Pakeliu savo akis į kalnus, iš kur man ateina pagalba. Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę! Jis neleis suklupti tavajai kojai, Jis - budrus tavo sargas. Izraelio sargas nei miega, nei snaudžia.
Viešpats yra tavo sargas, Viešpats - tau šešėlis tavo dešinėje: dieną nepažeis tavęs saulė nė mėnulis naktį. Viešpats saugos tave nuo viso pikto, Jis saugos tavo sielą (Ps 121, 1-7).Turbūt kiekvienas tikintysis yra girdėjęs ar skaitęs šią psalmę arba nors jos dalį. Tai maldininkų kelionės giesmė. Galima numanyti, kad ją giedodavo izraelitai, keliaujantys į Jeruzalės šventyklą švęsti Viešpaties nurodytų švenčių. Nesvarbu, iš kurios pusės keliautum į Jeruzalę (iš vakarų ar rytų), reikia eiti įkalnėn. Maldininkai žvelgdavo į kalnus, kurie supo Jeruzalės miestą. Keliaujant paties miesto nesimatė - užstojo miestą supantys kalnai (juos būtų galima pavadinti ir aukštomis kalvomis). Tik pakilus į tuos kalnus, atsiverdavo Jeruzalės panorama su iš kitų pastatų išsiskiriančia Viešpaties šventykla. Įsivaizduokime, kaip maldininkai vis žvelgdavo aukštyn, kokius dvidešimt ar daugiau kilometrų eidami įkalnėn. Nežinau, ar jie visi galvodavo tą patį. Mus pasiekė tik vieno iš jų mintys. Tai buvo žmogus, kuris kėlė savo akis ten, iš kur ateina pagalba. Jam tai buvo daugiau nei religinių apeigų vieta. Psalmės autorius suvokė pagalbos poreikį ir žinojo, iš kur ta pagalba ateina. Širdies akimis jis matė budrų savo sielos sargą ir giedojo apie Dievą, kuris saugo nuo viso pikto.
Poreikis
Gyvename pasaulyje, kurį valdo piktasis. Kasdienėje aplinkoje apstu spąstų žmogaus sielai ir kūnui. Blogis įvairiausiais būdais bando užvaldyti mūsų norus ir mintis. Gyvenant šioje žemėje labai paprasta prarasti sveiką nuovoką, sveikatą, namus ir net gyvybę. Todėl pagalba reikalinga kiekvienam žmogui, tik ne kiekvienas tai lengvai pripažįsta. Tie, kurie galvoja, kad sugeba apsieiti be jos, yra itin apgailėtinoje padėtyje. Jie net negali pradėti ieškoti to, ko jiems labiausiai reikia. Pasitikėdami savo jėgomis kurį laiką jaučiasi saugūs, bet iš tiesų yra pražūtingai apsigavę. Nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų gyventi be Dievo pagalbos, nes tik iš Jo ateina tiesos pažinimas, meilė, santarvė, ramybė. Todėl svarbu išsiaiškinti, ką turime daryti, kad tą pagalbą surastume.
Manau, visų pirma kiekvienam būtina sąmoningai suprasti, jog pagalbos tikrai reikia. Jei poreikis nėra aiškiai suvoktas, nebus ir tinkamų pastangų ieškant atsakymo. Siekiant aiškiau pamatyti savo poreikį, tenka atsakyti į klausimą, kokia turėtų būti ta pagalba. Juk gyvenime iškyla daugybė situacijų, kai laukiame kokios nors paramos ar palaikymo: norime, jog pasikeistų išorinės aplinkybės, žiūrėk, užklumpa kokia nelaimė, reikia jėgų ar išminties, pinigų ar sveikatos. Minėtų poreikių turime nuolat. Kartais jie iškyla kaip grėsmingi kalnai viską užgoždami, bet po kurio laiko atsitraukia ar net visai išnyksta. Net jei kai kurie iš tų poreikių ir lieka neišspręsti, gyvenimas nesustoja.
