Tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis (Mrk 12, 30)
Išmintingi įsakymai
Turbūt sutiksime, kad visi Dievo įsakymai slepia savyje Viešpaties išmintį - išmintį, kuri atneša sveikatą, gyvenimo pilnatvę, džiaugsmą, aprūpinimą (Pat 3, 16-17; 4, 8). Dievo žodis liudija, kad išmintis nėra vien tik gražūs, skambūs žodžiai, pasotinantys mūsų žingeidumą. Viešpaties išmintis suteikia kur kas daugiau - ji veda mus Dievo pažinimo bei Jo valios įkūnijimo keliu. Išmintis yra lyg Dievo žibintas, kurį paėmę į rankas akimirksniu pamatome, kur turėtume žengti žingsnį, o nuo kurio susilaikyti. Išmintis padeda bėdų metu, pataria, moko. Įsiklausydami į išmintingus patarimus patirsime sėkmę, išgyvensime Dievo ramybę, o svarbiausia - pažinsime ir vykdysime Jo valią, augsime Jo pažinimu.
Tačiau kaip pasiekti, kad išmintis lydėtų mus mūsų kasdienybėje?
Tikiu, kad jei mylėsime Dievą visa savo širdimi, visu protu bei visomis jėgomis, patirsime Jo išmintingą vedimą savo gyvenime. Pirma, kai mylime Dievą, visa mūsų esybė yra nukreipta į Jį, tai yra mes tampame kristocentriški, o ne egocentriški. Tai pirmasis be galo svarbus žingsnis išminties link. Ir štai čia dalyvauja ne tik mūsų širdis, bet ir mūsų protas. Mylėdami Dievą visa savo širdimi liudijame, kad Jis yra svarbiausias Asmuo mūsų gyvenime ir mes prie nieko nesame taip prisirišę, kaip prie Viešpaties. Vis tik savo prisirišimą prie Jo parodome konkrečiu elgesiu, tikėjimu ir jo vaisiais, o tai sunkiai įmanoma, jei nepamilsime Viešpaties ir savo protu. Manau, kad būtent proto atnaujinimas Jo žodžiu tarsi atveria vartus Viešpaties išminčiai reikštis mūsų gyvenime.
Būtinybė atnaujinti protą
Net ir būdami Viešpaties vaikai, mylintys Dievą visa savo širdimi, galime išlikti tam tikra prasme neįgalūs proto srityje. Ir kaip tik tai gali būti pražūtinga. Kaip tik dėl to galime elgtis kaip tas turtuolis, kuris prisikišęs kišenes pinigų, bet sėdi elgetaudamas gatvėje. Jis nesinaudoja tuo, ką turi. Panašiai gali gyventi žmogus, kuris yra fiziškai stiprus, tačiau turi proto negalią - būtent dėl šio sutrikimo žmogus negyvena visaverčio gyvenimo... Mes, krikščionys, neatnaujindami savo proto pagal Dievo žodį galime tapti lyg neįgalūs dvasiniai kariai, tarnai ir tarnaitės, kurie negyvena Dievo malonės kupino gyvenimo, kuris jiems dovanotas Kristuje. „Mano tauta žūsta dėl pažinimo stokos", - skambėjo Dievo žodis dar Senojo Testamento metu. Įdomu tai, kad Viešpaties tauta žūsta net ne dėl visiško nepažinimo, bet dėl pažinimo stokos. „Jei Dievas norės, Jis išgelbės ir padės", - kartais sako tikintieji. Visgi ne visuomet atsakingas tik Dievas. Dažnai būtent mes esame atsakingi už tai, kaip pasisuks įvykiai, ir jei mūsų mintys „paliekamos savieigai", kaip tik tai mums gali trukdyti įvykdyti Dievo valią ir pagal ją gyventi.
Ką turiu galvoje? Dievo žodis liudija, kaip svarbu tikinčiajam atnaujinti savo protą: Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto tuštybės. Jų protas aptemęs (Ef 4, 17-18). Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 1-2). Ir Saliamonas išmintingai pastebėjo: Be išmanymo net uolumas nėra geras dalykas <...> (Pat 19, 2). Vadinasi, galime būti uolūs, t. y. labai širdingai atsidavę Viešpačiui, tačiau to nepakanka - turime pamilti Dievą ir savo protu. Kad įgytume išmanymo, kad vadovautumės ne tuščiais įsivaizdavimais, bet nuo šviesybių Tėvo atėjusiomis mintimis ir nuostatomis.
