Žmogaus gyvenimas įdomus tiek, kiek pats žmogus stengiasi jį įdomiai bei kūrybiškai nugyventi. Žmogui svarbu atrasti tai, kas jo sielai atneša pasitenkinimą. Nuo vaikystės man patiko istoriniai pasakojimai, užrašyti knygose ir matyti filmuose.Man įdomi istorija - gili senovė, antika, viduramžiai, tad, pažinęs Kristų ir pradėjęs skaityti Šventąjį Raštą, išgyvendavau didelį pasitenkinimą bei norą dar daugiau gilintis į šią knygą ne vien tik kaip „Dievo pokalbio su žmogumi padarinį“, bet ir kaip „Dievo susitikimą su žmogumi istorijoje“ [1].
Mano vaizduotę stipriai veikdavo pasakojimai apie Jozuės, Gedeono ar Dovydo kovas. Ne tik įsivaizduodavau tuos kovojančius karžygius, bet taip pat išgyvendavau jų tikėjimo ryžtą, tikėjimo dvasią, kurios kupini jie siekdavo įgyvendinti Dievo duotus pažadus. Skaitydamas Naująjį Testamentą aš žavėdavausi tokiais karo vyrais, kaip romėnų šimtininkai (Mt 8, 5; Lk 7, 3; Apd 10, 2), kurie pasižymėjo gerais darbais bei tikėjimo išpažinimais ir maldingumu. Karys, ypač šimtininkas, tvirtas ne tik fizine jėga, bet ir charakteriu. O jei toks vyras tiki Viešpatį, tai jo tikėjimas, maldingumas bei geri darbai tampa mums pavyzdžiu. Pasirodo, kad ir pats tvirčiausias ir stipriausias vyras gali turėti gražią, nuolankią, tikinčią ir maldingą širdį. Tad norėčiau pažvelgti į šimtininko istoriją, kuri įkvepia ieškoti atsakymų tikėjimo kelyje.
Pažvelkime į tekstą: Baigęs visus savo pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas Jį kelis žydų vyresniuosius, prašydamas Jį ateiti ir išgydyti tarną. Atėję pas Jėzų, jie karštai prašė, sakydami: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą.“. Jėzus nuėjo su jais. Kai Jis buvo netoli namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus, kad Jam pasakytų: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Taip pat savęs nelaikau vertu ateiti pas Tave. Bet tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau kuriam iš jų: ‘Eik’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čia’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai’, ir jis daro.“. Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi juo ir, atsigręžęs į Jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums - net Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo!“ Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį (Lk 7, 1-10).
Ši istorija labai iškalbinga. Mane žavi pagonio šimtininko tikėjimo iššūkis, mestas Izraelio tautai, dvejojančiai Jėzumi, kad Jis yra lauktasis Mesijas. Šis atvejis išskirtinis - Romos legiono kareivis, ir dar šimtininkas, prašo savo tarnui pagalbos.
Veiksmo vieta - Kafarnaumas
„Kafarnaumas buvo patogiai išsidėstęs Galilėjos ežero šiaurės vakarų krante, prie pagrindinio kelio, kuris ėjo iš Damasko į šiaurę, per kalnus, ir vedė į Jezreelio slėnį, tada vėl ėjo pakrante per kalnus, kad susijungtų su pakrantės keliu į Egiptą. Tai buvo pagrindinis karavanų, prekeivių ir armijos judėjimo kelias“ [2]. Kadangi tai buvo svarbus miestas, įsikūręs prie pagrindinio kelio, tai jame buvo, greičiausiai, ne mažiau kaipo šimto kareivių romėnų kariuomenės dalinys, kuriam vadovavo karininkas, - t. y. šimtininkas.
