Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų... (1Jn 2, 1).
Apaštalas Jonas šiose eilutėse išreiškia Dievo troškimą, kad Jo vaikai šalintųsi nuodėmės ir stengtųsi nenusidėti. Ir nekeista - juk nuodėmiauja velnias (1 Jn 3, 8), o Dieve nėra nuodėmės (1 Jn 3, 5), tad natūralu, kad ir tas, kuris Jame pasilieka, nenuodėmiautų (1 Jn 3, 6). O kas yra nuodėmė? Jonas porą kartų ją apibrėžia: „Nuodėmė - tai įstatymo laužymas. [...] Kiekviena neteisybė yra nuodėmė“ (1 Jn 3, 4; 5, 17). Apaštalas Paulius papildo: „[...] aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“ (Rom 7, 7). Tobulas Dievo įstatymas apreiškia teisingą Viešpaties valią, ir jeigu mes elgiamės ne pagal Dievo žodį, nepaklūstame Jo tiesai - nusidedame.
Apmaudu, tačiau dažnai nepaklūsta kiekvienas - ir mes patys, ir mūsų artimas. Tuomet turbūt svarstome - ką daryti? Kaip išvengti nuodėmės arba jai nepasiduoti? Kaip elgtis nusidėjus? Šventajame Rašte gausu pamokymų šiais klausimais, tad trumpai aptarkime juos.
Kai nusideda artimas: neteiskite
„Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti“ (Lk 6, 37). Kiekvienam būdinga silpnybė kito žmogaus trūkumus matyti ryškiau ir vertinti griežčiau nei savus. Neįtikėtina, bet krislas kito akyje mums akį bado labiau nei rąstas savojoje. Vis dėlto Viešpats liepia nusiimti teisėjo mantiją ir nesišvaistyti smerkiančiais nuosprendžiais. Kristus draudžia kaltinti, niekinti, šaipytis iš kito žmogaus, save iškeliant, o kitą nuvertinant. Aiškiausias teisimo pavyzdys - „Kaip jis (ji) taip galėjo? Aš niekada taip nepasielgčiau!“ Tokia nuostata lemia paties smerkiančiojo analogišką suklupimą: „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami“ (Mt 7, 2).
Kodėl Viešpats toks kategoriškas? Turbūt todėl, kad Jis vienas gali būti teisėtas teisėjas, vienintelis šventas, turintis moralinę teisę smerkti, teisti neteisybę. Nei mes patys, nei kitas žmogus nėra mūsų nuosavybė, - visi priklausome Viešpačiui (kaip Jo kūriniai, nupirkti brangiu Kristaus krauju). Be to, esame nuodėmingi, tad kai smerkiame kitą, būname panašūs į puodą, kuris juokiasi, kad katilas juodas. Tad neteiskime kitų: „Kas tu toks, kad drįsti teisti kito tarną?! Ar jis stovi, ar krenta - tai savajam Viešpačiui. [...] ar mes gyvename, ar mirštame, - esame Viešpaties. [...] Tai kodėl gi tu teisi savo brolį? Arba kodėl niekini savo brolį? Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę. [...] Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save. Tad liaukimės teisti vieni kitus“ (Rom 14, 4. 8. 10. 12-13). Kai piktdžiugiškai mąstome: „Aš sakiau... Taip ir galvojau... Taip jam ir reikia...“, - taip pat teisiame, bet nesielkime taip net matydami, kaip priešas gauna teisėtą atpildą už savo nedorybes: „Nesidžiauk, kai tavo priešas krinta; nedžiūgauk savo širdyje, kai jis suklumpa, kad Viešpats pamatęs nenukreiptų nuo jo savo rūstybės, nes tai Jam nepatinka“ (Pat 24, 17-18).
Akivaizdu, kad mes negalime niekinti, smerkti kito, piktai džiaugtis dėl jo silpnumo, turime patikėti jį jo Viešpačiui. Santūrumas, savikritiškumas matant artimo netobulumą padės pačiam išstovėti jo nenuteisus.
