Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 16-17).
Šiuos apaštalo Pauliaus žodžius galima pavadinti daugumos krikščionių evangelikų kredo. Tai turbūt vienas žinomiausių apaštalo teiginių. Tačiau nors ši apaštalo mintis, jog Evangelija yra Dievo jėga išgelbėti pirma žydui, paskui graikui, tokia žinoma, ji stebina ir priverčia susimąstyti. Manau, kad skaitydami Šventąjį Raštą dažniausiai perskaitome šiuos žodžius, neatkreipdami dėmesio į jų paradoksalumą, nes, remiantis žmogiška logika, Evangelijos nereikia nei žydams, nei graikams. Žydai yra tiesioginiai Abraomo (to praeityje gyvenusio žmogaus, kuriam Dievas suteikė savo palankumo pažadus) palikuoniai, kurie turi Dievo per Mozę jiems duotą įstatymą, pagal kurį gyvendami jie yra priimtini Dievui. Kodėl juos reikėtų gelbėti? Graikai (atstovaujantys visoms kitoms tautoms, išskyrus žydus) turi savo dievus ir filosofus. Kam jiems žinia apie nukryžiuotą žydų Mesiją ir Izraelio tautos Dievą?
Gelbėtojas reikalingas kiekvienam - mintis, tapusi tokia įprasta ir savaime suprantama daugumai krikščionių, jog atrodo, kad nebėra reikalo nuosekliai ją įrodyti visų pirma sau patiems. Laišką romiečiams apaštalas Paulius parašė krikščionims - Romos tikintiesiems. Atrodytų, jie ir taip žinojo, jog visiems reikia gelbėtis, tačiau apaštalas laiške nuosekliai įrodo šį savo teiginį. Išgelbėjimas reikalingas visiems be išimties, nes savo pasaulėžiūra bei elgesiu žmonija užsitraukia teisingo Kūrėjo rūstybę. Savo laiške apaštalas mums atveria pribloškiančią tiesą - nė vienas žmogus negali tapti geras Dievo akyse, bandydamas vadovautis sąžine ar laikydamasis Dešimties įsakymų, kuriuos per Mozę Dievas davė Izraelio tautai. Žmonės, kurie nežino įstatymo, pražus, nes supranta, jog daro tai, ko neturėtų daryti - pavydi, žudo, klastingai elgiasi ir pan. O žinantys įstatymą bus nuteisti pagal įstatymą, kurio nesugebėjo įgyvendinti. Nė vienas žmogus negali tapti teisus Dievo akyse savo jėgomis, stengdamasis laikytis Mozės įstatymo (nes kritusi žmonija nesugeba to įstatymo įvykdyti), ir niekas neužsitarnavo išgelbėjimo. Izraelitai, kuriems Senojo Testamento laiku Dievas patikėjo savo ištarmes, negali tikėtis išvengsią teisingos Dievo bausmės už savo nusikaltimus vien todėl, kad jie yra Abraomo palikuonys. Tai, jog žmogus žino Dievo įstatymą, jo neišteisina ir nesuteikia jam privilegijuotos padėties Viešpaties akivaizdoje, nors mes linkę manyti kitaip. Jeigu skaitau Šventąjį Raštą ir stengiuosi laikytis moralės normų (nesvarbu, jog man tai nepavyksta), manau, kad galiu jaustis pranašesnis už Rašto neskaitančiuosius ir moralės reikalavimų nepripažįstančiuosius, o Dievas įpareigotas su manimi elgtis palankiau nei su kitais. Jeigu matau kitų nedorybes ir juos smerkiu, tai jau turėčiau būti išteisintas, nors pats darau tą patį, ką ir jie. Toks požiūris beveik savaime suprantamas. Nieko nuostabaus, jog taip galvojo Pauliaus laikų izraelitai ir tebegalvoja daugelis religingų žmonių. Taip, patikėjęs Evangelija tapau krikščionimi, tačiau tolesniame savo tikėjimo kelyje turiu lankyti pamaldas, melstis bei laikytis Dešimties įsakymų, kad būčiau priimtinas Dievui, ir taip nuo gelbstinčios bei išteisinančios Jėzaus Kristaus malonės pereinu prie kito išgelbėjimo šaltinio (kuris yra ne šaltinis, o akivaras) - savo pastangų, kurios mano žmogiškai prigimčiai atrodo labai patrauklios, nors iš tiesų neturi galios išgelbėti ir padaryti manęs tinkamo Dievui. Tikėjimo praktika nėra skirta įsiteikti Dievui bei įgyti pranašumą prieš kitus žmones. Nėra skirtumo tarp religingų bei nereligingų, tarp praktikuojančių tradicines ar netradicines apeigas bei nepraktikuojančių jokių apeigų. Joks žmogus savo jėgomis negali įtikti Dievui.
