Gyvename vadinamoje informacinėje visuomenėje, kuri vis tobulina ryšių technologijas. Stogai prismaigstyti antenų, balkonuose pūpso palydovinės lėkštės, kabeliais keliauja didžiuliai kiekiai „gigabaitų“, bet pažangai, atrodo, vis dar nėra ribų.Tokiame pasaulyje ir žmogus tampa lyg koks „imtuvas“ ar „siųstuvas“, beveik be perstojo maigantis mobilųjį telefoną arba kiurksantis internete ar prie televizoriaus. Tiesa, technikos pasaulyje siųstuvų, serverių bei įvairių aptarnaujančių stočių yra gerokai mažiau nei imtuvų - įvairiomis paslaugomis besinaudojančių vartotojų. Siųstuvui keliami kur kas didesni reikalavimai nei imtuvui - siųstuvas ne tik turi stabiliai dirbti bei būti galingas, bet ir nuolatos tiekti tam tikrą medžiagą vartojimui. Dėl to siųstuvo vertė būna gerokai didesnė už imtuvo, panašiai kaip skiriasi radijo stoties vertė nuo radijo imtuvo, televizijos stoties - nuo televizoriaus. Dar paprasčiau kalbant - pagaminti cepelinus yra kur kas sunkiau nei juos suvalgyti. Perskaityti knygą lengviau nei ją parašyti. Tiesa, šeiminkė džiaugiasi, kai valgytojai sušlamščia patiekalą, visą jos pusdienio darbą, išgramydami net spirgus iš keptuvės. Rašytojas palaimintai atsidūsta, jei skaitytojo akys bent trumpai valandėlei nušvinta, siela atsigauna, skaitant kūrybinėse kančiose užgimusį tekstą.
Kodėl tad kepame, verdame, rašome, dirbame, nešame ir atiduodame? Ar tik tam, kad užsidirbtume pinigų? Ne, ne vien dėl to! Būdami Dievo kūriniai, nors ir patyrę nuopuolį, suvokiame bei išgyvename ir kitą, it dangus gilią tiesą, kad labiau palaiminta duoti negu imti (Apd 20, 35). Krikščionys pašaukti savo gyvenime apreikšti šią tiesą bei būti meilės žinios siuntėjais šiame vartotojiškame pasaulyje. Patyrę tiek aukojimo skausmą, tiek davimo palaimą, turime išlaikyti šią Dievo valios kryptį savo širdyje, suvokti tikrąją savo neilgo žemiško gyvenimo prasmę.
Svarbus pasikeitimas
Natūralu, kad vos tik užsimezgusi gyvybė prašosi globojama, maitinama, saugoma ir prižiūrima. Kadangi tik vienas Dievas yra amžinas bei pats save išlaikantis, visiems kitiems tenka vadintis Jo kūriniais ir susitaikyti su Viešpaties „išlaikytinių“ vaidmeniu. Angelai, visata, žemė, augalai, gyvūnai, žmogus - visa buvo sukurta per Jį ir iki šiol yra palaikoma Dievo žodžiu. Vadintis Dievo išlaikytiniu visgi negėda, nors savo sukūrimo ir priklausomybės nuo Kūrėjo faktą sugedusi žmogaus širdis, deja, linkusi nutylėti, likti nedėkinga dangaus ir žemės Sutvėrėjui už gyvybę bei kasdienę duoną ant stalo. Ką tik užgimusi gležnutė gyvybė godžiai ima viską, ką Viešpats jai teikia per motiną ir tėvą, - maistą, šilumą, rūpestį, globą. Aplinkinių džiaugsmui vaikelis it koks mažas „imtuvėlis“ geria, valgo ir ima tiek, kiek jam reikia, kiek gali savyje sutalpinti. Jam ūgtelėjus poreikiai gausėja ir įvairių dalykų suvartojimas didėja. Laikui bėgant norų „antena“ kyla vis aukštyn, gaudydama naujas, dar negirdėtas bangas - sulaukiame pasiūlymų sužinoti, pamatyti, įsigyti, praturtėti. Žmogus per savo gyvenimą suvartoja aibes įvairiausių gėrybių: nuo sauskelnių iki kostiumo, nuo vėžimėlio iki automobilio, nuo vaikiškos lovytės iki sodybos ant ežero kranto.
