Nuo amžių ausis negirdėjo ir akis neregėjo kito dievo, be Tavęs, kuris tiek padarytų Jo laukiantiems (Iz 64, 4).
Teko matyti filmą, kuriame Jėzaus Kristaus gyvenimo istorija parodyta tarsi vykstanti mūsų laikais. Filmo kūrėjai siekė, kad keturiose evangelijose papasakoti įvykiai būtų aiškiau suvokiami šių laikų žiūrovui.Idėja perkelti evangelijų istorijas į šiandieną iš pirmo žvilgsnio pasirodė visai patraukli, tačiau žiūrėdamas filmą ėmiau suprasti, jog tai neįmanoma. Ir iš viso - koks būtų dabartinis pasaulis ir ar apskritai jis egzistuotų be evangelijose papasakotų nutikimų, vykusių daugiau nei prieš du tūkstančius metų?
Kodėl Jėzaus gimimo bei gyvenimo negalime perkelti į jokį kitą žmonijos istorijos laikotarpį? Ką pakeitė Kristaus atėjimas? Ar Jo gimimas tik atsitiktinai pabrėžiamas? O gal tai Europos kultūros padiktuotas sąlyginis atskaitos taškas, nuo kurio į vieną ir kitą pusę skaičiuojame metus? Ir kodėl būtent šis, o ne koks nors kitas istorinis įvykis pasirinktas kaip atspirties taškas skaičiuojant pasaulio istorijos laiką?
Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus, visų pirma pabandykime žvilgtelėti į žmonijos gyvenimą iki Kristaus. Kadangi patys negalime nusikelti į tuos laikus, prisiminkime, ką apie iki Kristaus gyvenusių žmonių dvasinę padėtį rašė apaštalas Paulius savo laiškuose. Tą laikotarpį apaštalas vadino tamsybių valdžia, nevilties laikais. Kokios buvo tos tamsybių valdžios apraiškos?
Tautos garbino stabus, primenančius žiaurius ir negailestingus dievus. Jų karaliai, pabrėždami savo dievišką kilmę, reikalavo ypatingos pagarbos bei vergiško paklusnumo. Šventyklos stebino prabanga ir puošnumu. Visų tautų žmonės gyveno mitiniais aukso amžiaus prisiminimais. Senojo Testamento Dievo tauta, Izraelis, laukė Jo didybės ženklų ir didžiavosi savo pranašumu prieš kitas tautas, nes turėjo Jo duotą Įstatymą. Kiekvienas žmogus vertino kitą taip, kaip jam atrodė teisinga, tačiau nesuvokė, jog pats nuolatos nusižengia tikriesiems gyvenimo dėsniams. Žmonės tvirtai tikėjo, kad garbinga užkariauti kaimynystėje gyvenančias kitas tautas, jas pavergti ir apiplėšti. Visi keikė jiems neįtikusius, visi buvo greiti kariauti. Nuo neatmenamų laikų žmonijos istorija yra pasakojimas apie karus. Vienintelė žmonių ateities viltis - palikuonys, kurie pratęs gyvenančiųjų giminę, toliau dirbs pradėtus darbus, įsitvirtins ir plėsis, nes mirusiųjų pasaulis nebuvo patraukli, trokštama vieta. Visi klydo - vieni kažką neteisingai darydami, kiti - juos niekindami, o patys didžiuodamiesi ir girdamiesi teisingesniu savo išmanymu. Protai aptemę, širdys užkietėjusios. Visi praradę Kūrėjo šlovę.
Kiekvienas vertina pagal savo supratimą, ar žmonijos gyvenimas nuo tų laikų labai pasikeitė, tačiau tarp anuomet ir dabar yra vienas esminis skirtumas: jie gyveno iki Jėzaus Kristaus gimimo, mes - po.
Kažkur Romos imperijos pakraštyje, net ne provincijos sostinėje, bet mažame miestelyje (šiandien jį vadintume kaimeliu), tvarte prie užeigos, gimė kūdikis. Viskas taip susiklostė, jog, net nežinodami tikslios Jo gimimo datos, mes vis dėlto pasirinkome vieną dieną metuose, kad kasmet minėtume Jo gimimą, ir apytikriai, su kelerių metų paklaida, nustatėme gimimo metus, nuo kurių pradėjome skaičiuoti istorinį žmonijos laiką.
