Jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo, jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą, prašydamas supratimo, jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių, tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą.
Nes Viešpats teikia išmintį, iš Jo burnos ateina pažinimas ir supratimas. Jis laiko sveiką išmintį teisiesiems, Jis yra skydas doru keliu einantiems (Pat 2, 2-7).
Manau, mes niekada neapsiriksime, jei nuoširdžiai sieksime labiau pažinti Dievą. Tai suteikia stabilumą ir pastovumą mūsų gyvenimui - mūsų pažiūroms, vertinimams, pasirinkimams, sprendimams. Labiau pažinti Dievą - tai ne kaupti informaciją religijos klausimais ar didžiuotis savo žiniomis. Kalbu apie Dievo kaip asmens, Jo dvasios, nuostatų, charakterio, principų pažinimą. Nekalbu tik apie teorines žinias, bet apie kasdienį gyvenimą su Dievu: bendravimą meldžiantis, studijuojant Raštą. Norisi turėti tvirtas vidines atramas, kurios atlaiko įvairius paviršutiniškumo vėjus - tai, kas nesutinka su Šventojo Rašto žodžiu ir dvasia.
Neapsisprendę sekėjai
Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio savo drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir garsiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: „Palaimintas karalius, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė auštybėse!“ (Lk 19, 35-38).
Stulbinantis reginys: Jėzaus mokiniai ir minios žmonių kloja savo drabužius po kojomis jojančiam Jėzui, vadina Jį Izraelio karaliumi. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad beveik visi buvo įsitikinę, jog Jis - būsimasis karalius, kuris atkurs politinę Izraelio karalystę. Tai galima pateisinti - okupacijos išvarginta šalis manė sulaukusi savo politinio išlaisvintojo. Pagrindą minčiai, kad Jėzus yra politinis lyderis, galėjo duoti išorinis reginys - minios pasekėjų. Nors Jėzus apie tai nekalbėjo, tačiau žmonės buvo taip paskendę savo svajonėse ir planuose, kad net po Jėzaus mirties ir prisikėlimo mokiniai nenurimo: Susirinkusieji paklausė Jį: „Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6). Minios žmonių dažnai įsikvėpdavo vien nuo pasekėjų skaičiaus, o ne nuo Jėzaus žodžių. Jiems svarbiau buvo pamatyti stebuklą ar išgydymą (Jn 4, 48), negu išgirsti „nesuprantamą“ mintį apie mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Drįsčiau teigti, kad kiekvienas siekė kažką gauti iš Jėzaus. Poreikių spektras tikrai buvo labai platus: nuo tyriausių dvasinių iki nepagrįstų kūniškų. Vieni Jėzaus žodžius gėrė kaip gyvybės vandenį, o kiti piktinosi tuo, ką girdėjo.
Jėzus nesiekė populiarumo. Atvirkščiai, dažnai padaręs stebuklą sakydavo - niekam šito nepasakok, […] tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti“ (Lk 5, 14). Siekiančio politinės karjeros žmogaus supratimu, Jėzus, padauginęs duoną, galėjo užsiminti, kad jei Jį išrinktų karaliumi, Jis visada parūpintų jiems maisto. Ir tą pačią akimirką Jis būtų paskelbtas karaliumi. Tačiau po stebuklo Jėzus pasitraukia į negyvenamą vietą melstis ir, kai minios Jį suranda, visai nesidžiaugia, nes mato jų troškimą patenkinti žemiškus poreikius. Žinoma, žmonėms buvo reikalinga duona, bet Jis atėjo duoti kitokios duonos. Vieni Jėzuje matė Dievo Sūnų, o kiti tik „naują labdaros akciją“.
Ir štai praeina trys dienos. Jėzus išduodamas ir suimamas. Kokia dabar tos pačios minios reakcija?
Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, vyresniuosius ir minią, pasakė jiems: „Jūs atvedėte man šitą žmogų, kaltindami Jį tautos kurstymu. Bet aš, Jį apklausęs jūsų akivaizdoje, neradau nė vienos Jam primetamos kaltės; taip pat Erodas, nes aš buvau nusiuntęs jus pas jį. Taigi Jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tada Jį nuplakdinsiu ir paleisiu.“ Mat per šventę Pilotas turėjo paleisti jiems vieną kalinį. Tada jie visi kartu ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ Barabas buvo pasodintas į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę. Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas vėl kreipėsi į juos, bet jie nesiliovė šaukę: „Nukryžiuok Jį! Nukryžiuok!“ Jis trečią kartą prabilo į juos: „Ką bloga Jis padarė? Aš Jame nerandu nieko, už ką vertėtų bausti mirtimi. Taigi nuplakdinsiu Jį ir paleisiu.“ Tačiau jie, garsiai šaukdami, nesiliovė reikalauti, kad Jis būtų nukryžiuotas, ir jų bei aukštųjų kunigų šauksmas paėmė viršų (Lk 23, 13-23).
Stulbinantis posūkis. Žinoma, Jėzaus mirtis ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes buvo Dievo valia. Tačiau kurstymo įrankiu tapo aukštieji kunigai, į savo pusę patraukę tas pačias minias, kurių politinių lūkesčių Jėzus neįgyvendino. Daug ką paaiškina keliavusių į Emausą mokinių žodžiai: O mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko (Lk 24, 21). „O mes galvojome, kad Jėzus tai padarys. Mes vylėmės, kad kažkas nuolat vyks, o dabar viskas baigėsi...“ Buvo daug nusivylusiųjų, kurie galvojo, kad Jėzus nepateisino jų lūkesčių. Bet ar buvo įsiklausyta į Jėzaus žodžius? Tokio paviršutiniškumo vedamas žmogus ieško naujų „žvaigždžių“, nekreipdamas dėmesio, kokie jų motyvai, širdies nuostatos, dvasia, tikslai. Nesvarbu, kad bus valdoma diktatoriškai - „kieta ranka“. Kuriam leisti gyventi: Jėzui ar Barabui? Tarsi girdėčiau minią sakant: „Jėzus nedavė to, ko norėjome, o Barabas tikriausiai pakels Izraelį į išsivadavimo kovą. Ant kryžiaus Jėzų, šlovė Barabui!“
Tačiau Jėzus atėjo dėl daug kilnesnių ir svarbesnių darbų. Jis atnešė dvasinę laisvę, kuri nepaniekina politinės, bet yra kur kas už ją brangesnė. O kad tu nors šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių (Lk 19, 42). Žmonės, neturintys dvasinės laisvės, dažniausiai nemoka elgtis ir su politine.
Žodis, padedantis praregėti
Nenoriu menkinti žmonių, gyvenusių Jėzaus laikais, nes skirtingais istoriniais laikmečiais gyveno vis kiti žmonės, bet vidinės problemos išlikdavo tos pačios. Ir mūsų dienomis bažnyčioje tarnaujant Dievui visiškai netinka tokie metodai, kuriuos kasdien matome šio pasaulio sistemoje: neteisinga konkurencija, šmeižtas, silpnesnio niekinimas, manipuliacijos, veidmainystė, siekimas dominuoti. Visa tai kyla iš žmogaus širdies ir iš anksto pasmerkta smarkiam griuvimui (Lk 6, 49). Jėzaus pasakyti žodžiai verdavo kaip dviašmenis kalavijas, bet juose nebuvo prievartos ar dominavimo atspalvio. Jis neversdavo žmonių ką nors daryti, bet savo žodžiais apšviesdvo jų širdis.
Dievą žmonės imdavo pažinti klausydami Jėzaus žodžių. Jie išvysdavo tikrąją savo padėtį. Pamatydavo, kad yra pražuvę nusidėjėliai ir kad patys sau padėti negali. Tai vesdavo į atgailą. Vėliau jie išvysdavo Dievo gailestingumą ir atleidimą. Šis suvokimas pripildydavo jų širdis džiaugsmo, meilės Dievui ir žmonėms bei vilties. Žmonės patirdavo, kad po atgailos jų nuodėmės atleistos. Galima sakyti, kad tai Evangelijos - Gerosios naujienos „kojos“, kuriomis ji eina per pasaulį iš vienos širdies į kitą: O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Kristus?“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas Jį (Jn 4, 28-30). Žmonės susidomėję patys ėjo pažiūrėti, jų niekas nevertė. Geroji žinia taikinga, ji kalba apie taiką su Dievu ir žmonėmis. O Evangelijos tarnavimas yra kilnus ir garbingas: Mes rūpinamės tuo, kas gerbtina ne tik Viešpaties, bet ir žmonių akyse (2 Kor 8, 21). Mes niekuo neduodame akstino pasipiktinti, kad mūsų tarnavimas nebūtų peiktinas (2 Kor 6, 3).
