Noras pakalbinti mūsų bendrijos vadovą bei pastorių Giedrių Saulytį kilo gana seniai - mat pastoriaus tarnystės kelyje vyko svarbūs pokyčiai: po studijų JAV apginta disertacija Londone, taip pat prasiplėtė atsakomybės sferos - pirmininkavimas Vilties festivalyje, dalyvavimas LCC universteto direktorių taryboje, Evangelinio Biblijos instituto Vilniaus filiale dekano regalijų prisiėmimas...Be to, šie metai ypatingi visai bendrijai - minime 25-erių metų sukaktį. Ir būtent šiais, jubiliejiniais metais įvyko svarbus pasikeitimas - vyresnysis pastorius Giedrius Saulytis, ilgametis bendrijos vadovas, išeina sabato poilsio, o bendrijos vairą metams perduoda Kauno bažnyčios pastoriui Gabrieliui Lukošiui. Tad kalbinu pastorių Giedrių ir apie jo tarnysčių naštas, ir apie pasikeitimus bendrijoje, ir apie evangelinės teologijos sklaidą Lietuvoje.
Kalbamės bažnyčiai minint 25-uosius, jubiliejinius, metus. Kokios mintys aplanko, mąstant apie nueitą kelią? Ar bandote įsivaizduoti, kas bus dar po 25-erių metų?
Pirmiausia esu be galo dėkingas Dievui už Jo ištikimybę mums, kaip bendruomenei. Taip pat mąstau apie pašaukimą, kuris formuoja mūsų, kaip bendruomenės, tapatybę. Turiu omenyje visą krikščionių bendriją „Tikėjimo žodis“ - mes iš tiesų esame Dievo pašaukti. Nors ją sudaro daugybė bendruomenių ir narių, ir kiekvienas narys savitas, skirtingas, bet mus jungia unikalus pašaukimas, kuriame tarsi veidrodyje atsispindi Tikėjimo žodžio bažnyčių nueitas kelias, įvairios bendruomeninio gyvenimo situacijos, kurių visų nenupasakosi - jų daug. Mane guodžia tiek Dievo ištikimybė, tiek atsiliepusiųjų į šį pašaukimą darbininkų bendrystė. Štai tokios mintys pirmiausia aplanko, mąstant apie nueitą kelią.
Žvelgiant į priekį, labiausiai norėtųsi, kad Tikėjimo žodis ir toliau gyvuotų, o mūsų vaikai tęstų pradėtą tarnystę, kad dar po 25-erių metų jau reikėtų jų klausti apie Tikėjimo žodžio istoriją. Apaštalas Paulius rašo: „Aš sodinau, Apolas laistė, bet Dievas augino.“ Sunku prognozuoti, kaip Dievas augins mūsų bažnyčią, tik galima nujausti, kad Tikėjimo žodžio sodinys toliau leis šaknis, augs ir džiugins nokstančiais dvasios vaisiais.
Pastoriau, nuo to laiko, kai įgijote teologijos magistro laipsnį JAV, o vėliau, 2011 metais, apsigynėte daktaro disertaciją, jūsų asmeninė tarnystė labai išsiplėtė: buvote Vilties festivalio valdybos pirmininkas, tapote Tarptautinio LCC universiteto direktorių tarybos nariu, EBI Vilniaus filialo dekanu. Ar tai sutapimas, kad tapus teologijos daktaru padaugėjo atsakomybių?
Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie naujas atsakomybes: ką reiškia būti LCC direktorių tarybos nariu, EBI dekanu bei dėstytoju? Tikriausiai, tai reikalauja nemažai laiko... Kuo jus praturtina šios naujos patirtys?