Nekęskite
Nors negalima niekinti artimo, tačiau jo ar savo nuodėmę pasmerkti būtina: „Jūs, kurie mylite Viešpatį, nekęskite pikto“ (Ps 97, 10). „Nekęskite pikta ir mylėkite gera“ (Am 5, 15). Taip elgėsi Kristus, apie kurį pasakyta: „Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės“ (Hbr 1, 9). Mūsų Viešpats nė karto nenusidėjo gyvendamas šioje žemėje, - Jis neapkenčia nuodėmės ir vengia jos iš tolo. Kodėl? Nes ji priešinga dieviškai prigimčiai, kaip tamsa priešinga šviesai. Lygindamas šviesos ir tamsos karalystes, apaštalas Paulius retoriškai klausia: „Kas bendro tarp jų?“ Nuodėmės pasekmė - mirtis, o Kristus yra gyvenimas. Dėl nuodėmės Jis mirė ant kryžiaus, kad savo gyvybę dovanotų mums, nuodėmės pavergtiesiems. Nuodėmės pasekmės skaudžios ir toli siekiančios. Jos paliečia niekuo dėtus žmones, kaip kažkieno užtrauktas prakeikimas, net iki kelių ateinančių kartų. „Užbaigta nuodėmė gimdo mirtį“ (Jok 1, 15). Nusidėjus į gyvenimą ima smelktis mirtis, panašiai kaip įkandus gyvatei nuodai paplinta kūne, paralyžiuodami aukos raumenis ir nervų sistemą. Tokia realybė, nors gal ne visada iškart tą mirtį pajuntame. Mirtis nė vieno nežavi, tad tegul nežavi ir nuodėmė - mirties geluonis. Lupkime akį, kirskime ranką ar koją, traukime liežuvį, kai šie nariai links prie nuodėmės, nes geriau be jų įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su jais būti nublokštiems į pragarą, į negęstančią ugnį.
Sudrauskite
„Nelaikykite širdyje neapykantos prieš savo brolį. Sudrauskite savo artimą, kad jums nebūtų nuodėmės dėl jo“ (Kun 19, 17). Ši Dievo žodžio eilutė moko, jog nevalia atsiriboti nuo artimo nuodėmės, vien tik jį suprantant ar geranoriškai priimant. Pasirodo, esame įpareigoti sudrausti, subarti jį, nes, to nepadarę, patys tapsime kalti. Kaip kūne nariai rūpinasi vienas kitu, taip ir mes turime nedelsiant reaguoti, suprasdami nuodėmės mirtiną žalą atskiram nariui ir net visam kūnui,:
„Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad „dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis“. Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18, 15-18).
Čia Kristus moko, kaip elgtis su nusidedančiais tikinčiaisiais, kaip spręsti bažnyčioje iškylančias nuodėmes. Jis įgalioja bažnyčią teisti nuodėmę tarp savųjų - to paties mokė bei taip elgėsi ir apaštalas Paulius:
„Aš, nebūdamas pas jus kūnu, tačiau būdamas dvasia, jau nuteisiau tą nusikaltimą padariusį, lyg būdamas tarp jūsų. Jums susirinkus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, dalyvaujant mano dvasiai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus jėga atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną. [...] jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu net nevalgykite kartu. Kam man teisti svetimus? Argi ir jūs ne savuosius teisiate? Tuos, kurie ne mūsiškiai, Dievas teis. Todėl „pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo“ (1Kor 5, 3-5. 11-13).
Viešpaties valia aiški - brolystė neįmanoma, jei neatsisakoma (neišsižadama) nuodėmės. Tik nuoširdi atgaila išgelbsti, atstato brolystę. Bažnyčia įgaliota atsiriboti nuo nuodėmiaujančio bei neatgailaujančio kūno nario. Vadinasi, bažnyčios tyrumas yra didesnė vertybė nei asmuo.
Atleiskite
„Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam, per kurį jie ateina. Jam būtų geriau, jei ant kaklo užkabintų girnų akmenį ir įmestų jūron, negu jis papiktintų nors vieną iš šitų mažutėlių. Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: „Atgailauju“, - atleisk jam“ (Lk 17, 1-4).
Kad ir kaip smarkiai kuris nors brolis ar sesuo mus papiktintų, jeigu atgailauja, Viešpats liepia atleisti jiems. Mes negalime nustatinėti atleidimo „kvotų.“ Jei nuoširdiai atgailaujama, Kristus įsako atleisti tiek, kiek tik atgailaujama. Negalime užbrėžti ribų atgailaujančiai širdžiai, kadangi patys nusidedame ir mums patiems reikalingas nuolatinis Dievo pasigailėjimas: „Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus“ (Mk 11, 25). Turime atleisti, net jei mums nusidėjęs žmogus neatgailauja, kad sugrįžtų ramybė ir galėtume bendrauti su Viešpačiu. Atleisti - nebūtinai pulti skriaudėjui į glėbį. Greičiau tai išsilaisvinimas nuo širdgėlos, paniekos, gebėjimas priimti galimą atgailą, linkėjimas gero, užtarimas maldoje.