Atkreipkime dėmesį, su kokia nuotaika Paulius kalba šias tiesas: liepiu ir įspėju Viešpatyje. Taigi, jis ne tik ragina, graudena, švelniai bando įtikinti, bet liepia bei įspėja. Kodėl įspėja? Kai kalbame apie Dievo valią, kalbame apie du pasirinkimus: gyventi kaip Dievui patinka ir ragauti tokio gyvenimo vaisius arba gyventi kaip Dievui nepatinka ir taip pat ragauti tokio gyvenimo vaisius. O ar gyvename taip, kaip Dievui patinka, priklauso ir nuo to, kaip mąstome, apie ką sukasi mūsų mintys. Tačiau šioje vietoje stabtelėkime: paprastai mes nelinkę dirbti su savo protu, nes atsiduriame tarsi aklavietėje, mąstydami: „Esu neblogas krikščionis, didelių nuodėmių nedarau, tikiu Jėzumi. Ko daugiau reikia?" Esame linkę pasiteisinti, kad Dievo valią „daugmaž žinome". Ir jei didelių nuodėmių savy nerandame, lankome bažnyčią, nusiraminame, jog greičiausiai Dievo valią puikiai žinome ir „daugmaž" nesielgiame kaip pagonys...
Mąstymas, vedantis į mirtį arba į gyvenimą bei ramybę
Kūniškas mąstymas - tai mirtis, o dvasiškas - gyvenimas ir ramybė. Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui (Rom 8, 6-7).
Ši eilutė liudija štai ką: mūsų proto „darbas" gali mus vesti tiesiai į mirtį, arba - į gyvenimą bei ramybę. Kitais žodžiais tariant, tai, kas negatyvu, ko nenorime, vengiame, - visa tai mūsų gyvenime gali būti tam tikro mąstymo pasekmė. Gyvenimas ir ramybė taip pat yra tam tikro mąstymo pasekmė. Ir tai lemia ne tik netikinčiųjų, bet ir tikinčiųjų Juo gyvenimą. Nes net ir tikėdami Juo galime vadovautis kūnišku mąstymu („kūniškas" reiškia „iš penkių juslių" arba „jutiminis, jausminis"). Būtent šis „atradimas" mane pribloškė: net ir būdama krikščionė aš galiu ir toliau mąstyti kūniškai, o jei mąstysiu kūniškai, ragausiu vaisius, kurių visai nenorėčiau ragauti... Kristus yra kupinas gyvenimo, o kūniškas mąstymas neša mirtį - štai kur skirtumas! Tai ir atsakymas, kodėl neragaujame Jo gyvenimo pilnatvės, bet regime mirties pasekmes: Kristuje turime visa, ko reikia gyvenimui ir maldingumui, tačiau kūniškai mąstydami tarsi atsukame nugarą viskam, ką Dievas mums suteikė ar nori dovanoti. Taip mes pasiliekame šešėlyje, gūdžiame pavėsyje, nors kažkur už kampo nuolat šviečia saulė. Tik pagal Dievo žodį keisdami mąstymą mes imame artėti prie tos saulėtos vietos.
Tad ką daryti, kad ragautume dvasiško mąstymo vaisius - gyvenimą bei ramybę? Kaip „užvesti" savo proto „variklį" būtent dvasiniam, o ne kūniškam mąstymui? To paties skyriaus kontekstas leidžia manyti, kad turime mokytis pasiduoti Šventajai Dvasiai, o laiško kontekstas liudija dar daugiau - visa ko pamatas yra Dievo dovanotas teisumas, kurį vis dar turime suprasti ir įsisamoninti. Jei įtvirtinsime tinkamą pamatą, ir statinys, tikėtina, bus tvirtas. Dievo teisumo suvokimas reikalingas, kad proto atnaujinimo procesas vyktų ne dėl išgelbėjimo, kuris jau dovanotas, tai yra ne dėl pačios dovanos, o dėl jos „tinkamo išpakavimo" - tai yra, kad proto atnaujinimo siektume ne tam, kad būtume išgelbėti, nes išgelbėjimas mums jau Dievo dovanotas, bet kad tai suvoktume ir tuo gyventume. Juk žinome, kad dovana nelabai ką teikia, jei guli neišpakuota, nenaudojama... Taigi proto atnaujinimo procesas - be galo svarbus. Tai padeda pamatyti, suvokti, ką mes turime Kristuje (Kol 3, 1-2).