Džiaugiuosi, kad tarnystės ribos plečiasi bei pasiekia ir kitų konfesijų tikinčiuosius, kita vertus, didėjančios atsakomybės naštos nėra lengvos. Pakvietimas į LCC direktorių tarybą buvo gan netikėtas, bet dabar, po pusantrų metų suprantu, kad reikėjo priimti šį pakvietimą, nes mano įžvalgos bei patirtis atneša šiam universitetui šiek tiek kitokio kolorito. LCC yra tipiška Šiaurės Amerikos liberalių menų (artes liberales) mokslo institucija. Europietiškame kontekste, juolab Lietuvos kontekste, ji turi savo skirtybių. Kadangi studijavau JAV, esu susipažinęs su Šiaurės Amerikos edukaciniu modeliu. Bet viena yra būti studentu ir visai kas kita - susidurti su tokio universiteto valdymu. Universiteto direktorių taryba renkasi du kartus per metus ir keturias dienas intensyviai dirba bendruose posėdžiuose bei mažesniuose komitetuose. Ši patirtis suteikia neįkainojamų praktinių žinių ir kompetencijos, padeda geriau suvokti, kaip veikia privačios, bendruomenių ir tikinčiųjų remiamos švietimo institucijos. Stengiuosi kiek pajėgiu kolegoms iš JAV ir Kanados padėti perprasti lietuvišką kontekstą ir religinę situaciją, nes manau, kad be integracijos LCC visgi išlieka svetimkūniu Lietuvoje ir nėra toks efektyvus, koks galėtų būti lokalioje akademinėje rinkoje. Šiuo metu universiteto vadovybė galvoja apie esamų programų vystymą bei naujų kūrimą, o man kaip tik tenka darbuotis akademiniame komitete.
Universitetas krikščioniškas, tačiau išlaikyti krikščionišką dvasią nėra labai paprasta. Nors dėstytojai krikščionys, studijuoti priimami visi, nepaisant jų tikėjimo. Iš tiesų tarp studentų krikščionys sudaro mažumą. Tad tikėjimo dėmens universitetui reikia ne mažiau nei akademinio. Viliuosi, kad bent šiek tiek prie šio uždavinio prisidedu.
Kokie žmonės priklauso LCC universiteto direktorių tarybai?
Didžioji tarybos dalis yra dviejų labdaringų krikščioniškų organizacijų (viena jų įsikūrusi JAV, kita - Kanadoje) nariai. Tose orgnizacijose dirbantys verslininkai yra šio universiteto steigėjai ir pagrindiniai rėmėjai. Ne viena šeima, dalyvavusi Lietuvos krikščioniškos kolegijos (iš kurios išaugo šis universitetas) steigime ir toliau dirba taryboje. Pastaruoju metu taryba atsinaujina ir plečiasi, be manęs joje šiuo metu dirba dar du lietuviai. O dvasininkų beveik nėra, aš vienintelis pastorius ir dar vienas misionierius iš Vokietijos. Be šių dviejų kategorijų taryboje, be abejo, yra ir akademikų, dėsčiusių tiek LCC, tiek kituose Amerikos universitetuose.
Į Evangelinio Biblijos instituto Vilniaus filialą pernai įstojo net 38 studentai. Tikriausiai šis skaičius labai džiugina, juolab, kad studentais tapo skirtingų bendruomenių žmonės. Kokios nuotaikos po pirmų mokslo metų? Kaip sekasi įsibėgėti?
Nuo praeitų metų rudens esu EBI Vilniaus studijų centro dekanas. Čia ne tik dėstau, bet esu atsakingas ir už naujų programų ruošimą. Siekiame įgyvendinti naujas trijų pakopų studijų programas - biblinių studijų sertifikato, tarnystės diplomo ir teologijos bakalauro. Tai atsakingas darbas, bet daugiausia laiko vis tik atima pasiruošimas paskaitoms, studentų darbų taisymas ir Vilniaus studijų centro administravimas.