Tas tvarte gimęs Žmogus suaugęs sakė, jog kiekvienas, kuris Jį tiki ir Jo žodžių klauso, perėjo iš mirties į gyvenimą. Jis kalbėjo ir daug kitokių dalykų, kurie atrodytų absurdiški, jeigu tas kalbėtojas nebūtų prisikėlęs iš numirusių tokiame kūne, kuriam mirtis nebeturi galios. Savo prisikėlimo liudininkais Jis pasirinko žmones, kurie visiškai nesitikėjo Jo prisikėlimo, nenumatė ir jam nesiruošė. Nors šis mokytojas artimiausius mokinius ne kartą įspėjo apie savo gėdingą mirtį bei prisikėlimą iš numirusių, jie to nepajėgė suprasti ir net negalėjo pagalvoti apie tokią Jo žemiško gyvenimo pabaigą. Mirtis ant kryžiaus atrodė visiškai neįmanoma. Absoliutus nesusipratimas. Jeigu Jėzus iš Nazareto yra Dievo siųstas Izraelio karalius ir gelbėtojas, Jis negali neteisingai apkaltintas mirti maištaujančio vergo mirtimi. Taip manė mokiniai, ir todėl po Jo egzekucijos jie nebelaikė Jėzaus Izraelio Mesiju. Viltys sudužo. Tačiau nevilties tamsa tęsėsi tik tris dienas. Mokinius, bijančius savo mokytojo likimo ir iš baimės užsidariusius tame kambaryje, kur dar prieš tris dienas jie kartu su Juo valgė Velykų vakarienę, aplankė iš numirusių prisikėlęs Jėzus. Jis leidosi liečiamas ir valgė jų akivaizdoje, kad nebeliktų jokių abejonių dėl Jo prisikėlimo tikrumo. Prisikėlimas tapo tuo patvirtinančiu antspaudu, liudijančiu, kad viskas, ką Jis sakė, yra tiesa.
Jis iš tiesų atėjo sutaikyti žmones su Kūrėju. Tikintys Jį iš mirties pereina į gyvenimą. Jis Dievo paskirtas gyvųjų bei mirusiųjų teisėjas. Būdamas žmogus, Jis prisiėmė visų žmonių nuodėmes, nes pats niekuo nenusidėjo. Sunkiai suprantamos pranašystės išsipildė - Dievas Sūnus (vienas iš Trejybės asmenų) tapo žmogumi, kad savimi sutaikytų mus su Tėvu. Dabar mums nebereikia bijoti pripažinti gėdingos savo padėties bei atviromis akimis pažvelgti į savo sielos tamsą ir nebereikia stengtis pasirodyti geresniems nei esame. Pats Dievas sumanė, kaip mus, apvalytus nuo visų nusikaltimų, pastatyti savo akivaizdoje tyrus, nekaltus bei šventus, ir tai įvykdė gimdamas žmogumi, šventai gyvendamas žemėje bei paaukodamas save už mus visus.
Nedera džiaugtis Kristaus gimimu, neprisimenant Jo nukryžiavimo, netikint Jo prisikėlimu ir neturint Jame amžino gyvenimo vilties. Jėzaus gimimas - Dievo meilės ir gailestingumo išraiška. Jo gimimą paliudijo dangaus karalystės gyventojai - angelai, matantys Kūrėjo veidą ir tarnaujantys Jo akivaizdoje. Jie buvo siųsti pas tuos žmones, kurie nuolankiai perdavė angelų atneštą žinią:
Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats - Kristus. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose. Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms! (Lk 2, 10-12. 14).
Stulbinantis ženklas - kūdikis, suvystytas ir paguldytas ėdžiose. Ne liepsnojantis kalnas, ne iš dangaus nužengianti ugnis ar kiti didingi dieviškos galybės ženklai, bet kūdikis ėdžiose.
Manau, jog mes, vadovaudamiesi savo supratimu, būtume kitaip „surežisavę“ Dievo Sūnaus atėjimą į žemę ir paliudiję apie Jį kitokiais ženklais. Mūsų manymu, svarbiausias žmogus per visą žmonijos istoriją turėjo gimti ne imperijos provincijoje, ne Izraelyje, ne mažame miestelyje, ne tvarte. Angelai turėjo apsireikšti ne piemenims, bet tautos didžiūnams, kurie galėtų visiems autoritetingai paskelbti tokį įvykį. Mąstant žmogiškai, tas ypatingas ir išskirtinis Žmogus, nuo kurio priklauso visų kitų likimas, turėtų gimti labiausiai matomoje vietoje, o dievišką Jo tapatybės patvirtinimą angelai turėtų pranešti ne keliems kaimo piemenims, bet visiems žemės gyventojams.
