Visi, kurie nori pasirodyti geri kūnu, verčia jus apsipjaustyti, kad tik jiems netektų kęsti persekiojimų dėl Kristaus kryžiaus. Bet net ir patys apipjaustyti nesilaiko įstatymo, o tenori jūsų apipjaustymo, kad galėtų pasigirti jumis.Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui. Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys (Gal 6, 12-15).
Į Galatijos bažnyčias atvyko judėjų kilmės krikščionys pamokslininkai ir įtikino galatus, kad norint iš tiesų būti Dievo tautos žmonėmis, neužtenka tikėti Jėzumi Kristumi, bet reikia vykdyti ir konkrečius Mozės įstatymo nurodymus - įtikėjusiems vyrams reikia apsipjaustyti. Galatijos krikščionys patikėjo tais mokytojais ir tikriausiai net ėmėsi praktiškai tą mokymą įgyvendinti. Atrodytų, jog nieko ypatingo neįvyko: galatai nebuvo verčiami atsižadėti Kristaus, juos tik mokė turėti išorinį priklausomybės Dievui ženklą kūne, nes, anot tų mokytojų, be tokio ženklo jų krikščioniškas tikėjimas nėra tikras. Nuo pirmųjų amžių iki šių laikų išskirtiniu tikrojo krikščioniškumo ženklu tapdavo ir vis dar tampa įvairiausi nurodymai. Tai gali būti vienokia ar kitokia liturginė tvarka, apsirengimas, šukuosenos, pamaldų vieta, vienas ar keli išskirtiniai įsakymai ar tam tikri Dvasios pasireiškimai.
Šiandien tokia nuostata galėtų skambėti ir taip: kad būtum tikras krikščionis, neužtenka patikėti Kristumi, tu jokiu būdu negali rūkyti arba nusikeikti, nes rūkantis ar nusikeikiantis (neturiu omenyje nuolatos besikeikiančiojo) jau nebėra tikras krikščionis. Prašau mane suprasti teisingai - nepropaguoju nei rūkymo, nei juo labiau keiksnojimo (apaštalas Paulius ragina korintiečius nebendrauti su tais, kurie vadinasi krikščionys, bet yra keikūnai), tačiau noriu pasakyti, jog vienu ar kitu atveju kūniškai pasielgęs krikščionis nepraranda savo tikėjimo, o susilaikymas nuo kokio nors vieno dalyko ar tam tikro potvarkio vykdymas nėra tikrosios krikščionybės požymis.
Galatų tikintieji manė, kad atvykusieji mokytojai iš tiesų rūpinasi krikščionybės tikrumu, tačiau apaštalas Paulius iš Dievo malonės įžvelgė tų mokytojų motyvus - jie norėjo pasirodyti geri kūnu. Kitaip tariant, pas galatus atvykę mokytojai labiau rūpinosi tuo, jog atrodytų geri, o ne kad iš tiesų tokie būtų. Jie vertė Galatijos krikščionis apsipjaustyti, nes bijojo savo tautiečių persekiojimo už tai, kad bendrauja su neapipjaustytais ir dar vadina juos tikėjimo broliais, nes anuo metu buvo svarbu atsakyti į klausimą, kas yra tikrasis žydas arba tikrasis Dievo tautos žmogus, o ne kas yra tikrasis krikščionis. Teiginys, kad per tikėjimą Kristaus auka pagonys tampa tikraisiais Dievo tautos žmonėmis, neperimdami jokių išorinių žydiškumo formų, judaizmą išpažįstantiems žydams skambėjo kaip šventvagystė. Nukryžiuoto Kristaus skelbimas jiems buvo didžiausias piktžodžiavimas.
Kristaus kryžiaus papiktinimas per du tūkstančius metų nesumenko. Žmonija ir šiandien juo piktinasi. Daugelio žmonių nepiktina terminas „Kristaus kryžius“, nes nebematoma nei žodžio „Kristus“, nei „kryžius“ prasmė. Tačiau kai šiandien žmonės susiduria ne su terminu, bet su pačiu reiškiniu, jie piktinasi taip pat, kaip ir anuomet.
Kaip anuomet, taip ir dabar išlieka aktualus tas pats klausimas - kas daro mane gerą? Ar religinė bei socialinė veikla, kuri tampa mano vertės garantu, ar Jėzaus gėda ir kančia? Žmonės, versdami laikytis kokio nors vieno nurodymo, gal net nesuvokia, jog bėga nuo persekiojimų dėl Kristaus kryžiaus.
