Mei­lė Die­vui

Mei­lė Die­vui gims­ta nuo Jo mei­lės as­me­niš­ko pa­ty­ri­mo. Daž­niau­siai mes pa­mils­ta­me Die­vą iš­gir­dę ir pa­ti­kė­ję tuo, ką Jė­zus pa­da­rė dėl mū­sų. Pa­me­nu, kai su­vo­kiau, kad Die­vas ne tik tei­sia, bet ir my­li, ma­ny­je ki­lo tik­ra per­mai­nų aud­ra.

Aš ste­bė­jau­si tuo po­ky­čiu ir ne­ga­lė­jau ne­gal­vo­ti bei ne­kal­bė­ti apie Jė­zų ir Jo mei­lę. Tai bu­vo la­bai stip­rus jaus­mas - kaip įsi­my­lė­ji­mas. Ta­čiau po ku­rio lai­ko su­pra­tau, kad įsi­my­lė­ji­mas - ši mei­lės užuo­maz­ga - tu­ri per­aug­ti į bran­džią mei­lę Die­vui. Ji tu­ri pa­si­žy­mė­ti pa­si­au­ko­ji­mu, pa­si­šven­ti­mu, pa­sto­vu­mu. Įsi­my­lė­ji­mas ža­vus, bet trum­pa­lai­kis; jis ar­ba iš­blės­ta, ar­ba per­au­ga į kaž­ką di­din­ges­nio - pa­si­au­ko­jan­čią mei­lę. Pa­kal­bė­ki­me apie mei­lę Die­vui pa­žvelg­da­mi į ke­lis apašta­lo Pet­ro gy­ve­ni­mo epi­zo­dus.

Ne­ti­kė­tas klau­si­mas

Jė­zaus mir­tis ir pri­si­kė­li­mas smar­kiai su­krė­tė Jo mo­ki­nių gy­ve­ni­mą. Kai ku­rie mo­ki­niai su­grį­žo prie se­nų sa­vo ama­tų, ki­ti dar mąs­tė, kuo už­si­im­ti. Ta­čiau Jė­zus dar kar­tą nu­ste­bi­no mo­ki­nius, pa­si­ro­dęs prie Ti­be­ria­dos eže­ro ir pa­ruo­šęs jiems pus­ry­čius (Jn 21 sk.). Ir tuo­met Vieš­pats už­da­vė Pet­rui ne­ti­kė­tą klau­si­mą:

„Pa­pus­ry­čia­vus Jė­zus pa­klau­sė Si­mo­ną Pet­rą: „Si­mo­nai, Jo­nos sū­nau, ar my­li ma­ne la­biau už ši­tuos?" Jis at­sa­kė: „Taip, Vieš­pa­tie, Tu ži­nai, kad Ta­ve my­liu." Jė­zus jam ta­rė: „Ga­nyk ma­no avi­nė­lius." Ir an­trą kar­tą Jė­zus pa­klau­sė: „Si­mo­nai, Jo­nos sū­nau, ar my­li ma­ne?" Tas at­si­lie­pė: „Taip, Vieš­pa­tie, Tu ži­nai, kad Ta­ve my­liu." Jė­zus jam pa­sa­kė: „Ga­nyk ma­no avis." Jė­zus pa­klau­sė tre­čią kar­tą: „Si­mo­nai, Jo­nos sū­nau, ar my­li ma­ne?" Pet­ras nu­liū­do, kad Jis tre­čią kar­tą klau­sia: „Ar my­li ma­ne?", ir at­sa­kė: „Vieš­pa­tie, Tu vis­ką ži­nai. Tu ži­nai, kad Ta­ve my­liu". Jė­zus jam ta­rė: „Ga­nyk ma­no avis" (Jn 21, 15-17).

