Svar­biau­sias mo­ty­vas

Žy­mus XX a. pran­cū­zų eg­zis­ten­cia­lis­tas, ra­šy­to­jas ir fi­lo­so­fas Al­ber­tas Ka­miu (Al­bert Ca­mus) kū­ri­ny­je „Si­zi­fo mitas" ke­lia to­kį klau­si­mą: „Ar gy­ve­ni­mas ver­tas pa­stan­gų gy­ven­ti?" Ar žmo­gus, su­vo­kęs gy­ve­ni­mo lai­ki­nu­mą bei be­pras­my­bę ir įver­ti­nęs di­de­lius jo kaš­tus, vis dėlto tu­rė­tų ieš­ko­ti sa­vy­je jė­gų, vi­di­nių ir iš­ori­nių pa­ska­tų,

idant tęs­tų sa­vo eg­zis­ten­ci­ją, ar pa­pras­čiau­siai ją nu­trauk­tų, pri­glau­dęs pis­to­le­to vamz­dį prie smil­ki­nio ir nu­spau­dęs gai­du­ką? Toks yra mi­nė­tos fi­lo­so­fi­nės stu­di­jos iš­ei­ties taš­kas, o to­kią žmo­gaus bū­se­ną Ka­miu va­di­na „ab­sur­do si­tu­a­ci­ja". „Ab­sur­do si­tu­a­ci­jos" žmo­gus, ži­no­ma, nė­ra krikš­čio­niš­kos ar ku­rios ki­tos re­li­gi­jos iš­pa­ži­nė­jas, ir jo pa­sau­lė­žiū­ro­je ne­fi­gū­ruo­ja po­mir­ti­nio gy­ve­ni­mo per­spek­ty­va. To­dėl jo eg­zis­ten­ci­nės bū­se­nos tra­giz­mas ir ab­sur­diš­ku­mas vi­sai pagrįs­tas: jei­gu po mir­ties lau­kia tik ne­bū­tis, tuo­met gy­ve­ni­mas ne­be­ten­ka pras­mės, nes ši, že­miš­ko­ji, ke­lio­nė perdėm skaus­min­ga, sun­ki ir ne­pa­ten­ki­na žmo­gaus esy­bės gel­mių.

Pa­ban­džiau glaus­tai ir ge­ro­kai su­pap­ras­tin­tai per­teik­ti vie­ną es­mi­nių eg­zis­ten­cia­liz­mo fi­lo­so­fi­jos as­pek­tų, norėdamas, kad ir mes pa­sam­pro­tau­tu­me apie sa­vo, krikš­čio­niš­kos, eg­zis­ten­ci­jos pras­mę. (O gal tik pri­si­min­tu­me ar dar aiš­kiau su­vok­tu­me.) Ka­miu iš­kel­tas klau­si­mas krikš­čio­nio są­mo­nė­je skam­bė­tų maž­daug taip: „Ar krikščionio gyve­ni­mas ver­tas pa­stan­gų gy­ven­ti krikš­čio­niš­kai?" Gal­būt ne­bū­ti­nai mes jį su­for­mu­luo­ja­me bū­tent taip, ta­čiau, pri­pa­žin­ki­me, kad pa­na­šus klau­si­mas kar­tais per­smel­kia mū­sų min­tis. At­sa­ky­mą le­mia tai, kaip mes su­vo­kia­me krikš­čio­niš­ko gy­ve­ni­mo ver­tę, kas mums ja­me bran­giau­sia, pra­smin­giau­sia, kas la­biau­siai džiu­gi­na mūsų sie­las ir pa­so­ti­na gi­liau­sius šir­dies troš­ki­mus. Vi­sa tai ir for­muo­ja mu­my­se svar­biau­sią gy­ve­ni­mo mo­ty­vą - es­mi­nę prie­žas­tį ir veiks­nį, ska­ti­nan­tį gy­ven­ti.

„Ką tu man duo­si?"