Krikščionys supranta, kad įvairios šios žemės gėrybės yra šviesybių Tėvo dovanos, todėl dažniausiai jas su dėkingumu priima ir stengiasi tinkamai jomis pasinaudoti. Kita vertus, tikras gyvenimas nėra vien tik gėrybių kaupimas ir vartojimas, nors materializmas ir savanaudiškumas užvaldo vis daugiau žmonių. Blogai, kai virš žmonių gyvenimų tai šen, tai ten sukaliojasi didžiulis, vien tik visokią naudą gaudantis „radaras“, kuriam rūpi tik gauti, kaupti ir vartoti. Pastebėjau, kad visuomenėje egzistuoja gavimo ir davimo taisyklės, kurių nepaisantys žmonės atsiduria ant pavojingos ribos. Tarkime, vaikas užaugo, tapo drūtu jaunuoliu, tačiau niekaip nesugeba suprasti, kad norint gyventi visavertį gyvenimą, negalima vien tik imti, bet privalu šį bei tą ir atiduoti. Pirmiausia teks atiduoti laiką ir jėgas dirbant, nes kiek gi galima sėdėti ant kitų sprando? Žiūrėk, dažnas nesunkiai tai supranta ir tampa ne tik imančiu, bet ir duodančiu, naudingu visuomenės nariu, o kitas vis taikosi kur ką „už dyką“ nugriebti. Tačiau parazituojančių piliečių visuomenė nemėgsta, nes, anot liaudies, „verkia duonelė tinginio valgoma“ - veltėdžius baudžia pats gyvenimas, kuris, kaip jau sakėme, nėra vien tik ėmimas. Žmonių bendruomenė yra puiki terpė atiduoti savo talentus bei turtus kitiems palaiminti, tačiau egoizmas užbrėžia mūsų širdyse savanaudiškumo ribą, kurios be tikėjimo ir Dievo pažinimo peržengti neįmanoma. Jėzus sakė, kad pasaulio žmonės myli tuos, kurie juos myli, ir duoda tiems, iš kurių tikisi taip pat gausią naudos. Tokie „prekybiniai“ santykai, anot Jėzaus, nėra tobuli ir labai skiriasi nuo to, ko Dievas trokšta kiekvienam iš savo vaikų. Vaizdžiai tariant, Dievas nori mūsų gyvenimą gerokai patobulinti - imtuvus perdaryti į siųstuvus, tai yra įgimtą gebėjimą imti praturtinti gebėjimu siųsti geras žinias ir dovanas kitiems. Suprantama, kad toks „pagerinimas“ nemažai kainuoja, tačiau nėra nieko brangiau ir vertingiau už pakeistą, atnaujintą širdį, plakančią ir gyvenančią kartu su Kristumi. Žmogus, drįstantis peržengti savanaudiškumo ribą savyje, ima gyventi kitokį gyvenimą nei šis pasaulis, kuriame nesaugu artintis prie tikros meilės ir aukos slenksčio, nes nepasitikima Kūrėju. Tik tikėdami Dievą, tampame pajėgūs peržengti savo egoizmo Rubikoną - tą lemtingą ribą - ir nugalėti savanaudiškumo trauką. Viskas, ką savo gyvenime darome peržengę šią ribą, yra vadinama auka.
