Apaštalų darbuose aprašoma istorija, kaip viena šeima, pardavusi žemės sklypą, už jį gautus pinigus atnešė prie apaštalų kojų. Matyt labiau norėdami pasirodyti, nei būti dosniais aukotojais, abudu nusprendė dalį pinigų pasilaikyti sau, tačiau pameluoti apaštalams, jog tai buvo visa suma.
Šios istorijos pabaiga itin liūdna bei bauginanti: Ananijas su Sapfyra tiesiog numiršta visų akivaizdoje, kai jų melas apšviečiamas Dievo Dvasios apreiškimu. Apaštalui Petrui paklausus: Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų? Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ (Apd 5, 3-5) - Ananijas mirė, o po trijų valandų atėjus jo žmonai, ją ištinka jos vyro likimas, nes ir ji meluoja. Visa tai įvyksta tuo metu, kai bažnyčioje niekas savo nuosavybės nelaikė sava, bet visa buvo bendra ir vargšų jų tarpe nebuvo.
Turiu pripažinti, kad toks paveikslas (kai visa buvo bendra) šių dienų bažnyčioje man atrodo praktiškai neįmanomas. Nors, regis, taip vadinami „klestėjimo mokytojai“, „klestintys“ kai kuriose protestantiškose bažnyčiose (jei jos iš tikro yra bažnyčios), mėgsta šią Šventojo Rašto vietą, nes ji suteikia gerą pagrindą akių dūmimui: raginti aukoti viską, ką turi, o jei neturi - „parduok, ką turi, ir aukok, o Viešpats atlygins šimteriopai“. Tačiau tuo „atlygiu“ paprastai mėgaujasi tik patys mokytojai, be asmeninių lėktuvų bei prabangos privilegijų negalintys skelbti Evangelijos. Kitą vertus, kadaise ir mūsų bažnyčią kiek palietęs šis mokymo vėjas paliko, sakyčiau (bent jau man), ir gerą pėdsaką: buvome raginami iš tikrųjų aukotis ir aukoti, o ne imituoti aukas. Duoti tai, kas tikrai brangu. Žvelgti į Viešpaties žodžius, raginančius aukoti ir krautis turtą danguje ne filosofiškai, bet priimant tiesiogiai „čia ir dabar“, praktiškai. Jei ir šiandien daug tokių „klestėjimo mokytojų“ susirenka dosnias aukas savo „tarnystei“, jie, mano galva, atlieka du darbus: moko tikinčiuosius aukoti dosniai (tiesa, motyvacija skatinama ne ta, - dėl atlygio), o antra - sau krauna tikrąjį atpildą, kurį Viešpats, neabejoju, atseikės tokiems aukų „susirinkėjams“.
Pirmieji apaštalai, akivaizdu, nebuvo tie „klestėjimo mokytojai“. Koks gi klestėjimas, kai krikščionys persekiojami bei atiduodami liūtams? Be to, dar Apaštalų darbų pradžioje skaitome, kaip apaštalas Petras taria luošiui: „Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok!“ (Apd 3, 6). Petras nebuvo turtingas, tai akivaizdu. Tačiau pirmoji bažnyčia išties klestėjo: dosnumu, Dievo baime, pasiaukojimu, dievotumu, klusnumu tiesai. Tai, ką bažnyčia aukojo, buvo atiduodama stokojantiems. Ir iš Petro žodžių Ananijui aišku: žmonės nebuvo raginami „žūtbūt“ parduoti savo turtą ir atnešti jį į Dievo namus: „Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje?“. Taigi Ananijui tereikėjo pripažinti, kad jis atnešė dalį sumos, o ne visą. Be to, jis galėjo išvis nieko nenešti, ir niekas į jį nebūtų žiūrėjęs kreivai. Bet, matyt, Ananijas norėjo palankumo žmonių akyse - žmonės, matydami tikrai dosnius aukotojus juos gerbė - štai Barnabą, pardavusį sklypą, praminė Paguodos sūnum (Apd 4 sk. pab.). Galbūt Ananijas svajojo tapti apaštalų Paguodos broliu?
