Gyvenimas vieniems yra malonus ir prasmingas, teikiantis džiaugsmo ir be galo brangus, kitiems jis sunkus ir beprasmis, pilnas sielvarto ir kančios - tikra ašarų pakalnė, o kai kuriems galbūt net neįmenama mįslė. Kad ir kaip mąstytume apie gyvenimą, jį vertintume, visi gavome šią dovaną, tad tenka dalyvauti savotiškame „Gyvenimo spektaklyje".
Gyvendami mes puolame rinktis sau vaidmenis, dažnai net nesuvokdami, kad Režisierius, geriau mus pažinodamas, jau parinko mums konkretų vaidmenį. Džiugu, kad jis neprimestas, kad mūsų Kūrėjas mumis pasitiki ir mūsų neniekina. Tačiau kartais mes lyg vaikai vaikomės, kraipomės, renkamės kostiumą ar kaukę, padūkusiai šėlstame, nekreipdami dėmesio į Režisieriaus sumanymą, scenos dekoracijas ir kitus artistus. Išvarginti šio siautulio, galiausiai prisimename Režisierių, kuris vienintelis gali suvaldyti šį chaosą. Tačiau net Jam pasirodžius, ne kiekvienas paklūsta: vieni išeina, kiti užkulisiuose lošia domino, dar kiti keiksnodami Jam priešinasi. Ir vis dėlto kai kurie žino savo vaidmenį ir nori jį suvaidinti.
Koks mūsų vaidmuo?
Žinia, gyvenimas nėra toks paprastas lyg „trys kapeikos" - mes vargstame, kankinamės, siekdami jį perprasti, vaikomės jį it laukinį mustangą, mėgindami užmesti kilpą ir galiausiai sutramdyti. Tačiau akivaizdu, kad jis nesileis prijaukinamas, - gyvenimas niekada nesisuks apie mus, mes niekada nebūsime centras, atskaitos taškas, kad ir kaip norėtume. Žmogus gyvena iliuzija, kad jo vaidmuo pagrindinis, svarbiausias, reikšmingiausias. Jam atrodo, jog pagrįstai turi teisę jaustis laimingas (žinoma, savaip suvokdamas laimę), būti sėkmingas, pripažintas, nepatirti neteisybės, atmetimo, kančios, skausmo. Ambicingai tikisi, jog gyvenimo aplinkybės bus jam palankios ir naudingos. Nors juokiamės iš naivuolio, kuris manė, kad, kol jis nepabus, saulė nepatekės, tačiau patys dainuojame: „Tiktai tau mėlynas dangus, tiktai tau saulėtas lietus, tik tau alyvos išsiskleis, tik tau pavasaris ateis." Kai tas dangus apniunka, lietus virsta kruša, alyvos nuvysta, o pavasaris praeina - nustembame, pasimetame, net pykstame, netverdami savo kailyje: „Kaip išdrįso?!" Kodėl taip mąstome? Juk nesame kūrėjai ar viešpačiai, o tik kūriniai, tarnai, vieni iš daugelio? Kaip gamta sukurta, kad tarnautų kitiems, lygiai taip ir mes pašaukti būti tarnais. Susireikšminimas, ambicijos geriau gyventi mumyse bei aplink mus kelia sumaištį. Tai netikęs, savavališkas vaidmuo, griaunantis Režisieriaus scenarijų. Gal pats laikas pažaboti savo puikybę išmintingais žodžiais: „Kaip šešėlis vaikščioja žmogus, tuščiai stengiasi..."; „Žmogus panašus į vėjo dvelksmą..."; „Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna" (Ps 39, 6; 144, 4; 49, 12). Tuo tarpu Dievas visa sukūrė dėl savęs (Pat 16, 4) ir savo šlovei (Iz 43, 7). Dovydas įspėja: „Žinokite, kad Viešpats yra Dievas. Jis mus sukūrė, o ne mes patys (Ps 100, 3).
Jis didingesnis už mus, Jo valia svarbiausia. Dievas dėlioja mūsų gyvenimo detales, o ne mes. Ne mūsų žodis paskutinis, o Jo. „Viešpats veda žmogų, kaip tad gali žmogus suprasti savo kelią?" (Pat 20, 24). Mūsų gyvenimui vaidmenį parenka didysis Režisierius, o ne mes patys jį išsirenkame. Tai didelis slėpinys žmogui:
„Aš pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras" (Ekl 8, 17).
Taigi Dievas - didis, žmogus - menkas, Viešpats sumano ir nutaria, žmogus - negabus to iki galo suprasti, juo labiau pakeisti. Dievas sukūrė žmogų savo šlovei, tad žmogui geriau su tuo nuolankiai sutikti.