Tačiau pati būtiniausia pagalba, kurios reikia kasdien, - tai vidinė šviesa. Ji padeda teisingai įvertinti save, keičia mūsų požiūrius, atneša širdžiai ramybę. Teisingai save įvertinti nėra paprasta. Jėzus sako, kad mes greitai pamatome mažas kitų klaideles ir sunkiai pastebime net grubias savo klaidas. Tuo metu, kai ką nors darome, mums tai atrodo visai gera bei tinkama, ir tik praėjus kuriam laikui, sugebame teisingai įvertinti savo darbus bei poelgius. Visi žmogaus keliai atrodo teisingi jo paties akyse, bet Viešpats pasveria širdį (Pat 21, 2). Taigi Dvasios šviesa - labai konkretus poreikis. Jo reikšmingumą galėtume palyginti su fizinės šviesos svarba. Šiais laikais mes retai susimąstome, kaip gyvybiškai svarbi mums šviesa. Mums atrodo, kad šviesa yra labai lengvai pasiekiama net tamsiuoju paros metu. Tik paspaudei jungiklį ir tamsiame kambaryje jau šviesu. O iš ryto pateka saulė ir net nesusimąstai: „Žmogau, o kas būtų, jeigu ji nepatekėtų?" Kadangi saulės patekėjimas nepriklauso nuo mūsų norų ar minčių, priimame tai kaip neatskiriamą mūsų gyvenimo dalį, kaip savaime suprantamą dalyką ir retai susimąstome, kokia ji reikalinga. Tačiau neįsivaizduojame gyvenimo be šviesos. Taip natūralu, kad akys mato. Atrodytų, anokia čia pagalba - reginčios akys bei fizinė šviesa. Gal todėl beveik niekada netenka girdėti padėkos maldų už reginčias akis. Jei fizinė šviesa mus apšviestų tik tuomet, kai jos ieškotume, prašytume ir lauktume, ieškoti tektų kiekvieną dieną ir net kiekvieną valandą.
Noriu pabrėžti, jog šviesa yra labai reikalinga, be jos nėra gyvenimo. Dvasinė šviesa dar svarbesnė. Žmogus gali būti fiziškai aklas, bet, kasdien širdimi matydamas Dievo šviesą, gali gyventi visavertį gyvenimą ir palaiminti daugelį. O turintis sveikas akis, bet aptemusią širdį žmogus gali nuolat kankintis ir vargti. Visi mūsų poelgiai kyla iš vidinės šviesos arba tamsos. Tačiau Dvasios šviesa mus apšviečia tik tuomet, kai jos trokštame. Ar ją matome, priklauso nuo mūsų asmeninio santykio su Viešpačiu. Dievo šviesa - tai Jo pagalba mums. Tai turbūt pagrindinis būdas, kaip Viešpats saugo mūsų kojas nuo suklupimo, o sielas nuo visokio blogio. Norint, kad ta šviesa mus apšviestų, reikia kasdien kelti akis į Viešpatį, iš kurio ji sklinda. Mes negalime šviesos prisikrauti tamsiai dienai arba kaip nors susitaupyti, kad daugiau nereikėtų ieškoti. Ši pagalba reikalinga visuomet. Jos reikia ir dabar.
Pagalba
Suprasdami, kad būtent šiuo metu mums reikalinga Dievo pagalba (nesvarbu, ar yra kokių ypatingų poreikių, ar ne), pamatome savo silpnumą. Tačiau vien tik suvokęs, jog pagalbos tikrai reikia, jos dar nesulauksi. Būtina žinoti, kur jos ieškoti, ir būti įsitikinusiam, kad ten ją rasi. Negi eitume prašyti pas tą, kuris gali, bet tikrai nepagelbės? Minėtos psalmės autorius suprato, jog Dievas nori ir gali suteikti pagalbą. Jam buvo aišku, kad pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę. Juk niekas kitas negali žmogui padėti. Niekas daugiau neturi gyvenimo žodžių. Tik Kūrėjas yra patikima atrama žmonėms. Jis yra gyvenimo šviesa. Tačiau Raštas liudija, jog ir Senojo, ir Naujojo Testamento laikais žmonės abejodavo tiek Viešpaties galiomis, tiek norais. Gal kiek rečiau suabejojame, kad Dievas sugeba padėti, bet ar Jis tikrai to nori? Šis klausimas gali pasirodyti banalus, - juk mes visi žinome atsakymą, - bet Jėzui jis toks neatrodė. Visais laikais gyvenant žemėje tikinčiuosius puolė ir tebepuola tos pačios tamsios mintys: Nėra jam pagalbos Dieve (Ps 3, 2).
