Perskaitę ar išgirdę šį Viešpaties palyginimą, paprastai galvojame apie kainą, kurią moka įtikėjęs Kristų žmogus.
Dėl savo Viešpaties jis pasiruošęs aukoti viską. Tačiau pabandykime pasižiūrėti į šiuos Jėzaus žodžius kiek kitaip ir pamatysime, kad Viešpats mums atveria universalų gyvenimo principą: kiekvienas žmogus aukoja viską už tai, kas jam brangiausia, ir už visą savo turtą tai įsigyja. Mano ir jūsų turtas - tai gyvenimas, laikas, dėmesys. Kam juos aukojame, tai ir įsigyjame. O aukojame būtent tam, kas, mūsų manymu, yra brangiausia.
Nesuklyskime. Aukojame ne už tai, ką skelbiame ar deklaruojame kaip brangiausia, bet už tai, ką iš tiesų laikome pačiu brangiausiu dalyku. Todėl pasižiūrėję, kam atiduodame savo laiką bei dėmesį, pamatysime didžiausią savo brangenybę. Daugeliu atvejų pasirodys, jog brangiausi esame patys sau. Paimkime kad ir tokį pavyzdį - vardan savęs, vardan to, kas teikia malonumą bei pasitenkinimą, paaukojame laiką, kurį galėjome skirti santykių su artimais žmonėmis stiprinimui. Tų pavyzdžių galėtų būti pačių įvairiausių, tačiau turbūt visus juos apibendrintų šėtono žodžiai iš Jobo knygos: Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas (Job 2, 4).
Taigi, už ką mes aukojame viską, ką turime? Už tai, ką matome esant brangiausia, už savo gyvenimo viziją. Ką esame pamatę proto bei širdies akimis kaip didžiausią vertybę, už tai ir mokame visu savo turtu. Visatos vertybių skalėje tai gali būti visiškas niekalas, bet jeigu esame įsitikinę, jog tai vertingiausias dalykas, įsigysime jį, aukodami viską. Dar kartą pakartosiu šį teiginį: tai, ką vidinėmis akimis matome kaip didžiausią brangenybę, perkame už visą savo turtą. Todėl itin svarbu, kad matytume ir teisingai vertintume tikruosius turtus.
Pabandykime save įsivaizduoti apgailėtinoje kokios nors tolimos salos gyventojų vietoje, kai jie, pamatę europiečių atvežtus stiklinius blizgučius, palaikė juos vertybėmis, už kurias verta atiduoti sunkiai įgytus maisto produktus. Tik po kurio laiko jie suprato, kad buvo apgauti ir apvogti, o tuo metu jautėsi laimingi ir manydami, jog labai praturtėjo, puikavosi vieni prieš kitus ką tik įsigytais stikliukais.
Dabar galima paklausti: o koks turtas yra pats tikriausias? Atsakymas gali pasirodyti banalus - nesunaikinamas. Vertybė, kurią galima sunaikinti arba, kitaip tariant, laikina vertybė galiausiai praranda savo vertę. Todėl dera savęs paklausti, ar širdies akimis matau tokį turtą, kuris visada pasiliks su manimi ir niekuomet nenuvertės? Juk kaip skaudu bus, kai už viską, ką turiu, įsigysiu tai, kas galiausiai neteks vertės, ir paaiškės, jog tuščiai išeikvojau savo turtą. Kokį lobį turėčiau pamatyti, kad dėl jo būtų iš tiesų verta prarasti viską? Yra labai daug brangenybių, kurias žmonės vertina bei saugo: šeima, draugai, tėvynė, išsilavinimas, socialinė padėtis ir daugybė kitų. Tačiau ar nors viena iš jų verta to, kad viską už ją atiduotume?
Galbūt toks klausimas šokiruoja: negi patys artimiausi žmonės neverti visiško mūsų pasiaukojimo? Negi neverta aukotis dėl savo tėvynės? Aišku, kad artimieji ir gimtoji šalis yra labai brangūs, tačiau ateina laikas, kai tenka su jais skirtis, kai arba jie mus palieka, arba mes juos.
