Kuo Vilniaus krikščionių mokykla skiriasi nuo kitų šalies mokyklų? Kokia šios mokyklos vizija?
Direktorius Valdas Statulevičius: Mokykla gimė iš noro ugdyti bei mokyti vaikus, perteikiant jiems krikščioniškas vertybes. Valstybinėse mokyklose tokios galimybės nėra arba ji labai menka. Mūsų mokyklos vizija - padėti vaikams pažinti Dievo sukurtą pasaulį ir atrasti jame savo vietą. Šalia akademinių gabumų lavinimo mes nemažą dėmesį skiriame ir vaiko charakterio ugdymui, jo krikščioniškos pasaulėžiūros formavimui. Siekiame padėti tėvams ugdyti vaikus taip, kaip jie ugdomi šeimoje. Mes visi, tiek mokytojai, tiek tėvai, vadovaujamės tomis pačiomis vertybėmis. Mūsų mokykla nedidelė, vidutiniškai klasėse mokosi devyni - dešimt vaikų - tai vienas didžiausių jos išskirtinumų. Turbūt mažesnės mokyklos Lietuvoje nėra. Mūsų mokykloje maždaug šimtui besimokančių mokinių tenka trisdešimt vienas mokytojas, todėl kiekvienas vaikas kasdien susilaukia labai didelio dėmesio iš mokytojų, patikrinami jų namų darbai, taisomos klaidos, pagiriama už pastangas. Palyginus mūsų klases su valstybinės mokyklos trisdešimties vaikų klase, skirtumas didelis. Tai suteikia daugiau galimybių atskleisti kiekvieno vaiko potencialą.
Papasakokite apie renginius, šventes bei tradicijas, kurias puoselėjate savo mokykloje.
Ryškiausia ir seniausia tradicija yra rugsėjo pirmosios šventė. Kiekvieną pirmą mokslo metų pradžios dieną vaikus mokykla pasitinka švente, kurios pagrindinis akcentas -mokytojų sukurtas spektaklis. Mokykloje švenčiame mokytojų dieną, Kalėdas, Velykas, mokslo metų pabaigos šventę. Jau daugiau nei 15 metų pradinukai džiaugiasi savo kurto šokio švente, kurioje varžosi šokio interpretacijomis ir kūriniais.
Turime naują tradiciją - Kalėdas švenčiame kitaip. Stengiamės pasidaryti ne sau šventę, bet kitiems. ,,Juk palaiminčiau duoti nei imti“. Kad darbas būtų nuoseklus ir neštų vaisių, pasirinkome vieną įstaigą, kurią aplankome per Kalėdas. Susidraugavome su Vilniaus specialiąja „Atgajos“ mokykla, kurioje mokosi vaikai su negalia. Pas juos lankomės šeštus metus. Kiekvienas mokinys su šeima paruošia asmenines dovanas ,,Atgajos“ mokyklos mokiniams. Taip pat visada paruošiame ir programą: šokius, vaidinimą, koncertą. Esame labai laukiami ir mylimi.2011 m. dalyvavome savivaldybės inicijuotame projekte „Valanda su senoliu“. Projektas baigėsi, o mūsų bendradarbiavimas tęsiasi ir toliau. Taip kas mėnesį, klasės, kurios pasirinkusios aplankyti senolius, važiuoja ten, skiria laiko, dėmesį, bendrauja, šoka, dainuoja, vaidina jiems, kartu kepa sausainius, užsiima rankdarbiais.
Tikiuosi, kad tradicija taps ir mūsų mokslo metų pabaigos automobilių ralis, kurį organizuojame jau dvejus metus. Jame dalyvauja visa mokyklos bendruomenė: mokytojai, mokiniai, jų tėvai.
Ką siūlote mokiniams veikti po pamokų?
Po pamokų veiklos labai daug. Siūlome popietinę pradinių klasių vaikų užimtumo, pamokų ruošimo grupes, šokių, sporto, dailės, gitaros, dramos, dainavimo būrelius. Pacituosiu vienos mergaitės žodžius: „Apie būrelius nėra ką kalbėt - tik pasirink bet kurį iš jų ir tu vis lauksi tos dienos, kada bus būrelis.“ Esame nemažai pasiekę tiek šokių, tiek dainavimo, tiek sporto srityse. Begalės padėkų ir diplomų yra gavęs seniausiai mokykloje veikiantis šokių būrelis. Dainavimo būrelis šiemet vykusiame sakralinės muzikos festivalyje laimėjo pagrindinį apdovanojimą. Mūsų berniukai labai mėgsta žaisti stalo tenisą. Tarpmokyklinėse Vilniaus miesto stalo teniso varžybose užėmėme trečią vietą.
Kokių svajonių ir planų turite ateičiai?
