Laiške romiečiams apaštalas Paulius nuosekliai išdėsto Evangeliją, kuri, anot apaštalo, yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki [...]. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą. (Rom 1, 16-17). Apaštalo laiškas parašytas Romoje gyvenantiems krikščionims. Atrodytų, kodėl tikintiesiems reikia aiškinti Evangeliją ir kalbėti, kad joje tik per tikėjimą apsireiškia Dievo teisumas? Kodėl Romos krikščionims apaštalas rašo: Įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę. [...] Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų (Rom 3, 20. 28). Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu (Rom 4, 13); Įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų (Rom 5, 20). Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje (Rom 6, 14)?
Drįstu manyti, jog visiems krikščionims labai svarbu nuolat prisiminti bei, padedant Dievo Dvasiai, vis geriau suprasti ir Evangelijos žinią, ir savo santykį su įstatymu, nes tiek krikščionybės istorija, tiek asmeninė patirtis liudija, kaip greitai mes, tikintieji, esame linkę, apaštalo žodžiais tariant, pereiti prie „kitos evangelijos“. Būtent taip Paulius rašė Galatijos tikintiesiems, kurie patikėjo iš Judėjos atėjusiais pamokslininkais, kurie skelbė, jog, norint iš tiesų tapti Dievo tautos žmonėmis, neužtenka tikėti Kristaus mirtimi bei prisikėlimu, bet reikia dar pačiam pridėti ranką ir savo kūną paženklinti apipjaustymo žyme.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši tema mums nebeaktuali, nes apipjaustymo krikščionys nebepraktikuoja jau labai seniai. Tačiau apaštalas kalba ne vien apie apipjaustymo žymę ar kitus apeiginius Senojo Testamento įsakymus. Laiške galatams apaštalas užrašė tokį teiginį: Noriu pasakyti, kad Dievo Kristuje anksčiau patvirtinto testamento negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimties metų atsiradęs įstatymas, ir jis negali pažado paversti negaliojančiu (Gal 3, 17). Daugeliui tikinčiųjų labai sunku patikėti, jog apaštalas rašė apie visą Mozės įstatymą, neskaidydamas jo į apeiginį ir moralinį. Tai, jog Paulius turi omenyje visą Mozės įstatymą, o ne atskirą jo dalį, aiškiai matome skaitydami septintą Laiško romiečiams skyrių. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“ (Rom 7, 7) - šiuo sakiniu Paulius akivaizdžiai parodo, jog sakydamas, kad nebesame įstatymo valdžioje, kalba ir apie dešimt Dievo įsakymų. Jeigu apaštalas būtų turėjęs omenyje tik ritualinę įstatymo dalį, įstatymo klausimas mums nebūtų toks aktualus, ir pačiam Pauliui nereikėtų įvardinti minčių, kylančių Laiško romiečiams skaitytojų galvose: Tai ką? Gal darysime nuodėmes, jei esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje? (Rom 6, 15).
Trečiame Laiško romiečiams skyriuje apaštalas parodo, kad įstatymas neturi galios išteisinti žmogų Dievo akivaizdoje. Išteisinami esame dovanai per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tai yra malonė, ir mes jos niekaip neužsitarnaujame. Tačiau šeštame skyriuje Paulius aiškina, jog įstatymas ne tik mūsų neišteisina, bet ir nepašventina. Pasirodo, kad ne įstatymas, bet malonė išlaisvina mus iš nuodėmės valdžios: Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje (Rom 6, 14). Patikėję Kristumi, įgyjame naują tapatybę. Esame ne nuodėmės, bet Dievo vergai. Idant taptume Dievo vergais (tarnais), turime būti Kristaus išlaisvinti iš nuodėmės vergystės. Tai malonės, o ne įstatymo darbas. Suvokdami savo naują tapatybę, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turime kaip vaisių - šventumą (Rom 6, 22). Ne įstatymas mus veda į šventumą, bet malonė.
Toliau aiškindamas, kaip keičiasi tikinčiojo santykis su įstatymu, ir kodėl įstatymas negali mūsų pašventinti, apaštalas pasitelkia palyginimą apie moterį ir du jos vyrus:
Ar nežinote, broliai, - aš kalbu žinantiems įstatymą, - kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas? Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru. Ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja. Taip ir jūs, mano broliai, per Kristaus kūną esate mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam - prikeltam iš numirusių - ir kad mes neštume vaisių Dievui. Kol gyvenome pagal kūną, mumyse veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešėme vaisių mirčiai. Bet dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išlaisvinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide (Rom 7, 1-6).