Melskitės
„Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo skriaudėjus“ (Lk 6, 28). Kaip Jėzus moko, taip ir pats elgiasi - meldžiasi už savo budelius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34). Žinoma, jei meldžiasi, kad Tėvas atleistų, vadinasi, Jis pats atleido. Todėl turi ir jėgų maldauti Dievo gerumo net skriaudėjams. Jei raginami laiminti savo priešus, tai juo labiau brolius, net jei jie mums nusideda. Malda - pagalba broliui išsivaduoti iš nuodėmės kerų, pakilti iš purvo, į kurį įpuolė: „Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16). Raskime savy jėgų užtarti velnio apgautus brolius. Nepalikime jų grobiu piktajam.
Kai aptinkame nuodėmę savyje: ištirkite save
Iki šiol daugiau kalbėjome, kaip elgtis nusidėjus artimui, dabar pažvelkime į save. Dievo žodis kviečia save tikrinti, tirti, teisti:
„Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?“ (2 Kor 13, 5) „Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami“ (1 Kor 11, 31).
Juk kiekvieną dieną žvilgtelime į veidrodį, pasitikrindami, ar deramai atrodome. Jokūbas pataria lygiai taip pat nuolat tikrinti savo motyvus, vertybes, pasirinkimus prieš Dievo žodžio veidrodį. Mat kol gyvename nuodėmingame kūne ir piktojo pavergtame pasaulyje, lengvai įslenka nepageidaujamos nuostatos. Jei Viešpačiui padedant sąmoningai save tirsime, tikrai aptiksime nuodėmės užuomazgų ar pačią nuodėmę. Tuomet apsivalykime. O jei netirsime širdies ir neteisime savy nuodėmės, ji ims daugintis, kol „maišymas“ įrūgs tiek, jog išsilies per dubens kraštus...
Atgailaukite
„Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk!“ (Apr 3, 19). Kai savyje randame nuodėmę, vienintelis kelias - atgaila prieš Dievą, o jei tai liečia artimą, vadinasi, ir prieš artimą (čia atgaila daugiau nei žodžiai, nors ir ne mažiau). Kai per Jono krikštą kas nors atgailaudavo tik rituališkai (išoriškai, nesikeisdami kasdienybėje), Jonas juos vadino veidmainiais. Jis laukė, ar žodžius patvirtins veiksmai, nes atgailą suprato kaip akivaizdų gyvenimo pasikeitimą, tikėjosi apčiuopiamų atgailos vaisių. Ir mes išpažinkime Viešpačiui kaltes nuoširdžiai gailėdamieis, pasiryžę keistis ir palikti, kas netyra.
Išpažinkite
Kartais gali būti svarbu savo nuodėmes išpažinti ne tik Dievui, bet ir artimui, kaip moko Raštas: „Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus“ (Jok 5, 16). Kadangi mes mažai praktikuojame išpažintį, pasitelksiu keletą liuteronų pastoriaus Dietricho Bonhoefferio minčių išpažinties tema, išsakytų jo knygoje „Gyvenimas kartu“ („Gemeinsames Leben“).