Geros žinios brukti nereikia, atvirkščiai, jos ieškoma. Tačiau jei Kristaus žinia naudojama kaip priedanga savo žmogiškiems tikslams įgyvendinti, ji gali įgauti prievartos atspalvį. Kartais taip nutinka, kad Kristaus kryžius suvokiamas gana paviršutiniškai, bet tikimasi didelių rezultatų. Išoriniai Dievo pasireiškimai pradedami akcentuoti labiau už vidinius. Taip prarandama pati Evangelijos esmė. Siekiama ne paties Dievo, bet Jo teikiamų dovanų. Dovanos tampa svarbesnės už asmenį. Kaip jau minėjau, Jėzaus braižas kitoks, Jo siekiai kitokie. Ne pavergti, o apšviesti ir išlaisvinti. Jėzus į šį pasaulį atėjo kaip Dievo šviesa, kad apšviestų žmonių širdis, atgaivintų sąžinės balsą. Apšviesti Jo žodžio žmonės patys pamato, kas slypi jų širdyse. Štai ką sako dievobaimingasis Simeonas, išvydęs dar kūdikį Jėzų: Nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę (Lk 2, 30-32).
Išdidumo teismas
Pažinimo galima siekti įvairiais motyvais. Vienas iš jų gali būti išdidumas, arba noras pasirodyti. Tas motyvas gali būti paslėptas, pridengtas kitokiais paaiškinimais, tačiau galiausiai neleis pažinti tiesos pilnatvės. Norint pažinti Dievą, tenka žemai nusilenkti, tačiau žmogaus išdidumas to daryti nenori, nes dažnai klaidingai argumentuojama: „Aš žinau, man patarimų nereikia.“ Ne veltui apaštalas Petras sako: Apsivilkite nuolankumu, nes „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę.“ Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus (1 Pt 5, 5-6).
Skaitydamas Evangelijas, Jėzaus charakteryje neaptinku išdidumo. Mane žavi Jo nuolanki širdis. Apaštalas Paulius filipiečiams atveria štai kokias tiesas:
Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų (Fil 2, 5-9).
Žmogus, nenorintis nusižeminti prieš Dievą, pats save apvagia. Jo širdyje slypintis išdidumas neleidžia daugiau pažinti Dievą. Nuolankumas skausmingas, bet be jo nėra tiesos pažinimo, padedančio stovėti ant Uolos (Mt 16, 18). Todėl Jėzus, kaip Dievo Sūnus, bardavo Rašto aiškintojus ir fariziejus - tuos, kurių kalbos ir elgesys bylojo: „Mes geriau už Tave žinome.“ Bet griežti Jėzaus žodžiai nereiškė, kad Jis didžiuojasi prieš fariziejus, „plaka“ juos todėl, kad yra už juos geresnis. Dažniausiai tai būdavo viešas Rašto aiškintojų ir fariziejų išdidumo bei veidmainystės teismas. Izraelio kunigai iš tiesų to nusipelnė, nes jiems labiau rūpėjo ne dvasiniai, o politiniai reikalai. Dvasinė tautos padėtis priklausė nuo kunigų, todėl Jėzus ir sakė: Visko, ko jie liepia jums laikytis, laikykitės ir vykdykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro (Mt 23, 3). Širdys nutolsta nuo Dievo, kai tikrosios vertybės tampa negyva teorija. Vėliau skamba dar griežtesni žodžiai: Bet vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei į ją einantiems neleidžiate įeiti (Mt 23, 13).
