Sola scriptura
Paskutiniame straipsnyje iš ciklo apie Šventąjį Raštą norėčiau aptarti vieną svarbiausių evangelinio tikėjimo principų - sola scriptura taisyklę. Jei kas nėra susidūręs su lotyniška šios sąvokos versija, kuri išvertus reiškia vien tik Raštas arba vien tik per Raštą, tikrai sutiks, jog kiekvienam evangelikui Biblija yra svarbiausias patarėjas, padrąsinimo ir paguodos šaltinis tikėjimo kelionėje.
Nuo aiškinimo iki tradicijos
Praeitame straipsnyje Sėjėjas sėja žodį (II). Kodėl aiškiname Šventąjį Raštą? siekiau išryškinti vieną svarbiausių Biblijos aiškinimo taisyklių - kiekvienas Šventojo Rašto skaitytojas neišvengiamai tampa ir jos aiškintoju. Ši taisyklė galioja kiekvienam iš mūsų. Kartais atrodo, jog tai, ką perskaitėme, yra „grynų gryniausias" Dievo žodis, kuriam jokių aiškinimų ir komentarų nereikia. Yra taip, kaip skaitome ir suprantame. Kita vertus, girdėdami „grynų gryniausią" Dievo žodį iš kito žmogaus lūpų neretai pastebime „priemaišų", susijusių su to žmogaus patirtimi, temperamentu ar bažnytine, gyvenimo patirtimi. „Priemaišų" visada yra ir bus, todėl Biblijos skaitytojas kažkuo panašus į aukso ieškotoją, kalnų upelyje plaunantį uolieną, arba dirvą, į kurią beriama sėkla. Žmogaus širdis yra ta uoliena, kurią reikia nuolat plauti, ir dirva, kurią tenka kantriai įdirbti. Dievo žodis - brangus aukso grūdas, gyvybę nešanti gyvenimo sėkla, kurio vaisiaus laukiame ir dėl jo triūsiame. Ši neišvengiamo aiškinimo taisyklė labai svarbi, nes padeda suprasti, jog nėra nė vieno skaitytojo ar klausytojo be tam tikros išankstinės nuostatos, darančios įtaką mūsų Biblijos supratimui ir interpretacijai.
Tokią išankstinę nuostatą galima palyginti su klijais, kuriais „suklijuojame" į mūsų smegenis patenkančią informaciją tam tikru būdu. Šį informacijos priėmimo ir „suklijavimo" būdą, pasitelkus teologinį žodyną, galima būtų pavadinti tradicija. Aišku, kad mus pasiekiančią informaciją kiekvienas „klijuojame" savaip, todėl nėra nė vieno Biblijos aiškintojo be kokios nors aiškinimo nuostatos, perspektyvos - tradicijos. Tai ne tik, kas sena, bet ir tai, kas aiškina ir padeda savaip suprasti vieną ar kitą Biblijos ištrauką ar teologinį klausimą. Vengiantieji senų tradicijų, kuria naujas, tačiau nebūtinai jos geresnės. Ypač tai pasakytina apie krikščionišką mokymą.
Jei Biblijos aiškinimas toks neatsiejamas nuo tradicijos, apie ką ši sąvoka? Šis žodis, priklausomai nuo konteksto, gali reikšti labai skirtingus dalykus ir kelti skirtingų minčių ir asociacijų. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Jėzus yra prieš bet kokias tradicijas, nes peikia žydų Rašto žinovus ir fariziejus, atmetančius Dievo žodį dėl savo tradicijos (žr. Mk 7, 8). Jam antrina apaštalas Paulius, ragindamas krikščionis nesileisti suvedžiojamiems filosofijos ir tuščios apgaulės, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi (Kol 2, 8). Graikiškame Naujojo Testamento tekste žodis tradicija (gr. paradoseis) sutinkamas kur kas dažniau nei taip verčiamas arba numanomas. Šis žodis naudojamas ne tik neigiamame, bet ir teigiamame kontekste. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius ragina tikinčiuosius laikytis ir gyventi sulig apaštališka tradicija (gr. paradoseis), kurios jie buvo išmokyti: 1 Kor 11, 2; 15, 3 - 5; 2 Tes 2, 15; 3, 6. Vėliau tradicijos sąvoka bažnyčios istorijoje įgavo naujų atspalvių - tiek teigiamų, kalbant apie vertingą mūsų pažinimui krikščionišką patirtį, tiek neigiamų, kalbant apie bažnyčios padarytas ir tebedaromas klaidas.