Rūpintis Jo šlove
Tikrasis mūsų vaidmuo - ieškoti ne savo šlovės, bet To, kuris mus sukūrė, suteikė mums gyvenimą. Šį vaidmenį atliko net Dievo Sūnus: „Aš neieškau sau šlovės..." (Jn 8, 50). Kristus negyveno savo naudai, nebandė įtvirtinti, sureikšminti savęs, savo norų, nekovojo dėl asmeninių interesų, teisių, nesiplėšė, nemurmėjo, nesavivaliavo. Jis lyg avinėlis klusniai sekė Vedančiuoju, romiai iškęsdamas net skaudžią Jo valią. Sūnaus tikslas - Tėvo valia. Sūnaus gyvenimas skirtas Tėvui. Jo asmeninė gerovė, poilsis, saugumas, garbingumas, orumas, sveikata ir net gyvybė Jam buvo menkesni už Tėvo valią. Jis sakė:„Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė" (Jn 6, 38); „[...] visuomet darau, kas Jam [Tėvui] patinka" (Jn 8, 29). Tai tikro tarno pavyzdys! Tai ryškiausias mūsų Mokytojo bruožas.
Žmogus kitoks, jis dažniausiai pabrėžia save: aš, mane, man, mano gyvenimas, mano likimas, mano laimė, mano svajonės, mano planai, mano laikas, mano turtas, mano vardas, mano teisės, mano laisvė... Kai šitaip susireikšminame, išeikvojame visą energiją, kad tik pasiektume savo tikslų. Dėmesys nukrypsta į save, o Dievo šlovė pamirštama. Tad svarbu mažiau mąstyti apie save, dažniau mintis kreiti į Jį, mažiau geisti, noriau prarasti, labiau pakęsti, kantriau ištverti, net leistis nukryžiuojamam.
„Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus" (Gal 2, 20). Šie žodžiai reiškia mano paties rankomis kurto savarankiškumo sulaužymą bei žlugimą ir mano gyvenimo atidavimą Viešpaties Jėzaus aukščiausiajai valdžiai. Niekas to už mane nepadarys, privalau tai padaryti pats. Prie šios ribos Dievas gali mane atvesti tris šimtus šešiasdešimt penkis kartus per metus, tačiau Jis manęs negali stumtelėti už jos. Tai reiškia, kad turi būti pralaužtas kietas mano asmeninio savarankiškumo išorinis luobas ir aš bei mano prigimtis išlaisvinti vienovei su Juo. [...] Ar jau buvo sulaužytas mano savarankiškumas? Visa kita tėra religiniai išvedžiojimai. Nuspręsti reikia vienintelį dalyką - ar atsižadėsiu? Ar pasiduosiu Jėzui Kristui, nekeldamas visiškai jokių sąlygų dėl to, kaip šis sulaužymas turi įvykti? Turiu paniekinti savo supratimą ir jo atsižadėti. Pasiekęs šią ribą, tuojau pat tampu stebuklingos Jėzaus Kristaus tikrovės dalimi. O Dievo Dvasios liudijimas tvirtas ir aiškus: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi..." Krikščionybės esmė yra sąmoningas savo teisių atsisakymas ir tapimas Jėzaus Kristaus vergu" (Osvald Chambers. Viskas Jo šlovei. 318 p.).
Mes, paveikti komfortabilios vakarietiškos mąstysenos, esame labai jautrūs, lepūs, arogantiški ir dirglūs. Menkiausias gnybtelėjimas užgauna mūsų ego, įžiebia didžiulį nepasitenkinimą (prisiminkite, kaip nervinotės užstrigę prie kasos, kai aptarnavo pardavėja-mokinė). Viskas būtų kitaip, jei didžiąją „A" atiduotume Dievui, kurio vardas „AŠ ESU", o save vadintume, pasak Chamberso, menkučiu „aš esu". Ne veltui Viešpats mokė nusižeminti - tuomet gyvenime viskas paprastėja, lengvėja, nes tampi tik tarnu... Juk ne nuostabu, kad tarną pastumia, išbara, išnaudoja. Kai tai supranti, lengviau pakęsti neteisybę - juk svarbu Ponas ir Jo gerovė. Jis - pasaulio Pradžia ir Pabaiga, o mes - tik akimirksnis. Tad būkime kaip ta žvakė, kuri vien Viešpaties šlovei dega ir sudega.
Net mirtimi šlovinamas Dievas
„[...] stokime priešais Dievą su šia vienintele mintimi: visa, ką galiu, - Jo šlovei. Esu tvirtai ir be atvangos pasiryžęs gyventi dėl Jo ir tik dėl Jo vieno," - taip Chambersas pradeda savo kasdienių apmąstymų „Viskas Jo šlovei" pirmąją metų dieną. Į Naujus metus jis įžengia apsisprendęs nugyventi juos Dievo šlovei. Jis, kaip ir apaštalas Paulius, kalinys dėl Kristaus Evangelijos, išpažįsta:
„Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog niekuo neliksiu sugėdintas, bet kaip visada, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne - ar gyvenimu, ar mirtimi" (Fil 1,20).