Na, o nuotaikos iš tiesų labai geros, nes kitos Lietuvos evangeliškos mokymo įstaigos, kuriose galima būtų įsigyti teologinį išsilavinimą, studentų praktiškai nebeturi. O mes vien Vilniuje sulaukėme per 30 naujų studentų. Kitaip, kaip Dievo malone, to nepavadinsi. Pirmų mokslo metų rezultatai parodė, kad pradėjusieji studijas išties gabūs įveikti visas tris pakopas. Tad esu nusiteikęs labai optimistiškai. Džiugina ir studentų bendruomenės daugiakonfesiškumas. Nors didžioji jų dalis - iš Tikėjimo žodžio bendrijos, tačiau yra ir reformatų, ir liuteronų, ir net katalikų atstovų. Dėstytojai irgi atstovauja skirtingoms evangelinėms konfesijoms - Tikėjimo žodžio, metodistų, Vynuogyno, baptistų ir kt. Mano įsitikinimu, tarpkonfesinė terpė tiesos pažinti netrukdo, bet padeda. Gilinamės į turtingą Bažnyčios paveldą, kaip visų mūsų bendrą turtą, kuris padeda dvasiškai bręsti, taip pat kritiškai vertinti įvairius reiškinius Bažnyčioje bei kultūroje.
Savo knygos „Maža plačios širdies tauta“ pratarmėje rašote: Lietuviai negali pasigirti teologinių tekstų gausa. Šia knyga bandoma nors kiek užtaisyti spragą, kuri ypač krinta į akis žvelgiant į savo tėvynę iš už Atlanto. Beveik ketveri metai, praleisti studijuojant evangeliškoje seminarijoje, Tarptautiniame Trejybės universitete, atvėrė plačias, mūsuose labai menkai pažįstamas ir dėlto neretai klaidingai vertinamas, teologinės minties erdves.
Kaip manote, kokių dar procesų reikėtų Lietuvoje, kad sparčiau ir turiningiau vyktų teologinės minties sklaida? Ar išskirtumėte būtent evangelinės teologijos sklaidos poreikį? Ką mąstote apie šiandieninę Lietuvą ir jos religinį kontekstą?
Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo nemažai kalbėta apie tai, kiek metų Lietuva yra atsilikusi nuo Europos valstybių ekonomine prasme ir kiek laiko prireiks, kad mūsų pragyvenimo lygis pasiektų Vakarų valstybių pragyvenimo lygį. Jeigu pamėgintume panašiai įvertinti teologinį bei biblinį lietuvių išprusimą, padėtis, manau, pasirodytų kelis kartus prastesnė. Ir po šiai dienai mūsų tauta yra, M. Mažvydo žodžiais tariant, tamsi ir labai neraštinga. Visų pirma šį teiginį pagrindžia teologinių tekstų stoka. Nėra lietuvių teologų, kurie būtų palikę ryškius pėdsakus... Kalbu ne tik apie evangelikus, bet ir apie katalikus. Iš evangelikų galima būtų paminėti Andrių Volaną, o iš katalikų - Antaną Maceiną, nors pastarasis buvo filosofas, rašęs ir mąstęs religijos filosofijos klausimais. Lietuvių teologus suskaičiuotume ant pirštų, o kitose tautose jų buvo dešimtys ir daugiau. Neturime polemikos tarp skirtingų teologinių stovyklų, pavyzdžiui Arminijaus, kuriai paprastai atstovauja metodizmas, ir kalvinizmo iš kitos pusės. Tad čia mūsų dar laukia labai ilgas kelias.
Be teologinės minties tradicijų ir tikėjimo kokybė yra atitinkama. Bažnyčiose ir praktiniame dvasingume greta tikėjimo gausu prietarų ir tuščių religinių įsivaizdavimų. Į teologinį kūrybiškumą žiūrima įtariai. Todėl tikėjimo praktika daugiau yra dogmatinio pobūdžio, linkusi į fundamentalizmą. Tokioje infantilizmo terpėje, pasak apaštalo Pauliaus, siaučia įvairūs mokymo vėjai, išsklaidantys tikinčiuosius. Kaip susiburs vieningai tikėjimo kovai bažnyčia, kai nėra aiškaus trimito garso?