Pra­džios kny­gos 15 skyriuje ap­ra­šy­tas Die­vo ir Ab­ra­o­mo po­kal­bis at­sklei­džia, ma­tyt, vie­ną reikš­min­giau­sių lū­žių Ab­ra­o­mo są­mo­nė­je, pa­kei­tu­sių jo ti­kė­ji­mo ir gy­ve­ni­mo mo­ty­vą. Ab­ra­o­mas, Iz­ra­e­lio tau­tos pa­triar­chas ir mū­sų tikėji­mo tė­vas, Die­vo pa­šauk­tas pa­lik­ti gim­tą­ją ša­lį, pir­miau­sia iš­gir­do pa­ža­dą, ku­ris kal­bė­jo apie nau­jas šio, že­miš­ko­jo, gy­ve­ni­mo re­a­li­jas ir per­spek­ty­vas:

„Pa­lik sa­vo ša­lį, gi­mi­nes, tė­vų na­mus ir eik į kraš­tą, ku­rį tau pa­ro­dy­siu. Aš pa­da­ry­siu ta­ve di­de­le tau­ta, ta­ve laimin­siu ir pa­da­ry­siu ta­vo var­dą gar­sų; ir tu bū­si pa­lai­mi­ni­mu. Aš lai­min­siu tuos, ku­rie ta­ve lai­mi­na, ir pra­keik­siu tuos, ku­rie ta­ve kei­kia, ir ta­vy­je bus pa­lai­min­tos vi­sos že­mės gi­mi­nės." Ab­ra­omas iš­ke­lia­vo, kaip Vieš­pats jam pasakė (Pr 12, 1-4).

Šis pa­ža­das il­gą lai­ką grei­čiau­siai te­bu­vo vie­nin­te­lė Ab­ra­o­mo mo­ty­va­ci­ja, ska­ti­nu­si jo ti­kė­ji­mo ke­lio­nę. Ta­čiau Die­vas ne­sku­bė­jo jo vyk­dy­ti ir pa­lai­min­ti ne­vai­sin­gų Ab­ra­o­mo žmo­nos Sa­ros įsčių. Ir štai, ap­im­tas skau­džios nevil­ties ir bai­mės, Ab­ra­o­mas klau­sia Die­vo: Vieš­pa­tie Die­ve! Ką Tu man duo­si? Aš ne­tu­riu vai­kų, ma­no na­mų pavel­dė­to­jas bus da­mas­kie­tis Elie­ze­ras. Man ne­da­vei vai­kų, ir štai tar­nas, gi­męs ma­no na­muo­se, yra ma­no įpė­di­nis (Pr 15, 2-3).

„Ką tu man duo­si, Die­ve?! Ar ver­ta man pa­si­ti­kė­ti Ta­vi­mi, jei­gu ne­da­vei to, kas man bran­giau­sia, - vai­ko, ku­ris įpras­min­tų ma­no li­ku­sį gy­ve­ni­mą že­mė­je, pra­tęs­tų ma­no gi­mi­nę, bū­tų pa­guo­da ir at­gai­va ma­no sie­lai se­nat­vė­je ir įžieb­tų vil­tį, kad Ta­vo pa­ža­das nė­ra tuš­čias?" Į šį Ab­ra­o­mo šir­dies šauks­mą Vieš­pats jau bu­vo at­sa­kęs to­kiais žodžiais: Ne­bi­jok, Ab­ra­mai! Aš esu ta­vo sky­das ir la­bai di­de­lis at­ly­gis! (Pr 15, 1). O po to dar kar­tą pa­tvir­ti­na pažadą, jog Ab­ra­o­mo gi­mi­nė ne­nu­trūks ir jis su­si­lauks pa­vel­dė­to­jo pa­gal sa­vo kū­ną ir krau­ją: Ne ši­tas bus ta­vo pavel­dė­to­jas, bet tas, ku­ris gims iš ta­vęs (Pr 15, 4). Ir tuo­met Bib­li­jo­je at­si­ran­da gar­sio­ji fra­zė: Ab­ra­mas pa­ti­kė­jo Die­vu, ir tai jam bu­vo įskai­ty­ta tei­sumu (Pr 15, 6). Ar ga­lė­tu­me da­ry­ti prie­lai­dą, kad iki tol Ab­ra­o­mas ne­ti­kė­jo Dievu? Juk jis ti­kė­jo Die­vo pa­ža­du, pa­klu­so Jo va­liai ir iš­ke­lia­vo ne ten, kur akys ve­da, bet pa­gal Die­vo jam duo­tą že­mė­la­pį. Ta­čiau, pa­si­ro­do, kad toks jo ti­kė­ji­mas ne­pa­jė­gė nei pa­spar­tin­ti pa­ža­do iš­si­pil­dy­mo, nei, kas vi­sų svarbiau­sia, su­teik­ti nie­kuo ne­be­pa­kal­ti­na­mą tei­su­mo po­zi­ci­ją  Die­vo aki­vaiz­do­je - iš­gel­bė­ji­mo ir am­ži­no­jo gyveni­mo ga­ran­tą.