Manau, kad Pauliaus pateiktą palyginimą apie santuokos įstatymą mums bus lengviau suprasti, jei turėsime omenyje, jog tais laikais moteris neturėjo teisės išsiskirti su vyru. Vyras galėjo ją atleisti, duodamas skyrybų raštą, tačiau moteriai tokia teisė nebuvo suteikta. Taigi vienintelis būdas, kuriuo moteris galėjo tapti laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru, ir teisėtai ištekėti už kito, buvo pirmojo vyro mirtis. Pateikęs šį savo laiko žmonėms aiškiai suprantamą pavyzdį, apaštalas tikintįjį palygina su moterimi, o Mozės įstatymą ir prisikėlusį Kristų su dviem jos vyrais. Įstatymas šiuo atveju yra pirmasis vyras, o Kristus - antrasis. Tai tarsi dvi santuokos. Esame santuokoje arba su įstatymu, arba su Kristumi.
Pirmoje santuokoje moteris pavaldi pirmajam vyrui, antroje - antrajam. Čia gali kilti pagunda viską paaiškinti teiginiu, jog apaštalas kalba apie Senąjį ir Naująjį Testamentus, ir daugiau nebesigilinti į šį klausimą, nes mes esame Naujojo Testamento žmonės. Tačiau tegul tokios mintys mūsų nesustabdo, nes šiuo atveju Paulius kalba apie gyvenimą pagal kūną ar pagal dvasią - apie rėmimąsi savo jėgomis ar pasitikėjimą Kristaus malone.
Grįžkime prie dviejų vyrų - įstatymo ir Kristaus. Koks yra tas pirmasis vyras ir kaip atrodo gyvenimas su juo? Įstatymas yra toks vyras, kuris sako, jog tave mylės tik tuo atveju, jeigu įvykdysi visus jo reikalavimus ir nė trupučio nenusižengsi. Jo įsakymus privalai vykdyti savo jėgomis. Iš visų jėgų stengiesi įtikti ir niekada nesi užtikrintas, kad viską padarei iki galo. Stengiesi išlaikyti nepeiktinos žmonos pavidalą, nes mažiausia klaida padaro tave netinkama. Šis vyras nepasiekia širdies. Jeigu jam atversi širdį, jis pamatys tavo silpnumą ir paniekins. Prieš jį visuomet turime pasirodyti iš geriausios pusės, bet kokia kaina sudaryti gerą įvaizdį. Todėl, kai siekdami šventumo, be kurio niekas neregės Dievo (Hbr 12, 14), bandome patys vykdyti įstatymo reikalavimus, užsidedame nepakeliamą jungą. Toks gyvenimas su įstatymu neatveda mūsų į tikrą paklusnumą. Apaštalas parodo, jog pats Dievo įstatymas yra šventas ir geras, tačiau jis neturi galios mus pašventinti. Jeigu pasiliekame jo valdžioje ir savo jėgomis bandome tapti šventesni, pakliūname į mirtinus spąstus.
Todėl turime labai aiškiai suprasti ir tvirtai tikėti, jog įtikėję Kristų nebesame santuokoje su įstatymu. Kristui mirus ant kryžiaus, mes su Juo mirėme įstatymui. Jeigu tikime tuo, kas įvyko ant kryžiaus, nebesame įstatymo valdžioje. [...] per Kristaus kūną esate mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam - prikeltam iš numirusių - ir kad mes neštume vaisių Dievui (Rom 7, 4).
