Kartą, kai mane užgulė nerimą keliančios mintys, atrodytų, atsitiktinai perskaičiau vieną Naujojo Testamento istoriją. Tai pasakojimas apie Mortą ir Mariją. Kai jį skaičiau, Viešpaties žodis atgaivino ir sustiprino mane, pasinėrusią į rūpesčių verpetą. Prisiminkime šią istoriją.
Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių. O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų." Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta" (Lk 10, 38-42).
Taigi vieną dieną namų šeimininkė Morta sulaukė svečių - Jėzaus ir Jo mokinių, nes paprastai Jėzus nevaikščiodavo vienas. Kaip teigia šias eilutes komentuodamas Matthew Henry, Jėzaus apsilankymas kieno nors namuose yra meilės spinduliai, tai meilės apsilankymas tuose namuose. Jėzui patikdavo eiti į svečius pas paprastus žmones. Kur tik Jis apsilankydavo, dalindavosi Gerąja žinia su esančiais tuose namuose ir su jais bendraudavo; tad ir Mortos namai nebuvo išimtis. Jėzaus meilė šiai šeimai skatino Jį dalintis išgelbėjimo žodžiais. Mortos sesuo Marija, naudodamasi šia ypatinga proga, sėdėjo prie Viešpaties kojų ir klausėsi, nežinodama, ar dar kada turės tokią galimybę.
Tuo tarpu Morta „rūpinosi visokiu patarnavimu". Viename Biblijos vertime sakoma, jog Morta „buvo prislėgta didelio patarnavimo". Stengdamiesi suprasti Mortą, galėtume pasakyti, kad jos rūpestis rodė pagarbą svečiams, - juk ji norėjo suruošti dideles vaišes. Kiekviena šeimininkė pasakys, kad nėra lengva paruošti pietus visai vyrų kompanijai. Morta, žinoma, rūpinosi, kad tai būtų prabangus priėmimas su daug įvairių patiekalų, be to, reikėjo viską kruopščiai suruošti pagal papročius ir tradicijas!
Matyt, nebepakeldama šių rūpesčių naštos, Morta pasiskundžia Jėzui, kad sesuo jai nepadeda. Ji priekaištauja seseriai ir tuo pačiu Jėzui, kad Jam nerūpi jos darbai. Tačiau Jėzaus Mortos naštos pernelyg nesujaudino: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno." Šie Jėzaus žodžiai paskatina susimąstyti ir mane - nerimas dėl dabarties, dėl ateities, nuolatinis rūpinimasis savimi, savo šeima, sveikata, darbu ar net poilsiu, sukelia sumaištį mano sieloje.
Viešpats mylėjo Mortą ir, sakydamas „tereikia vieno", norėjo, kad ji suprastų, jog daug dalykų, dėl kurių ji nerimavo, nebuvo tokie svarbūs, o tai, kas svarbiausia, jai nerūpėjo. Morta neskubėjo klausytis to, kuo Viešpats dalinosi - gyvybę teikiančiu žodžiu. Galbūt Morta vėliau gailėjosi, jog nesėdėjo prie Viešpaties kojų kaip Marija ir neišsirinko geriausios dalies. Dalis su Kristumi yra pati geriausia dalis kiekvienam žmogui - jokie kiti rūpesčiai neturėtų mums užgožti Viešpaties.
Primindamas Mortos ir Marijos pavyzdį, Dievas sustiprino mane, parodydamas, jog pasirūpins manimi ir kad man pirmiausia reikia vieno pagrindinio ir svarbiausio dalyko - prisėsti prie Viešpaties kojų, nurimti ir pabūti su Juo. Dievas nukreipė mano žvilgsnį nuo rūpesčių į esminius dalykus, teikiančius gyvenimą ir viltį.
Šventajame Rašte randame ir daugiau paraginimų, kai mus užklumpa sunkumai, kreipti žvilgsnį ne į problemą, bet į Dievą, besirūpinantį mumis. Pažvelkime dar į keletą eilučių.
Blaivus Dievo reikaluose
Apaštalas Petras mums pataria, kaip turėtume elgtis, kai užgula rūpesčiai: Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi (1 Pt 5, 7). Prieš tai jis ragina nusižeminti po galinga Dievo ranka (1 Pt 5, 6). Supratau, jog šios eilutės yra susijusios - nusižeminęs žmogus patikės savo rūpesčius Dievui, o išdidus pats bandys spręsti visas problemas.