Visgi galima pasidžiaugti, kad nepriklausomybės atgavimas sudarė sąlygas teologiniam švietimui. Sovietmečiu evangeliškos konfesijos Lietuvoje neturėjo nė vienos seminarijos. Na, katalikai turėjo ir sugebėjo ją išlaikyti. Kokia ji buvo ir kiek prižiūrima sovietų saugumo, tai jau kitas klausimas. Tačiau evangelinei teologinei minčiai rastis Lietuvoje realių sąlygų praktiškai nebuvo.
Tik po nepriklausomybės atkūrimo Klaipėdos universitete liuteronų pastangomis buvo atidaryta teologijos katedra, o menonitai įkūrė jau minėtą LCC universitetą, kuriame evangelinės teologijos programa, tiesa, yra dėstoma anglų kalba. Taigi prošvaisčių esama, tik ar mes sugebėsime jomis pasinaudoti? Laikas parodys. Šiandien, deja, abu Klaipėdos universitetai nebepajėgia pritraukti studentų į teologijos programas. Tad EBI, kuriame iš viso studijuoja per 50 studentų, yra tarsi bokštas, kylantis ateizmo ir prietarų nualintoje Lietuvos žemėje. Norėčiau atiduoti visas jėgas, kad autentiška teologinė mintis užgimtų ir augtų čia kaip ir kitose tautose, kad išugdytume įžvalgių dvasininkų ir sumanių ganytojų ateities kartoms.
Mane ypač žavi autentiška ir lokali teologija. Tikėjimas Kristumi ir jo apmąstymas sudaro prielaidas vystytis originaliai lietuviškai teologinei minčiai. Savo knygoje, kurią minite, iškeliu mintį, jog, kadangi lietuviai į pasaulį žiūri kitaip nei kitos tautos, tad ir Dievą jie suvokia savitai. Nors tikėjimas universalus, skirtingos kultūros atveria jo gelmes ir vis naujus bruožus. Mes, lietuviai, savitai tikime Jėzumi Kristumi ir savitai išgyvename Dievo slėpinius, Dievo žodyje mūsų žvilgsnį patraukia tai, kas kitiems galbūt yra paslėpta ar ne taip aktualu. Šį pažinimą artikuliuoja teologinės refleksijos. Mūsų bendrijos laikraščio „Ganytojas“ redaktorius Valdas Bačkulis paskaičiavo, kad per šio laikraščio leidimo istoriją (nuo 1997 m.) Tikėjimo žodžio ganytojai yra parašę apie 800 autentiškų straipsnių. Tai jau šioks toks vaisius. Viena yra publikuoti verstinius straipsnius, kas kita - juos patiems kurti, savo tikėjimo patirtį teologiškai artikuliuoti. Taip pat pastebėtina, kad šie straipsniai jau turi ir savo raidą - nuo paprastų biblinių relfleksijų iki sudėtingesnių egzegetinių svarstymų. Mūsų kuriama teologinė mintis pastaruoju metu gilėja ir yra vis daugiau grindžiama patristiniais bei kitų krikščionybės epochų šaltiniais, o tai liudija gilėjantį rašančiųjų teologinį išmanymą. Šiuo aspektu Tikėjimo žodžio ganytojai galėtų būti pavyzdys kitiems evangelikams, na o laikraštis „Ganytojas“ šiandien yra bene vienintelis periodinis leidinys, kuriame bręsta autentiška evangelinė teologija Lietuvoje.
Nors turite daug akademinių atsakomybių, daug metų buvote vyresnysis bendrijos „Tikėjimo žodis“ pastorius. Ne tik ganėte Vilniaus bendruomenę, bet buvote atsakingas už visą bendriją. Kaip viską suderinote?