Neprisitaikyti, pasikeisti, atnaujinti, ištirti
Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 1-2). Atkreipkime dėmesį į apaštalo Pauliaus minties seką:
1) Neprisitaikykite prie šio pasaulio; 2) Pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galiausiai 3) ištirtumėte, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.
Pirmiausia turime atsiskirti nuo šio pasaulio. Takoskyra labai aiški - ne tam, kad paniekintume pasaulį, bet kad visos Dievo pilnatvės pripildyti jam tinkamai patarnautume. Neprisitaikyti prie šio pasaulio taip pat reiškia, kad mes kai ko atsisakome, atsiskiriame dėl Dievo. Tačiau sekdami Dievu mes ne tik kažką paliekame, bet ir kai ką įgyjame, o įgydami imame keistis.
Tačiau atkreipkime dėmesį, kad tik atnaujindami protą galime ištirti, suvokti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia! Anksčiau man atrodė, kad tirdama Dievo valią aš po truputį ir atnaujinu savo protą... Ir taip, ir ne. Manau, kad neatnaujintas protas sunkiai suvokia Dievo valią - jis tarsi negabus ją suprasti. Prisiminkime, jog apaštalas Paulius sakė: „Dabar mes pažįstame miglotai, tarytum per stiklą." Būtent. Taip yra todėl, kad gyvename kūne, turime sielą - būtent mūsų siela, mūsų jausmų, emocijų, minčių sfera yra be galo turtinga „savęs pačios". Būtent siela dažnai neleidžia mums pamatyti tikrojo Dievo paveikslo, nes mūsų siela linkusi „perimti vadžias" į savo rankas, interpretuoti ir vertinti viską pagal aplinkybes, patirtis ir potyrius, pagal „juslinius liudijimus", o ne pagal Dievo žodį. Mūsų siela - dažnai lyg nešvarūs langai, pro kuriuos bandome įžiūrėti Dievo valią. Esu girdėjusi tokį anekdotinį pasakojimą: vienas vaikas darželyje pasakė, kad nupieš Dievą. Kai auklėtoja sureagavo, sakydama: „Bet juk mes nežinome, kaip Dievas atrodo", vaikas atsakė: „Tuoj sužinosite." Šis pasakojimas vaizdžiai parodo, kad daugelis iš mūsų gebame savaip „nupiešti" Dievą, tai yra dažnai susikuriame Jo vaizdinį pagal savo įsivaizdavimus ir supratimus. Keletą kartų perskaitę Bibliją galime pasakyti: „O, žinau koks yra Dievas..."
Apaštalas Paulius, ragindamas romiečius ištirti Dievo valią, nubrėžia labai nuoseklų bei būtiną procesą: jis liudija, kad svarbu aukoti Jam savo kūnus (Rom 12, 1), taip pat svarbu atsiskirti nuo šio pasaulio, t. y. pamatyti savo kitoniškumą, atskirtį Kristuje, o tuomet atnaujinti savo protą. Proto atnaujinimo procesas keičia elgesį, siekinius, prioritetus. Šis giluminis procesas reikalauja tam tikro mūsų apsisprendimo, pastangų sekti Kristumi, atidžiai įsiklausant į Jo žodžius, ieškant Jo valios.
Be galo svarbu įsižiūrėti į Viešpaties žodį. Jei visa savo širdimi pamilstame Dievą, kaip Asmenį, tai visu savo protu pamilstame ir Jo žodį. Ieškodami atsakymų mokslininkai atlieka tiriamuosius darbus - taip ir mes turime ištirti, kas yra Dievo valia, kad tuo pačiu suprastume ir kas nėra Jo valia. Pavyzdžiui, kartais mes pasninkaujame dėl kokių nors iškilusių poreikių, tačiau juk galėtume pasninkauti ir dėl to, kad daugiau pažintume Dievą, dėl Jo šviesos... Tai priklauso ir nuo to, kaip labai norime Jį pažinti bei atsinaujinti savo proto dvasioje (Ef 4, 23).
Kas „kaltas" dėl gyvenimo negandų?
Jėzus sako: Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo (Mt 7, 8-11).