Nekaltinkime Izraelio, kad jis netarnavo Dievui, tačiau štai kaip pranašas Malachijas aprašo tarnavimą šventykloje: Bet jūs sutepate jas, sakydami: „Viešpaties stalas yra suterštas ir ant jo padėta auka neverta pagarbos.“ Ir kai sakote: „Koks vargas!“, tuo jūs supykinate mane, - sako kareivijų Viešpats (Mal 1, 12-13). Kai širdis sako: „Koks vargas tarnauti Dievui“, ji tikrai dar Jo nepažįsta. Nepatyrė tos malonės, džiaugsmo ir jėgų, kurias teikia pats Dievas. Galima sakyti: „Koks vargas kasti namui pamatus, gal jis ir be jų stovės“, bet užėjusios audros parodys, ar buvo reikalingi pamatai. Vargas visada ten, kur neieškoma Dievo, o sukuriamos savo, niekuo neparemtos tiesos arba tariami „apreiškimai“. Jėzus pasisako prieš tokius žmogiškus, Dievo žodžiu neparemtus priesakus:
Jis, atsakydamas jiems, tarė: O kodėl ir jūs laužote Dievo įsakymą savo tradicija?! Juk Dievas įsakė: „Gerbk savo tėvą ir motiną!“ ir: „Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta!“O jūs sakote: „Kiekvienas, kas pasakys tėvui ar motinai: - Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie dovana Dievui - tas gali negerbti tėvo ir motinos.“ Taip jūs savo tradicija Dievo įsakymą padarote negaliojantį (Mt 15, 3-6).
Šio absurdiško, iškreipiančio Dievo žodį, priesako motyvas - išdidumas ir noras surinkti daugiau pinigų šventyklai. Dievas laukia nuoširdaus aukojimo, o tokius būdus sugalvojo Jo negerbiantys žmonės. Minėtoje Rašto eilutėje tarsi sakoma: „Jeigu nenori rūpintis tėvais, tada tik auką atnešk į šventyklą ir viskas bus tau atleista.“ Tarytum santykiai tarp žmonių būtų nesvarbūs, svarbu tik pinigus paaukoti. Dievo žodis nepateisina nei išdidumo, nei godumo.
Žmogus greitai apsigauna, jei bando pasielgti „gudriau“. Elgtis „gudriau“ dažniausiai įkvepia tas pats išdidumas. Kitaip tariant, žmogus nemato realios padėties, apie save galvoja geriau negu apie kitus. Manau, kad kiekvienas, kuris pradeda didžiuotis, kad yra pažangesnis, protingesnis ar dar kuo nors pranašesnis, net nepastebi, kaip susikurta euforijos pilis dūžta, o Dievas sugrąžina į tą poziciją, kurioje žmogus ir turėtų būti.
Viltis yra
Gyvenimo stabilumą suteikia aiškus situacijos suvokimas, teisingas aplinkybių įvertinimas. Vieną labai lengvai „išmuša iš vėžių“ smulkmenos, o kitas gabus net stresinėse situacijose išlikti blaivus ir be reikalo nepanikuoti. Visa tai priklauso nuo Dievo pažinimo. Jeigu Jį pažįstame paviršutiniškai, bus labai sunku apsispręsti. Vienam labai didelę įtaką daro bet kokios išorinės aplinkybės, kitas jau įpratęs visus svarbiausius klausimus spręsti atsiklaupęs Dievo artume. Žinoma, žmogus neturi absoliutaus pažinimo, bet gali atskirti tiesą nuo melo, jeigu tik pats to nori.
Apaštalas Paulius sako:
Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas, nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada - veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas (1 Kor 13, 8-12).
Kad ir koks būtų gilus mūsų pažinimas, jis vis tiek yra dalinis. Paulius daliniu jį vadina žvelgdamas į absoliutų pažinimą, kurį turi Dievas ir kurį jis patirs būdamas pas Dievą. Tačiau žiūrint į apaštalo Pauliaus gyvenimą stebina tai, kaip giliai galima pažinti Dievą turint tokį „dalinį“ pažinimą. Manau, kad kiekvienam duota viltis atskirti melą nuo tiesos, amžinuosius dalykus nuo laikinųjų, nuoširdumą nuo veidmainystės.
Pažinkime savo Viešpatį.