanos šaltinis yra Dievas (Jok 1, 17), todėl už talentus, sėkmę ir pripažinimą kiekvienas atsiskaitys Jam. Gal geriau būti Jam nuoširdžiai dėkingiems, antraip visas šis gėris virs žabangais ir stabais. Sėkmė, pripažinimas, turtas mūsų nepadaro geresniais, dažniausiai - gadina, geriausiu atveju - liekame tokie patys.
„Skausmas“
Kita nemažiau paradoksali pusė yra ta, jog, nors visa savo esybe žmogus vengia skausmo ir stengiasi slėpti savo silpnybes ir trūkumus, tai neretai tampa plyšeliu Šviesai skverbtis į širdį. Neaukštinu kančios, nes sunkumai gali mus ir pražudyti. Vis dėlto, rodos, kartais nebebūna kitų priemonių, kaip pažadinti snaudžiančią sielą. Tai tinka ne tik netikintiems, bet ir krikščionims, kurių širdyje, pasak Biblijos, gyvena Kristus. Negi Jis ten tik tam, kad palinkėtų mums geros dienos? Deja, esame linkę Dievą laikyti vien tik sėkmingo gyvenimo priemone, ir jei ko nors nesuskaustų, ar giliau susimąstytume? Problemos ir kiti nemalonūs dalykai kažkaip savaime persimeta į vidų ir tarsi dviem dydžiais mažesnis batas ima spausti širdį - kevalas pradeda eižėti. Tai proga Kristui užeiti į mūsų „virtuvę“ ir pasikalbėti su mumis be religinių formalumų ir mandagybių. Kai skauda, tampame sąžiningesni. Pasak C. S. Lewiso, tiesa išgaunama kankinimais („Ištvertas sielvartas“). Per išmėginimus Dievas nepasitraukia, priešingai, Jis arčiau, nei manome - Viešpats nepraleis progos tapti mūsų sielos bičiuliu. Draugą pažinsime nelaimėje.
Tikėjimas nėra žmogiškos gamybos „produktas“, kurį pasiūlome Dievui, idant gautume atsakymus į savo maldas ir poreikius. Tikėjimą net drįsčiau pavadinti silpnumu, negalia, besišaukiančia Visagalio. Be abejo, kad tikėtum, galėtum viltis, būtina girdėti Dievo žodį, Gerąją naujieną, tačiau žmogiškas silpnumas jam netrukdo. Tikėjimas yra stiprus, kai tikintysis silpnas. Evangelijose apaštalai prašo Jėzaus sustiprinti jų tikėjimą, tačiau Viešpaties atsakymas atrodo kiek neįprastas - Jis lygina tikėjimą su garstyčios grūdeliu ir moko, jog svarbiausia ne tikėjimo dydis ar kiekis, bet pats jo buvimo faktas ir tai, ką su juo darome ( Lk 17, 5-6). Geras tikėjimo kaip negalios ir silpnumo pavyzdys galėtų būti piktosios dvasios varginamo berniuko tėvo malda. Savo prašymą jis pradeda tikrai „silpnai“: jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų (Mk 9, 22). Jėzus jam atsako mažai padrąsinančia fraze: viskas įmanoma tikinčiam, o šis baigia dar blogiau: Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui (Mk 9, 24). Vis dėlto šis desperatiškas ir bejėgiškas „blogiau“ nėra toks jau blogas, kai šaukiamasi visagalio Dievo. Manding, kur kas blogiau, kai žmogus bando išmainyti savo „gamybos“ tikėjimą į Dievo dovaną. Kas gi Jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atlyginta? (žr. Jobo 41, 11). Šiuo atveju priešingai - nors pasigailėjimo meldžiantis žmogus visai nepanašus į herojų, jo skausmas plačiai atveria širdį Dievui. Tikras tikėjimas nėra pasipūtėliškas, bet nusižeminęs, ne pasitenkinęs, bet ieškantis, ne vien „meilė“, bet ir „skausmas“.
Malonė
Vakarų pasaulis šiais laikais labiau linkęs ne į askezę, o į vartojimą, todėl esu įsitikinęs, jog, kalbėdami apie kančią, lazdos tikrai neperlenkiame, juolab, kad svarbiausi įvykiai žmogaus gyvenime (gimimas, mirtis, atpirkimas) yra ja paženklinti. Gyvenimo grožis ir džiaugsmas turi savo kainą, todėl „slysti paviršiumi“ būtų neišmintinga, be to, Kristuje žmogiškas skausmas yra prasmingas. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius, kaip ir visi pranašai, Jėzus ir apaštalai, kentėjo (žr. 2 Kor 11 sk.). Tačiau tai nereiškia, jog Dievui jo kančia nerūpėjo, priešingai, Jo ranką ir vedimą Paulius jautė nuolat, matė Jo stebuklus ir atsakymus į maldas. Viešpats teikė antgamtinės stiprybės išmėginimuose, saugojo gyvybę, tačiau vis tiek savo kūne jis nešiojo ne tik randus, bet ir naujas žaizdas. Antro laiško korintiečiams pabaigoje Paulius prabyla apie „dyglį“ kūne. Kas tai buvo, išties nežinome, bet akivaizdu, jog tas „dyglys“ apaštalą labai vargino. Paulius prisipažįsta, jog net tris kartus maldoje prašęs Viešpaties pašalinti šį „dyglį“, tačiau susilaukęs ne problemos sprendimo, o apreiškimo, jog tai „vaistas“ puikybėn linkusiai žmogaus prigimčiai žaboti. Paulius nebuvo išimtis. Galiausiai apaštalas sutinka mieliausiai girtis savo silpnumais, kad Kristaus jėga ant jo ilsėtųsi, nes Dievo stiprybė tampa tobula silpnume. Būdami silpni, godžiai geriame malonę, stveriamės Dievo rankos (žr. 2 Kor 12, 7-10). „Vieno bato“ („meilės“, sėkmės) teologija tokio mąstymo nesupranta. Sykiu ir malonės paslapties.
Šventasis Raštas liudija apie nuostabią Dievo malonę Kristuje. Neretai ją tapatiname vien tik su mus aukštinančiomis dovanomis, tačiau pamirštame, jog malonė turi persmelkti ir keisti mūsų sielas. Tokie pokyčiai labai skaudūs, nes patiriami per išmėginimus, pažeminimą, Kryžių. Nevenkime tokios Jo malonės, nes ji geresnė už gyvenimą (Ps 63, 3).