Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė. Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: „Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant. Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?“ Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti.
Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės. Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo. Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: „Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 1-11).
Senovės Izraelyje buvo priimta pažeidusius Dievo įstatymą tautiečius vesti pas rabiną. Už labai rimtus nusikaltimus (svetimų dievų garbinimą, žmogaus nužudymą ar paleistuvystę) buvo baudžiama mirtimi. Pacituotoje ištraukoje apaštalas Jonas aprašo moters, sugautos svetimaujant, teismą. Pasinaudodami prasikaltusios moters situacija, fariziejai troško į nepatogią padėtį įstumti Jėzų. „Įdomu: ką gi Jėzus Nazarietis pasakys svetimaujančiai moteriai? Jeigu Jis lieps paleistuvę užmėtyti akmenimis, tuomet žinosim, kad Jis praranda savo, kaip geradario, šlovę, ir toks Jo sprendimas akivaizdžiai prieštaraus romėnų įstatymui, pagal kurį judėjai neturi teisės skelbti mirties nuosprendžio“, - mąstė fariziejai. Rašto aiškintojai tikėjosi, kad Jėzus pasakys, jog moters reikia pasigailėti, tuomet jie būtų apkaltinę Jį mokant žmones pažeisti Mozės įstatymą. Štai į tokius spąstus fariziejai siekė įvilioti Jėzų. Viešpats Jėzus perprato jų klastą ir pasielgė taip, kad nuteisti ir sugėdinti buvo patys Rašto žinovai.
Evangelijoje pagal Joną skaitome, jog Jėzus pasilenkęs rašė pirštu ant žemės. Ką Jis rašė? Ir kodėl Jis taip darė? Amerikiečių teologas Viljamas Barklis (William Barkley, БАРКЛИ, Уильям. Толкование Евангелия от Иоанна. T. 2. БСБ, 1985, 336 с.) teigia, kad Viešpats Jėzus delsė dėl kelių priežasčių. Biblijos aiškintojas mano, kad Jėzus rašė pirštu ant žemės, nes „norėjo laimėti laiko“ teisingam sprendimui priimti. Aš galvoju, jog mūsų Mokytojas iš anksto žinojo, ką pasakys fariziejams ir nusidėjusiai moteriai, bet savo ramybe ir santūrumu Jis parodė mokiniams, jog niekuomet neverta skubėti priimti sprendimų.
V. Barklis išsako ir tokią mintį, kad „Jėzus sąmoningai privertė fariziejus pakartoti kaltinimus“, nes tik taip jie galėjo savyje aptikti paslėptą žiaurumą. Dažnam iš mūsų taip pat reikia pakliūti į tam tikras situacijas, kad pamatytume savo širdies kietumą ir sugedimą. Pakėlęs galvą Jėzus ištarė susirinkusiems: „Galite šią moterį užmušti akmenimis, bet tai galite daryti tik tuo atveju, jeigu patys niekuomet nebuvote nusidėję.“ Sąžinės apkaltinti fariziejai vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo (Jn 8, 9). Kaltintojai pasišalino. Rašto aiškintojai moters nepasmerkė, nes kiekvienas iš jų pamatė savo nuodėmingumą. Jėzus liko su paleistuve. Jis paklausė moters: Niekas tavęs nepasmerkė? Nusidėjėlė atsakė: Niekas, Viešpatie. Tuomet Jėzus jai tarė: Nė aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk (Jn 8, 11). Pagrindinis skirtumas tarp Jėzaus ir fariziejų buvo tas, kad „jie troško nuteisti moterį, o Jėzus norėjo jai atleisti“, - rašo amerikiečių teologas V. Barklis.
Ši Rašto vieta moko, kaip turintys valdžią turėtų elgtis su tais, kurie nusideda ar pažeidžia įstatymus. Fariziejai ir Rašto aiškintojai buvo Įstatymo žinovai bei žmonių teisėjai. Paprasti žydai jais pasitikėjo. Žmonės kreipdavosi pagalbos, kai reikėdavo spręsti ginčus ar kitas iškilusias problemas. Deja, fariziejai jiems suteiktą valdžią naudojo ne tam, kad nusidėjėlio būtų pasigailėta. Jie griežtai bausdavo prasižengusius. Rašto aiškintojai nesuprato, jog suteikta valdžia įpareigoja prasikaltusiems parodyti gailestingumą. Fariziejai nesuvokė, kad jie gali tapti Dievo įrankiais, perauklėjant nusidėjėlius.
Labai gaila, kad ir mūsų dienomis dar įprasta manyti, kad pažeidusieji įstatymus turėtų būti kuo griežčiau nubausti. Tačiau Viešpats Jėzus nuliūsta, kai mes, turėdami valdžią, tampame negailestingais teisėjais ir nesuteikiame savo artimui galimybės pasitaisyti.