Manyčiau, ne be priežasties šis įvykis vyksta būtent Kafarnaume. Šis miestas buvo tapęs Jėzaus namais: Jis paliko Nazaretą ir apsigyveno Kafarnaume [...] (Mt 4, 13). „Miestai Šventajame Rašte - tarsi žmonės. Jie gimsta ir gyvena, kuria ir kovoja, verkia ir miršta, atlikdami slėpiningus Apvaizdos sumanymus“ [3]. Gaila, bet šis miestas atmetė Dievo tikėjimo tiesas, nors Dievo žodį jiems kalbėjo pats Dievo Sūnus ir jų akyse padarė ne vieną stebuklą. Jėzus priekaištauja šiam miestui ir jo gyventojams dėl jų abejingumo, pranašaudamas jų skausmingą pabaigą, besiartinantį teismą: Ir tu Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro! (Lk 10, 13-15). Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas (Mt 8, 11-12).
Šis pasakojimas mums parodo, kad „evangelijos autoriaus tikslas - kruopštus visų įvykusių faktų ištyrimas. Trumpai tariant, jis ruošiasi parašyti istorinį pasakojimą“ [4].
Įvykio kontekstas - veikėjai
Pagrindiniame vaidmenyje matome Jėzų, sugrįžtantį į Kafarnaumą, kuriame gyvena ir kitas šio pasakojimo veikėjas - šimtininkas. Evangelistas Matas aprašo, kad šimtininkas susitinka su Jėzumi ir prašo išgydyti jo tarną, kuris guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi (Mt 8, 6).
Romėnas, matyt, girdėjo apie Jėzų ir Jo darbus, - juk nesikreipsi į gydytoją, jeigu nežinai, ar jis gydo. Tame pačiame Kafarnaume, muitininko Levio namuose, bendraudamas su muitininkais, Jėzus pasako tokius žodžius: Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai (Mk 2, 17). Šimtininkas galėjo tai išgirsti iš tų, kurie svečiavosi Levio namuose (Mk 2, 15). Jėzus skelbė atėjęs ieškoti ir gelbėti paklydusių, praradusių viltį, atstumtų, sergančių, neturinčių, į ką kreiptis žmonių. Taigi šimtininkas patikėjo, kad Jėzus gali išgydyti jo sergantį tarną, dėl kurio labai nerimavo. Matyt, šis tarnas buvo ištikimas savo šeimininkui šimtininkui, todėl šis jį brangino (Lk 7, 2).
Dar vieni šios istorijos veikėjai - tai žydų vyresnieji, patyrę šio šimtininko rūpestį ir meilę savo tautai, nes šis jiems pastatė sinagogą Kafarnaume (Lk 7, 5). Todėl natūralu, kad jie nuoširdžiai užtaria šį romėną prieš Jėzų.
Galbūt tai buvo ta pati sinagoga, kurioje pats Jėzus mokė savo tautiečius (Lk 4, 31-38; Mk 1, 21). Tai atsispindi jų išsakytuose žodžiuose: Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą. Lukas rašo, kad, vos tik išgirdęs žydų prašymą, Jėzus nuėjo su jais (Lk 7, 6), o Matas perduoda Jėzaus užtikrintumą: Einu ir išgydysiu jį (Mt 8, 7). Jėzus ėjo pas pagonį į namus, vedamas gailestingumo ir pašaukimo: Mesijas paims visas ligas bei negalias (Iz 53, 3-6), Jis apgins našles, našlaičius ir svetimtaučius (Iz 56, 1-7).
Dar vieni veikėjai - tai šimtininko draugai, kurie kaip ir žydų vyresnieji bendravo su Jėzumi, įgalioti šimtininko. Šventasis Raštas mums neatskleidžia nei jų tautybės, nei kilmės - tiesiog draugai. Šis šimtininkas turbūt iš tiesų buvo geras žmogus, kaip sakoma, „dūšios“ žmogus, nes jam norėjo padėti daug veikėjų, užtardami jį.
Šimtininkas
Lukas atskleidžia ryžtingą šimtininko charakterį, - jis du kartus kreipiasi į Jėzų, kad išgydytų jo tarną. Ši savybė - bet kokia kaina pasiekti tikslą, - būdinga kariškiams. Bet čia įžvelgčiau daugiau nei tik paprastą žmogui ir kariškiui būdingą ryžtingumą.
