Kodėl aiškiname Šventąjį Raštą? Gali pasirodyti, jog šis klausimas nevertas dėmesio, nes atsakymas iš pirmo žvilgsnio atrodo pernelyg paprastas. Vis dėlto daugelis nesusipratimų ar net klaidų, susijusių su Dievo žodžio taikymu asmeniniame ir bendruomenės gyvenime, dažniausiai priklauso nuo atsakymo į šį klausimą.
Pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas įžangoje skaitytojui „Knygelės pačios byloja lietuviams ir žemaičiams“ ne tik kviečia „imti ir skaityti“, bet ragina ir „permanyti“, kas skaitoma. Be šio „permanymo“ vargu ar ir patį žodį „Dangaus Karalystės“ deramai galėsime priimti, juolab savo „šeimyną išmokysime“. Šis „permanymas“ gali reikšti tiek gilinimąsi į Kristaus mokslą, geresnį Dievo žodžio supratimą, tiek ir jo aiškinimą, be kurio niekas neapsieina ir negali augti Dievo pažinime.
Aiškinimas neišvengiamas
Reformacija sugrąžino Šventąjį Raštą į bažnyčios ir krikščionio gyvenimą. Martynas Liuteris buvo įsitikinęs, jog Biblija yra pakankamai aiški ir kiekvienas ją skaitantis gali išgirsti Gerąją Naujieną bei išmokti pamaldumo. Panašiai įsitikinęs ir Fiodoro Dostojevskio romano atsiskyrėlis Zosimas: „Ir nereikia, nereikia daug kalbėti ir mokyti, viską jis ir taip supras. Gal manote, kad prasčiokas nesupras? <…> Tegu nesibaimina, viską, viską supras stačiatikių širdys!“ (Broliai Karamazovai, I tomas, 490 p.). Nėra dvejonių, kad gerai išpurenta dirva - Šventosios Dvasios apšviesta, greita atgailauti ir nuolanki širdis - priims ir leis sudygti Dievo žodžio sėklai ir brandins derlių, nepriklausomai nuo žmogaus socialinės padėties ir išsilavinimo. Tačiau Šventajame Rašte esama tiek lengvai suprantamų, tiek gana sudėtingų dalykų. Viena, kai teksto mintis aiški ir tai per Šventąją Dvasią keičia mūsų gyvenimą, kita - kai eilutės, ištraukos ar net ištisi skyriai sunkiai suvokiami. Tačiau mes norime suprasti, ieškome prasmės ir atsakymų į mums aktualius gyvenimo bei mokymo klausimus, todėl tampame… Rašto aiškintojais.
Štai kokia pirmoji Biblijos aiškinimo taisyklė - kiekvienas Biblijos skaitytojas tampa ir jos aiškintoju. Taip vyksta dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmoji - tai mūsų, skaitytojų, prigimtis. Mes esame skirtingi ir visi turime vienokį ar kitokį išankstinį nusistatymą įvairiais klausimais - sąmoningą ar nesąmoningą. Vos tik pradėję skaityti Šventąjį Raštą, atsiduriame aiškinimo lauke, kur išankstinis nusistatymas tampa mūsų aiškinimo „akiniais“, pro kuriuos žvelgiame į tekstą. Toje pačioje Rašto ištraukoje jaunuolis pastebės vienus dalykus, senolis kitus, inteligentas žavėsis „teksto aspektais“, kurie tolimų reisų vairuotojui atrodys visiškai neaktualūs. Evangelikas tikriausiai paaiškins tą pačią ištrauką vienaip, stačiatikis ir Romos katalikas kitaip. Ką jau sakyti apie asmeninės gyvenimo patirties, auklėjimo ir polinkio „suprasti geriau už kitus“ poveikį mūsų matymui? Niekas neturi balto lapo, kuriame be jokių subjektyvaus aiškinimo priemaišų atsispaustų Dievo žodis. Visų mūsų nosys „pabalnotos“ skirtingos spalvos ir storio aiškinimo „akinukais“.
Antroji neišvengiamo aiškinimo priežastis yra pati Šventojo Rašto prigimtis, kurios esmė - jo dieviškos ir žmogiškos prigimčių harmonija. Dievas perdavė amžiną ir nekintantį savo žodį per žmones, Šventosios Dvasios įkvėptus tarnus, tam tikrose istorinėse ir kultūrinėse aplinkybėse anuomet gyvenusių žmonių kalba ir būdu. Todėl norint suprasti ir išgirsti Dievo žodį tenka bent kažkiek, kiek tai įmanoma, susipažinti su žmonėmis, kurie rašė ir kuriems buvo rašoma. Su Šventuoju Raštu yra panašiai kaip su mūsų Viešpačiu - norėdami pažinti Jame Dievą, turime priimti Jį kaip žmogų. Todėl gerai darome, jei, prieš atsakydami į klausimą Ką man tai reiškia? arba Ką per tai man (mums) kalba Dievas?, dar spėjame paklausti Ką tai galėjo reikšti? pirmiesiems skaitytojams, ką turėjo omenyje įkvėptas autorius, o taip pat mėginame suprasti, kaip įvairūs kontekstai keičia teksto prasmę. Taip mes gilinamės į žmogiškąją Šventojo Rašto pusę, kad per Dievo malonę ir Šventosios Dvasios liudijimą suprastume Dievo valią savo gyvenimui.