Nagrinėjamą Rašto vietą noriu pailiustruoti situacija iš mūsų šeimos gyvenimo. Su vyru savo vaikų nesusilaukėme. Prieš dvejus metus pradėjome globoti broliuкą ir sesutę iš vaikų namų. Augindami mergaitę didelio vargo nepatyrėme, bet auklėdami jos brolį susidūrėme su pačiais didžiausiais iššūkiais. Berniukas nuo pat pradžių nenorėjo mūsų klausyti. Jei reikalaudavome paklusti mūsų nustatytai tvarkai, globotinis garsiai šaukdavo, daužydavo sienas, duris, mėtydavo savo daiktus. Dar didesnius išmėginimus patyrėme, kai vaikas, pagyvenęs mūsų namuose pusę metų, pradėjo vogti. Po kelių berniuko vagysčių nebežinojome, ką daryti. Abu su vyru puolėme į depresiją, į galvą lindo niūrios mintys. Mąstėme, jog galbūt esame negabūs būti tėvais. Ateidavo mintis, kad į savo namus parsivežėme ne tuos vaikus, kuriuos mums buvo numatęs dangiškasis Tėvas. Buvome pavargę ir nusivylę. Kankino, gyvenimą nuodijo mintys: „Viešpatie, mes pavargome, mes šito daugiau nebepakeliame. Kiek ilgai tai dar tęsis? Dieve, kas bus su mūsų šeima, jei tas vaikas iki savo pilnametystės vogs? Nenoriu šios kančios, nenoriu gadinti savo sveikatos!“ Po kurio laiko nusprendėme mergaitę pasilikti, o jos brolį grąžinti į vaikų namus. Vaikų teisių specialistės mūsų paprašė nedaryti skubotų sprendimų ir patarė išdykėlį palaikyti savo namuose dar keletą mėnesių, kol baigsis mokslo metai.
Bet netrukus viskas pradėjo keistis. Po pusantro mėnesio Viešpats Jėzus pakeitė širdį: nebebuvau globėja, tapau mama, kuri myli, kovoja už savo vaikus ir jiems linki visa ko geriausio. Supratau, kad Dievas Tėvas mūsų gyvenime nieko nedaro šiaip sau. Atėjo suvokimas, jog negalima leisti vaikui patirti dar vieną skaudžią netektį (per pusmetį berniukas labai stipriai prie manęs prisirišo). Pamačiau, jog Viešpats Dievas manimi ir mano vyru be galo pasitiki. Suvokiau, kad Jis neleido ir neleis mūsų mėginti virš mūsų jėgų. Su Jėzumi visos problemos tapo išsprendžiamos. Patikėjau, kad mums pavyks perauklėti berniuką. Viešpats padėjo suprasti, jog turiu būti Jam dėkinga už dovaną būti dviejų vaikų mama.
Kalno pamoksle Jėzus moko mokinius: Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta (Mt 7, 1-2). Stipriai nusidedame, jei iš savo artimo reikalaujame to, ko patys niekuomet nesugebame įvykdyti. Pradžioje minėtoje Rašto vietoje (Jn 8, 1-11) Jėzus neskubėjo teisti paleistuvės, bet parodė jai gailestingumą.
Aptardamas gailestingumo temą, amerikiečių teologas Viljamas Barklis pataria įsižiūrėti į tobulo mediko savybes: tikras gydytojas visuomet turi „vienintelį troškimą - išgydyti“. Jis vaistais, medikamentais ar kitomis priemonėmis bando savo pacientui suteikti palengvėjimą. Geras daktaras ligonį aplanko ir guodžia. Jei po avarijos ar gaisro žmogaus kūnas būna baisiai sudarkytas, nuoširdus medikas nežiūri į ligonį su pasišlykštėjimu, bet stengiasi apiplauti, sutvarstyti žaizdas ir sužalotąjį gydo. Panašių nuostatų turėtų laikytis kiekvienas Kristaus pasekėjas. Neturime teisės nurašyti nė vieno puolusio, privalome padėti nusidėjėliui grįžti į doros kelią.
Dievas suteikė valdžią pastoriams, darbdaviams, mokytojams, valdžios institucijoms ir, be abejo, tėvams. Visi mes, atsidūrę teisėjo pozicijoje, galime pamatyti, kad nubausti nusikaltusį asmenį nėra sudėtinga, žymiai sudėtingiau yra prasižengusiojo pasigailėti ir padėti jam pakilti iš problemų duobės. Šeimose auklėdami savo vaikus, dalindami patarimus nusidėjusiems broliams bei sesėms, turėtume suteikti jiems ne vieną galimybę „išgyti“. Nuoširdus krikščionis tiesia pagalbos ranką savo artimui ir jį drąsina: „Aš tikiu - tau pavyks! Tu daugiau neatkrisi! Aš už tave melsiuos. Kartu mes dar daug nuveiksime dėl Dievo karalystės!“
Jėzus suteikė galimybę svetimaujančiai moteriai pasikeisti. Kristus įdėjo į nusidėjėlės širdį norą gyventi kitaip. Būkime tie, kurie savo artimui suteikia dar vieną progą. Susidūrę su sunkumais nepasiduokime, aukokimės dėl savo artimo iki galo. Už mūsų nuoširdų triūsą bus atlyginta amžinybėje.