Svajojame plėstis ir augti. Akivaizdu, kad susidomėjimas mūsų mokykla didėja. Šiais metais jau balandžio viduryje sukomplektavome pirmą klasę naujiems mokslo metams ir nusprendėme formuoti antrą pirmą klasę (to dar nebuvo per visą mokyklos gyvavimo laikotarpį), nes norinčių mokytis labai daug. Šiuo metu yra likusios dar kelios laisvos vietos (išsamesnė informacija skelbiama mokyklos interneto svetainėje www.kmok.lt). Įdomu tai, kad vis daugėja tėvelių, kurie nėra susiję su krikščioniškomis bendruomenėmis, tačiau jiems priimtinos mokykloje ugdomos vertybės, mokyklos atmosfera, požiūris į vaiką, saugumas.
Kokie didžiausi privalumai, mokant krikščioniškoje mokykloje?
Rūta Bagdonienė, lietuvių kalbos mokytoja: Didžiausiu privalumu laikau tai, kad čia galiu jaustis gerbiama. Nė vienas mokinys čia manęs neįžeidė tyčia, nesistengė pažeminti, ir tikiu, kad to niekada nedarys. Vyraujanti pagarbos ir tolerancijos nuostata mokykloje ir daugelio mokinių šeimose perduodama ir naujai atėjusiems mokiniams, kurie net patys prisipažįsta, kad kitoje mokykloje mokytojus įžeidinėdavo. Žinoma, pasitaiko neapgalvotų replikų, bet nuoširdus situacijos aptarimas su mokiniais, paaiškinimas, ką jie padarė ir kaip tu jauteisi, padeda labiau vienas kitą suprasti ir ugdytis tarpusavio pagarbą. Man labai svarbu, kad mokiniai tyčia nežeidžia, o jei tai padarė, sugeba pasakyti nuoširdų atsiprašymo žodį. Savo ruožtu aš taip pat stengiuosi įžvelgti ir pripažinti savas klaidas bei atsiprašyti mokinių.
Sakoma, kad mokytojo darbe sudėtingiausia yra tai, kad nuolat patiriama psichologinė įtampa. Galiu drąsiai sakyti, kad dirbdama šioje mokykloje esu psichologiškai sveikesnė. Žinoma, taip yra ne vien dėl pagarbos tarp mokytojo ir mokinių, bet ir dėl tarpusavio supratimu pagrįstų santykių su mokinių tėveliais, vadovais ir kolegomis. Man, kaip darbuotojai, labai svarbu, kad mano darbas būtų įvertintas, su mokinių tėvais būtų ieškoma problemų ar iššūkių sprendimo būdų, o kolegos ištiestų pagalbos ranką, būtų nuoširdūs padėti ir palaikyti. Dažniausiai viso to sulaukiu ir manau, kad to nebūtų be krikščioniškų nuostatų, kuriomis stengiamės vadovautis ne tik bažnyčioje, bet ir kasdieniniame gyvenime.
Ir dar vienas privalumas, dirbant krikščioniškoje mokykloje, yra tas, kad galiu nuolat tobulėti. Tobulėti ne tik profesiškai - daugelyje mokyklų tam suteikiamos puikios galimybės, ši mokykla irgi ne išimtis, - man svarbiausia, kad čia galiu augti dvasiškai. Kartą vesdama pamoką kalbėti mėgstančioje klasėje ir negalėdama jos suvaldyti įprastais būdais, pakėliau balso toną, ir vienas mokinys, kuris kelia bene daugiausia iššūkių, man pasakė: „Mokytoja, ne pykčiu, o meile reikia mokyti.“ Berniuko lūpomis mano širdį pasiekė svarbiausia taisyklė, kurią mes taip dažnai pamirštame, - pasauliui reikia meilės, meilės pavyzdys turime būti ir mes. Ir tada suvoki, kiek dar turi keistis ir kaip žmogus, ir kaip mokytojas. Tai yra neįkainojamos pamokos.