Galiausiai dauguma iš mūsų nemoka biblinių hebrajų ir graikų kalbų, bet skaito vertimą, kurį pagrįstai galime laikyti tam tikra interpretacija (aiškinimu), antraip nebūtų tiek daug Biblijos vertimų. Taigi tiek dėl savo pačių, tiek dėl Šventojo Rašto prigimties ypatumų kiekvienas skaitytojas (net jei to sąmoningai ir nesuvokia) yra įtraukiamas į aiškinimo procesą. Mums paprasčiausiai neįmanoma to išvengti, nors ir kokie, mūsų manymu, esame „objektyvūs“.
Aiškinimo įvairovė
Šventojo Rašto aiškinimo svarbą ir iššūkius Bažnyčia suvokė nuo pirmųjų amžių. Vienas žymiausių jos mokytojų Aurelijus Augustinas (354-430 m.) suvokė, jog nagrinėjamo teksto prasmės atskaitos tašku derėtų laikyti įkvėpto autoriaus mintį ar intenciją pirmiesiems žinios gavėjams. Pavyzdžiui, jei žinotume, ką apaštalas Paulius turi omenyje atsakinėdamas į mums nežinomus tikinčiųjų klausimus 1 laiško korintiečiams 7 skyriuje, galėtume tiksliau pasakyti tiek apie pačios bendruomenės situaciją, poreikius ir problemas, tiek suprasti, kaip šį apaštalo mokymą pritaikyti mūsų situacijoje. Šiuo principu remiasi didžioji dalis šiuolaikinių Biblijos aiškintojų ir mokytojų. Vis dėlto Augustinas įžvelgia, jog sutarti dėl įkvėpto autoriaus intencijos nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vienam gali atrodyti vienaip, antram - kitaip, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. „Taigi jei vienas (aiškintojas) sakys: ‘(Autorius) suprato taip, kaip aš’, o kitas (aiškintojas): ‘Ne, taip, kaip aš’. ‘O kodėl veikiau ne ir taip, ir taip, jei ir viena, ir kita yra teisinga?’ “. Tada Augustinas kreipiasi į Viešpatį: „Mums, Viešpatie, parodyk šį ar kurį kitą teisingą, kuris tau patinka, idant, ar atskleistum mums tai, ką atskleidei ir tam savo žmogui (autoriui), ar tų pačių žodžių atveju atskleistum ką kita, Tu maitintum mus, o ne paklydimas tyčiotųsi iš mūsų“ (Išpažinimai, XII knyga, 334-336 p.). Matome, kad siekis suprasti „to žmogaus“ (įkvėpto autoriaus) mintį yra aiškintojo tikslas, tačiau ne visada jį įmanoma pasiekti, nes tik Viešpats žino teisingus atsakymus. Mums reikia Jo pagalbos, kad pažintume ir galėtume teisingai paaiškinti vieną ar kitą ištrauką. O jei tai nepasiekiama, meldžia Augustinas, te Viešpats duoda tai, kas skaitytoją ugdys, „maitins“, bet ir saugos nuo paklydimo.
Panaši mintis atsikartoja kitame Augustino teologiniame veikale De doctrina christiana, kur jis pabrėžia ugdomąją meilės svarbą. Jei žmogus ir nesuprato, ką autorius turėjo omenyje, jis nedaro lemtingos klaidos. Tokiu atveju svarbu bent taip aiškinti, kad tai ugdytų klausytoją meilėje, nors ir įspėja, jog tai netaptų įpročiu klaidžioti ar taku į paklydimą. Augustinas realistiškai įžvelgia, jog negalime tikėtis tobulo ir vieningo Biblijos išaiškinimo visais atvejais, tačiau uždaro duris lengvabūdiškam arba, kaip sako apaštalas Petras, savavališkam aiškinimui (2 Pt 1, 20-21). Taigi ne bet koks Biblijos ištraukos išaiškinimas ar eilutės citavimas, nepaisant konteksto ir visos Biblijos apreiškimo, yra priimtinas. Tokio neteisingo aiškinimo ar net piktnaudžiavimo pavyzdžių sutinkame ir Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, Jėzus peikia Rašto žinovus ir fariziejus, kad jie uoliai skaičiuoja dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o palieka, kas Įstatyme svarbiau, - teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą (Mt 23, 23). Tai netiesioginis priekaištas dėl neteisingo Įstatymo aiškinimo, kai vertybės supainiojamos ir „vežimas pastatomas prieš arklį“.