Tačiau štai - į gyvenimą pasibeldžia kokia nors bėda: sudūžta brangūs santykiai, o gal ištinka liga. Ką liudija mūsų sielos? Tai priklauso nuo susiformavusių įsitikinimų. Galiu mąstyti taip: Dievas siunčia šią bėdą į mano gyvenimą, kad kažko išmokčiau. Tuomet klausiu savęs: „O šis išbandymas man - kaip duona ar kaip akmuo?" Ir atsakau: „Dievo paguoda, Jo atsakymai yra lyg duona, kurios alkstu ir trokštu, tačiau bėdos - tai akmenys, nuo kurių norisi bėgti ir pasislėpti." Mano žemiškasis tėvas niekuomet man nepaduotų akmens, bet kažkodėl manau, kad dangiškas Tėvas elgiasi kitaip: juk esame nuodėmingi, ir mus reikia kaip reikiant pamokyti... Tačiau Jėzus apie Tėvo gerumą kalbėjo nuodėmingiems žmonėms ir sakė: būdami nuodėmingi ir blogi, savo vaikams nepaduosite akmens. O kodėl mane taip nesunku įtikinti, kad gal vis tik Dievas siunčia man tuos akmenis, nes laikui bėgant jie gali virsti duona... Įdomus „apreiškimas". Deja, kartais mes išties gauname „įdomius apreiškimus". Tačiau pabandykime įsigilinti, ką reiškia Jėzaus pasakyti žodžiai apie Tėvą: Tėvas yra geras, Jis daug geresnis už jus, ir jei tarp jūsų neatsiras žmogus, kuris paduos akmenį vietoj duonos, juo labiau Tėvas taip nesielgs. Ir Jis ne tik nepaduos akmens, tai yra neduos to, kas mus įskaudintų, bet duos tai, kas yra gera - kas džiugina, praturtina, guodžia, drąsina, aprūpina, etc.
Taigi, ieškodama atsakymų, klausiu savęs: „jei kūniškas mąstymas neša mirtį, ar šis išbandymas galėjo ateiti į mano gyvenimą kaip neteisingo mąstymo pasekmė? Ar nukrito iš Dievo kaip „palaiminimas" ar „pamoka"? Atrandu, kad dažnai Viešpatį dėl išbandymų kaltiname visai nepelnytai. Apaštalas Paulius sako: Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą (Gal 6, 7-8). Paulius ir vėl kalba apie mirtinas pasekmes - tas iš kūno pjaus supuvimą, nes kūniškas mąstymas - tai mirtis. Neabejoju, kad Paulius čia kalba apie kūnišką elgesį, neteisingus sprendimus ir pasirinkimus. Tai yra jis kalba apie tokią kasdienybę, kai vadovaujuosi kūnišku mąstymu - tai yra gyvenu vadovaudamasi tuo, ką regiu, jaučiu, galiu paliesti, kas vienaip ar kitaip patraukia mano dėmesį, bet ne tuo, ką sako Jo žodis! Gyvenu regėjimu, o ne tikėjimu! Ir šiame kontekste matau, kad sėjusi kūniškus dalykus, noriu pjauti amžinojo gyvenimo vaisius! Mąstydama kūniškai noriu ragauti gyvenimą ir ramybę, o jei to negaunu, sakau: „Tai Dievas siuntė išbandymą į mano gyvenimą, kad kažko išmokčiau." Deja, tokiu būdu prieinu neteisingos išvados. Nes tai nebūtinai Dievas siuntė išbandymą, o, galimas daiktas, aš pjaunu, ką sėjau. Žinoma, gali būti ir kitų priežasčių, kodėl patiriame vienus ar kitus išbandymus (pavyzdžiui, Jėzus neatpirko mūsų nuo persekiojimų dėl tikėjimo, o kaip tik juos pažadėjo), tačiau jei suvoksiu svarbą to, kaip mąstau, ką sėju savo kasdienybėje, tapsiu atsakingesnė, išmintingesnė, o ne patogiai viskuo kaltinsiu Dievą.