Giedrė Vėžytė, pradinių klasių ir dailės mokytoja: Nuo tada, kai jau žinojau, kad būsiu mokytoja, svajojau dirbti neeilinėje mokykloje. Matyt, tokia Dievo valia, kad iš tiesų dirbu neeilinėje protestantiškoje mokykloje. Didžiausi privalumai yra tokie: galiu dirbti tikinčiųjų mokytojų kolektyve, kuris diegia mokiniams krikščioniškas vertybes. Dauguma mokinių yra iš tikinčių šeimų, todėl džiugu, kad būdama mokytoja galiu pratęsti, pagilinti tėvų pradėtą darbą vaikų širdyse, artimiau bendradarbiauti su mokinių tėveliais. Be to, neperpildytos, negausios klasės suteikia puikią galimybę daugiau skirti dėmesio kiekvienam mokiniui mokymosi procese.Valdas Statulevičius: Pasikartosiu, jog svarbus privalumas - mažos klasės, didžiausias dėmesys vaikui, saugumas. Nėra jokių metodikų ar vadovėlių, kaip ugdyti vaikus krikščioniškai, todėl mes tai darome asmeniniu pavyzdžiu. Reikalavimai mokytojui čia yra aukštesni nei paprastoje mokykloje, nes mums svarbu ne tik jo išsilavinimas, pasiekimai ar profesionalumo lygis, bet ir įsitikinimai, pasaulėžiūra, gyvenimo būdas. Suvokiame tai, kad savo pavyzdžiu mokytojas ugdo vaikus. Iš kitų privačių mokyklų išsiskiriame tuo, kad apie 25 procentai mokinių yra iš socialiai remtinų šeimų. Išryškėja toks paradoksas - privati mokykla ir socialiai remtini mokiniai. Vienas iš populiariausių mitų apie privačią krikščionišką mokyklą - joje neva mokosi tik turtingų tėvų vaikai. Tai tikrai netiesa, mūsų mokykloje gali mokytis kiekvienas, svarbu pamatyti krikščioniško ugdymo prasmę ir norėti čia mokytis. Mūsų steigėjas ir vienintelis rėmėjas Vilniaus bažnyčia ,,Tikėjimo žodis“ aiškiai suvokia krikščioniško ugdymo svarbą, jos dėka galime užtikrinti žemiausią mokymosi kainą ir padaryti mokyklą prieinama kiekvienam norinčiam. Sudarome išskirtines sąlygas daugiavaikėms šeimoms, našlaičiams, šeimoms, kuriose yra neįgalių asmenų. Kadangi priimami visi norintys, tai sukuria tokią ypatingą aplinką, kurioje nėra varžymosi dėl gražesnės aprangos, brangesnių telefonų, gyvenamos vietos ar automobilių, kuriais tėvai atveža. Patyčių dėl šių dalykų, ačiū Dievui, nėra. Vaikai mokomi būti tolerantiški ir pozityvūs vienas kito atžvilgiu. Daugėja atvejų, kuomet tėvai atveda vaikus, kurie praeitoje mokykloje patyrė patyčių, buvo užguiti, o čia jie labai atsigauna. Nesakau, kad mūsų mokykla tobula, juk mūsų mokiniai tokie patys kaip ir kitur. Esminis skirtumas - mūsų reakcija į tai, kas vyksta. Siekdami kuo geriau patenkinti vaiko ugdymo poreikius, bendradarbiaujame su Pedagogine psichologine tarnyba, Paramos vaikams centru.
Su kokiais išbandymais tenka susidurti mokant šioje mokykloje?
Rūta Bagdonienė: Nepaminėdama tų dalykų, su kuriais yra susiduriama greičiausiai kiekvienoje mokykloje, manau, nieko nenutylėsiu. Nors kartais susiduriu su nuostata, kad krikščioniškoje mokykloje visi turi elgtis tik taip, kaip reikia, bet, kaip ir kitur, mūsų mokykloje nėra nė vieno tobulo žmogaus, čia neskraido nė vienas angelas, todėl pasitaiko ir iššūkių valdant klasę, sprendžiant nesutarimus ir tarpusavio santykius. Kartais pasidaro liūdna, kad, nors dažnai kalbame apie krikščioniškąsias vertybes, tačiau mokiniams yra labai sunku jas taikyti praktiškai: kaip čia atrodys, jei neatsikirsi, kitaip pasielgsi... Mokytojui yra išbandymas nenuteisti, suprasti mokinį ir padėti jam keistis vidumi.
Giedrė Vėžytė: Manau, didžiausi išbandymai, susiję su išoriniais veiksniais, kurie karkartėmis sudrebindavo mokyklos išlikimo pamatus, jau praeityje. Žinoma, tai stipriai paliesdavo ir mus, mokytojus. Dabar, manyčiau, kad susiduriame su vidiniais mokyklos iššūkiais, kaip išugdyti dievobaimingus, aukštos vidinės ir išorinės kultūros mokinius, socialiai aktyvius piliečius. Juolab, kad vis dažniau į mūsų mokyklą ateina iš labai skirtingų religinių konfesijų arba jų nelankančių šeimų vaikai su skirtingais lūkesčiais, sampratomis, požiūriais. Be to, norime, jog mokiniai aktyviai ir motyvuotai siektų geresnių mokymosi rezultatų, kiek tai leidžia jų gebėjimai. O mums, kaip mokyklai iššūkis - sudaryti kiek įmanoma palankesnes sąlygas mokiniams mokytis.
Kas labiausiai džiugina mokytojo darbe?