Šio po­kal­bio me­tu Die­vas ko­re­ga­vo Ab­ra­o­mo gy­ve­ni­mo ver­ty­bių ska­lę ir aiš­kiau ap­reiš­kė jam sa­ve. Ne pa­ža­das, kad ir koks jis bū­tų bran­gus ir reikš­min­gas, o pats Die­vas tu­rė­jo už­im­ti do­mi­nuo­jan­čią vie­tą Ab­ra­o­mo gy­ve­ni­mo per­spek­ty­vo­je. Pats Die­vas tu­rė­jo tap­ti svar­biau­siu jo ti­kė­ji­mo mo­ty­vu, per­smelk­ti vi­są jo esy­bę, bū­ti sal­džiau­sia jo sie­los at­gai­va ir pa­guo­da. „Aš esu ta­vo sky­das ir la­bai di­de­lis at­ly­gis, Ab­ra­o­mai! Aš esu vi­sa, ko tau rei­kia labiausiai, Aš pats įpras­mi­nu ta­vo gy­ve­ni­mą ir to tau tu­rė­tų pa­kak­ti, net jei­gu ir ne­duo­čiau, kas tau at­ro­do taip svar­bu ir lem­tin­ga. Ma­no at­ly­gis tau - sau­gus am­ži­ny­bės uos­tas sie­lai, iš­var­gin­tai žvar­bių že­mės vėt­rų, miestas, pa­sta­ty­tas ne ant smen­gan­čių šio pa­sau­lio ver­ty­bių pa­ma­tų. Ir net ne pa­ža­dė­to­ji Ka­na­a­no že­mė, plūs­tan­ti me­du­mi ir pie­nu, o ne­ap­rė­pia­mi am­ži­ny­bės so­dų plo­tai bus ta­vo pa­vel­dė­ji­mo ša­lis, - štai ką Aš tau duo­siu, Abraomai, ir tik dėl ši­to la­biau­siai ver­ta gy­ven­ti ir ti­kė­ti Ma­ni­mi."

Ar tik­rai Ab­ra­o­mas bu­vo ano me­to „kles­tin­tis ver­sli­nin­kas"?

Ab­ra­o­mo pa­veiks­las ir jo ti­kė­ji­mo di­dy­bė dėl „kles­tė­ji­mo mo­ky­mo" skleidėjų nuo­pel­nų mums la­biau­siai asocijuoda­vo­si su ma­te­ria­liais šio gy­ve­ni­mo pa­lai­mi­ni­mais. Su di­din­gais ti­kė­ji­mo žyg­dar­bių trium­fais už­ka­riau­jant įvai­raus po­bū­džio ir dy­džio „že­mes" bei „te­ri­to­ri­jas", sie­kiant, kad mū­sų ti­kė­ji­mo ta­kais iš pas­kos lin­guo­tų il­gos vilks­ti­nės kup­ra­nu­ga­rių, ap­krau­tų si­dab­ro ir auk­so mai­šais, - kaip ne­nu­gin­či­ja­mas Ab­ra­o­mo vai­kų ti­kė­ji­mo simbolis. Ta­čiau Ab­ra­o­mo pa­lai­mi­ni­mas ir su juo su­da­ry­ta Die­vo san­do­ra bu­vo ne ma­te­ria­li­nio pa­grin­do. Jo­nas Kal­vi­nas  savo žymiausiame veikale Institutio Christianae religionis nag­ri­nė­da­mas Se­no­jo Tes­ta­mento san­do­ros ypa­tu­mus be di­de­lio var­go pa­ro­do jos dva­si­nę ver­tę ir es­mi­nius pa­na­šu­mus su Nau­jo­jo Testamento san­do­ra. Štai ke­le­tas Kal­vi­no tei­gi­nių šiuo klau­si­mu:

„Abi  san­do­ras ga­li­ma api­bū­din­ti taip: san­do­ra, se­no­vė­je su­da­ry­ta su tė­vais, sa­vo es­me ir tik­ru­mu pa­na­ši į san­do­rą, su­da­ry­tą su mu­mis, ir jos abi tar­si su­da­ro vie­ną vi­su­mą. Šios san­do­ros ski­ria­si tik įvyk­dy­mo tvar­ka.

