Ten buvo viena moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet ėjo vis blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasispraudė iš minios galo ir prisilietė prie Jo apsiausto.
Mat ji kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent Jo drabužį - išgysiu!“ Tuojau kraujas nustojo jai plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi nuo savo ligos. Ir Jėzus iš karto pajuto, kad iš Jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Jo mokiniai Jam atsakė: „Matai, kaip minia Tave spaudžia, o Tu klausi: „Kas mane palietė?“ Bet Jis dairėsi tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš Jį, papasakojo visą tiesą. O Jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave, eik rami ir būk sveika nuo savo ligos.“ (Mk 5, 25-34)
Kančios kalba yra pati universaliausia kalba šioje žemėje. Nuo istorijos ištakų ja kalba ir ją supranta kiekvienas. Skaitydami antikinius, Renesanso ar modernių laikų kūrinius mes pažįstame sunkumo prislėgtą žmogų ir suprantame jo išgyventos kančios patirtį. Netgi jei daug buities ir supančios aplinkos aspektų mus skiria nuo tuometinių žmonių, tačiau patirto skausmo ir kančios gijos, skausmingos patirtys mus sieja - šiandienos ir ankstesnių kartų žmones. Šios moters, kuri ilgus metus kentė ligos kančias bei patyrė stebuklingą Viešpaties gydančią malonę, istorija teikia paguodos ir vilties visiems, kančioje atsidūrusiems.
Kančios psichologija
Psichologinis skurdo, besitęsiančios ligos, Senojo įstatymo ir tuometinės visuomenės sąrangos sukurtas paveikslas atrodo prislegiantis. Regime moterį, kurią ištiko fizinė liga bei lydėjo socialinė izoliacija. Atskirtis nuo žmonių ir įprasto gyvenimo prišaukė skurdą į jos namus. Sergančiosios sielos rūbas tebuvo skausmas, apgailestavimas, nusivylimas, atskirties pagimdytas nereikalingumo jausmas.
Užklupusi liga ar negalavimas parbloškia žmogų, išmeta iš įprasto gyvenimo ritmo. Pasiligojusį žmogų apleidžia fizinės jėgos, prigęsta siekis kurti, apsunksta gebėjimas netgi mąstyti. Sunku atrasti gyvenimo džiaugsmą, dienos šviesa tampa nuolatine ūkanota prietema, ilgainiui virstančia tamsa. Netgi trumpalaikė liga sutrikdo mus stipriai, nes netenkame pajėgumo ir džiaugsmo atlikti kasdienius darbus. Lėtinės, niekaip neatrandamos silpnumo priežastys ar sunkiai pagydomos ligos sužeidžia dar stipriau. Nuolatinis galvojimas apie sveikatą (o tiksliau jos nebuvimą - ligą), savęs priskirimas ligonių, mirties šešėlio pasauliui tampa sunkiu išbandymu. Pamažu aplinkos suvokimas gali pradėti iškrypti. Kaip išgaubtas stiklo paviršius iškreipia regimą vaizdą, taip liga ir skausmai iškreipia tikrovės vaizdą, savęs bei artimo supratimą.
Skurde gimęs ir augęs žmogus pripranta prie nepritekliaus. Stokos būsena, poreikių nepatenkinimas tampa gyvenimo norma, kuri, kaip įprastas kraštovaizdis, nedirgina, ypatingai netrikdo. Tačiau perėjimas iš pasiturinčio gyvenimo ir aprūpintos buities ir būsenos į skurdą yra labai skausmingas ir žeminantis procesas, gniuždantis žmogaus orumą. Tokį likimo smūgį nelengva pakelti. Kinta požiūris į save, aplinką, supančius žmones ir reiškinius.
Senasis įstatymas reikalavo, kad moteris, serganti kraujoplūdžiu, laikytųsi atokiai nuo kitų, nes ji „nešvari“. Jei toks „nešvarus“ žmogus paliesdavo kitą ar tas prisiliesdavo prie šio - susiteršdavo pats. Tad Įstatymas nustatė izoliuotą socialinę sergančiųjų normą - laikytis atstumo nuo sveikųjų pasaulio. Jei negalavimas buvo trumpalaikis arba užkrečiamuoju būdu platinama liga (pavyzdžiui, raupsai), tuomet tokios griežtos normos buvo suprantamos ir pateisinamos. Tačiau, kai žvelgiame į visuomenę, negalime pamiršti asmens. Žmogus, kuris atsidurdavo už visuomenės ribų, izoliuotas, atskirtas nuo savo namiškių, pragyvenimo šaltinio, savo fizinį ir emocinį skausmą malšinti galėjo tik kitų nelaimingųjų - atskirtųjų - rate, jei tik panašių nelaimėlių būdavo vietos bendruomenėse.
Reiktų prisiminti, kad anuometinė visuomenė buvo griežtai patriarchalinė, kurioje moterų ir vaikų teisės buvo labai ribotos. Šie silpnieji visuomenės nariai neturėjo lygaus balso, stokojo dėmesio. Ir nors Įstatymas bei jo tarnai, pranašai nuolat primindavo Izraelio tautai apie silpnųjų teises bei Dievo rūstybę už jų pažeidimą, vis dėlto kasdienio gyvenimo realybė anaiptol nebuvo palanki moterims ir vaikams.
