Pasidalinsiu refleksijomis, kurias pažadino vienose pamaldose girdėtas pamokslas.
Pamokslininkas pasirinko tekstą iš Evangelijos pagal Joną 8 skyriaus - tai istorija apie pas Kristų atvestą svetimavusią moterį.
Istorijos siužetas ir pamokslo santrumpa
Fariziejai ir Rašto žinovai paspendė Jėzui eilines pinkles. Jie pagavo svetimavusią moterį, kuri sulaužė Dievo įstatymą „Nesvetimauk“. Pagal Įstatymą už tokius nusižengimus žmonės turėjo būti baudžiami mirtimi. Tačiau Izraelio tauta tuomet buvo pavergta Romos. Tad kaip ir visame Romos Imperijos pasaulyje, taip ir Izraelio krašte galiojo liberalesni įstatymai, kurie už svetimavimą nenumatė mirties bausmės.
Kristus pastatomas į beviltišką padėtį: kad ir ką Jis darytų, būtų apkaltintas ir pasmerktas. Jei Viešpats moterį pasmerktų mirčiai (klausydamas Mozės įstatymo), Jis būtų vertas pasmerkimo pagal Romos teisę; jei Jis moterį užstotų (klausydamas Romos įstatymo), Jis būtų pasmerktas kaip parsidavėlis ir atsimetėlis nuo Mozės ir Izraelio tautos.
Tad kaip pasielgs Kristus? Ar Jis užkibs ant gudriai paruošto jauko ir nepastebės jame slypinčio kabliuko? Kaip atsispirti tokiai gudriai paruoštai veidmainystei ir klastai?
Garsusis Kristaus atsakymas - „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“ - vienu mostu nubraukia visas pastangas įvesti į pinkles ir diskredituoti Viešpaties tarnystę. Kristaus gailestis nusidėjėlės atžvilgiu bei tiesumas teisuolius pribloškia.
Viena vertus, ši istorija atskleidžia begėdišką žmogaus kietumą ir nejautrumą kito atžvilgiu. Normas sulaužęs, ištikimybę praradęs, nusidėjęs, susiteršęs žmogus nebeatitinka aukštai keliamų standartų, todėl jis ištremiamas, su juo susidorojama, kartais net iki mirties. Tai padaro apie save geros nuomonės besilaikantys teisuoliai. Bet taip pat ši istorija puikiai atskleidžia Jėzų, kuris tokio susikompromitavusio žmogaus neatmeta, bet suteikia jai galimybę. Toks Viešpaties elgesys yra viltis nusidėjėliui, bet tuo pat metu ir sąžinės apkaltinimas nusidėjėlį pasmerkusiems. Tie, kurie piktinosi ir smerkė, patys buvo ne be nuodėmės. Visi istorijos dalyviai buvo nuodėmės pakirsti sielos ligoniai. Tik vieni iš jų buvo žiauresni ir savo silpnumo iškart nepripažino.
Pamokslo pažadintos refleksijos
Manau, šiandieniniam žmogui toks Kristaus poelgis visuotinai priimtinas. Retam kuriam Viešpats atrodo kaip herojus, brėžiantis naują, gilią prasmės liniją - gailestį nusidėjėliui. Dažniau gi šis Jėzaus poelgis gali atrodyti kaip mūsų kultūros atvaizdas ar projekcija. Juk šiandien iš individualybės kiauto neišlendantis žmogus dėl savo abejingumo nevertina šalia esančio žmogaus poelgių. Nevertina ne todėl, kad bijo teisti, pats jaučiasi didesnis nusidėjėlis nei jo artimas ar jaučia begalinį Dievo malonės poreikį. Ne, jis atsisako vertinti todėl, kad nemato nieko blogo, kai daroma nuodėmė ar blogis, jis nejaučia atsakomybės už šalia esantį. Jis nevertina, nes yra abejingas. Tačiau tai - ne gailestingumo, bet abejingumo poza. O Kristaus gailestis nusidėjusiai moteriai buvo nepelnytos malonės dovana ir kreditas.
Manau, mums, nuolatiniams pamokslų klausytojams, svarbu išmokti dar vieną pamoką. Taip lengva palinguoti galva, pritariant pamokslininkui. Nesunku pamokslo metu išspausti ašarą, kai pastorius nerdamasis iš kailio perpasakoja skausmo kupiną istoriją. Nesunku pasipiktinti fariziejų veidmainyste bei klasta, aukštųjų kunigų politinių intrigų kūrimu, kitų Šventojo Rašto istorijų dalyvių naivumu, kūniškumu ar nuodėmingumu. Bet ar dažnai mes paklausiame savęs, kuo skambėjęs žodis naudingas man? Kaip jis kreipėsi į mane? Kuo šis pamokslas ar istorija svarbi man? Ko galėčiau pasimokyti iš klausyto Žodžio? Ką paskatina sekmadienio pamokslas? Ar girdžiu, kas sakoma man? Ar klausiu savęs, kaip ir kur turėčiau keistis?
Manau, Dievo žodžio pritaikymas kasdieniame gyvenime yra gyvybiškai svarbus. Raštas neturi likti tik filosofinių idėjų ir postulatų rinkiniu, cituojamu stiliaus ir retorikos pagražinimui ar vertinant istorinius įvykius, jis neturėtų būti priimtas tik kaip tikėjimo tiesų kūrimo medžiaga ar išprusimo argumentas. Raštas turėtų būti krikščionių kasdienio gyvenimo apmąstymų dalis - kaltinantis, vedantis į atgailą ir keičiantis.
Kreipdamasis į apaštalus Kristus pasakė: Jūs esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau (Jn 15, 3). Dievo žodis turi apvalančią, perkeičiančią galią. Tačiau kodėl šie Viešpaties išsakyti žodžiai skirti tik apaštalams, o ne minioms? Apaštalai ne tik klausydavosi Kristaus pamokymų ir palyginimų, bet vakare, minioms išsisklaidžius, klausdavo, prašydavo Viešpaties paaiškinimų. Kartais Kristaus žodis vesdavo į pasirinkimų kryžkelę. Viešpaties pamokslautas žodis kviesdavo atsakyti, reaguoti - taip buvo kuriamas dialogas tarp apaštalų ir Viešpaties. Šiandien Tam, kuris kalba, mes atsakome klusnumu ir apsisprendimu vykdyti Žodį. Taip mes kuriame dialogą. Taip Žodis mūsų gyvenime nelieka bergždžias.
http://pastoriaus.blogspot.com