Taip, mylintiems Dievą viskas išeina į gera, todėl galima sakyti, kad bet koks išbandymas išeina į gera. Tai patvirtina ir Jokūbas, sakydamas, kad išmėginimuose bręsta mūsų tikėjimas. Tačiau atnaujinus protą imu suvokti ir tai, kiek daug atsakomybės gula ant mano pečių: tai aš turiu atnaujinti savo protą, tai aš turiu išmokti teisingai sėti, nes egzistuoja sėjos ir pjūties principas, jis galioja ir galios - patinka man tai ar ne. Ir būtent proto atnaujinimo procesas verčia mane prisiimti atsakomybę dėl to, kas mano gyvenime vyksta. Būtent atnaujinamas protas kreipia mane prie Dievo žodžio versmių, veda mokinystės keliu, leidžia patirti ir savo dvasinį skurdą bei nuogumą: suvokiu, kiek daug dar turiu suvokti, permąstyti Jo žodžio šviesoje, kad mano kasdienybė bei sielos, minčių pasaulis atitiktų Jo valią. Ir tik tuomet, kai sėsiu dvasinius dalykus, kai išmoksiu mąstyti dvasiškai - kai mano mintys derės su Jo žodžiu, galėsiu pasakyti: „Dievas man teikia nuostabią ramybę, pilnatvę, malonę", nes sėdama teisingus dalykus pjausiu būtent tai. Šį principą suprato ir Senojo Testamento psalmininkai: Mano siela, ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes tu dar dėkosi Jam, savo pagalbai, ir savo Dievui... Jie tildė ir ramino savo sielas, kreipdami savo dėmesį į Dievą. Proto atnaujinimas Dievo žodžio šviesoje būtent tai ir daro - kreipia mūsų žvilgsnius į Kristų, į Jo atpirkimą, prisikėlimo jėgą bei mūsų padėtį Jame. Atnaujinant protą mūsų sielas persmelkia Kristaus mintys, vertybės ir nuostatos: imame matyti ir net mąstyti taip, kaip mąstė Jis. Imame suvokti, kiek daug turime Kristuje - o tai suvokti be galo svarbu, nes būtent šis suvokimas (naujo gyvenimo Kristuje) mus veda nuo kūniško mąstymo link dvasinio.
Pasilikime Jo žodyje nuolatos...
Mielieji, ateikime prie Dievo žodžio versmių kaip maži vaikai. Ateikime, įsiklausykime ir pasilikime Jame. Atkreipkime dėmesį į apaštalo Paulius paliepimius bei įspėjimus, apsvarstykime kiekvieną Jo žodį... Melskime Šventosios Dvasios apreiškimo bei šviesos, nes Dievas pažadėjo, kad Jo patepimas mokys mus visų dalykų (1 Jn 2, 27). Mokymosi, studijų procesas nėra lengvas, nes kartais skausminga atsisakyti neteisingų įsivaizdavimų bei supratimų. Tačiau kai Dievo žodį atsiverčiu mąstydama, kad dar nežinau, kaip turėčiau žinoti, Viešpaties Dvasia atveria ir parodo nuostabius dalykus... Vienoje psalmėje skaitome: Tavo žodžiai saldesni už medų. Tai - ne tušti žodžiai. Jo žodis išties turi nuostabų „skonį", teikia gyvenimą, jėgų, veda prie Viešpaties, o mūsų mokinystė Jame harmoningai papildo meilę Dievui širdimi bei visomis jėgomis...
Dovydas sako: Kadangi Viešpats mane moko, aš Jį šlovinsiu (Ps 16, 7). Dievo Dvasios apreiškimai skatina mus šlovinti Viešpatį. Kitais žodžiais tariant, jei tai mane įkvepia garbinti Jį, tai tikrai Jo šviesa mane moko - juk Viešpats yra toks, kurio neįmanoma negarbinti... Nes kartais gali aplankyti ir ne Dievo Dvasios, bet mūsų įsivaizdavimų ar sunkių patirčių įkvėpti „apreiškimai" - tokie supratimai paprastai nieko mumyse nekeičia, atima viltį, stiprina abejones, atitolina mus nuo Viešpaties, kaip Asmens, ir nepraturtina mūsų bendrystės su Juo.
***
Rašto eilutės apmąstymui:
Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, - apie visa, kas dora ir šlovinga. Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis (Fil 4, 8). [Ramybė - elgesio pasekmė, o atitinkamas elgesys - mąstymo rezultatas.]
Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve (Kol 3, 2). [Kreipkime mintis nuo žemiškų į dangiškus dalykus.]
Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto tuštybės. Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo. Jie sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus. Bet jūs ne taip pažinote Kristų! Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote, - nes tiesa yra Jėzuje, - kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasioje ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 17-24). [Tokio pagonių elgesio priežastis - proto tuštybė. Atsižadant seno žmogaus svarbu atnaujinti protą - taip tarsi atbaigiame savo išgelbėjimą „pajungdami" ir protą, tai yra jį atnaujindami. „Apsirengti nauju žmogumi" galime tik atnaujindami protą.]