Vieš­pats ne­ža­dė­jo žy­dams že­miš­kos lai­mės ir di­dy­bės kaip tiks­lo, ku­rio jie tu­rė­tų siek­ti. Jis įsū­ni­jo juos, duo­da­mas am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo vil­tį, pa­skel­bė ir pa­liu­di­jo įsū­ni­ji­mą tiek ap­si­reiš­ki­mais, tiek Įsta­ty­me ir pra­na­šų raš­tuo­se.

San­do­ra, ku­ri jun­gė juos su Die­vu, rė­mė­si ne jų nuo­pel­nais, o tik Die­vo ma­lo­ne.

Jie tu­rė­jo ir pa­ži­no Kris­tų kaip Tar­pi­nin­ką, per ku­rį  bu­vo su­jung­ti su Die­vu." (Kalvin. Nastavlenije v christianskoi vere. T. 1, 429 p. (aut. vert.))

Pa­skai­ty­ki­me dar ir Kal­vi­no žvilgs­niu nu­ta­py­tą Ab­ra­o­mo že­miš­ko­sios ke­lio­nės pa­veiks­lą, ku­ris iš­sklai­do iliu­zi­jas, jog gar­bu­sis pa­triar­chas ga­lė­jo sken­dė­ti tur­tuo­se ir pra­ban­go­je, mė­gau­da­ma­sis šio gy­ve­ni­mo tei­kia­mais džiaugsmais ir pa­lai­ma:

„Ab­ra­o­mas, kai tik bu­vo pa­šauk­tas Die­vo, iš kar­to pa­li­ko sa­vo ša­lį, gi­mi­nes ir drau­gus, žo­džiu, vis­ką, kas bran­giau­sia šia­me gy­ve­ni­me, tar­si Die­vas ty­čia bū­tų no­rė­jęs iš jo at­im­ti bet ko­kį že­miš­ką džiaugs­mą. Vos tik įžen­gęs į Die­vo jam nu­ro­dy­tą že­mę, jis pri­vers­tas bėg­ti iš ten dėl pra­si­dė­ju­sio ba­do. Jis ieš­ko iš­si­gel­bė­ji­mo ša­ly­je, ku­rio­je, no­rė­da­mas iš­sau­go­ti sa­vo gy­vy­bę, bu­vo pri­vers­tas at­si­sa­ky­ti sa­vo žmo­nos (Pr 12,11-15). Grįž­ta į sa­vo ša­lį ir vėl jį iš ten iš­ve­ja ba­das. Koks ga­li bū­ti pa­lai­mi­ni­mas gy­ven­ti ša­ly­je, kur nuo­lat ten­ka ken­tė­ti ne­pri­tek­lių ir grės­mę mir­ti iš ba­do, nuo ku­rio gelbs­ti tik­tai bė­gi­mas? Ka­ra­liaus Abi­me­le­cho ša­ly­je Ab­ra­o­mui vėl ten­ka atsisaky­ti sa­vo žmo­nos (Pr 20, 2). Pra­kla­jo­jus to­kio­je su­maiš­ty­je ke­le­rius me­tus, dėl sa­vo tar­nų gin­čų jam ten­ka at­si­skir­ti nuo sa­vo sū­nė­no, ku­ris jam bu­vo bran­gus kaip sū­nus. Šis at­si­sky­ri­mas Ab­ra­o­mui bu­vo tas pats, lyg nusipjau­ti ku­rią nors kū­no da­lį. Vi­sur, kur tik jis pa­si­suk­da­vo, su­si­dur­da­vo su žiau­riu kai­my­nų bar­ba­riš­ku­mu, kurie jam ne­leis­da­vo net at­si­ger­ti iš iš­si­kas­to šu­li­nio. Pa­se­nęs Ab­ra­o­mas vis dar ne­tu­ri vai­kų, o tai to­kia­me amžiu­je la­biau­siai sle­gia. Ga­liau­siai, jau ne­be­tu­rė­da­mas vil­ties, jis su­si­lau­kia Iz­ma­e­lio, ta­čiau jo gi­mi­mas jam bran­giai kai­na­vo. Pas­ku­ti­nė­mis gy­ve­ni­mo die­no­mis jam bu­vo duo­tas Iza­o­kas, ta­čiau, kaip at­sva­ra tam, jo vyresny­sis sū­nus bu­vo iš­vy­tas iš na­mų ir pa­lik­tas miš­ke kaip šuo. Kai Ab­ra­o­mui be­li­ko vie­nas Iza­o­kas, vie­nin­te­lė jo pa­guo­da se­nat­vė­je, jis gau­na pa­lie­pi­mą nu­žu­dy­ti sa­vo sū­nų. Ar ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti ką nors la­biau siaubingesnio už įsa­ky­mą tė­vui tap­ti sa­vo sū­naus bu­de­liu? Ab­ra­o­mas per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą pa­ty­rė tiek siel­var­tų ir kan­čių, kad jei­gu kas nors pa­no­rė­tų kaip pa­veiks­le pa­vaiz­duo­ti kan­čios ku­pi­ną žmo­gaus gy­ve­ni­mą, ne­ras­tų tinkamesnio pa­vyz­džio." (Kalvin. Nastavlenije v christianskoi vere. T. 1, 436-437 p. (aut. vert.))