Ko­dėl Jė­zus tris kar­tus klau­sė Pet­ro, ar šis Jį my­li? Tik­riau­siai to­dėl, kad dar prieš Jė­zaus nu­kry­žia­vi­mą Pet­ras vi­siems gir­dint bu­vo drą­siai pa­reiš­kęs, kad, net jei jam reik­tų nu­mir­ti kar­tu su Jė­zu­mi, jis vis tiek Jo ne­iš­si­gin­tų, o kai Jė­zų su­ėmė, tris kar­tus Jo iš­si­gy­nė. Sa­vo klau­si­mu Jė­zus tar­si grą­ži­na Pet­rą į iš­si­ža­dė­ji­mo nak­tį, bet ne­at­stu­mia, o ma­ty­da­mas su­du­žu­sią ir my­lin­čią jo šir­dį pa­ti­ki Pet­rui ga­ny­to­jo tar­nys­tę.

Ma­nau, kad ši si­tu­a­ci­ja su apaš­ta­lu Pet­ru ga­lė­tų įspė­ti kiek­vie­ną ti­kin­tį­jį. Daž­nas esa­me grei­tas „pa­de­monst­ruo­ti" ar pa­si­gir­ti sa­vo mei­le Die­vui, bet gy­ve­ni­mas ir kas­die­ny­bė tai iš­ti­ria. Ki­ta ver­tus, ne­se­kime  pa­vyz­džiu to­kio žmo­gaus, ku­ris yra lin­kęs sa­ve „pa­tau­py­ti" Die­vo ka­ra­lys­tės rei­ka­luo­se. Sil­pnes­nis ti­kė­ji­mu žmo­gus, ma­ty­da­mas ki­tą ti­kin­tį­jį, ne­atiduodantį vi­sos sa­vo šir­dies ir jė­gų tar­na­vi­me Die­vui, ir pats bū­na gun­do­mas neper­si­steng­ti dėl Die­vo. Ne­si­el­ki­me taip. Die­vo pri­gim­tis ki­to­kia, Jis „ne­pa­tau­pė" sa­vo Sū­naus dėl žmo­nių.

Mei­lė drą­si

Pa­žvel­ki­me dar į ke­lis Pet­ro gy­ve­ni­mo epi­zo­dus ir at­kreip­ki­me dė­me­sį į tai, kaip ki­to jo iš­ori­nė mei­lės Die­vui iš­raiš­ka.

Štai Pet­ras kar­tu su ki­tais ti­kin­čiai­siais kan­triai mel­džia­si ir lau­kia Šven­to­sios Dva­sios iš­lie­ji­mo pa­ža­do iš­si­pil­dy­mo. Šven­to­ji Dva­sia nu­žen­gia kaip vė­jas ir ug­nies lieps­nos (Apd 2, 1-4). Stul­bi­nan­tis pri­si­pil­dy­mo Dva­sia iš­gy­ve­ni­mas, mal­da ki­to­mis kal­bo­mis, su­si­rin­ku­sios mi­nios, ku­rioms Pet­ras skel­bia Evan­ge­li­ją. Mo­ki­nių iš­gy­ve­ni­mai ir įspū­džiai to­kie stip­rūs, kad jie ne­ga­lė­jo apie ką nors ki­tą gal­vo­ti ar kal­bė­ti, kaip tik apie Jė­zų. Vi­sas li­kęs pa­sau­lis su sa­vo svar­biais įvy­kiais tuo me­tu jiems ne­eg­zis­ta­vo. Tai, ką jie tuo me­tu pa­ty­rė, bu­vo pa­tys svar­biau­si įvy­kiai. Jų šir­dy­se vėl lieps­no­jo at­gi­ju­si mei­lė Die­vui.

Ne­tru­kus pa­ma­to­me pir­muo­sius apaš­ta­lo Pet­ro ir Jo­no kon­flik­tus su re­li­gi­ne ir po­li­ti­ne val­džia (Apd 4, 18-20). Ne­ga­li­ma ne­pa­ste­bė­ti jų drą­sos bei ra­di­ka­lu­mo. Kal­ti­nan­tie­ji apaš­ta­lus si­ned­rio­ne už Evan­ge­li­jos skel­bi­mą, su­lau­kia to­kio jų at­sa­ko: „Spręs­ki­te pa­tys, ar tei­sin­ga Die­vo aki­vaiz­do­je jū­sų klau­sy­ti la­biau ne­gu Die­vo!" (Apd 4, 19). Šis ir ki­ti at­ve­jai at­sklei­džia tvir­tą apaš­ta­lų po­zi­ci­ją. Jie, nors  ir pa­tir­da­mi per­se­kio­ji­mus, ne­iš­si­gąs­ta, nes ži­no, kad Die­vas yra jų pa­gal­ba ir ap­sau­ga. Mei­lė Die­vui jų šir­dy­se di­des­nė ir stip­res­nė už bai­mę.

