Pagaliau praslinko speiguotas sausis. Sulaukėme vasario, o su juo ir šalčiai atlėgo - jau galima ilgesniam laikui į lauką ištrūkti - speigas nebedegina skruostų.
Turbūt dažnas galėtume pripažinti, kad paspaudus didesniems šalčiams norėtųsi kaip tiems meškinams susiraityti savo urvuose, kimšti žiemai sukauptas atsargas ar miegoti susisupus į šiltus patalus. Na, meškinai gal ir neėda per žiemą, bet mes, kol žemę gruodas kausto, linkę sočiau ir gausiau pavalgyti - kitaip visai sustirtume. Po tokių pavalgymų vis dažniau tenka susimąstyti apie pasninką, juk nesinori kūno apkrauti papildomu svoriu. Pasninkas kūnui tikrai naudingas, bet galbūt jis reikalingas ir mūsų sielai, žinoma, neatsiejant jo nuo maldos.
Pastaruoju metu vis pamąstau apie pasninko svarbą krikščionio gyvenime. Ar jis būtinas? Kada ir kodėl reikėtų atsidėti pasninkui? Ar tai turi galios Dievo akivaizdoje? Ar duoda mums kokios nors naudos? Ar galima pasninku ir malda perkalbėti Dievą pakeisti Jo valią, sulaukti malonės Jo akyse, sušvelninti kokią nors mus varginančią situaciją?
Vartydama Šventąjį Raštą neaptikau, kad Dievas būtų davęs įsakymą pasninkauti. Jis tarsi neprivalomas, bet akivaizdu, kad pasninkas drauge su malda, ieškant Dievo artumo atnešdavo naudos į žmonių gyvenimą ir buvo palankiai vertinamas Viešpaties akyse. Senajame Testamente skaitome, kad kartais dievoti žmonės ar net tautos, suspaustos negandų, susivienydavo pasninkui ir maldai. Štai Ninevės gyventojai, per pranašą Joną išgirdę, kad už jų nuodėmes Dievas ketina sunaikinti visą miestą, puolė atgailauti ir pasninkauti, melsdami Dievo atleidimo, ir jų buvo pasigailėta. Prisiminkime, kaip Judo karalius Juozapatas, sužinojęs apie moabitų, amonitų ir kitų jų sąjungininkų ketinimą užpulti Juozapato karalystę, visame Jude paskelbė pasninką ir kvietė melstis, ir Juozapato priešai krito nuo Viešpaties rankos; kaip karalienė Estera, prieš eidama pas karalių permaldauti, kad nebūtų išžudyta visa žydų tauta, prašė per Mordechają susivienyti visiems žydams ir pasninkauti tris paras, ir teisingumas buvo įvykdytas - garbėtroška Hamanas buvo pakartas, o karalienė Estera ne tik rado malonę karaliaus akyse, bet ir išgelbėjo visą žydų tautą nuo pražūties.
Šie ir kiti Senojo Testamento veikėjai susitelkdavo pasninkui ir maldai prieš jų laukiančius iššūkius ar pavojus, kai žmogaus akys nemato, kas bus toliau, ir tik vienintelis Dievas gali pakreipti juos tinkama linkme, apsaugoti nuo kylančių pagundymų, suteikti drąsos ir stiprybės pasitinkant naujus iššūkius, pasigailėti ir pagirdyti savo malone. Tiesa, būta ir tokių atvejų, kai pasninkavimas nepadėdavo permaldauti Dievo valios. Antai karalius Dovydas, susižavėjęs hetito Ūrijos žmonos Batšebos grožiu, sumanė ją pasisavinti, o šiai pastojus, bandydamas paslėpti savo nuodėmę, nužudė Ūriją, ir taip užsitraukė Dievo rūstybę. Vėliau, supratęs savo nuodėmių sunkumą, Dovydas atgailavo, ir Viešpats paliko jį gyvą, bet vietoj Dovydo mirčiai buvo pasmerktas jo ir Batšebos kūdikis. Nors karalius pasninkaudamas meldė palikti vaikelį gyvą, septintą dieną kūdikis mirė.
Naujajame Testamente skaitome, kad Jėzus pradėjo tarnauti žmonėms tik po to, kai Šventosios Dvasios buvo nuvestas į dykumą ir pasninkavo net 40 parų! Apaštalų darbų knygoje skaitome, kad, prieš paskirdami vyresniuosius naujai susikūrusiose bažnyčiose, Kristaus mokiniai pasninkaudavo ir uždėję ant jų rankas melsdavosi, prašydami Viešpaties vedimo, palankumo, išminties ir tobulos Jo valios.