Kad geriau suprastume, apie ką kalbame minėdami Kristaus kryžių, trumpai pažvelkime į žodžių „Kristus“ ir „kryžius“ prasmę. Kristus (pažodžiui - Pateptasis) to laiko izraelitams ir visiems Naujojo Testamento autoriams reiškė Dievo pažadėtąjį Izraelio karalių, kuris valdys visas Žemės tautas ir bus vadinamas Viešpačiu bei Gelbėtoju - tais pačiais titulais, kuriais buvo tituluojamas Romos imperatorius. Kryžius buvo mirties bausmės įvykdymo įrankis, naudotas baudžiant pačius niekingiausius Romos imperijos nusikaltėlius - sukilusius vergus, plėšikus ir nukariautų tautų maištininkus. Nukryžiavimo tikslas - nubaustojo mirtis, tačiau vieša, žeminanti, labai gėdinga, lėta ir nepakeliamai skausminga. Romos imperija didžiavosi savo teise bei gerbė juridinius sprendimus. Todėl nukryžiuotas Viešpats ir Gelbėtojas tiek izraelitams, tiek romėnams - visiškas nesusipratimas, nesąmonė ir absurdas.
Atvykusieji mokytojai greičiausiai kalbėjo panašiai, kaip įtikėjusieji fariziejai, išsakę savo požiūrį Jeruzalės bažnyčios vyresniųjų susirinkime, kuriame buvo svarstomas pagonių apipjaustymo klausimas. Juos reikia apipjaustyti ir įsakyti, kad laikytųsi Mozės Įstatymo (Apd 15, 5). Apaštalas Paulius, rašydamas galatams, pabrėžė, jog patys apipjaustytieji nesilaiko Įstatymo (t. y. ragindami apsipjaustyti, sako, jog reikia laikytis Mozės įstatymo, bet patys jo nesilaiko), nes ne Įstatymo laikymasis yra jų tikslas, bet noras pasigirti naujais žmonėmis, kurie laikosi tos pačios religinės formos. Galima numanyti, kad žmonės, priėmę tų pamokslininkų mokymą, buvo jų pasigyrimas bei pasididžiavimas.
Giriamės tuo, dėl ko manome esą vertingi. Tai gali būti patys įvairiausi dalykai: turtas, išsilavinimas, sėkmė, pasekėjų gausa, jautri siela, plati širdis, teisingumas, Dvasios pasireiškimai, priklausymas tam tikrai bendruomenei, dvasinis vadovas. Apipjaustymo skelbėjai norėjo pasigirti galatais. Ar dažnai mes skelbiame Evangeliją, kad galėtume pasigirti naujai įtikėjusiais? Jeigu taip atsitinka, pastebėkime, jog mums būna svarbu, kad žmonės įtikėtų mūsų bendruomenėje ir tarsi taptų mūsų nuosavybe. Tokiu atveju džiugina nebe pats žmogaus įtikėjimas, ne tai, kad jis buvo išgelbėtas, bet jo atėjimas į mano bendruomenę.
Gal prieš dvidešimt metų teko bendrauti su viena šeima. Tai buvo netikintys draugai. Bendraujant su jais, kalba vis pakrypdavo apie tikėjimą Kristumi. Po kiekvieno tokio pabendravimo melsdavausi, kad jie įtikėtų. Ir štai susitinkame, o jie jau įtikėję, tik kitoje bendruomenėje. Nors stengiausi neišsiduoti, išgirsta žinia sukėlė nepasitenkinimą - tarsi kažkas būtų mane apvogęs. Nuo to laiko vis savęs paklausiu, ko iš tiesų noriu: ar kad žmones pasiektų Kristaus šviesa, ir ne taip svarbu, kokioje bendruomenėje jie bus, ar kad jie būtinai ateitų į mano bendruomenę, o jeigu neateis, tai gal tegul ir neįtiki, jog kiti jais nesipuikuotų? Kuo aš giriuosi? Kas daro mane tinkamą Dievo akyse? Į ką atsiremiu?
Apaštalas sako, jog nesigirs nieku kitu, tik Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi. Girsis ta, žmonių akimis žiūrint, didžiausia nesąmone, absurdu ir papiktinimu, nes Kristaus kryžius pakeičia žmogų iš esmės. Jis pats gali pasistengti ir atrodyti priimtinas bei ganėtinai geras, tačiau giliai širdyje niekas nepasikeis, o Viešpaties kryžius - tikėjimas Kristaus auka - keičia žmogaus vidų.
Girtis Kristaus kryžiumi reiškia elgtis priešingai negu elgiasi šis pasaulis. Juk pasaulyje žmonės giriasi savo pranašumais, o mirtis ant kryžiaus - didžiausias pažeminimas. Jėzaus mirtis net artimiausiems Jo mokiniams atrodė kaip beviltiškas pralaimėjimas. Jų viltys matyti šlovingą Izraelio karalystės atstatymą, kurioje jie patys būtų artimiausi karaliaus valdininkai, žlugo. Kristaus kryžius pastato į tokią padėtį, kurioje bet koks žmogiškas pasipūtimas praranda prasmę. Todėl apaštalas liudija, kad per kryžių pasaulis yra jam nukryžiuotas, o jis - pasauliui.