Ver­ta pa­mi­nė­ti ir Pet­ro ap­si­lan­ky­mą su Evan­ge­li­jos ži­nia pas pa­go­nis (Apd 10 sk.). Šis Die­vo pa­ra­gi­ni­mas Pet­rui bu­vo sun­kiai su­vo­kia­mas. Jam, kaip tik­ram iz­ra­e­li­tui, kur kas la­biau bu­vo su­pran­ta­mi Jė­zaus žo­džiai apie pra­žu­vu­sias Iz­ra­e­lio na­mų avis (Mt 15, 24). Bet mei­lės ir pa­si­ti­kė­ji­mo Die­vu ve­di­nas Pet­ras at­vyks­ta pas pa­go­nį - šim­ti­nin­ką Kor­ne­li­jų. Tai bu­vo pir­mas baž­ny­čios žings­nis į ki­tas, ne tik Iz­ra­e­lio, avi­des. Taip pra­dė­jo pil­dy­tis Jė­zaus žo­džiai: „Ir ki­tų avių tu­riu, ku­rios ne iš šios avi­dės; ir jas man rei­kia at­ves­ti; jos gir­dės ma­no bal­są, ir bus vie­na kai­me­nė, vie­nas ga­ny­to­jas" (Jn 10, 16). Ne­abe­jo­ju, kad Pet­rui ki­lo svar­bių klau­si­mų. Kaip da­bar ben­drau­ti su įti­kė­ju­siais iš pa­go­nių? Ką jiems pa­sa­ky­ti, kaip da­bar jie tu­ri gy­ven­ti? Ką apie tai pa­gal­vos ti­kin­tie­ji Je­ru­za­lė­je? Su Šven­to­sios Dva­sios pa­gal­ba Pet­ras juos iš­spren­dė ir li­ko pa­klus­nus Die­vo ve­di­mui.

Ir mums šian­dien se­kant Kris­tu­mi ky­la įvai­rių klau­si­mų. At­sa­ky­mus į juos ra­si­me, jei­gu my­lė­si­me Die­vą ir ieš­ko­si­me Jo tie­sos. Ta tie­sa kar­tais bū­na skau­di, ji taip ne­gai­les­tin­gai ap­švie­čia mū­sų sie­los tam­siau­sias vie­tas, kad mes svars­tome, ar sek­ti to­liau pas­kui Jė­zų, ar ne. Jei­gu sau ir Jam vis dėl­to at­sa­kome, kad Jį my­li­me - įma­no­ma ei­ti to­liau. Ir ne ten, kur mums no­rė­tų­si, bet ten, kur Jis ve­da. Ga­liau­siai su­vo­kiame, kad mū­sų ne­be­vi­lio­ja mū­sų pa­čių ke­liai, mums pa­si­da­ro svar­būs Jo ke­liai. Tie­siog pa­si­ti­ki­me Tuo, ku­rį my­li­me, ži­no­me, kad Jis ve­da mus ge­riau­siais ke­liais link svar­biau­sio mū­sų gy­ve­ni­mo tiks­lo - sie­los iš­ga­ny­mo.

