Kartą manęs paklausė, ką manau apie Dievo žodžio išpažinimą. Ar bibliška, ar veiksminga tam tikrose gyvenimo aplinkybėse balsu skaityti, cituoti, apmąstyti atitinkamą Šventojo Rašto ištrauką, išreiškiančią Dievo valią, Jo pažadą tikinčiajam?
Ar galiausiai neatsiduriama tame, kas kontempliuojama, kas kalbama?
Manyčiau, jog Dievo žodžio priartinimas prie savo kasdienio gyvenimo iš tikrųjų atitinka paties Dievo mintį, kurią Jis perdavė dar per Mozę: Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas! Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje; mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas. Prisitvirtink juos kaip ženklą prie savo rankos ir prie kaktos; užrašyk juos ant durų staktų ir savo kiemo vartų. (Įst 6,4-9) Viešpats kalbėjo Mozei: „Įsakyk izraelitams pasidaryti savo apdarų kraštuose kutus su mėlynomis juostelėmis. Pažvelgę į juosteles, atsiminkite Viešpaties įsakymus ir nesekite savo širdimis ir akimis, kurios veda į paleistuvystę. Atsiminkite mano įsakymus, juos vykdykite ir būkite šventi. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės. (Sk 15, 37-41)
Dievas liepia Jį mylėti ir čia pat moko, kad meilę lems gyvenimas Jo žodžiais. Mozei antrina pats Kristus: Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. (Jn 14, 21) Nėra gyvenimo su Dievu be Jo žodžio. Žodžio svarbą Viešpats pabrėžia priartindamas jį prie tikinčiojo kasdienybės: diena prasideda ir pasibaigia žodžiu, bendraujant su vaikais tiek namie, tiek kelionėje pasitelkiamas žodis, žodis pritvirtinamas prie rankos (simbolizuoja veiksmus pagal žodį) ir prie kaktos (mąstymas paremtas žodžiu), užrašomas ant kiemo vartų (išeinant į visuomenę) ir durų staktų (grįžtant į namus ir juose pasiliekant), prie drabužio prisiuvamos specialios juostelės (drabužis juk „lydi“ mus visur), priminsiančios, kad būtina vadovautis žodžiu. Taigi Dievas savo asmenį susieja su žodžiu, arba Raštu.
Kalbant apie išpažinimus, natūralu, kad Dievą mylinčio ir Jo žodį branginančio žmogaus lūpose netils ir Šventraščio mintys. Panašiai, kaip vėl ir vėl klausantis patinkančios giesmės ar dainos, netrunkame pramokti melodiją, žodžius ir patys niūniuoti ar dainuoti, taip ir Dievo žodį tikintysis pasitelks tiek melsdamasis, tiek bendraudamas, tiek apmąstydamas ir vertindamas užklupusias nepalankias aplinkybes. Jei žodį žmogus vertina, jis remsis juo (kartu ir išpažins) tiek savo slėniuose, tiek aukštumose, drąsins ir perspės savo sielą Aukščiausiojo žodžiais, bet jei žodis jam nėra gyvenimas, net ir stipriai mokomas išpažinti, turės pradėti ne nuo išpažinimo, o nuo atsivertimo į žodį. Kaip antai ir Jozuei žadamą sėkmę įžengiant į pažado žemę, Dievas tiesiogiai susiejo ne vien su žodžio išpažinimu, bet ir su nuolatiniu apmąstymu bei skrupulingu vykdymu: Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos (turbūt turimas omeny balsus skaitymas, citavimas, išpažinimas kasdienybėje), bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis. (Joz 1, 8)