Dar ryškesnis piktnaudžiavimo Šventuoju Raštu pavyzdys, kai šėtonas gundo Jėzų psalmės žodžiais (žr. Lk 4, 9-11). Nors tai žodžiai iš Biblijos, tačiau ne iš Dievo, o šėtono lūpų. Ne tas kontekstas, ne ta ir dvasia. Todėl darome išvadą, kad ne bet koks Šventojo Rašto išaiškinimas (interpretacija) yra Dievo žodis, o tik tas, kuris sutinka su visu Biblijos mokymu ir tarnauja gelbstinčiam ir meilėje ugdančiam Dievo tikslui. „Todėl pritariame ne bet kokiai interpretacijai“, - apibendrina Antrasis šveicariškasis išpažinimas. „Pamatine ir tikrąja laikome tik tą Raštų interpretaciją, kuri remiasi pačiais Raštais (ypač atsižvelgiant į kalbos, kuria jie parašyti, savybes, taip pat atsiradimo aplinkybes, į panašių ar skirtingų, dažniau pasikartojančių ar aiškesnių vietų išdėstymą), nes atitinka tikėjimo ir meilės dėsnius bei geriausiai pasitarnauja Dievo garbei ir žmonių išganymui“ (Lietuvos reformatų tikėjimo pagrindai, 16-17 p.). Šioje reformatoriško išpažinimo ištraukoje vadovaujamasi principu, jog „Šventasis Raštas yra pats save aiškinantis“ (scriptura sacra sui ipsius interpresi). Tiek šiuo, tiek kitais atvejais Tikėjimo išpažinimai ir katekizmai tarnauja Bažnyčiai kaip „tikėjimo taisyklė“, pagalbinė „tvorelė“, kad nenuslystume į šoną.
Aiškinimo svarba
Šventojo Rašto autoritetas ir neklaidingumas yra pamatinės evangelinio tikėjimo tiesos. Tačiau neretai patys evangelikai daro tą pačią klaidą - nemato skirtumo tarp Šventojo Rašto ir jo interpretacijos. Dievo žodis nesi-keičia, tačiau keičiasi mūsų supratimas. Toks mūsų supratimo atnaujinimas turi būti atviras skirtingoms aiškinimo galimybėms, tačiau neperžengti esminių visuotinio tikėjimo (ortodoksijos) ir evangeliško išpažinimo tiesų. Pavyzdžiui, remdamiesi Biblijos apreiškimu su visa visuotine Bažnyčia išpažįstame, kad Dievas yra dangaus ir žemės Kūrėjas, tačiau jei mėginame atsakyti, kaip vyko pats sukūrimo procesas, tuomet aiškinimai ir nuomonės išsiskiria. Ne paslaptis, kad milžinišką poveikį mums daro žinios iš mokslo pasaulio - nauji atradimai ir hipotezės. Todėl nesistebėkime, kad sulig jais kinta ir Biblijos aiškinimas, šiuo atveju - Pradžios knygos pirmųjų skyrių interpretacija. Pavyzdžiui, kai kurie nuoširdūs ir pasišventę krikščionys (Francis Kollinsas, knygos Dievo kalba autorius) mėgina kūrybiškai suderinti evoliucijos teoriją su Pradžios knygos pasakojimu, kiti, be abejo, su tuo nesutinka ir labiau pasitiki ne gamtos mokslais, bet matematika ir fizika (Džonas Lenoksas, knygos Septynios dienos, padalijusios pasaulį autorius).