Tačiau mūsų Kūrėjas nesivadovavo puolusių žmonių logika. Jo karalystė visiškai kitokia nei žemiškos žmonių karalystės, kuriose viršų ima puikybė, neištikimybė, pavydas, savanaudiškumas, nepasitikėjimas, prievarta. Žemės gyventojams labai sunku įsivaizduoti, kokia yra Dievo karalystė. Mes net nenutuokiame, koks būtų gyvenimas aplinkoje, kurioje nėra nė krislelio niekinimo, pašaipų, pykčio, smurto, apkalbų, klastos, apgaulės, neištikimybės, nėra paslėptų minčių, dvigubų standartų, išankstinių nuomonių, beatodairiško savo pozicijos gynimo, noro bet kokia kaina laimėti ir pan. Apaštalas Paulius dangaus karalystės atmosferą apibūdina laiške Galatijos bažnyčioms, kalbėdamas apie Dvasios vaisių. Tai meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas ir susivaldymas (Gal 5, 22-23). Laiške romiečiams jis rašo, jog Dievo karalystė yra teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17). Ar mes galėtume pagalvoti apie tokią karalystę, jeigu Dievo Sūnus nebūtų įsikūnijęs ir gyvenęs žemėje, kaip vienas iš mūsų?
Žmonių lūkesčiai ryškiausiai atsispindėjo tautų mituose apie dievus. Tų pasakojimų herojai pavydi, neapkenčia, kupini puikybės, amoralūs. Vargu ar kas iš žmonių žinojo, kad mūsų Kūrėjas yra nuolankus. Nuodėmė sudarkė žmonių sielas, ir buvo nebeįmanoma įsivaizduoti, kaip atrodo dangiškoji tikrovė. Net nuolankiausias žmogus šalia Jo pasirodo esąs išdidus. Jėzus, būdamas pirmas, tapo paskutinis. Gimė ten, kur nė vienas žmogus, galėdamas pasirinkti, nebūtų gimęs. Prisiėmė visų žmonių kaltes, gėdą ir bausmę. Didesnio pažeminimo nėra patyręs joks žmogus. Jėzus gimė šiame pasaulyje, kad žmonės nebegyventų miglotoje nežinioje, bet pažintų Dievą iš arti. Jo atėjimas žmonėms suteikė tvirtą viltį susitaikyti su Dievu. Viešpats atėjo gelbėti tamsos pavergtųjų.
Tą išgelbėjimą mes dažnai lyginame su išėjimu iš kalėjimo į laisvę. Tačiau laisvė yra nepalyginamai daugiau, negu tik išeiti už kalėjimo sienų. Tai kitoks gyvenimo būdas, kitoks požiūris į save ir į šalia esančius. Gimęs ir augęs kalėjime beveik nesupranta, kas ta laisvė, ir tik laisvas žmogus gali jį išmokyti laisvai gyventi.
Mes visi buvome pavergti nuodėmės. Ji įsismelkė į mūsų sielas kur kas giliau, nei patys išdrįstume pripažinti. Jeigu ją palygintume su liga, tai būtų siaubinga, žmonių pastangomis nepagydoma liga, ir visos mirtinos ligos tėra tik blankūs jos atspindžiai. Nuodėmė griauna ir naikina visą žmogų - tiek sielą, tiek kūną. Ji naikina visais įmanomais būdais - apgaudama, sužadindama žalingus įpročius, apakindama išdidumu, paskandindama neviltyje. Nuodėmė iškraipo visas gyvenimo sritis - šeimą, darbą, poilsį, kūrybą, draugystę, pamaldumą. Nuodėmės esmė atsiskleidė žmogui atsisėdus į Dievo vietą.
Patys iškiliausi žmonės buvo nuodėmės apgauti ir suvedžioti. Nė vienas negalėjo ištrūkti iš jos gniaužtų. Ir štai gimė kūdikis - Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę, - visų žmonių viltis. Jame Dievo karalystė įžengė į mūsų pasaulį. Viltis, apie kurią iki tol tik miglotai žinojo Izraelio tautos žmonės, dabar tapo nepajudinamai tvirta visoms tautoms. Gimė Tas, kuris išlaisvina iš nuodėmės, sutaiko mus su Dievu. Tik todėl, kad Jėzus Kristus gimė ir įvykdė tai, kam buvo pasiųstas, apaštalas Paulius galėjo užrašyti šiuos nuostabius žodžius:
Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo. Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir pasmerkė nuodėmę kūne, kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią (Rom 8, 1-3).
Minėdami Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą, dėkokime už ypatingą Dievo gerumą, atsivėrusį per Kristaus atėjimą į žemę. Nuodėmė nebėra mūsų viešpats. Mums, įtikėjusiems Jėzų, nebereikia jai vergauti. Kristaus veide Dievas tikintiems suteikė savo šlovės pažinimo šviesą. Džiaukimės.
Ir nieko nuostabaus, kad Jėzaus gimimas tapo atskaitos tašku skaičiuoti žmonijos gyvenimo metus.