Tikiu Dievo žodžiais lūpose tiek, kiek jie pasilieka širdyje, kiek yra natūrali tikėjimo dalis. Jei širdyje stypsos stabai, vyraus neklusnumas, kompromisai, abejingumas Dievui ir bičiulystė su pasauliu, jokie išpažinimai negelbės, nes žodžiai gera kuria ne automatiškai, ne dėl jų kartojimo, bet dėl santykio su Dievu, Viešpačiui pritariant ir laiminant. Nemanyčiau, kad išpažinimai galėtų veikti kaip besąlyginės sėkmės formulės, vien be paliovos kartojant išsirinktą Dievo pažadą, mat Viešpats moko, kad visi žodžiai, kuriuos Jis skelbia, tiek įsakymai, tiek ir pažadai pasiliktų širdyje. Tikėtis pažadų ignoruojant įsakymus - tuščia viltis. Ko vertas rūkoriaus išpažinimas, kad dėl Jėzaus žaizdų jo plaučiai sveiksta ar vagies - kad per Jėzaus neturtą jis turtėja? Dievas nesiduoda išjuokiamas, Jo žodžiu nepaspekuliuosi. Reikalingas gyvenimo vientisumas. Žmogus norėtų gyventi kaip jam norisi ir iš Dievo taip pat gauti tai, ko nori. Tačiau yra kitaip: ką pasėsi, tą ir nupjausi. Jei mūsų Mokytojas eina artimos bendrystės su Tėvu ir klusnumo Jo valiai keliu, tai juo labiau mes. Kristus nedvejoja Tėvo artumu dėl klusnumo: Mano Siuntėjas yra su manimi: Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka.“ <...> „Tėve, dėkoju Tau, kad mane išgirdai. Aš žinojau, kad visada mane girdi. (Jn 8,29; 11,41-42). Vienybėje su Tėvu ir tariamas žodis materializuojasi: „Lozoriau, išeik!“ - ir jau pradėjęs irti numirėlio kūnas atgyja ir dar su laidojimo aprišalais pasirodo kapo olos angoje gyvas...
Verta prisiminti ir vieną Izraelio tautos kovą su filistinais, teisėjų laikais (1 Sam 4 sk.). Filistinai puola Izraelį ir nugali, nužudydami 4 tūkstančius vyrų. Tuomet vyresnieji klausia: „Kodėl Viešpats leido šiandien filistinams nugalėti?“ (geras klausimas!) Nusprendus iš Silo atsigabenti Viešpaties Sandoros skrynią, „kad ji būtų su mumis ir mus išgelbėtų nuo priešų“, galima numanyti, jog pirmojo pralaimėjimo priežastimi buvo įvardinta skrynios su savimi neturėjimas. Tačiau atsigabenus skrynią vis vien pralaimima, ir žūsta jau net 30 tūkst. žmonių. Dar blogiau - filistinai pasisavina skrynią - Dievo artumo, galios, šlovės, saugumo, palaiminimo simbolį, garantą. Taigi ne skrynia pralaimėjimo priežastis. O kas? Panašu, jog priežastis išsakyta Teisėjų knygoje: Tuo metu Izraelyje nebuvo karaliaus. Kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga. (Ts 21, 25) Kiekvienas gyveno savo tiesa (kažkuo panašu į šiandieninį postmodernų laiką, kai atmetama absoliuti tiesa ir susikuriamos nuosavos), kuri aišku buvo nutolusi nuo Viešpaties žodžio. Taigi širdimis nutolę nuo Viešpaties, izraelitai Jo palankumo bando prisišaukti išorinėmis religinėmis priemonėmis (beje, skrynios viduje būta ir Dievo Įstatymo plokščių). Tačiau net Sandoros skrynia negelbsti, nors Filistijoje stabas Dagonas vieną ir kitą kartą klumpa prieš ją, daugelis filistinų miršta ir suserga taip, kad po septynių mėnesių filistinai savanoriškai skubinasi skrynią grąžinti Izraeliui. Taigi skrynia pajėgi kaip ir anksčiau, tačiau tarp izraelitų ji buvo nepaveiki dėl jų širdžių drungnumo.
Manau, ir Dievo žodis - ar išpažinsime jį asmeniniame gyvenime, ar skelbsime netikintiems, ar mokysime tikėjimo brolius, bus paveikus tiek, kiek juo gyvensime. Vienaip žodis skambėjo veidmainingų Rašto žinovų lūpose, kitaip - Tėvui paklūstančio Sūnaus lūpose: Kai Jėzus baigė šiuos žodžius, minios stebėjosi Jo mokymu, nes Jis mokė juos kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai. (Mt 7, 28-29).