Ateik aukoti
Neseniai prisiminiau vieną istoriją iš savo vaikystės. Kartą darželyje pietums gavome atsigerti kažkokio labai skanaus kompoto. Ypač man gardžios buvo uogos puoduko dugne. Kelias suvalgęs pagalvojau, kad būtų gerai bent vieną parnešti namo mamai paragauti, todėl reikėjo tą uogą kažkaip išsaugoti iki vakaro. Kaip pamenu, manęs laukė dvi valandos pietų miego, todėl, pakišęs uogą burnoje po žandu, nuėjau į lovą. Saugojau, kad nesukramtyčiau to skanėsto gal kokią valandą, tačiau galiausiai šiek tiek primigau ir ... uoga ištirpo. Nurijęs, liūdnai atsidusau. Grįžęs namo papasakojau apie savo nesėkmę, tačiau mama nenuliūdo, tik paglostė galvelę. Po to iš spintelės ištraukė maišelį razinų ir pasakė, kad tos ypatingos uogos yra paprasčiausios džiovintos vynuogės, iš kurių galima išvirti kompoto. Prisimenu, jog mama vėliau išvirė razinų kompoto, tačiau ta, ištirpusi, kurią norėjau parnešti kaip dovaną, labai įsirėžė man į širdį.
Mama neliko abejinga tokiam sūnaus rūpesčiui ir papasakojo savo vynuogės istoriją. Pokario laikais viena mamos bendraklasė grįžo iš Gruzijos su lauktuvėmis - parvežė didelę vynuogių kekę savo draugams. Iš tos kekės visiems teko po vieną uogą, tačiau mama neskubėjo jos suvalgyti, bet, išsaugojusi ją iki pamokų galo, parnešė namo. Susirinko visa šeimyna pažiūrėti ir paragauti to nematyto vaisiaus. Kiekvienam teko siurbtelėti vynuogės „turinio“ - ir seseriai, ir mažajam broliukui, mamai, tėčiui, močiutei, o paskutinis siurbtelėjo dėdė Juzis, ir po jo, kiek prisimena mama, jai liko tik vynuogės odelė ir ... brangus prisiminimas širdyje.
Ar pastebėjote, kad kur kas geriau atsimename bei vertiname praradimus ir aukas savo gyvenime nei dovanas ir palaiminimus? Taip yra todėl, kad dovanos pagerina mūsų išorinį gyvenimą, o mūsų pačių aukos bei geri darbai keičia mūsų sielas, gyvensiančias per amžius. Tai daug didesnis palaiminimas.
Visas Šventasis Raštas ir Kristaus mokslas yra pagrįstas auka. Tėvo valia buvo tokia, kad Jo Sūnus Jėzus kaip žmogus pirmasis į Jo akivaizdą ateitų ne tuščiomis rankomis, bet su auka - savo paties krauju, pralietu ant kryžiaus:
Bet Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių vyriausiasis Kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę palapinę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, o savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Švenčiausiąją ir įvykdė amžinąjį atpirkimą (Hbr 9, 11-12).
Pirmasis Teisusis atėjo į dangiškąją Dievo šventyklą su auka, nors ir ne už savo nuodėmes. Nors ir prieš Jėzaus mirtį buvo aukojamos aukos Dievui, tačiau dvasine prasme Kristaus auka buvo pirmoji, svarbiausioji, suteikianti prasmę ir galią vėlesnėms, nes Dievo Avinėlis buvo sumanytas dar prieš pasaulio sutvėrimą. Matydamas savo sūnaus auką, Dievas šaukia žmones į savo akivaizdą aukoti.
Jau Adomo ir Ievos vaikai, Kainas ir Abelis, statė aukurus ir ant jų atnašavo savo gėrybes. Žinome, kad Kainas aukojo iš žemės vaisių, o Abelis - iš savo bandos riebiausiųjų pirmagimių. Kainas buvo žemdirbys, o Abelis vertėsi gyvulininkyste, taigi kiekvienas turėjo savo lauką, verslą, per kurį Viešpats juos aprūpino bei laimino. Palikę savo laukus, vieną dieną jie atėjo prie aukuro su dovanomis, taip išpildydami Senojo Testamento reikalavimą nepasirodyti Viešpaties akivaizdoje tuščiomis rankomis (žr. Iš 23, 15; Iš 34, 20), tačiau tik Abelio auką Viešpats priėmė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro. Viešpats tarė Kainui: „Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro? Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai“ (Pr 4, 6-7). Ko galime pasimokyti iš šios istorijos?