Todėl išteisinimas suteikiamas dovanai, Kristaus atlikto atpirkimo pagrindu. Jis dovanojamas kiekvienam, kuris patiki, kad Jėzus paaukojo save už jo nuodėmes.
Kodėl apaštalas Paulius, Laiške romiečiams pristatydamas Evangeliją - gerąją Dievo žinią, ketvirtame laiško skyriuje turėjo prisiminti tolimą senovę ir prabilti apie Izraelio tautos pradininką Abraomą?
Pagalvokime, kokios eretiškos gali pasirodyti apaštalo Pauliaus mintys žmogui, besigiriančiam savo religinių apeigų autentiškumu, doktrinos teisingumu, tradicijos tikrumu. „Esame labiausiai priimtini Dievui, nes laikomės seniausios ir teisingiausios (arba naujausios ir tiksliausiai Naujojo Testamento tvarką atitinkančios) tradicijos, ir kaip kažkas drįsta sakyti, jog Dievo akivaizdoje nėra jokio skirtumo tarp mūsų bei tų, kurie nesilaiko jokios krikščioniškos tradicijos. Mūsų konfesijos pradininkas ypač nusipelnė Viešpačiui. Juk todėl Dievas jį išskyrė iš visų kitų jo amžininkų ir suteikė jam savo palankumą.“
Panašiai kalbėjo judaizmo išpažinėjai, rodydami į Abraomą - Izraelio tautos ir judaizmo tradicijos pradininką. Ir tuomet apaštalas jiems atsako: „Nejaugi Abraomas savo darbais nusipelnė Dievo palankumo? Negi nesuprantate, kad jis neturėjo jokių išskirtinių savybių ir neužsitarnavo teisumo, vykdydamas įstatymo reikalavimus?“ Stulbinantis teiginys - Dievas pripažino Abraomą teisiu, nes šis patikėjo Dievo gerumu. Tačiau tai nėra neapibrėžtas, tolimas gerumas, panašus į toli už debesų šviečiančią saulę. Viešpaties gerumas labai konkretus ir veiksmingas. Dievas savo nuožiūra pasirinko Abraomą bei prabilo į jo neviltį. Abraomas patikėjo Dievo jam išsakytu konkrečiu pažadu, ir šis tikėjimas tapo jo teisumo priežastimi. Nieko neužsitarnavęs, nenusipelnęs žmogus sulaukė Dievo pažado, jog taps daugelio tautų tėvu. Nors jis ir jo žmona Sara buvo jau seni žmonės, nešę sunkią aplinkinių pažeminimo naštą (nes neturėjo vaikų, o toje kultūroje tai buvo labai žeminanti padėtis), Viešpats pasakė Abraomui, kad jis turės tiek palikuonių, kiek žvaigždžių danguje, ir ta gausybė prasidės Saros pagimdytu sūnumi. Vertinant žmogiškų galimybių masteliais, tai buvo neįmanoma. Tų žmonių vaisingumo metai jau pasibaigė. Tačiau Abraomas patikėjo „absurdišku“ pažadu, ir būtent tą tikėjimą Dievas jam įskaitė teisumu, tuo parodydamas, jog nėra kito būdo žmogui tapti teisiam, kaip tiktai tikint Dievo malone. Malonės neužsitarnaujame, nes užsitarnaujame atlygį, o ne dovaną. Jeigu tinkamumas Dievo akivaizdoje yra dovana, o ne uždarbis, tai apie kokius Abraomo nuopelnus galime kalbėti? Tuo labiau malonės dovaną Abraomas gavo dar tuomet, kai savo kūne neturėjo apipjaustymo žymės ir neatstovavo tik apipjaustytiesiems izraelitams. Dievas per jį pažadėjo palaiminti visas tautas, ne tik Izraelį.
Mums sunku pripažinti, kad Dievas teikia malonę kiekvienam, įtikėjusiam Jo gerumu. Juk kokia prasmė tuomet stengtis, jei tarp manęs ir kito žmogaus nėra jokio skirtumo, nors aš, kaip pats galvoju, tikrai esu vertesnis? Kokia prasmė girtis Abraomu, jeigu jis neišsiskyrė iš amžininkų savo nuopelnais?