Bandydamas atsakyti į klausimą, kokį lobį turėtų išvysti mano širdies akys, pasitelksiu apaštalo Pauliaus liudijimą, užrašytą Laiške filipiečiams. Turbūt ne vienas pagalvos: „Kam dar bandyti ieškoti atsakymo, jeigu jis ir taip aiškus? Visi krikščionys jį žino." Tačiau siūlau neskubėti, nes kartais toks išankstinis atsakymo žinojimas sutrukdo tą atsakymą iš tiesų pamatyti.
Jei kas nors mano galįs pasitikėti kūnu, tai aš juo labiau; aštuntą dieną apipjaustytas, iš Izraelio tautos, Benjamino giminės, žydas iš žydų, įstatymu - fariziejus, uolumu - bažnyčios persekiotojas, įstatymo teisumu - nepeiktinas. Bet tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu, kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių. Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje (Fil 3, 4-14).
Apaštalas rašo filipiečiams apie esminę savo gyvenimo permainą, kaip pasikeitė jo vizija. Iki susitikimo su Kristumi kelyje į Damaską apaštalas Paulius, tuomet dar Saulius, didžiausiu savo turtu laikė žydišką kilmę ir ypatingas pastangas gyventi pagal judaizmo mokymą. Religiniu uolumu jis pranoko daugelį savo bendraamžių tautiečių. Manydamas taip apsaugosiąs Jėzumi įtikėjusius žydus nuo paklydimo, jis persekiojo juos ir vertė išsižadėti savo naujos tapatybės. Saulius siekė tobulai laikytis judaizmo mokymo. Tai buvo jo tapatybė ir gyvenimo vizija. Jis visomis jėgomis stengėsi įtikti įsivaizduojamam dievui. Tas jaunas žmogus buvo visiškai įsitikinęs, jog tai, ko jis siekia, verta tokių pastangų. Ir štai, kelyje į Damaską, kur Saulius vyko su aukštųjų kunigų įgaliojimais suimti Kristumi įtikėjusius tautiečius, jį apšvietė stipresnė nei saulės šviesa iš aukštybių, ir į jį prabilo pats Viešpats Jėzus Kristus.
Tai buvo baisios ir sykiu žavingos akistatos akimirka. Akistata baisi, nes Saulius pamatė visą savo apsigavimą, žiaurumą ir išdidumą. Jo turėta gyvenimo vizija buvo melaginga. Jis manė, jog pažįsta Izraelio Dievą, o iš tiesų tarnavo susikurtam įvaizdžiui. Viskas, į ką būsimasis apaštalas buvo sudėjęs savo viltis, Kristaus šviesoje tapo tuščia ir beprasmiška. Pamatęs Kristaus pažinimo galimybę, Paulius prilygino šiukšlėms tai, ką iki tol labiausiai vertino, kuo gyrėsi ir didžiavosi prieš kitus.
Akistata žavinga, nes Saulius išvydo tai, kas pranoko didžiausius jo lūkesčius. Izraelio Dievas pasirodė nuostabesnis už viską, ką jis pajėgė įsivaizduoti. Jam naujai sušvito pranašų žodžiai: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli (1 Kor 2, 9).
Raginimas pažinti Jėzų Kristų mums dažnai skamba kaip religinis šūkis. Toks raginimas atrodo nieko įdomaus nežadantis arba ne mums skirtas. Neįdomus, kai turime iškreiptą, tikrovės neatitinkantį Kristaus paveikslą, ir ne mums skirtas, kai galvojame, jog toks pažinimas pasiekiamas tik ypatingiems žmonėms, o tokiais savęs nelaikome. Dėl tokių ar kitokių priežasčių nepasiduodami Dievo raginimui, pasiliekame su turima klaidinančia gyvenimo vizija. Ją matydami kaip didžiausią brangenybę, viską paaukojame tuščiai.
