Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas, ir aš pasauliui. Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui! (Gal 6, 14-16)
Giriamės daugeliu dalykų - sėkme, patirtimi, jėgomis, padėtimi, išsilavinimu, artimaisiais, istorine praeitimi ir begale kitų. Tarp tos daugybės yra tokių, be kurių gyvenimas mums netektų prasmės. Vieniems tai - socialinė padėtis, kitiems - šeima, dar kitiems - jų pasiekimai kokioje nors srityje. Tačiau mums, tikintiems Kristumi, didžiausias, o gal ir vienintelis pasigyrimas turėtų būti Kristaus kryžius. Tokį pavyzdį mums paliko apaštalas Paulius. Taip norėtųsi pasipuikuoti kokia nors krikščioniško gyvenimo sėkme, pasijusti pranašesniu už tikėjimo brolius iš kitų krikščioniškų konfesijų, tačiau apaštalas moko mus nesigirti tais dalykais. Juk paprastai giriamės ir didžiuojamės tuo, kas mums suteikia vertę savo ir kitų akyse.
Ką turėtume suprasti, kad galėtume kaip apaštalas Paulius pasakyti, jog nesigirsime niekuo, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi? Manau, jog tiek kiekvienam iš mūsų, tiek visiems kartu, kaip bendrijai, mums tikrai svarbu suvokti Kristaus kryžiaus vertę. Pamatyti, jog jis yra tikrasis mūsų pasigyrimas. Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras (Mt 16, 24-25).
Ar įmanoma iš tiesų sekti Kristumi neimant kryžiaus? Pats Viešpats pasakė - niekas negali būti Jo mokinys, neimdamas kryžiaus. Ši mintis dažnai gąsdina mus, tikinčiuosius, ir atrodo nepatraukli, nes suprantame, jog kryžius yra gėdos bei kančios simbolis. Tačiau kaip šiame pasaulyje, kuriame tai, kas gėdinga, suprantama kaip garbė, sekti Kristumi, nepatiriant kančios bei gėdos? Mūsų Viešpats nešė kryžių, nes buvo mylintis, gailestingas ir teisingas. Prašykime Dievo pagalbos nešti savo kryžių, sekant mūsų Mokytoją ir Gelbėtoją. Jis viename kūne abejus sutaikino su Dievu per kryžių, kuriuo ir sugriovė priešiškumą (Ef 2, 16).
Visas sutaikinimas mūsų gyvenime iš tiesų vyksta per Kristaus kryžių. Ar kalbėtume apie susitaikymą su Dievu, ar su žmonėmis, iš esmės jis vyksta tik Viešpaties kryžiaus dėka. Melskimės, jog išgyventume sutaikančią kryžiaus jėgą. Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20).
Dėkokime Dievui už Jo meilę mums ir visiems žmonėms, kuri atsivėrė per Jėzaus Kristaus auką ant kryžiaus.