To­kiu pat re­a­lis­ti­niu žvilgs­niu Kal­vi­nas per­skro­džia ir Iza­o­ko bei Jo­kū­bo gy­ve­ni­mus, aiš­kiai pa­ro­dy­da­mas, kad išban­dy­mai, ne­lai­mės, siel­var­tai, skaus­mai bu­vo nuo­la­ti­niai jų pa­ly­do­vai. „Jei­gu šven­tie­ji tė­vai lau­kė iš Die­vo palai­min­to gy­ve­ni­mo (o tai ne­abe­jo­ti­na), aki­vaiz­du, jog ži­no­jo apie ki­to­kią pa­lai­mą, ne­gu kad su­tei­kia šis, že­miškasis, gy­ve­ni­mas", - tei­gia Kal­vi­nas.

Ti­kė­ji­mu jis[Ab­ra­o­mas] ap­si­gy­ve­no pa­ža­do že­mė­je, ta­ry­tum sve­ti­mo­je, gy­ven­da­mas pa­la­pi­nė­se su Iza­o­ku ir Jokūbu, to pa­ties pa­ža­do ben­dra­pa­vel­dė­to­jais. Mat jis lau­kė mies­to su pa­ma­tais, ku­rio sta­ty­to­jas ir kū­rė­jas yra Die­vas. [...] Jie vi­si mi­rė ti­kė­da­mi, dar ne­ga­vę pa­ža­dė­tų­jų da­ly­kų, bet iš to­lo juos re­gė­da­mi, bu­vo įsi­ti­ki­nę jais ir pri­ėmė juos, iš­pa­žin­da­mi, jog jie že­mė­je sve­čiai ir ke­lei­viai. Ku­rie taip kal­ba, pa­ro­do, kad ieš­ko tė­vy­nės. Jei­gu jie bū­tų mi­nė­ję aną, iš ku­rios iš­ke­lia­vo, jie bū­tų tu­rė­ję lai­ko su­grįž­ti at­gal. Bet da­bar jie sie­kė ge­res­nės tėvynės, tai yra dan­giš­ko­sios. To­dėl Die­vas ne­si­gė­di­ja va­din­tis jų Die­vu: juk Jis pa­ruo­šė jiems Mies­tą! (Hbr 11, 9-10; 13-16).

Šios ei­lu­tės iš Laiš­ko hebrajams la­bai tiks­liai nu­sa­ko, kur bu­vo nu­kreip­tas Ab­ra­o­mo ir ki­tų pa­triar­chų ti­kė­ji­mo žvilgs­nis, koks bu­vo svar­biau­sias jų gy­ve­ni­mo mo­ty­vas, - per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą jie žvel­gė tik į bū­si­mo­jo gyvenimo pa­lai­mą, nes šis gy­ve­ni­mas jiems ne­su­tei­kė ir ne­ga­lė­jo su­teik­ti to, kas įpras­min­tų jų eg­zis­ten­ci­ją. O mate­ria­li­nė gero­­vė, sėk­mė (ne­kal­bant jau apie leng­vą ir lai­min­gą gy­ve­ni­mą) var­gu ar iš vi­so fi­gū­ra­vo jų ver­ty­bių ska­lė­je. Vie­na, kas ne­abe­jo­ti­nai aiš­ku, - pa­triar­chų ti­kė­ji­mas tik­rai ne­bu­vo „že­miš­ko po­bū­džio" - net­gi Die­vo jiems pa­ža­dė­tą že­mę jie pa­vel­dė­jo tik kaip vie­tą sa­vo ka­pui.