Akivaizdu, kad Pauliui laimė - tai Kristaus šlovė. Beje, Kristus gali būti pašlovintas tiek gyvenimu, tiek mirtimi, - priklausomai nuo to, ko Jis panorės, kas Jam pasirodys tinkama. Paulius - tik tarnas, panašiai kaip ir Jobas pasiruošęs nuolankiai iš Šeimininko rankų priimti visa: ir gera, ir bloga (bloga, žinoma, mūsų - ne Jo akims). Juk svarbiausia, ne kas nutiks tau, o kokio potepio tavo gyvenimo drobėje reikės Dievui. Viešpats nesitarė su Petru, skirdamas jam kankinio mirtį, Jam labiau rūpėjo, kas pasitarnaus Jo šlovei (Jn 21, 18-19). Kol Kūrėjo darbas nebaigtas, kyla daug klausimų: „Kam?", „Kodėl?", „Už ką?", „Negi negalima kitaip pašlovinti Dievą?", tačiau pabaigoje suprasime, kad net ir skausminga patirtis, sekant paskui Jį, buvo būtina.
Tad užuot savęs gailėję, geriau bandykime Viešpačiui leidus suvokti, ko Jis siekia, ko norėtų pamokyti, iš ko mums reikia išlaisvinti. O gal subrendo mūsų pasirinkimų vaisiai, išsiliejo sukauptų darbų taurė? Kaip Jį pašlovinti net būnant slėnyje? Ir net jei neįžvelgiame skausmo prasmės, ugdančios minties, vis tiek nuolankiai ir kantriai toliau siekime Jo valios. Paulius su Silu, klusniai sekdami Dvasia, buvo sumušti lazdomis ir įgrūsti į kalėjimą, bet pasruvę krauju, žaizdoti, surakinti jie nuolankiai meldėsi ir aukštino Dievą himnu (Apd 16, 22-25). Juk Dievas visuomet vertas mūsų pripažinimo, išaukštinimo ir atsidavimo, kad ir kaip mus slėgtų skaudžios bėdos. Žinoma, lengviau giedoti gyrių, kai sekasi ir aplanko džiaugsmas, tačiau ir griūties bei praradimų valandomis Dievas taip pat vertas gyriaus. Nes ir viena, ir kita - kaip sunku būtų tai pripažinti, - Jo rankų darbas. Visa tai vyksta pagal Jo valią: Jis išaukština ir pažemina, apdovanoja ir teisia, duoda ir paima, sužeidžia ir gydo, liūdina ir guodžia. „Gerą dieną džiaukis, o nelaimės dieną susimąstyk: Dievas padarė vieną ir kitą, kad žmogus nežinotų, kas jo laukia" (Ekl 7, 14). Tiek gerą, tiek piktą dieną Dievas lieka tobulai teisingas ir gailestingas, tik žmogui tai - varginanti paslaptis. Tas vargas lydės visą gyvenimą, nors skausmo sumažės, jei nusižeminsime ir leisime Tėvui mus vesti.
Visa, kas egzistuoja ir kas vyksta, skirta Dievo šlovei! Ir mums skirta nugyventi savo dienas Dievo šlovei. Šventasis Raštas visada ir visur - valgome ar geriame, kalbame ar kažką veikiame, dirbame ar švenčiame, mokome ar tarnaujame, džiaugiamės ar kenčiame, gyvename ar mirštame - moko šlovinti Viešpatį. Prisiminti Jį, skirti dėmesį Jam, dėkoti Jam, ieškoti Jo valios, siekti Jam naudos - štai kokias nuostatas ugdytis moko Jonas Krikštytojas: „Jis turi augti, o aš - mažėti" (Jn 3, 30). Kristaus asmuo turėtų tapti didesnis už mūsų ego. Mes turime tapti blankesni, o Jis ryškesnis. Jis turi būti visame kame pastebėtas, išaukštintas, pagirtas, o mes - santūriai trauktis į šešėlį. Kiekvienam kūriniui skirtas Kūrėjo vaidmuo - pašlovinti Jį. Jei tai priimame, gyvenimo kasdienybės scenoje patirsime daugiau harmonijos, ramybės, pasitenkinimo savo likimu, įžvelgsime daugiau prasmės.
Nors šis gyvenimas, kaip rašoma Psalmių knygoje, neramus, šėlstantis it jūros bangos, o žmogaus siela besiblaškanti, baiminga, silpna, dužli, tačiau šią kamuojančią tuštybę gali įprasminti ir nugalėti vien gyrius Dievui: „Visa, kas kvėpuoja, tegiria Viešpatį! Girkite Viešpatį!" (Ps 150, 6). Tad išdrįskime, bandykime, mokykimės stiebtis link Kristaus, girdami, dėkodami, paklusdami Jam net tada, kai nepakeliamai skauda. Jis juk tikrai teisus ir vertas, net jei to ir neįžiūrime per ašaras, užplūdusias akis. Tikiu, kad Jis prisiartins kelyje, išklausys, paaiškins Žodį, užsuks po mūsų stogu, drauge valgys duoną, atvers akis, sustiprins širdį, kad mūsų gyvenimo vaidmuo įgautų naują vertę.