Iš karto noriu pasidžiaugti ir deramą pagarbą atiduoti Dievo duotiems asistentams ir pagalbininkams. Be jų aš tikrai nebūčiau pajėgęs nešti tų skirtingų tarnystės naštų. Todėl esu be galo dėkingas visiems savo pagalbininkams. Jei man vienam reikėtų pamokslauti Vilniaus bendruomenėje ir kartkartėmis aplankyti kitas bendrijos bažnyčias, to jau būtų per daug, o ką jau kalbėti apie konsultacijas, rašymą, dėstymą ir nuolatinį darbą akademinėje srityje. Tik dalindamasis tarnavimo atsakomybėmis su kitais dar esu gyvas. Bendražygiai teikia jėgų ir paguodžia. Tarnavimą suvokiu ne kaip vieno asmens, bet kaip komandos žaidimą. Pergalė pasiekiama tik bendromis pastangomis.
Čia reikėtų paminėti ir tai, jog, esminius klausimus (pastorių ordinavimas ir skyrimas, valdymo bei finansinius klausimus ir pan.) sprendžia kolegiali pastorių taryba, o ne bendrijos vadovas. Be abejo, mano magistrinės studijos JAV bei doktoratas Anglijoje suteikė kompetencijos formuojant teologinę Tikėjimo žodžio viziją bei apibūdinant mūsų konfesinę tapatybę, tačiau visomis kitomis naštomis pastorių tarybos nariai dalijasi drauge. Tikėjimo žodžio pastorių taryba yra bendrijos laivo „vairas“, ji panaši į evangelikų reformatų sinodą, t.y. aukščiausiąją bažnytinės savivaldos instituciją.
Pastoriau, tačiau dabar, pasitaręs su bendrijos pastorių taryba, nusprendėte išeiti sabato poilsio, o bendrijos vadovavimą perdavėte Kauno bažnyčios pastoriui Gabrieliui Lukošiui. Ar tokie pasikeitimai reiškia, jog ir ateityje vyks bendrijos vadovų rotacija? Ir kas lėmė tokį sprendimą - jūsų pervargimas ar pribrendęs poreikis keisti tvarką bendrijoje?
Taip jau sutapo (nors, tikint Dievo apvaizda, sutapimų nebūna), kad jubiliejiniai Tikėjimo žodžio bendrijos metai ir asmeniniai sunkumai atėjo vienu metu. Beveik nuo pat bažnyčios gimimo neštos tarnystės naštos ypač padidėjo pastaraisiais metais. Ėmęsis iniciatyvos kurti EBI Vilniaus studijų centrą ir išrinktas jo dekanu, vyliausi sugebėsiąs atrasti jėgų daug laiko reikalaujančiam akademiniam ir nemažėjančiam pastoraciniam krūviui nešti. Tačiau pastaruoju metu patyriau ir suvokiau, kad mano jėgos ribotos, o prisiimti krūviai - per dideli. Tai neigiamai atsiliepė ir mano šeimai.
Pasidalinęs savo išgyvenimais su artimiausiais bičiuliais, bendrijos pastorių taryba, jų patariamas padariau keletą sprendimų. Pirma, sustabdžiau savo, kaip bendrijos pastorių tarybos pirmininko bei vyresniojo pastoriaus tarnystę. Taip pat taryba man suteikė sabato metus, idant atsigaučiau ir neslegiamas naštų apsvarstyčiau savo tolimesnės tarnystės kryptis. Iš tiesų pastorių taryboje pradėta diskutuoti apie pirmininko, kuris sykiu yra ir vyresnysis bendrijos pastorius, rotaciją. Greičiausiai, dar pagvildenus šį klausimą, bus priimtas sprendimas dėl bendrijos vadovo rotacijos kas ketverius ar penkerius metus.
Ačiū, pastoriau Giedriau, už pokalbį. Nuoširdžiai dėkoju už ilgametę jūsų tarnystę - tiek daug žmonių atėjo pas Kristų dėl jūsų pasišventimo. Linkiu, kad šio sabato metu Viešpats atnaujintų jūsų jėgas ir jūs galėtumėte toliau darbuotis Jo vynuogyne.
Kalbino Aurelija Umbrasienė