O kas mums bus už tai?

Baig­da­mi to­kius pamąs­tymus pa­skai­ty­ki­me iš­trau­ką iš Nau­jo­jo Tes­ta­mento, ku­rio­je jau pa­ties Jė­zaus mo­ki­niai užduo­da sa­vo Gel­bė­to­jui pa­na­šų klau­si­mą į Ab­ra­o­mo:

„Štai mes vis­ką pa­li­ko­me ir se­ka­me pas­kui Ta­ve. Kas mums bus už tai?" Jė­zus jiems at­sa­kė: „Iš tie­sų sa­kau jums: at­gi­mi­me, kai Žmo­gaus Sū­nus sė­dės sa­vo šlo­vės sos­te, jūs, ma­no se­kė­jai, ir­gi sė­dė­si­te dvy­li­ko­je sos­tų, teis­da­mi dvyli­ka Iz­ra­e­lio gi­mi­nių. Ir kiek­vie­nas, kas pa­li­ko na­mus ar bro­lius, ar se­se­ris, ar tė­vą, ar mo­ti­ną, ar žmo­ną, ar vai­kus, ar lau­kus dėl ma­no var­do, gaus šim­te­rio­pai ir pa­vel­dės am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą" (Mt 19, 27-29).

Mes, kaip ir Ab­ra­o­mas, ir pir­mie­ji Jė­zaus mo­ki­niai, pa­si­ry­žo­me sek­ti pas­kui tą pa­tį Vieš­pa­tį, ap­si­spren­dę pa­lik­ti be­pras­mio ir be­tiks­lio gy­ve­ni­mo la­bi­rin­tus ir lei­do­mės į ne­leng­vą ti­kė­ji­mo ke­lio­nę. Ne­su­glum­ki­me, jei mums ky­la klau­si­mas, ko ver­ta ši­ta ke­lio­nė ir kas mums bus už tai, - ši­to klaus­da­vo ir dau­gy­bė ki­tų iš­ti­ki­mų Jo se­kė­jų. Bū­ki­me be ga­lo dė­kin­gi ir guos­ki­mės tuo, jog Vieš­pa­ties at­sa­ky­mas ne­si­kei­čia: kiek­vie­nas, kas pa­li­ko [...], pa­vel­dės amžiną­jį gy­ve­ni­mą. Kiek­vie­nas, kas pra­ras sa­vo gy­vy­bę dėl ma­nęs ir Evan­ge­li­jos, tas ją iš­gel­bės.

Taip at­sa­ky­ti ga­li tik Jis ­- Vie­nin­te­lis. To­kio at­sa­ky­mo ver­tė ne­iš­ma­tuo­ja­ma jo­kiais že­miš­kais tur­tais ir šio gyvenimo ver­ty­bė­mis. Krikš­čio­nio gy­ve­ni­mas ver­tas pa­stan­gų gy­ven­ti krikš­čio­niš­kai, - gy­ven­ti ne dėl sa­vęs, o dėl sa­vo ar­ti­mo ir dėl Jo, ku­ris pir­mas mus pa­mi­lo.

Mels­ki­me, kad Vieš­pats su­stip­rin­tų links­tan­čius ke­lius ir nu­svi­ru­sias ran­kas, sie­ki­me, kad mū­sų gy­ve­ni­mai bū­tų ku­pi­ni to­kio pat ryž­to kaip apaš­ta­lo Pau­liaus:

Dėl Jo aš pra­ra­dau vis­ką [...] kad lai­mė­čiau Kris­tų [...] kad pa­žin­čiau Jį, Jo pri­si­kė­li­mo jė­gą ir ben­dra­vi­mą Jo ken­tė­ji­muo­se, su­aug­čiau su Jo mir­ti­mi, kad pa­siek­čiau pri­si­kė­li­mą iš nu­mi­ru­sių (Fil 3, 8-11).


Foto G. Žyvatkauskaitės