Daugeliu palyginimų ir savo paties pavyzdžiu Viešpats Jėzus griovė žmonių nepasitikėjimą Dievu. Prisiminkime žodžius apie tėvą, kuris neduos vaikui akmens vietoj duonos ir gyvatės vietoj žuvies. Arba palyginimą apie nedorą teisėją, apgynusį nuo skriaudėjo ryžtingą našlę, ir po to sekusią išvadą, jog tuo labiau Dievas apgins besimeldžiančiųjų teises. Viešpats matė daugybę žmonių, žinančių, kad jiems reikia pagalbos, bet abejojančių, jog Dievas nori jiems padėti. Abejonės neleido pakelti akių ten, iš kur ateina pagalba.
Siekiant išsklaidyti tokį nepasitikėjimą, Evangelijose pabrėžtinai pakartotos istorijos apie moterį, dvylika metų sirgusią kraujoplūdžiu, apie raupsuotąjį, nežinantį, ar Jėzus nori jį apvalyti, apie pagonę motiną, įsitikinusią, kad ji gaus pagalbos trupinių, byrančių nuo Dievo vaikų stalo, savo nelaimingai dukrelei, apie paralyžiuotąjį, nuleidžiamą pro skylę stoge. Visos šios ir daugelis kitų Šventojo Rašto istorijų kalba apie Dievo norą suteikti pagalbą. Jos liudija, kad ir silpniausias žmogus turi viltį Dieve.
Pasižiūrėkime į vieną epizodą iš Evangelijos pagal Luką:
Atvykęs Jėzus ėjo per Jerichą. Ir štai žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis, troško pamatyti Jėzų, kas Jis esąs, bet negalėjo per minią, nes buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų Jį pamatyti, nes Jis turėjo ten praeiti. Kai Jėzus atėjo į tą vietą, pažvelgė aukštyn ir, pamatęs jį, tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn, nes šiandien turiu apsistoti tavo namuose". Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė Jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį užėjo į svečius!" O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai". Jėzus tarė: „Šiandien į šiuos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo sūnus. Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę" (Lk 19, 1-9).
Noriu atkreipti dėmesį į detalę, kuri anksčiau praslysdavo pro mano akis, būtent tai, jog Viešpačiui užėjus pas Zachiejų visi murmėjo. Man atrodydavo, kad žodis „visi" kalba tik apie fariziejus bei minią, nes jie piktindavosi įvairiais Viešpaties poelgiais. Tačiau šiuo atveju Lukas turi omeny ir mokinius. Visi tuo metu buvę šalia Kristaus galvojo, kad Jam nereikia eiti pas Zachiejų.
Greičiausiai ir mes toje situacijoje būtume mąstę panašiai: Nėra jam pagalbos Dieve. Teoriškai deklaruodami žinomą tiesą, jog Viešpats atėjo gelbėti pražuvusiųjų, vargu ar tikėtume, kad romėnams parsidavusį muitininkų viršininką gali apšviesti tokia stipri Dvasios šviesa. To žmogaus požiūris į gyvenimą pasikeitė iš esmės. Jis su džiaugsmu darė tai, kas daugeliui mūsų atrodo sunkiai įvykdoma. Dažnai mes būname labiau panašūs į turtingą jaunuolį, kuris nuliūdęs pasitraukė, kai išgirdo, jog teks viską pardavus išdalinti vargšams, negu į Zachiejų. Tačiau naujas muitininkų viršininko mintis ir poelgius sąlygojo ne kokios nors įgimtos dorybės. Jis prisilietė prie pasiekiamo visiems pagalbos šaltinio. Lipdamas į medį Zachiejus nežinojo, kas jo laukia, ir turbūt nesitikėjo pagalbos, bet tuo metu buvo pamynęs savo išdidumą. Troškimas pamatyti Jėzų nustūmė šalin visas išankstines nuostatas ir leido Zachiejui susiliesti su tiesa.