Taigi pasninkas ir malda gali mus suartinti su Dievu, padėti išgirsti Jo paraginimus, apsaugoti mus ar mūsų artimuosius, prispaudus negandoms, o kartais pasninkas ir malda gali būti vienintelė išeitis iš padėties, kaip tuo atveju, kai Jėzus išvarė demoną iš berniuko. Mokiniams paklausus, kodėl jiems nepavyko išvaryti demono, Jėzus atsakė: Šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku (Mt 17, 21).
Tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamente galime rasti nuorodų, kaip elgtis arba kaip nesielgti pasninko metu. Izaijo knygos 58 skyriuje Dievo tauta klausia, kodėl jų Viešpats neatsižvelgia į pasninkaujančiųjų prašymus, nepasigaili jų, ir sulaukia Dievo pabarimo, kad pasninkautojai pamiršo, koks pasninkas Viešpačiui yra priimtinas. Nuo 6 eilutės rašoma: Ar ne toks pasninkas, kurį Aš pasirinkau: pašalinkite nedorybės pančius, išlaisvinkite pavergtuosius, suteikite laisvę prislėgtiesiems, sulaužykite kiekvieną jungą. Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį, nesislėpk nuo savo paties kūno.
Naujajame Testamente randame Jėzaus pamokymus apie pasninką: Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. O tu, kai pasninkauji, pasitepk galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai (Mt 6, 16-18). Pirmojo laiško Korintiečiams 7 skyriuje Paulius, dalydamas patarimus apie santuoką, sutuoktiniams pateikia vienintelę išlygą, kuomet jie gali laikinai atsiskirti vienas nuo kito, - atsidėdami pasninkui ir maldai. Visos šios nuorodos sako, kad pasninkaudami turime būti nuolankios, romios, kantrios ir dosnios bei artimui jautrios širdies, kiek įmanoma labiau atsidėti artimai bendrystei su Dievu, kad būtume gabūs priimti Jo valią.
Manau, pasninkas ir malda ir šiandien turėtų užimti svarbią vietą krikščionio gyvenime, nors šiame skubančiame pasaulyje darosi vis sunkiau atrasti ramybės oazę ir skirti laiko pasninkui bei maldai. Tad šiomis dienomis ypač svarbu tirti savo širdį, kad netaptume sėkla, kritusia tarp erškėčių, - tai tie, kurie išgirdo (Dievo žodį), bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus (Lk 8, 14).
Pasninkas ir malda iš tiesų labai reikalingi mūsų sieloms, kad galėtume atsidėti Dievo ieškojimui, ištirti savo širdį, bręsti Jo akivaizdoje, maldauti Jo malonės, gailestingumo, Jo vedimo mūsų gyvenime. Rūpindamiesi savo sielos švara, nepamirškime ir savo artimųjų. Jei matome, kad artimo aplinkoje vyksta negeri dalykai, jam reikia mūsų pagalbos, nelikime abejingi, atsidėkime pasninkui ir maldai, užtardami jį Viešpaties akivaizdoje.
Daugelio gyvenime buvo tokių situacijų, kad nei maldos, nei pasninkas nieko nepakeitė, tačiau ar neapgauname savęs kaskart, atėjus suspaudimui, iš anksto nusistatydami, kad vis tiek bus taip, kaip Dievas nulems - Jo žodis paskutinis, ir nieko tu čia nebepakeisi. Iš tiesų, yra situacijų, kai akivaizdžiai reikia sudėti kovos ginklus ir susitaikyti su Dievo valia, bet net ir tokiose situacijose mums reikalingas pasninkas ir malda, tam kad susitaikytume su Jo valia, nuolankiai ją priimtume, neleistume savo širdyse pasisėti tylaus pykčio, nuoskaudos ar liūdesio sėklai, nes velnias tikrai nepraleis progos palaistyti ir patręšti šią sėklą savo pakurstymais. Anksčiau ar vėliau tokia sėkla ims šaknytis mūsų širdyje ir nebepastebėsime, kaip širdis apkerpės piktžolėmis, bus pilna pykčio, neišlietų nuoskaudų, o akys apsitrauks neperregima tamsa, ir mes jau būsime ant bedugnės krašto. Tad net ir Dievo valiai nepasikeitus turime melstis ir pasninkauti, o ypač svarbu tam susitelkti, kai mūsų gyvenime laukia nežinia, kai daug neaiškumo, kaip pakryps tolesnė mūsų asmeninio ar bendruomeninio gyvenimo vaga.
Pasninkas ir malda, kilusi teisingų intencijų ir lydima romios, nuolankios širdies, gali ne tik apvalyti mūsų širdis nuo susikaupusios nešvaros, bet ir pelnyti Dievo palankumą, Jo sustiprinimą, bet galbūt ir pakeisti mus ar mūsų artimuosius varginančios situacijos aplinkybes, arba padės susitaikyti su tuo, ko pakeisti nebegalime. Jėzus, velnio gundomas dykumoje, sakė: Parašyta: „Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).