Manau, kad šio kario širdyje per meilę Dievo (žydų) tautai ir greičiausiai artimą bendravimą su jais buvo pasėta tikėjimo ateisiančiu Mesiju sėkla ir pagarba jų Dievui. Vadinasi, jis galėjo būti susipažinęs ir su pranašų raštais, kitaip nebūtų supratęs Jėzaus pašaukimo. Gali būti, kad šis šimtininkas praleido ne vieną sabatą toje sinagogoje, kurią pats ir pastatė žydų Dievo garbei, ir joje nuolat buvo kalbamos Šventraščio tiesos. Įdomu tai, kad net pats „imperatorius Augustas rekomenduodavo statyti sinagogas“ [5]. Matyt, jis suprato, kad tikintys Dievu piliečiai yra geresni už netikinčius.
Teigčiau, kad šis šimtininkas ne tik buvo girdėjęs, bet gal ir pats matęs Jėzaus atliktus stebuklingus darbus Kafarnaume (Lk 4, 31-41; Mk 1 ir 2 sk.).
Šimtininko prašymas atskleidžia jo širdies gerumą ir nuolankumą: pirma, jis prašo dėl tarno, antra - būdamas romėnų armijos kariškis ir pagonis kreipiasi į žydą. Jis prašo pagalbos, nes jo namuose iškilo rimta problema, kurios negalėjo išspręsti.
Įvykio kulminacija
Šio pasakojimo kulminacija labai pamokanti. Lukas nori pabrėžti tikėjimo svarbą žmogaus gyvenime. Jis ne veltui pasakoja apie žydų vyresniuosius, kurie kreipėsi į Jėzų, ir mini sinagogą, kaip vietą, kur skambėjo Dievo žodis. Deja, ne visi to miesto gyventojai išgirdo Žodį ir priėmė į širdis, kaip ir ne visa žydų tauta. Sakyčiau, Lukas, atpasakodamas Jėzaus žodžius apie šimtininko tikėjimą, nori pabrėžti: Sakau jums - net Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo (Lk 7, 9). Kaip Mesijas, Jėzus yra siųstas pirmiausia pas pražuvusias Izraelio namų avis (Mt 15, 24), bet Izraelio „avys“ netiki. Stebina tai, kad svetimtautis šimtininkas susilaukia tokio savo tikėjimo įvertinimo, nes jis tvirtai tiki Jėzumi kaip Kristumi ir yra pasiruošęs priimti Jo pagalbą, o žydai - ne. Lukas ne tik pabrėžia tikėjimo svarbą, bet ir perspėja, kad laukia skausmingos netikėjimo pasekmės - dėl netikėjimo Karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes (Mt 8, 12). Naujajame Testamente šis perspėjimas skamba ne kartą.
Jėzus tarsi norėtų pasakyti, kad tikėjimas nėra paveldimas. Tiek žydų tauta anuomet, tiek ir šiandien Lietuvoje žmonės galvoja, kad užtenka tradicinių papročių bei tėvų tikėjimo. Tačiau kiekvienas apsisprendžia asmeniškai: tikėti ar ne. Svarbu, ne kas tu esi, kokia tavo tautybė, kokiam socialiniam sluoksniui priklausai ar esi išsilavinęs, bet kokia tavo širdis. Ar tavo tikėjimas toks, kokį turėjo šis šimtininkas? Kristus priima žmogaus tikėjimą.
Išgydydamas šimtininko tarną, kurio net nematė prieš save, Jėzus parodo, jog tikėjimui nėra jokių sienų. Svarbu matyti Jėzų Kristų ir tikėti Jo stebuklus darančia ištarto žodžio galia. Šimtininko tikėjimas susilaukia teigiamo atsako. „Šis šimtininkas rėmėsi ir protingais samprotavimais. Jis išvedė analogiją tarp esamo ir būsimo pasaulio, nes jeigu jo valdžia turi jėgą, tai kiek didesnė Jėzaus valdžia?“ [6].