Keičiasi vyras, keičiasi visas gyvenimas. Pirmasis vyras mus kaltino už mažiausią prasižengimą, antrasis - paaukojo save už visus mūsų nusikaltimus. Pirmajam turėjome rodyti išpuoselėtą fasadą, su antruoju galime būti atviri, atverti Jam savo bejėgiškumą ir vargą. Atrodo, kad nebeliko valdžios to, kuris sulaiko nuo nuodėmės, ir išlaisvintas iš pavaldumo įstatymui tikintysis pradės nesivaržydamas nuodėmiauti, bet viskas vyksta priešingai - priklausydamas prisikėlusiam iš numirusių Viešpačiui, žmogus tarnauja nauja dvasia ir neša vaisių Dievui. Kiekviena gyvenimo sritis keičiama prisikėlusio Jėzaus Kristaus. Apaštalas nekalba apie gyvenimą be vyro. Per Kristaus kūną mirę įstatymui, dabar priklausome prisikėlusiam iš numirusių Viešpačiui. Jis visiškai kitoks negu pirmasis. Gyventi su Kristumi - tai gyventi su Tuo, kuris apšviečia širdies troškimus ir juos ištyrina, apvalo širdį. Viešpats paaukojo save ir prisikėlė iš numirusių, kad akmeninės mūsų širdys taptų minkštos. Tačiau pradėjus gyventi su Tuo, kuris prisikėlė iš numirusių, tenka pažinti savo naująjį vyrą. Iki tol priklausėme pirmajam vyrui ir kitokios patirties neturėjome. Pagrindą pasitikėjimui naujuoju vyru suteikia tik tas įvykis, kuris pranoksta drąsiausias svajones, - Jėzus ant kryžiaus sumokėjo visas mūsų skolas, prisiėmė visas kaltes ir atliko mums skirtą bausmę. Jis tai padarė iš meilės Dievui ir mums.
Naujojo gyvenimo pradžioje persekioja praeities patirtis. Viešpats kalba širdį keičiančius malonės žodžius, o mes iš įpročio girdime verčiantį senojo vyro balsą. Esame besąlygiškai priimti, o vis dar atrodo, kad būsime tinkami tik tuomet, kai savo jėgomis įvykdysime visus reikalavimus. Galime būti visiškai atviri, tačiau praeities baimių veikiami, slepiamės vieni nuo kitų. Viešpats mus įvertino, paaukodamas už mus save, o mes vis dar save vertiname pagal savo sėkmes bei nesėkmes. Esame perdėtai jautrūs kritikai, nes praeities patirtis vis dar kužda, jog mažiausias trūkumas daro mus nepriimtinus. Pirmasis vyras niekur nedingo. Tai mes mirėme jam su Kristumi. Žiūrėkime, kaip girdime ir klausome. Ar neprisistato mūsų pirmasis vyras? Ar skaitydami Raštą ir klausydami pamokslų nepradedame galvoti apie savo gebėjimus ir jėgas vykdyti nurodymus bei patikti Dievui? Ar nepasiduodame pagundai tapti šventais savo valios jėga? Mums būtina pažinti savo vyrą. Suprasti, kodėl Jis daro vienus ar kitus dalykus, neišsiaiškinti Jo veiksmų pagal savo supratimus.
Kol nepažįstame prisikėlusio Viešpaties, matome tik dvi krikščioniško gyvenimo galimybes: arba esame pavaldūs įstatymui ir savo jėgomis stengiamės patikti griežtam mūsų šeimininkui, arba esame laisvi nuo įstatymo valdžios, Dievas mus priima ir nieko nereikia keisti. Kūniškai mąstydami pasitikime tik savo jėgomis ir netikime, kad mumyse, tikinčiuosiuose, kiekvieną dieną veikia Kristaus prisikėlimo jėga. Nors skaitome Naująjį Testamentą, bet nejučiomis visus paraginimus gyventi dvasia, o ne kūnu priimame kaip pirmojo vyro žodžius, kuris mums liepia savo jėgomis vykdyti jo nurodymus. Ir vėl kartojasi sena istorija, nes savo jėgomis bandome gyventi dvasia ir negalime pasakyti, kada jau tikrai įvykdėme šį reikalavimą. Taip „gyvenimas dvasia“ tampa nepanešamu jungu, keliančiu nuolatinį nepasitenkinimą ir depresiją. Nebeapsikęsdami su tokiu vargu, daromės nuosaikūs, drungni krikščionys, kalbantys apie pakantų, maloningą Dievą. Apaštalo raginimas būti karštos dvasios ir tarnauti uoliai tampa botago kirčiu, į kurį galiausiai nebereaguojame.
Gyventi dvasia - tai gyventi ne įstatymo, bet malonės valdžioje, remtis ne į save, bet į Kristaus auką, matyti Kristuje savo išgelbėjimą, išteisinimą ir pašventinimą, tai įsūnystės, o ne vergystės dvasia.
Negyvenkime su dviem vyrais vienu metu - „pagal dokumentus“ priklausau vienam, bet iš tiesų gyvenu su kitu. Pagal išpažinimą priklausau Kristui, bet pasitikiu savo kūniškomis jėgomis ir esu slegiamas nepakeliamo įstatymo jungo. Vadinuosi tuo, kuris išgelbėtas malone, bet jaučiuosi taip, kad Dievui esu priimtinas pagal elgesį.