Noriu sugrįžti prie pradžioje cituotos psalmės: Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę! Psalmininkas ne tik mato Dievo pagalbą, bet ir supranta, kad ta pagalba skirta būtent jam. Tai labai svarbu. Dieve yra pagalba tau ir man.
Malda
Jau žengėme du žingsnius: suvokėme savo poreikį ir pamatėme, kur mūsų laukia atsakymas. Liko trečias - pakelti akis ir leistis maldininkų keliu. Be maldos atsakymas mūsų nepasieks. Viešpats taip sutvarkė, jog nors iš anksto ir žino visus mūsų poreikius, atsako į juos tik tuomet, kai pasitikėdami meldžiamės.
Dievas sumanė, kad malda būtų neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Nėra krikščioniško tikėjimo be maldos. Kas tiki, tas meldžiasi. Maldai neturėtų pritrūkti laiko, kaip jo nepritrūksta svarbiausioms kasdienėms reikmėms. Malda - mūsų tapatybės dalis. Esame pašaukti prašyti, ieškoti ir belstis, jau iš anksto turėdami garantijas, kad gausime, rasime ir mums bus atidaryta. Šio pasaulio tamsa bando sumenkinti mūsų akyse maldos vertę ir svarbą, paversti ją ritualine apeiga. Pradeda lįsti įkyrios mintys, kad yra svarbesnių reikalų. Greičiausiai mes visi ne kartą esame pastebėję, jog pradėjus melstis, staiga tarsi atgyja atmintis: prisimeni, kam turi paskambinti, ir kokius darbus reikia atlikti. Įvairios smulkmenos bando pasiglemžti maldai numatytą laiką. Aš vis prisimenu vieno jau mirusio žmogaus žodžius: „Aš žinau, kad Dievas yra šviesa, bet šio pasaulio kunigaikštis rodo tokius vaizdus, jog negaliu atsispirt.i" Nors buvau dar netikintis, šie žodžiai tuomet mane nustebino. Dabar kur kas geriau suvokiu, kaip rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai tarsi piktžolės užgožia Dievo karalystės daigus. Net ir žinant, kur yra gyvenimo šviesos šaltinis, dėmesį gali užvaldyti ir sąmonėje įsitvirtinti nereikšmingi vaizdiniai. Maldos laikas neturi būti panaudotas kokiems kitiems užsiėmimams. Viešpats labai brangiai sumokėjo, kad galėtume melstis. Nustoti melstis yra baisiau, negu pamiršti gimtąją kalbą. Be gyvos maldos tampame panašūs į sudžiūvusias muses voratinklyje - lieka tik krikščioniškas pavidalas.
Mes nesame iš šio pasaulio - mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes karštai laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų gėdingą kūną ir padarys jį panašų į savo šlovingą kūną ta jėga, kuria Jis visa palenkia sau (Fil 3, 20-21). Mūsų viltys negali būti sudėtos į regimą kasdienybę. Dievotumas, kuris turi esamo ir būsimojo gyvenimo pažadą, neatskiriamas nuo maldos. Visi praeityje gyvenę Dievo žmonės, kuriais šiandien žavimės, meldėsi ir sulaukė atsakymų. Meldžiantis mus pasiekia Dievo pagalba ir iš Jo ateinanti ramybė saugo mūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Tik malda leidžia pažvelgti už šio pasaulio ribų ir nepamesti iš akių gyvenimo prasmės.