Pirma, savo „laukuose“ mes susilaukiame žemiškųjų palaiminimų - materialinio aprūpinimo - tačiau žmogus gyvas ne viena duona, todėl turime pasiimti geriausiąją gėrybių dalį ir ateiti prie aukuro ieškodami To, kuris pamaitina dvasią. Antra, nors auka ir turi vienokią ar kitokią išraišką, aukojimas nėra vien išorinis ritualas, bet širdies veiksmas. Kaip jau minėjome, norint aukoti, tenka peržengti savyje savanaudiškumo ribą. Panašu, kad Kainas stovėjo tiesiog ant pasirinkimo slenksčio, prie durų, niekaip nepajėgdamas nugalėti savojo ego. Nuodėmė tykojo ir traukė į savo pusę, bet buvo galima ją nugalėti - nusižeminti, žengti žingsnį į tiesą ir iš visos širdies paaukoti geriausiąją dalį. Trečia, gyvasis Dievas liudija ir kalba per auką prie Jo besiartinančiam žmogui. Nors šioje ištraukoje aprašytas tik Dievo pokalbis su Kainu, esu įsitikinęs, kad Abelis taip pat girdėjo Dievo balsą, kuris laimino bei stiprino Abelio tikėjimą.
Biblijoje gausu pavyzdžių, kuomet žmonės, ieškodami Dievo valios ir trokšdami išgirsti Jo žodį, aukodavo. Iš pradžių auka, po to - žodis iš Dievo, ir ne atvirkščiai. Gerai, kad išsigelbėję, širdimi suvokiame, kur yra tas aukuras, prie kurio iš savo gyvenimo laukų turime atnešti auką ir ieškoti Dievo valios. Kainas ir Abelis buvo „iš tos pačios bažnyčios“, tačiau Kaino auka buvo daugiau išorinio religingumo demonstravimas, nei garbinimas Dvasioje ir Tiesoje. Nepaisant šios nesėkmės ir paniurusio Kaino veido, Viešpats neteisia ir nesmerkia jo, bet prabyla į jį įspėdamas ir ragindamas kovoti su nuodėmės klasta. Dievas prie atšalusio aukuro kalbasi su Kainu apie dvasinius dalykus, ir tai teikia vilties, nes kažin ar toks pokalbis galėtų vykti kur nors javų laukuose. Kainui jis nelengvas, tačiau labai svarbus ir lemtingas, nes kalbama apie jo išgelbėjimą ir amžiną likimą.
Tiesą sakant, man daugiau nerimo kelia krikščionys paniurusiais veidais negu pelnu besidžiaugiantys lengvabūdžiai pasauliečiai. Dievas dar pjaus sielų derlių, pasišaukdamas ne vieną į savo karalystę - daugelio dar laukia išgelbėjimo diena. Perkreiptu veidu prie Dievo aukuro mindžiukuojantys tikintieji yra atsidūrę ne mažiau pavojingoje situacijoje nei netikintys. Ir vis dėlto, nors ir aplankė nusivylimas, atšalo meilė Kristui, Dievas neapleido, nepaliko ir neužmiršo nė vieno - Jis kalbina ir kviečia teisumo aukai.
v v v
Kokia auka pati brangiausia Viešpačiui? Matyt, ta, kuri brangiausia ir mums, o mes labiausiai branginame ir mylime… save pačius. Todėl Jėzus ir ragino savo mokinius ryžtis šiai, pačiai didžiausiai, brangiausiai aukai: Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs - atras ją (Mt 10, 38-39). Atiduodami savo gyvenimus, prarasdami save dėl Jėzaus, dėl Jo bažnyčios mes nepatirsime nuostolio ir nenuskursime - atvirkščiai, atrasime tikrąją gyvenimo prasmę ir būsime verti savo Viešpaties.