Kai dėl nesąžiningumo netenkama pašaukimo
Apaštalas Paulius sako, kad bažnyčia yra tiesos ramstis ir pamatas, o mūsų sąžinė - tikėjimo laivo palydovas. Praradus sąžinę laivas dūžta. Jame neišvengiamai atsiranda skylės, gramzdinančios jį žemyn. Štai ko turime saugotis, būdami tikinčiaisiais, - nesąžiningumo. Meluodami, pristatydami save geresniais nei esame, stojame jau Šventosios Dvasios akivaizdon. „Iš Dievo nepasišaipysi“ - sakoma Šventajame Rašte. O viena patarlė liudija: Melagių nekenčia Viešpats, bet Jis mėgsta tuos, kurie elgiasi sąžiningai (Pat 12, 22). Kaip stipriai pasakyta! Elgdamiesi sąžiningai galime nukentėti prieš žmones, bet ne prieš Dievą - štai kur paradoksas. Pavyzdžiui, vagis, prisipažinęs, jog vogė pinigus, bus nuteistas, tačiau Dievo akivaizdoje jis atsistos kur kas švaresnis, nei tas, kuris gudriai slepia savo godumą, ir vis vagia.
Be to, čia norisi prisiminti dar vieną tarną iš Senojo Testamento - Gehazį, patarnavusį pranašui Eliziejui. Kai siras Naamanas buvo stebuklingai išgydytas nuo raupsų, norėjo atsilyginti Eliziejui, bet šis atsisakė dovanų. Tačiau Gehazis neišlaikė - slapta nuo Eliziejaus pasivijo Naamaną ir priėmė iš jo dovanas bei paslėpė jas savo namuose. Dievo Dvasia parodė Eliziejui, kas įvyko, ir Gehazis sulaukė liūdno nuosprendžio: ne tik tarnystės bei pašaukimo neteko, bet ir Naamano raupsai ištiko jį... (žr. 2 Kar 5 sk.)
Gali kilti klausimų, ar Eliziejus nepakankamai mylėjo Gehazį, kuris jam, regis, taip ištikimai iki to laiko tarnavo? O gal Dievas nemylėjo Gehazio, kad šis susilaukė tokio nuosprendžio? O, galbūt, Petras Ananijui su Sapfyra taip pat parodė nemeilę, apšviesdamas jų paslaptį? Sakyčiau, apie meilę - „nemeilę“ be galo taikliai yra parašęs Justinas Marcinkevičius, tarytum paaiškindamas Viešpaties žodžius, jog Jis drausmina tuos, kuriuos myli...
Nubaudei, Viešpatie, mano savimeilę
ir mano tuštybę leidai sutrypti.
Suprantu, jog šitaip Tu gelbsti mane,
kaip sodininkas gelbsti medį,
nukirsdamas nudžiūvusias jo šakas.
Su nuolankumu priimu Tavo bausmę,
nes juk štaip Tu duodi ženklą,
kad matai mane ir myli.
(„Biblijos motyvas“, I, Justinas Marcinkevičius, kn. „Iš natūros“)
------
Prisipažinsiu, mąstant apie tokius atvejus kyla klausimas: kas gi čia tokio, jei žmogus kiek suklysta, jei ne visai atsakingai elgiasi su pinigais? Gal vieną kartą atsisakė dovanos, o kitą, na, tik kokį vieną ar du kartus, kaip Gehazis, pasiėmė, kas jam nepriklausė... O gal tiesiog jautėsi ypatingai vertas dosnių žmonių aukų, kaip išskirtinis Dievo tarnas? Deja, nuostata „kas gi čia tokio“ liudija Dievo baimės stoką. Regis, „gehaziai“ šiandien drąsiai bei oriai vaikštinėja po Kristaus kūną, net gi jame tarnauja, renka aukas bei jas... taip pat oriai išleidžia savo poreikiams. Liūdna. Tačiau tiesa ta, kad kiekviename iš mūsų gyvena „Gehazis“, ir jei leisime, jis tikrai pasiims tai, kas ne jo.
„Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. Visa tai girdėjo mėgstantys pinigus fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus. O Jis jiems pasakė: „Jūs žmonių akyse dedatės teisūs, bet Dievas mato jūsų širdis. Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru“ (Lk 16, 13-15). Šis Viešpaties žodis nuskambėjo tiems, kurie turėjo puoselėti Dievo įsakymus, tačiau vietoj to puoselėjo meilę pinigams. „Maitino“ ir puoselėjo savo pačių egoizmą, kai išaukštinami savo paties poreikiai, savo paties išskirtinumas, o kiti yra paniekinami. Tuo tarpu pirmoji bažnyčia, pasižymėjusi dievobaimingumu, pirmiausiai aprūpindavo stokojančius.
Padalytas gyvenimas
Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? - šis apaštalo Petro klausimas Ananijui mane šiandien verčia susimąstyti dar vienu aspektu: visas mūsų gyvenimas yra mūsų žinioje. Dievas leidžia mums rinktis, ką mes darysime su savo gyvenimu. Tai, kas yra mūsų, gali būti tik mūsų, bet taip pat tai gali būti atiduota į Dievo rankas, o taip pat patikėta broliams Kristuje - būtent bažnyčioje dažną kartą mes pereinam tarytum „rentgeną“, kur „nuskenuojamos“ mūsų vertybės, prioritetai. Kiek šiandien vadovaujuosi Dievo žodžiu? Ar priimu tik tai, kas man patogu, ir gyvenu taip, kaip man reikia? Kaip ir Ananijas su Sapfyra, mes galime įsigudrinti dalį gyvenimo pasilikti sau - tai yra padalyti savo gyvenimą tarsi į dvi dalis - geriau atrodančią, fasadinę pusę „vestis“ bažnyčion, ir pasirodyti, koks esu neblogas, o kitą dalį - nuodėmingąją - kruopščiai slėpti, vis dauginant nuodėmingų polinkių patenkinimą, o taip pat ir vis daugiau krikščionių bandant įkalbėti pridenginėti savas nuodėmes, kurių nė nesiruošiama atsisakyti.
Liūdna ir tai, kad šeima, sumaniusi įgyti palankumą žmonių akyse nesąžiningu būdu, buvo vieninga. Štai Sapfyra, mirus Ananijui, dar turėjo progos atgailai ir prisipažinimui, jog melavo. Galbūt, jei ji būtų sužinojusi, jog jos vyras mirė, būtų prisipažinusi? Ar nėra taip, jog ir mes keistume savo pasirinkimus, jei žinotume, jog už tam tikras nuodėmes eisime tiesiai pragaran, net jei ir turėjome Jėzų kaip „bilietą į dangų“? Regis, yra dalykų, kurie šį „bilietą“ padaro negaliojančiu. Tai mūsų širdies kietumas, užsispyrimas gyventi ir elgtis savaip. Kaip būtų baisu aną dieną išgirsti: „deja, tavo Jėzus jau „negalioja“, nes tai ne Jėzus, o „Jėzus“. „Kaip tai? Ar Jis nemirė už mano nuodėmes?“. „Mirė, tačiau tu sąmoningai pasirinkai gyventi nuodėmėj ir to nepripažinai“. Juk Dievo žodis liudija - ne visi įeis į Dievo Karalystę!
Manau, būti sąžiningu nereiškia būti nenuodėmingu. Apaštalas Jonas liudija, kad mes visi nusidedame. Deja, tai tiesa. Tačiau nusidėję visuomet turime du pasirinkimus - slėpti savo nuodėmę, jos nepripažinti, o gal net priimti ją kaip normą, kaip nenuodėmę; arba galime atgailauti ir prašyti Dievo malonės, kad daugiau nenusidėtume. Ananijas su Sapfyra norėjo melo keliu turėti gerą reputaciją bažnyčios akyse. Manau, kad būtent tai juos ir pražudė - ne pats godumas, bet pastangos jį nuslėpti, pridengti, pasipelnyti iš bažnyčios aukų ir net gi bandyti pasirodyti, kokie jie išskirtinai dosnūs.