Ne­ati­džiai žvel­giant į vė­les­nius Apaš­ta­lų dar­bų kny­gos sky­rius, ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad Pet­ro tar­na­vi­me ne­bė­ra to už­si­de­gi­mo ir Die­vo jė­gos, ku­ri bu­vo anks­čiau. Ne­be­si­ma­to to aikš­tė­je sto­vin­čio, ka­rin­gai nu­si­tei­ku­sio Pet­ro. Bet ar jo mei­lė Jė­zui su­ma­žė­jo? Ži­no­ma, kad ne, tik pa­si­kei­tė jos iš­raiš­ka. Da­bar jo au­to­ri­te­tin­gas žo­dis pri­si­de­da prie spren­di­mo, kad tiek žy­dų, tiek pa­go­nių baž­ny­čios gy­ven­tų vie­ny­bė­je ir kaip jun­gian­či­ą­ją gran­dį tu­rė­tų Kris­tų. Ar šis spren­di­mas Die­vo Dva­sios pa­si­reiš­ki­mu bu­vo ma­žiau svar­bus ne­gu luo­šio iš­gy­dy­mas? Ži­no­ma, ne. Tai dvi skir­tin­gos si­tu­a­ci­jos, bet ne ma­žiau svar­bios. Po Apaš­ta­lų dar­bų kny­gos 15 sky­riaus dau­giau ne­bekalbama apie apaš­ta­lą Pet­rą. Ar jis ir to­liau my­lė­jo Jė­zų vi­sa šir­di­mi? Taip, apie jo mei­lę Die­vui liu­di­ja vė­les­ni do­ku­men­tai, tai yra jo laiš­kai ir ži­nia, kad Ro­mo­je jis mi­rė kan­ki­nio mir­ti­mi. Ne­abe­jo­ti­nai to pa­kan­ka kaip įro­dy­mo.

Mei­lė - mū­sų ga­lio­je

Kaip mes šian­dien ga­li­me pa­tik­rin­ti, ar  tei­sin­gi bu­vo apaš­ta­lo Pet­ro žo­džiai: „Tu ži­nai, Vieš­pa­tie, kad Ta­ve my­liu"?, pa­žvel­gę į jo gy­ve­ni­mą, spren­di­mus, po­el­gius. O jie liu­di­ja apie Pet­ro pa­si­šven­ti­mą, at­si­da­vi­mą ir mei­lę Jė­zui.

Klau­si­mą, kurį Jė­zus už­davė Pet­rui, už­duo­ki­me ir sau. Ar mes my­li­me Jė­zų? Su­ži­no­ti nė­ra la­bai sun­ku. Jo­nas sa­ko, kad mes Kris­tų my­li­me ta­da, kai lai­ko­mės Jo įsa­ky­mų (1 Jn 2, 3-5). Mū­sų gy­ve­ni­mas ir mums pa­tiems, ir ap­lin­ki­niams liu­di­ja, ar mes my­li­me Kris­tų, ar Jo iš­si­ža­da­me. Žmo­nės yra lin­kę pri­si­deng­ti dau­gy­be gra­žių ir išmin­tin­gų žo­džių, ta­čiau apie mus kal­ba ne tik tei­sin­gi žodžiai, bet ir kas­die­nis gy­ve­ni­mas, el­ge­sys, dar­bai.

Ap­reiški­mo kny­go­je Jė­zus klau­sia: „Ko­dėl pa­li­kai sa­vo pir­mą­ją mei­lę?" (Apr 2, 3-4). Va­di­na­si, mei­lė yra mū­sų ga­lio­je. Jei­gu no­ri­me, mes ga­li­me my­lė­ti. Ne­sa­kau, kad tai leng­va, kar­tais rei­kia di­de­lių pa­stan­gų. Mei­lė nė­ra tik jaus­mas, ku­riam pa­si­bai­gus, baig­tų­si ir pa­ti mei­lė. Mei­lė - tai spren­di­mas. Ado­mui ir Ie­vai nu­si­dė­jus, Die­vo mei­lė žmo­gui ne­pa­si­kei­tė ir ne­din­go: „Die­vas taip pa­mi­lo pa­sau­lį,  kad ati­da­vė sa­vo vien­gi­mį Sū­nų, kad kiek­vie­nas, ku­ris Juo ti­ki, ne­pra­žū­tų, bet tu­rė­tų am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą" (Jn 3, 16). Kaip Die­vo mei­lė mums pa­rem­ta ne jaus­mais, taip ir mū­sų mei­lė Die­vui ne­ga­li rem­tis vien tik jais. Ži­no­mas krikš­čio­nių ra­šy­to­jas C. S. Le­wisas kny­go­je „Tie­siog krikš­čio­ny­bė" pa­ste­bi:

„Ap­skri­tai Die­vo mei­lė mums yra kur kas sau­ges­nė ap­mąs­ty­mų te­ma ne­gu mū­sų mei­lė Jam. Nie­kas ne­ga­li vi­sa­da jaus­tis pa­mal­džiai nu­si­tei­kęs; ir net jei ga­lė­tu­me, ne jaus­mai svar­biau­sia Die­vui. Krikš­čio­niš­ka mei­lė - Die­vui ar žmo­gui - yra va­lios da­ly­kas. Jei sten­gia­mės vyk­dy­ti Jo va­lią, pa­klūs­ta­me įsa­ky­mui „My­lėk Vieš­pa­tį, sa­vo Die­vą." Jei pa­no­rės, Jis duos mums mei­lės jaus­mus. Mes ne­ga­li­me jų su­kur­ti pa­tys ir ne­ga­li­me jų rei­ka­lau­ti kaip tei­sės."

Die­vas my­li ir mei­lę su­pran­ta ki­taip ne­gu šian­dien ją api­bū­di­na ir re­kla­muo­ja dau­ge­lis vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nių. Die­vo mei­lė ki­to­kia: ji vi­sų pir­ma šven­ta ir ne­pa­ly­gi­na­mai di­des­nė, stip­res­nė, karš­tes­nė, ne­gu mes ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti. Ji įkvepia pa­si­au­ko­ji­mui, iš­ti­ki­my­bei, šven­tu­mui. Daž­niau­siai to­kiems da­ly­kams vien jaus­mų ne­už­ten­ka, kar­tais rei­kia ir skaus­min­gų va­lios spren­di­mų.

***

My­lė­da­mi Die­vą ir no­rė­da­mi Juo sek­ti, su­si­du­ria­me su vis nau­jais klau­si­mais ir iš­šū­kiais. Ig­no­ruo­da­mi juos elg­si­mės ne­pro­tin­gai, nes „už­si­mer­kus" pro­ble­ma ne­iš­nyks­ta. Apaš­ta­las Pet­ras my­lė­jo Jė­zų, no­rė­jo Juo sek­ti, bet tur­būt net ne­įta­rė, kad ta mei­lė jį nu­ves pas pa­go­nis, pas tuos, į ku­rių na­mus žy­dui ne­va­lia už­ei­ti. Pet­ro mei­lė Jė­zui pa­pik­ti­no re­li­gin­gus to me­to žy­dus, ta­čiau pa­go­nims at­vė­rė var­tus į iš­gel­bė­ji­mą.

Svar­bu ne­pa­mirš­ti, kad mei­lė Die­vui - ne mū­sų su­gal­vo­ta ar pra­dė­ta, tai tik at­sa­kas į Jo be­ga­li­nę ir pa­si­au­ko­jan­čią mei­lę. Tad „my­lė­ki­me Vieš­pa­tį sa­vo Die­vą, vi­sa sa­vo šir­di­mi, vi­sa sa­vo sie­la ir vi­su sa­vo pro­tu."  Kaip pa­ste­bė­jo vie­nas au­to­rius, „Mei­lė Die­vui tam­pa tik­ro ti­kė­ji­mo pa­grin­du: nie­ko nė­ra svar­bes­nio už mei­lę Die­vui. Ši mei­lė ne­pa­ken­čia kon­ku­ren­tų." Tam pri­tar­tų ir To­mas Kem­pie­tis, ku­ris sa­kė: „Ta­vo My­li­ma­sis yra toks, ku­ris su nie­kuo ne­no­ri da­lin­tis: Jis vie­nas no­ri tu­rė­ti vi­są ta­vo šir­dį ir jo­je vieš­pa­tau­ti kaip ka­ra­lius."


Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2007 m. kovo 10 d. Nr. 5 (246)

Dail. James Tissot. „Maitink mano avinėlius“