Dažną kartą mums tiesiog būtina atskleisti problemas savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Be abejo, Dievas žino mus slegiančius sunkumus, tačiau mes turime Jam apie juos papasakoti. To reikia pirmiausia mums patiems, nes išsipasakojimas padeda pažvelgti į problemą iš šalies ir galime objektyviau vertinti situaciją.
Patikėję rūpesčius Viešpačiui, esame raginami būti [...]blaivūs ir budrūs, nes [...] priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti (1 Pt 5, 8). Kai pasitikime Dievu ir melsdamiesi išsakome Jam savo problemas, tuomet galime būti blaivūs ir budrūs, nes mūsų siela išsilaisvina nuo užgriuvusių rūpesčių lavinos. Būdami blaivios ir budrios dvasios lengviau pastebėsime mūsų priešo klastas bei pagundymus ir išvengsime nuodėmės.
Viešpačiui nebus per sunkūs visi mūsų rūpesčiai - asmeniniai, rūpesčiai dėl šeimos, dėl darbo, dėl bažnyčios, dėl ateities ir t. t. Jei man sunku patikėti Dievui tai, kas mane neramina, tuomet tas rūpestis greičiausiai yra mano paties užsikrautas, o ne Viešpaties skirta našta man. Jei tai našta iš Viešpaties, ji nebus nepakeliamai sunki.
Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? Jei tad jūs nesugebate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? (Lk 12, 25-26). Prisipažinsiu, mane pribloškė šie Jėzaus žodžiai. Jis laiko mažmožiu, tai yra smulkmena žmogui pridėti sau ūgio bent per sprindį. Pažiūrėjau į savo sprindį - tai tikrai nemažai. O Jėzus sako, jei net tiek nesugebame, jei net tokia „smulkmena" mums per sunki, tai kodėl turėtume apsikrauti kitais rūpesčiais, kurie taip pat nėra pavaldūs mūsų jėgai?
Kalbėdamas apie antrąjį savo sugrįžimą, Viešpats įspėja:
Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos nesaikingumo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad būtumėt palaikyti vertais išvengti visko, kas įvyks, ir stoti prieš Žmogaus Sūnų (Lk 21, 34).
Gyvenimo rūpesčiai gali apsunkinti mūsų širdis ne mažiau nei nesaikingas maisto vartojimas ar girtavimas. Tačiau mes, žiūrėk, iškart pasmerkiame išgėrusį, bet užjausdami guodžiame gyvenimo rūpesčiuose iki kaklo pasinėrusį krikščionį. Jėzus įspėja mus saugotis abiejų dalykų. Širdis apsunksta tiek nuo svaigalų, kai žmogus nebemąsto blaiviai, tiek nuo rūpesčių, kai taip pat prarandama blaivi nuovoka. Įsivėlę į šio pasaulio rūpesčius, panašiai kaip pasigėręs žmogus, būsime nepasiruošę sutikti grįžtančio Viešpaties. Dar daugiau, ar rūpesčiuose paskendęs žmogus gali visą laiką budėti ir melstis, kaip esame raginami tai daryti?
Geri rūpesčiai
Kalbant apie rūpesčius reikėtų paminėti ir tai, jog rūpestis gali būti pozityvus ir geras, laukiamas. Tai uolumą rodantis rūpestingumas, kurio tikimasi iš krikščionio. Toks rūpestingumas neleidžia mums apsileisti bei užsnūsti.
Šventajame Rašte nemažai paraginimų rūpintis savimi ir kitais. Štai apaštalas Paulius ragina bažnyčios vyresniuosius būti rūpestingus sau ir bendruomenei: Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bažnyčią, kurią Jis įsigijo savo krauju (Apd 20, 28). Manau, tai tinka kiekvienam, kuris greitas priimti paraginimus. Kiekvienas krikščionis turėtų rūpintis savo dvasine būkle, nes ne veltui esame įspėjami: Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, branginantys laiką (Ef 5, 15-16). Rūpestingai stebėkime savo kasdienį elgesį, nežiūrėkime į tai „pro pirštus", neapsileiskime. Jei apsileidome ir suklupome, būkime greiti šauktis Viešpaties malonės ir Jo kraujo apvalančios jėgos.
Tesuteikia Viešpats mums malonės ištrūkti iš rūpesčių gniaužtų ir tuomet laisva širdimi ir neapsunkintomis mintimis artėti prie Jo. Pavedę Jam savo rūpesčius ir naštas būsime blaivūs ir sugebėsime išlikti Dievo reikaluose.
Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas“ buvo spausdintas 2005 m. gegužės 14 d. Nr. 9 (202)
Il. Johannes Vermeer. „Kristus Mortos ir Marijos namuose“