Per tikėjimą Kristaus mirtimi bei prisikėlimu iš Dievo malonės žmogus tampa nauju kūriniu. Ir ne už nuopelnus. Nėra kuo girtis. Nė vienas neturi jokio pranašumo, kurio pagrindu galėtų save laikyti tikresniu Dievo tautos nariu. Apaštalas Paulius aiškina galatams, kad jų noras pasigirti ir būti pačiais tikriausiais Karalystės piliečiais uždaro jiems duris į karalystę, nes nuo vienintelės tikros atramos - Jėzaus Kristaus, jie pereina prie kitos - savęs pačių.
Šią mintį norėčiau pailiustruoti pavyzdžiu iš mano tikėjimo kelio pradžios. 1984 metų pavasarį su draugu važiavome iš Vilniaus į Plungę per Panevėžį. Panevėžyje trumpai sustojome. Tai buvo pirmieji mano krikščionybės mėnesiai. Įtikėjau vėlyvą aštuoniasdešimt trečiųjų metų rudenį ir pirmomis aštuoniasdešimt ketvirtųjų dienomis krikštijausi Romos katalikų bažnyčioje. Buvau uolus ką tik įtikėjęs katalikas (tuo metu neturėjau jokios nuovokos apie skirtingas krikščioniškas konfesijas). Todėl tada Panevėžio mieste nuėjau į dienines pamaldas. Beeidamas patyriau tokį išgyvenimą - savo minčių pasaulyje pamačiau viziją: buvau tarsi labai didelio baliono viduje ir lyg nesvarumo būklėje sklandžiau toje tamsioje sferoje kartu su daugeliu kitų žmonių (baliono sienelės nepraleido šviesos). Taip besklandydamas, atbulas priartėjau prie baliono sienelės ir prie jos prisiliečiau. Be jokių pastangų - tiesiog taip atsitiko. Kai prisiliečiau prie sienelės, pats tapau skyle joje, ir per tą skylę iš išorės pradėjo sklisti šviesa. Iš karto supratau, jog įvyko kažkas itin svarbaus. Mano galva buvo pilna įvairiausių dvasinių mokymų bei supratimų apie Dievą bei demonus. Tuo metu demonais laikiau ir kai kuriuos žmones. Tačiau tapęs ta skyle baliono sienelėje suvokiau, kad man suteikta valdžia demonams, o mano padėtis visuotinio teisingumo akivaizdoje tapo neišmatuojamai geresnė negu buvo iki tol. Tačiau vienas dalykas mane visgi labai nuliūdino: žiūrėdamas į kitus sklandančius žmones ir matydamas, kad esu geresnėje padėtyje negu jie, pastebėjau, kad jie gali pasigirti savo pasiekimais, darbais bei nuopelnais, o aš neturiu, kuo girtis. Esu skylė, per kurią sklinda šviesa. Tačiau nei tai, kad tapau skyle, nei tai, kad per mane pradėjo sklisti šviesa, nėra mano nuopelnai. Man pagailo savęs. Mąstant apie savęs praradimo skausmą, aplankė keistos mintys - tarsi kažkoks balsas šnibždėtų: „Nusiramink. Tavyje yra ir dangus, ir pragaras, Dievas ir velnias. Tai tavo vidinio pasaulio dalys. Tau nereikia liūdėti, nes nereikia savęs prarasti. Tu gali pasigirti savo nuopelnais ir jaustis pranašesnis už kitus dėl savo gebėjimų.“
Tos mintys buvo klastingos ir apgaulingos. Jei tuo metu būčiau turėjęs daugiau dvasinės nuovokos, būčiau pakartojęs Viešpaties žodžius, pasakytus vienam iš savo mokinių: „Eik šalin nuo manęs, šėtone“, nes tai ne Dievo mintys. Gyrimasis savo nuopelnais nebeleidžia sklisti šviesai. Susikuriu gražų įvaizdį, žmonėms priimtiną išorinį kiautą, bet viduje tamsu. Tik tuomet, kai suprantu, jog esu apgailėtinoje padėtyje, iš kurios pats jokiomis pastangomis bei pasigražinimais niekuomet neišlipsiu, ir vienintelė mano viltis yra Kristaus kryžius, tampu skyle, per kurią šviečia gyvenimo šviesa.
Todėl būkime labai dėmesingi, atsakydami sau į klausimą, kas yra mūsų asmeninės vertės pagrindas. Jei puikuosimės mums suteiktomis dovanomis, jėgomis, gebėjimais ir tuo pagrindu jausimės pranašesni už kitus, geresni, vertingesni Dievo akivaizdoje, vieną dieną teks patirti didelę gėdą. O tas, kuris suvokia Kristaus kryžiaus vertę ir pasikliauja ja, o ne savimi, bus Dievo malonės šaltiniu daugeliui.