Nuo kūdikystės mokomės išsikovoti vyresniųjų dėmesį, užsitarnauti palankumą, laimėti pripažinimą. O visų tikinčiųjų tėvas pasižymėjo tik tuo, kad patikėjo jam prabilusio Dievo veiksmingu gerumu - nevaisingumo gėdą panaikinančiu pažadu. Nei išskirtinių gebėjimų, nei padėties, nei nuopelnų, tik tvirtas įsitikinimas: ką Dievas pažadėjo, tai ir įvykdys, net jei tai būtų tolygu prikėlimui iš numirusių. Abraomas gavo Dievo palankumą kaip dovaną, ne kaip uždarbį. Tikrieji jo palikuonys - tai žmonės, neišsiskiriantys iš kitų jokiais savo pranašumais. Jie, kaip ir jų protėvis, tiki Dievu, kuris dovanai suteikia savo palankumą.
Skelbdamas malonės Evangeliją, apaštalas Paulius akivaizdžiai parodo, kad Dievo dovanos neįmanoma nusipelnyti. Jeigu ta dovana nusipelnoma, tai žinia apie ją jau nebe malonės Evangelija, bet pranešimas apie uždarbį. Pasižiūrėkime, kaip apaštalas dėsto šią tiesą, triuškinančią visą žmogišką puikybę: Jei Abraomas būtų buvęs išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik ne prieš Dievą. Bet ką sako Raštas? „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.“ Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola. O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu (Rom 4, 2-5).
Apaštalas Paulius aiškina, kad Šventasis Raštas paliudijo, jog Abraomas teisumo neužsitarnavo darbais. Izraelio tautos patriarchas tapo teisus, patikėjęs Dievu, kuris geras bedieviui. Jis negalvojo ir nesitikėjo, kad Dievas bus jam geras dėl jo atliktų maldingumo darbų. Daugeliui žmonių (tikriausiai ir mums) atrodo teisinga tikėti Dievu, kuris geras stropiai puoselėjančiam pamaldumą. Taip tikint natūralu stengtis bei viltis, kad galiausiai pavyks pasiekti tą maldingumo kokybę, kai Dievas privalės suteikti savo palankumą. Tačiau Abraomas, anot apaštalo, patikėjo Dievu, išteisinančiu jį dovanai, arba, kitais žodžiais tariant, išteisinančiu jį tuomet, kai jis dar nepadarė jokių nusipelnymo darbų, kai dar buvo bedievis.
Parodęs, kokiu būdu Dievas išteisino Abraomą, Paulius rašo, kad tokiu pačiu būdu Jis išteisina ir mus, jeigu mes tikime tą Dievą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų Kristų, paaukotą ant kryžiaus dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti. Iš pirmo žvilgsnio toks apaštalo teiginys atrodo sunkiai suprantamas. Juk Abraomas patikėjo konkrečiu, jam skirtu Dievo pažadu, kuris kalbėjo apie neįmanomą ateitį - Sarai gimsiantį sūnų. O mums teisumas bus įskaitytas tuomet, kai tikėsime Dievu, kuris prikėlė iš numirusių nepažįstamą žmogų - Jėzų iš Nazareto. Tačiau Kristaus auka yra ypatingai veiksmingo Dievo gerumo apraiška. Ji mums atveria nesuvokiamą Dievo meilę, nes Kristus numirė už bedievius, už visą nuodėmingą žmoniją (taip pat ir mus). Mes, kaip ir Abraomas, nieko nepadarėme, kad nusipelnytume tokio Viešpaties gerumo, priešingai, kai Jis už visų mūsų nuodėmes paaukojo savo Sūnų, gyvenome Dievui nepatinkantį gyvenimą.
Dar kartą pažvelkime į apaštalo rodomą paralelę: Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. <...> Turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti (Rom 4, 3. 24-25).
Ar mes tikime šiuo veiksmingu Dievo gerumu, atsiveriančiu mums per Kristaus mirtį bei prisikėlimą? Ar suvokiame, kaip dovanota Viešpaties malonė turėtų keisti mūsų mintis, požiūrius, santykius ir darbus? Mums nieko nebereikia daryti, siekiant užsitarnauti teisumą ar pakelti savivertę. Mums nebereikia savęs keikti ar nekęsti už savo nesėkmes ir klaidas. Sielos neturėtų kamuoti nevisavertiškumo skausmai. Juk išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (Rom 5, 1). Tai negi dabar, kai turime Dievo malonės dovaną ir patikėję Dievo gerumu gavome Dvasią, vėl visą savo dėmesį sutelksime į savo kūniškas pastangas bei pranašumus? Sekime Abraomo pavyzdžiu, kuris nesudėjo vilčių į savo ir žmonos susenusius kūnus, bet tvirtai tikėjo Dievo pažadu, teikdamas Dievui šlovę ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti (Rom 4, 20-21).