Rūta Bagdonienė: Henris Fordas sakė, kad kiekvienas, kuris nustoja mokytis, pasensta. Nesvarbu, kiek jam - dvidešimt ar aštuoniasdešimt. Kiekvienas, kuris mokosi, išlieka jaunas. Manau, nuolatinis mokymasis mokytojui neleidžia sustabarėti, užmigti ant laurų manant, kad jau esi pakankamai profesionalus. Čia turi tobulėti ne vien dėl dažnai besikeičiančių programų, įdiegiamų švietimo naujovių, bet ir dėl to, kad mokiniams nereikia mokytojų, kurie už juos moka mažiau.
O patraukliausia mokytojo darbe tai, kad gali pridėti rankas prie naujo žmogaus formavimosi. Manau, kad kiekvienas mokytojas į savo darbą turėtų žiūrėti labai atsakingai, nes tai, ką mes darome, yra ypatinga.
Giedrė Vėžytė: Turbūt pats didžiausias apdovanojimas mokytojui - matyti mokinius, kurie pranoksta jį patį, mokinius, kurie pasiekė ir įgyvendino savo profesines svajones, mokinius, kurie, perėmę krikščioniškas vertybes, jas puoselėja ir jomis gyvena.
Kokie didžiausi mokyklos privalumai Jūsų akimis? Kas paskatino rinktis būtent šią mokyklą?
Kamilės (baigusios 12 klasių) mama: Mūsų dukra Vilniaus krikščionių mokyklą pradėjo lankyti tik 12 -oje klasėje, tačiau gražiausi prisiminimai apie šiltą ir jaukią mokyklos atmosferą jai ir mums, tėvams, išliks visam laikui. Manau, didžiausi šios mokyklos privalumai yra krikščioniškomis vertybėmis paremtas bendravimas ir vaikų lavinimas, savo darbui ir vaikams atsidavę mokytojai ir mokyklos darbuotojai, aukšta mokymo kokybė.
Sprendimą leisti dukrai 12 -tą klasę lankyti Vilniaus krikščionių mokykloje nulėmė noras geriau pasiruošti egzaminams. Žinojome, kad šioje mokykloje yra mažos klasės, o tai reiškia, kad mokytojai daug dėmesio skiria kiekvienam mokiniui individualiai. Taip pat buvome girdėję atsiliepimų apie aukštą mokslo kokybę ir nenusivylėme. Esame labai dėkingi visam mokyklos kolektyvui už tai, kad mūsų dukra ramiai, be streso pasiruošė bei sėkmingai išlaikė brandos egzaminus ir už tai, kad, pasak jos pačios, mokykloje jautėsi „kaip šeimoje“.
Aistės (ketvirtokės) mama: Dukrą perkėliau į Vilniaus krikščionių mokyklą, nes buvusioje mokykloje prasidėjo patyčios, o su mokytoja ir mokyklos administracija neradau bendros kalbos. Pasibaisėjau išlikusia sovietine mąstysena. Tiesą sakant, nežinojau, nuo ko pradėti ieškoti kitos mokyklos (buvau tokios nuomonės, kad visos mokyklos vienodos). Pasiklausinėjau pažįstamų, nuėjau į kelias mokyklas. Šioje mokykloje į akis krito tyla pamokų metu, gilus direktoriaus suvokimas, ką mokykla, pedagogai daro ir ko reikia vaikams. Žinoma, kai klasėje yra 10 vaikų, o ne 26, irgi visai kitas mokymasis. Labai malonu, kad tavo vaiku rūpinasi dėmesingas ir supratingas pedagogas ne tik pamokų metu, bet ir stebi, kad vaikas pailsėtų per pertraukas. O ką jau kalbėti apie organizuojamus renginius po pamokų. Čia jaučiuosi lyg būčiau šeimoje, o ne valdiškoje įstaigoje (kai per Kermošiaus šventę kepėme blynus ant laužo, jaučiausi taip, lyg būčiau tarp savo draugų).
Kaip pavyksta palaikyti draugiškus santykius su mokytojais?
Kamilės mama: Manau, kad šiltus santykius su mokytojais šioje mokykloje lemia jų pačių atsakingas požiūris į darbą, krikščioniškais principais paremtas nuoširdus bendravimas su mokiniais ir tėvais, profesinė patirtis.
Aistės mama: Tai kad nėra dėl ko pyktis. Mokytoja Sigutė yra tokio atsidavimo vaikams etalonas, kad, matyt, kitos tokios mokytojos nėra ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje! Labiausiai džiugina tai, kad su mokytojais galima bendrauti tiesiai šviesiai, nereikia „vynioti i vatą“. Tada neiškyla jokių problemų. Tačiau labai liūdna, kad tokių mokyklų daugiau nėra.
Dėkoju už išsamius ir nuoširdžius atsakymus!
Kalbino Kristina Avetisianaitė