Tradicijos tipai ir svarba
Krikščioniškos tradicijos sąvoka, paprastai kalbant, reiškia visuotinę krikščioniško tikėjimo patirtį. Tačiau tokio apibrėžimo dažnai nepakanka, todėl, pasitelkęs reformatų teologo Kevino Vanhoozerio įžvalgas (Drama of Doctrine), išskirsiu tris jos tipus. Pirma, tai apaštališka tradicija, kurią sutinkame Naujajame Testamente ir kuri yra Jėzaus Kristaus prisikėlimo įkvėpta Senojo Testamento interpretacija, Dievo žodis (priešingai, nei rabinistinė ST interpretacija, t. y. Talmudas). Pažymėkime šį tradicijos tipą Tradicija 1. Pirmaisiais amžiais Naujasis Testamentas, kurio 27 knygų kanonas dar tik formavosi, pirmiausiai buvo suvokiamas kaip apaštališkas mokymas (Tradicija 1) - ankstyvoji bažnyčia čia nedarė jokio skirtumo. Bažnyčios tėvai laikėsi Vincento Leriniečio (V a.) suformuotos visuotinio tikėjimo nuostatos tikėti tuo, „kuo visur visada visų buvo tikima", akylai saugantis apaštalų mokymui svetimos dvasios ir interpretacijų.
Antra, vėlesniais amžiais bažnyčios tradicija ėmė įgauti naujų bruožų - Šventąjį Raštą papildančių ar net jam prieštaraujančių ir iškraipančių bruožų. Pavadinkime šį tradicijos tipą Tradicija 2. Šios „naujovės" laipsniškai įgijo antrinio, papildomo apreiškimo požymių, ženklino bažnyčios nukrypimą nuo Šventojo Rašto ir atvedė prie viduramžių krizės, nuvedusios iki Reformacijos (XVI a.).
Trečiasis tradicijos tipas formuojasi kaip reakcija į istorines bažnyčios klaidas ir perlenkimus. Tai siekis neturėti „jokių tradicijų", kurį galime pažymėti Tradicija 0. Tai idealistinis ir utopinis bandymas skaityti Bibliją, nesiremiant jokia ankstesne krikščionių patirtimi, ypač jei ji skiriasi nuo mūsiškės. Paklusti Dievo žodžiui „kaip yra" - pagirtina, tačiau toks „visas tradicijas" atmetantis požiūris nieko bendro neturi su reformatorišku sola scriptura principu, kaip kartais yra manoma. Anot Vanhoozerio, tai ne reformatoriškasis sola scriptura, bet „solo scriptura" (vieno aiškintojo Raštas) principas, kai bet kuris Biblijos aiškintojas (dažnai pats to nesuvokdamas) tampa geresniu Rašto „žinovu" nei visi iki jo gyvenę Dievo žmonės. Toks aiškintojas mokymą „klijuoja", remdamasis savo susikurta ir skolinta metodika bei standartais - tradicija be tradicijų (Tradicija 0), kuri yra siaura ir sekli, palyginus su turtinga visuotine krikščionių tikėjimo patirtimi.
Taigi, tradicija vienokia ar kitokia nėra tai, ko būtų galima išvengti. Tie, kas bodisi senomis tradicijomis (neretai net patys to nežinodami), kuria naujas, tačiau nebūtinai geresnes ir artimesnes apaštalų mokymo dvasiai. Pavyzdžiui, dalis šiuolaikinių protestantų savęs net taip nevadina. Jie peršoka visą krikščionybės istoriją ir sakosi esą arčiausiai Jėzaus ir apaštalų. Kiti tikina esą protestantai, bet visiškai nesieja savęs su Reformacija. Toks savitas „protestantizmo be Reformacijos" fenomenas yra paplitęs ir net mokymu įtvirtintas reiškinys stačiatikybės dominuojamuose kraštuose Rytų Europoje, kaip pastebi ukrainiečių teologas Dmitrijus Bincarovskis (Filosofinė mintis, 2013). Ar gali būti namas su pamatais, stogu, bet be sienų? Tikriausiai, kad ne. Kita vertus, tradicija nėra tik kažkas istoriško, muziejinio, formalaus. Sykiu tai ir liudijimas, kaip Dievo žodis veikė bažnyčioje per žmones. Taigi išgyventa, kentėta, subrandinta ir laiko patikrinta gyvenimo su Dievu praktika. Todėl tikrai išmintinga branginti šią Šventosios Dvasios veikimo istoriją, galinčią suteikti mūsų Biblijos skaitymui neįkainojamų įžvalgų ir išminties.