Šioje istorijoje pabrėžiama Viešpaties žodžio jėga - žmonės pagydavo Jo paliepimu: „Tik tark žodį“. Tada Jėzus kalba apie tikėjimą, o Lukas tarsi užbrėžia finalinę liniją, kad pergalė suteikta ne žydams, o tikėjimą parodžiusiam pagoniui.
Galiausiai sužinome, kad buvo išgydytas ne tik tarnas, bet dvasiškai išgijo ir pats didelį tikėjimą parodęs šimtininkas. Iš trumpo Jėzaus pamokymo galima suprasti, kad šimtininkas gali būti vienas iš tų pagonių, kurie paminėti Evangelijoje pagal Matą 8 skyriaus 11 eilutėje. Tokie, kaip šis romėnas, sėdės Dievo karalystėje - turintys gailestingą, mylinčią, dosnią ir tikinčią širdį.
Šimtininkas jaučiasi nevertas, kad Jėzus užeitų į jo namus (Lk 7, 6-8), nes jis buvo ne žydas, o romėnų kareivis, menkesnis už Jėzų. Jis aiškiai suprato, kad Jėzus yra daugiau nei pranašas. Jis girdėjo, kokia jėga ir galia Jėzus tarnauja, todėl ir kreipėsi į Jį pagalbos. Kupinas tikėjimo kariškis prašo, kad Jėzus tik tartų žodį. Jis tikėjo, kad Jėzus turi tokią didelę jėgą ir valdžią, jog gali išgydyti vos ištaręs žodį, net nematęs tarno. Įspūdingas ir vertas pagarbos pasitikėjimas! Manyčiau, tiek Jėzų, tiek ir minią nustebino paprastas pripažinimas, jog Jis yra absoliutus visų gyvenimo sričių valdovas - net Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo! Dauguma žydų netikėjo, kad Jėzui patikėta absoliuti Dievo valdžia, o šimtininkas tai pripažino.
Lukas atskleidžia, kad tie, kurie tarsi yra netikintys, bet vadovaujasi tikėjimo principais, veikiančiais jų gyvenimuose, o tie, kurie tariasi turį tikėjimą (t. y. žydai), jo nenaudoja ir Dievas negali veikti jų gyvenimuose. Ši istorija ragina kiekvieną permąstyti savo tikėjimo kelią sekant paskui Jėzų.
Išvados
Šioje istorijoje pabrėžiama Viešpaties žodžio jėga - Jo paliepimu, Jo ištartu žodžiu žmonės galėjo pagyti. Kaip svarbu matyti, jog „Tikėjimo koncepcija, tarsi raudonas siūlas, eina per Luko evangelijos 7-8 skyrius. Tikėjimo į Jėzų Kristų kaip Mesiją koncepcija, kuri gyvybiškai svarbi visame kame, kas buvo Jo pasakyta. Vėliau Luko pabrėžtas tikėjimo skambesys įgauna pagonių tikėjimo išpažinimus“ [7].
Tikinčio Dievu žmogaus tikėjimas turi išraišką - tikėjimo ir meilės darbus. Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas (Jok 2, 26). Šimtininko tikėjimas Jėzumi buvo įrodytas darbais žydų tautai, kurios Mesiju jis tikėjo. Tad sulaukti pagalbos iš Jėzaus jis buvo vertas, nes šimtininko tikėjimas turėjo matomą išraišką.
Literatūra
1 Antanas Rubšys. Raktas į Naująjį Testamentą. 1 Katalikų pasaulis 1997 m. 9 psl.
2 Biblijos enciklopedija. Alma littera Vilnius 1992 m. 265, 339 psl.
3 Giedrius Saulytis Papiktinimas ir kvailystė Tikėjimo žodis Vilnius 2008 m. 53 psl.
4 Гатри, Дональд. Введение в Новый Завет. Российскoe Библейское общество, 2005 .m. 55 psl.
5 Толкование Евангелия от Луки Уильям Баркли. BCБ-1984 m. 95 psl.
6 Толкование Евангелия от Луки Уильям Баркли. BCБ-1984 m. 96 psl.
7 Толкование Четырех Евангелий и Книги Деяний Апостолов, Библеиская Миссия-СЕО, 1992 m. 229 p.