Akistatoje su prisikėlusiu iš mirusiųjų Jėzumi būsimasis apaštalas pamatė, jog iki tol stovėjo ant absoliučiai netinkamo pamato. Jis rėmėsi pats į save ir manė, kad savo jėgomis gali įtikti Dievui ir būti iš tikrųjų teisus žmogus. Tačiau apšviestas Dievo šviesos Saulius suvokė, jog visiškai neteisingai įsivaizdavo teisų žmogų. Tikrovė labai smarkiai skyrėsi nuo jo susikurtų vaizdinių. Jis galvojo, kad iš visų jėgų laikydamasis Dievo įsakymų bus teisus, o pasirodė, jog teisiu žmogumi tampama sudužus prieš Dievą ir visa savo esybe atsirėmus ne į save, bet į Jį.
Žmonėms tai nėra paprasta, nes, norint priimti dieviško teisumo dovaną, tenka atsisakyti visų savo nuopelnų ir visa tai, kas buvo laimėjimas, palaikyti nuostoliu. Reikia labai aiškiai pamatyti kažką nepalyginamai vertingesnio už visus mūsų laimėjimus, kad galėtume juos laikyti sąšlavomis. Neturėkime iliuzijų - mes labai sunkiai atsižadame turimų vertybių ir keičiame jas kitomis. Tuo labiau tai pasakytina apie Saulių iš Tarso, būsimąjį pagonių apaštalą. Žydui iš žydų, tikriausiam fariziejui su ypatingu uolumu besilaikančiam Įstatymo pačiam atsisakyti savo žydiškumo bei uolumu įgyto teisumo arba pasiduoti akimirksnio įspūdžiui yra neįmanoma. Kad šis aistringas bažnyčios persekiotojas patikėtų Kristaus prisikėlimu, patirtas susitikimas turėjo persmelkti visą jo esybę. Ne veltui apaštalas rašo filipiečiams, kad yra Kristaus pagautas. Jis pamatė, kad tapti tikrai teisiu žmogumi gali tik tikėdamas Kristumi ir nuolatos Jį pažindamas. Teisumas iš malonės per tikėjimą ir Kristaus pažinimas - neatsiejami dalykai.
Kai apaštalas kalba apie teisumą, jis turi omenyje ne tik padėtį Dievo akivaizdoje, bet ir gyvenimo būdą. Dovanai gautas Dievo teisumas tampa matomas žmogaus elgesyje. Tai nėra teisuoliškai davatkiška veidmainystė. Kristaus Dvasia atveria mumyse Viešpaties santykį į žmones.
Apaštalas Paulius siekė būti atrastas Kristuje ne su savo teisumu iš Įstatymo, bet turėdamas dieviškąjį teisumą, kad gyventų nebe jis, o Kristus jame. Iš apaštalo žodžių galime numanyti, jog, nors teisumo dovaną jis gavo patikėjęs Kristumi, gyventi remdamasis Kristumi, o ne savimi jis mokėsi kiekvieną dieną, siekdamas vis labiau pažinti savo Viešpatį ir Gelbėtoją. Paulius to dar nebuvo gavęs, bet vijosi, norėdamas pagauti, kaip jau buvo Kristaus pagautas.
Evangelijoje pagal Joną skaitome Jėzaus žodžius: Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų (Jn 17, 3). Tik ar rimtai pagalvojame, kad Dievo bei Kristaus pažinimas yra pats įdomiausias dalykas, ir tai niekada nesibaigs? Fariziejus Saulius pamatė šią perspektyvą ir visus savo laimėjimus palaikė šiukšlėmis. Pažinti Kristų - tai vizija, kuriai neprilygsta jokia kita. Nėra nieko kilnesnio, įstabesnio, įdomesnio ir vertingesnio už Kristaus pažinimą. Prieš tai nublanksta pačios drąsiausios žmogiškos svajonės bei kilniausi siekiai. Tačiau, ką daryti, jei šiandien dar nematome tokio vaizdo, ir Kristaus pažinimo didybė mums yra tik menkai suprantami gražūs žodžiai, o ne pagaunanti tikrovė? Jeigu kitos vizijos vis dar atrodo mums vertingesnės? Jeigu akys nesveikos, ir turima šviesa tebėra prietema ar tamsa?
Atsakymą į tokį klausimą duoda pats Viešpats:
Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo (Mt 7, 7-11).