Sola scriptura
Svarbiausia Reformacijos idėja buvo grįžimas prie Dievo žodžio ir atsinaujinimas Jo šviesoje. Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. [...] Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, - jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai (Jn 15, 3. 7 - 8). Skaitydamas Dievo žodį prieš 500 metų Martynas Liuteris suprato, kad Dievas nėra vien griežtas, žmones baudžiantis teisėjas, bet gailestingas, nuodėmes atleidžiantis Tėvas. Tiek jam, tiek kitiems reformatoriams Šventasis Raštas tapo tiesos, laisvės, drąsos ir paguodos šaltinis, o sola scriptura - ne vien teologinė prielaida ar principas, bet praktinis instrumentas, ginantis šią laisvę ir tikėjimo džiaugsmą nuo prietarų, žmogiškos diktatūros ir dvasininkijos tarpininkavimo.
Reformatoriams sola scriptura niekada nereiškė protesto prieš tradiciją ar jos atmetimą. Pavyzdžiui, Kalvinas buvo įsitikinęs, kad ankstyvosios bažnyčios susirinkimai (Nikėjos, Konstantinopolio, Efezo I, Chalcedono - tai yra krikščioniškos ortodoksijos pamatas) teisingai aiškina Šventojo Rašto mokymą, tačiau vėlesni jau ima prieštarauti vieni kitiems. Panašiai ir Liuteris istorinėje Vormso kalboje išrėžia, jog „popiežiaus ir tarybų autoriteto nepripažįstąs, nes jie net vienas kitam prieštarauja". Tai rodo, jog reformatorius buvo puikiai su jais susipažinęs ir įvertinęs juos Šventojo Rašto ir apaštališko mokymo šviesoje. Galvojama, kad Liuteris išties norėjęs sugrąžinti bažnyčią tik iki Tomo Akviniečio, kurio scholastinę teologiją jis aštriai kritikavo, laikų, tačiau nenubraukiant viso iki tol sukaupto krikščioniškos tikėjimo patirties lobyno. Skaitant Kalvino Krikščioniško tikėjimo pagrindus į akis krinta šimtai nuorodų į Augustino (IV - V a.) ir kitų bažnyčios tėvų tekstus. Biblija reformatoriams nebuvo vienintelė knyga, kurią jie skaitė ir sėmėsi išminties, bet vienintelė knyga, turinti aukščiausią autoritetą, normuojantis matas, vertinant kitus šaltinius ir liudijimus. Todėl sola scriptura principas nesprendžia klausimo, keliais šaltiniais turi vadovautis krikščionis, tačiau parodo, kaip bažnyčia turėtų remtis Šventojo Rašto autoritetu, pripažindama patarnaujančią, auklėjančią, ugdančią krikščioniškos patirties, arba tradicijos, liudijimą.
Kitaip tariant, sola scriptura principas įspėja, kad tiek bažnyčia, tiek kiekvienas žmogus gali klysti, nors Dievo žodis neklysta ir yra tvirtas mūsų tikėjimo ir tiesos pamatas. Neturime bijoti, kad skaitydami Raštą būsime kažką supratę ne taip, nes tai neišvengiama tikros mokinystės kaina. Viešpats sako, jog pažvelgs į kiekvieną, kuris dreba prieš Jo žodį (Iz 66, 2). Tai reiškia, jog pagrindinis raktas į Dievo ir Jo žodžio pažinimą yra tas pats - dievobaiminga ir nuolanki širdis. Dievas išdidiesiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę (Jok 4, 6) - tai tikriausiai svarbiausia Biblijos aiškinimo taisyklė. Nuolanki širdis įsiklausys ne tik į save, bet ir kitus liudytojus bei patarėjus, sutinkamus tiek Šventajame Rašte, tiek krikščionybės istorijoje. Jiems liudijant ir patariant siekime išgirsti, ką Dvasia šiandien kalba bažnyčiai. Artinkimės prie Gyvojo vandens šaltinio, malšinkime savo sielos troškulį jo gaiva, kad turėtume gyvenimą per Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, vardą.