„Išpažintis - tai ne įsakymas, o Dievo pagalbos siūlymas nusidėjėliams. [...] Tam, kuris nepaisant visų savo ieškojimų ir bandymų, negali atrasti aukščiausio krikščioniško bendravimo džiaugsmo, Kryžiaus džiaugsmo, naujo gyvenimo ir užtikrintumo, reikia parodyti palaiminimą, kurį Dievas duoda mums tarpusavio išpažintyje.“
Baimė atsiverti uždaro tamsos nelaisvėje. „Žmogus, esantis akis į akį su savo nuodėme, yra labai vienišas. Kartais krikščionys jaučiasi labai vieniši, nors ir lanko maldos susirinkimus, bažnyčios tarnavimus ir bendrauja su krikščionimis. Jie nepatiria krikščioniško bendravimo pilnatvės, kadangi jie tarpusavyje bendrauja kaip tikintys ir pamaldūs žmonės, o ne kaip silpni tikėjime nusidėjėliai. Dievobaimingas bendravimas niekam neleidžia būti nusidėjėliu. Daugelis krikščionių sutrinka, kai netikėtai tarp tikinčiųjų aptinkamas tikras nusidėjėlis. Todėl mes slepiame savo nuodėmes, gyvendami mele ir veidmainystėje. Tačiau nepaneigsi fakto, kad mes - nusidėjėliai!“
Apšviesta nuodėmė praranda savo jėgą. „Išpažindamas nuodėmę, žmogus atranda tikrą krikščionišką bendrystę. Nuodėmė stengiasi visiškai užvaldyti žmogų, išplėšdama jį iš krikščioniškos draugijos. Kuo labiau žmogus izoliuojasi, tuo stipresnė griaunanti jo nuodėmės jėga, tuo giliau jis į ją grimzta ir nuo kitų atitolsta. Nuodėmė nori likti nepastebėta. Ji vengia šviesos. Neišpažinimo tamsoje nuodėmė apnuodija visą žmogaus esybę. Tai vyksta netgi labai dievotose bendruomenėse. Išpažinties metu Evangelijos šviesa įsiveržia į širdies tamsą ir jos atskirtį. Nuodėmę būtina apšviesti šviesa. Reikia atvirai išsakyti tai, kas neišsakyta, ir pripažinti nuodėmę. Pripažinta ir žodžiais išreikšta nuodėmė praranda savo jėgą.“ [...] „Išpažintis brolio akivaizdoje mus labai pažemina. Ji kelia skausmą, parbloškia žmogų negyvai, suduoda baisų smūgį jo savimeilei. Stotis prieš brolį nusidėjėlio vaidmenyje - tai beveik nepakeliamas pažeminimas. Išpažinties metu pripažįstant savo konkrečias nuodėmes, senas žmogus manyje miršta kankinančia gėdinga mirtimi brolio akyse.“ [...] „Išpažintyje krikščionis palieka savo nuodėmes. Jų viešpatavimas eina į pabaigą. Nuo šiol krikščionis ima patirti vieną pergalę po kitos.“
Išpažintis padeda išsilaisvinti iš kaltės, priimti Dievo atleidimą, įveikti vis pasikartojančias nuodėmes, prevenciškai saugotis nuodėmės. Jei suvokiame, kad būtina išpažinti nuodėmes, būkime drąsūs ir ieškokime artimo, kuriuo pasitikime.
Budėkite
Kalbėjome, kaip gyventi toliau, nusidėjus pačiam ar artimui. Tačiau kur kas geriau užbėgti nuodėmei už akių. Tam būtinas sąmoningas vidinis budrumas ir malda: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14, 38). Gundytojas - klastinga dvasinė būtybė, apsimetanti šviesos angelu, įkyriai žmogui peršanti tai, kas juoda, bet subtiliai pateikdama kaip baltą. Savarankiškai pačiam įžiūrėti tą melą ir dar jam atsispirti beveik neįmanoma dėl kūno silpnumo, mat gundant ir yra pataikaujama kūniškoms aistroms. Tad vienintelis išgelbėjimas - Kristaus pagalba, nuolankus pasilikimas prie Jo kojų, kalbant Jam ir klausant Jo. „Kas pasilieka Jame, tas nenusideda“ (1 Jn 3, 6).
Baigdamas norėčiau pratęsti įžangos mintį: „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 2, 1-2). Net ir nusidėjus ne viskas baigta. Yra viltis - viltis, kad Užtarėjas tars užtarimo žodį. Tarus žodį, Tėvas siųs malonės lietų, kuris vilgys kietas širdis, plaus nuodėmės nešvarumus, gaivins pailsusias sielas. Be šios malonės neišsiversime, neįveiksime nuodėmės ir jos suteikto skausmo. Todėl belieka šauktis, maldauti, laukti ir, Jo malonės padedamiems, gyventi, kaip esame pamokyti: neteisti, neapkęsti (nuodėmės), sudrausti, atleisti, melstis, ištirti (save), atgailauti, išpažinti, budėti. Tik pasilikdami Kristuje, Jo žodyje, nešime gausių panašumo į Jį vaisių. Tik žengdami koja kojon po vienu jungu su Juo, rasime savo sieloms atgaivą.