Taigi, jei jaučiame, kad esame drungni, tai ir pripažinkime pirmiausiai sau, kad esame drungni, kad pametėme uolumą dėl Viešpaties. Jei žinome, kad apsimelavome, tai ir pripažinkime, kad bijojome pasakyti tiesą. Jei žinome, kad veidmainiavome, nes norėjome išlaikyti gerą vardą kitų akyse, prisipažinkime (juk slepiamai tiesai išaiškėjus reputacija nukentės dvigubai!). Galų gale jei žinome, kad kritome į nuodėmę, taip ir prisipažinkime, o ne kurkime pasakas apie tai, kad Dievas laimina malonumų ieškojimus ir t. t. Būti sąžiningu - reiškia pripažinti savo silpnumus bei polinkį į nuodėmę. Mes visi esame gundomi, bet kas iš mūsų gali kristi į nuodėmės liūną. Tačiau vienas, kritęs į ją gailauja Dievo akivaizdoje, o kitas, kaip tas „Karalius nuogas“ pasakos herojus vaizduoja, kad nieko nenutiko.
Petras ar Gehazis?
Ananijo ir Sapfyros netikėta mirtis privertė susimąstyt ir šiuo aspektu: dauguma stebuklų, aprašytų Apaštalų darbuose, vyksta ir šiomis dienomis. Ne tik išgydymo stebuklai, bet netgi ir mirusiųjų prisikėlimo stebuklai yra įmanomi - teko matyti ir filmuotą medžiagą, kad net ir tokie stebuklai vyksta (tiesa, daugiau tose šalyse, kuriose krikščionys persekiojami). Persekiojimai dėl Kristaus vardo šiomis dienomis daugelyje vietų vyksta taip pat. Tačiau, pagalvojau, kad kas numirtų dėl savo nuodėmių, o ypač dėl finansinių, - neteko girdėti. Svarstau, įdomu kodėl - ar tokių nusidėjėlių, nesąžiningai besielgiančių su pinigais Dievo namuose, nebėra? O gal nebėra tų apaštalų Petrų, kuriems tiesiai paklausus, Dievo Dvasios artumas toks realus, jog pamelavusieji krenta negyvi? O gal vietoj „Petrų“ kai kurias bažnyčias gano Gehaziai - tarnai, turėję, bet pametę Dievo pašaukimą dėl finansinių nuodėmių? O gal daugelis bažnyčių jau nebėra bažnyčios, tik jas imituojančios institucijos? Ne, netrokštu tokių mirčių - apsaugok Dieve. Tačiau, svarstau, ar šių dienų bažnyčia nestokoja Dievo baimės, kuri sulaiko mus nuo pikto? O gal daugelis tarnautojų sustoja būtent todėl, kad neišlaiko jiems duotų „finansinių egzaminų“, leisdami sau pernelyg daug? (Įdomu, kad apaštalo Petro laiške skamba paraginimas ganytojams ganyti jiems Dievo patikėtą kaimenę ne dėl pelno - ar ne todėl skambėjo toks pamokymas, jog Petras matė šį pavojų?)
Po Ananijos ir Sapfyros mirties, pasakyta, bažnyčioje vyko daugybė stebuklų ir ženklų. Žmonės pagydavo, daugelis įtikėdavo. Tačiau lengvabūdiškai niekas nedrįso prisidėti prie apaštalų: Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė (Apd 5, 13).
Gerbkime ir mes Dievo žodį, kuris ne tik „glosto bei klosto“, bet ir griežtai įspėja - dėl neišspręstų nuodėmių, kurias sau leidžiame, dėl kurių neatgailaujame, nepasieksime sielos išganymo, bet pražūsime.