Tačiau mes, kaip ir dar V a. pastebėjęs Aurelijus Augustinas, turime saugotis aklo pasitikėjimo mūsų laikmečiu populiariomis mokslinėmis prielaidomis. Biblija turi likti atvira aiškinimui ir neapsiriboti viena aiškinimo teorija. Jo nuomone, Šventajame Rašte yra daug sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos galime suprasti skirtingai, tačiau tai neturėtų susilpninti mūsų tikėjimo. Tokiais atvejais būkime atsargūs ir neskubėkime ginti tik vienos kurios pozicijos (pavyzdžiui, kad Dievas pasaulį sukūrė evoliucijos būdu arba, priešingai, per septynias 24 valandų trukmės paras), nes, jeigu toliau ieškant tiesos, mūsų pozicija bus sukritikuota, anot Augustino, „žemė susvyruos mums po kojomis“. Bažnyčios istorijoje tai atsitiko ne kartą. Pavyzdžiui, Koperniko (XVI a.) mintis apie tai, jog žemė sukasi aplink saulę, Bažnyčiai pasirodė kaip iššūkis Biblijos autoritetui, nors išties tai buvo iššūkis tik vienai iš specifinių jos interpretacijų. Aiškinimas, kad žemė nejuda ir viskas sukasi, juda tik aplink ją, nėra krikščionybės idėja. Tai buvo gamtos mokslų tėvo ir antikos filosofo Aristotelio mokslinė teorija, kurią Tomas Akvinietis XIII a. pritaikė Bažnyčios mokymui. Baigiantis pirmajam mūsų eros tūkstantmečiui Aristotelio raštus vėl atrado sparčiai auganti arabų civilizacija. Turėdamas apologetinių bei misiologinių tikslų Tomas Akvinietis savo darbuose, kurių žymiausi Teologijos suma, Suma prieš pagonis, siekė krikščionybę pateikti „aristoteliškai”. Nejudančios žemės požiūris neprieštaravo vyravusiam supratimui ir Biblijai (1 Kron 16, 30; Ps 93, 1; Ps 104, 5; 1 Sam 2, 8; Ps 19, 4-6; Ekl 1, 5). Nors iš tiesų nė viena iš čia pateiktų Biblijos eilučių nėra skirta mokymui apie Visatos astronominę sandarą…
XVII a. Galilėjus metė dar vieną iššūkį geocentriškai (t. y. žemė kaip Visatos centras) Visatos sampratai. Sąmyšis pirmiausia kilo tarp mokslininkų, nes tai buvo mokslinių teorijų konfliktas, mokslinė revoliucija, o kadangi Bažnyčia buvo neapdairiai priėmusi šią mokslinę teoriją už „gryną pinigą“, be abejonės, kliuvo ir jai. Todėl krikščionims vertėtų įsiklausyti į Augustino patarimą ir neskubėti iki galo „išaiškinti“ visos Biblijos, bet apsiginkluoti kantrybe ir nuolankiu troškimu pažinti tiesą, nepaliaujamai gilinantis į Šventąjį Raštą.
Aiškinimo „spiralė“
Šventojo Rašto aiškinimas turėtų būti nuolatinis, nesibaigiantis ir progresuojantis procesas bažnyčios ir krikščionio gyvenime. Tai galima iliustruoti tarp dviejų horizontalių lygiagrečių (horizontų) besisukančios spiralės pavyzdžiu. Įsivaizduokime, kad aiškinimo procesas juda ciklais tarp dviejų horizontų - nuo Biblijos teksto, kurį nagrinėdami mes visada turėtume pastebėti pirminę teksto prasmę (numanomą autoriaus mintį), užduodami klausimą, ką tekstas reiškė anuomet, link mūsų ir Bažnyčios nūdienos, siekiant suprasti, ką tekstas galėtų reikšti mums arba man asmeniškai šiandien.
Be abejonės, prieš atsiversdami Biblijos tekstą mes jau turime tam tikrą supratimą, kuris, mums jį skaitant, keičiasi. Labai svarbu, kad šis ciklas nuo mūsų šiandien iki teksto anuomet ir vėl nuo teksto link mūsų neužsibaigtų uždaru ratu, tarsi mes jau būtume iki galo viską supratę. Todėl tai nėra uždaras ratas (ciklas), bet savotiška atvira ir ciklais pirmyn judanti spiralė. Biblijos teksto pirminė prasmė pirmoji lygiagretė, horizontas) nėra tai, ką mes tobulai, be trūkumų suvokiame, anaiptol, todėl prie teksto būtina vėl sugrįžti ir leisti jam prabilti iš naujo - turime nuolat skaityti ir studijuoti Šventąjį Raštą, koreguojant jau turimą supratimą, ir gilintis į įkvėpto autoriaus mintį Šventajame Rašte. Kiekvienas naujas ciklas reikalauja ne tik sugrįžimo prie teksto ir to, kaip mes jį suprantame, atnaujinimo, (pavyzdžiui, ką norėjo pasakyti apaštalas Paulius arba Jonas vienoje ar kitoje Biblijos ištraukoje), bet ir atnaujinto pritaikymo ir teksto svarbos šiai dienai suvokimo (antroji lygiagretė, horizontas). To reikalauja tiek atsinaujinantis ir tobulėjantis teksto pažinimas, tiek nuolat besikeičianti situacija Bažnyčioje bei pasaulyje. Todėl nepaliaukime skaityti, gilintis ir „permanyti“, kad Dievo žodžio pažinimas augtų ir mūsų gyvenimai būtų atnaujinti ir keistųsi jo jėga.