Evangelijoje aprašyta bevardė moteris buvo sugniuždyta tiek emociškai, tiek fiziškai, tiek socialiai. Geriausiai tai apibūdina paties evangelisto Morkaus žodžiai: „Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama.“ Ji buvo viena iš daugelio senojo pasaulio ir paskesnių amžių silpnųjų, sužeistųjų, atstumtųjų.
Prisilietimo anatomija
„Jeigu paliesiu bent Jo drabužį - išgysiu!“ - tokia nuostata ir mintimi sergančioji moteris veržėsi per minią prie Kristaus. Nors gyvenimo smūgiai buvo negailestingi, jie visgi nepakirto sergančiosios valios ir ryžto veikti. Žavi jos nepasidavimas, kova iki galo, nenoras susitaikyti su savo likimu, pasyvios rezignacijos atmetimas. Moteris netgi išdrįsta sulaužyti visuomeninį tabu, kad tik įsikibtų vienintelį likusį vilties „šiaudą“.
Koks gi dangaus atsakymas į tokį žmogaus ryžtą? Ar Esantysis aukštybėse nepyko, kad moteris nepasidavė savo likimui? Ar teisingai ji elgėsi, kad nepamilo savosios kančios, nepriėmė jos kaip nekintančios ir neatšaukiamos duotybės? Ar teisingai elgiasi žmonės kovodami su gyvenimo aplinkybėmis, kurių gyvenime neįmanoma pakeisti? Kaip atrasti tą išminties liniją, kuri aiškiai parodytų, kada mums reikia kovoti, o kada susitaikyti? Kaip atrasti tą pusiausvyrą, kurios laikėsi apaštalas Paulius, vienu atveju skatindamas tikinčiuosius veikti, kitu atveju pats teprašė Viešpaties tris kartus atitraukti spyglį kūne, o gavęs neigiamą atsakymą, susitaikė ir priėmė savo silpnumą?
Kristaus atsakymas buvo netikėtas. Istorijos siužetas tarytum reikalavo kitokio posūkio, nes Viešpats minioje klausė, kas Jį palietė. Palietė ypatingu būdu. Palietė ne taip, kaip minioje žmonės paliečia vieni kitus. Kažkas Jį palietė tikėdamas. Tad Viešpats į moterį kreipėsi: „Dukra...“ Tai priėmimo ir meilės kreipinys.
Šioje istorijoje pabrėžiama tikėjimo svarba, nes tikėjimas gelbsti ir moteriai padėjo patirti išgydymą. Koks tas tikėjimas? Ar tai subjektyvus psichologinio nusiteikimo principas, emocinė ir psichologinė nuostata, atpalaiduojanti pasąmonės galias, pozityvaus mąstymo išdava, kryptingai sutelktų minčių produktas? Šiandien rasime daugybę žmonių, panašiais žodžiais kalbančių apie tikėjimą. Tačiau Evangelijos pasakojimas yra kristocentriškas, o ne antropocentriškas. Evangelija pasakoja ne apie žmogų ir jame slypinčias galias, bet apie Kristų ir išganymą, kylantį iš Jo. Kai Šventasis Raštas kalba apie tikėjimą, tas tikėjimas yra į Dievo Sūnų, Išganytoją; tikėjimas į Jį kaip į pirmapradį išganymo šaltinį. Prisiminkime, jog evangelijoje parašyta, jog iš Kristaus išėjo jėga ir ji pagydė moterį. Ne pati moteris pasigydė save. Deja, bet šiandien netgi bažnyčioje esama įvairiausių mokymų, kurie atskiedžia biblinį pažinimą. Turime suvokti, kad išganymas plačiąja šio žodžio prasme ateina tik iš Dievo ir tik Jis yra visų dovanų ir gėrybių Davėjas.
Galiausiai Viešpats moteriai pasakė: „Eik rami.“ Susilietimas su Dievu suteikia ramybę. Dangaus ramybė nėra fizinių pratimų, nurimusios širdies darbo bei raumenų atsipalaidavimo rezultatas. Tai kur kas daugiau. Dievo teikiama ramybė yra sąžinės dermė. Tai liudijimas ir vidinis patyrimas, jog Dievas atleido kaltes, jog nuodėmės yra neužskaitytos, jog Dangus priima. Net aplinkybėms nesikeičiant, bet žinant, kad Dangus žmogų palaiko, atsiranda antrasis kvėpavimas, jėgų ištverti didžiausius sunkumus ir darbuotis nenuilstant.
Pabaigai
Moters prisilietimas prie Kristaus apsiausto buvo lemtingas įvykis jos gyvenime. Ji buvo pagydyta fiziškai, tikėtina, kad tai tapo ir jos emocinio atstatymo pagrindu, socialinės reabilitacijos pradžia. Visiškas atstatymas. Rašte sakoma, kad Dievo valia yra gera, tinkama ir tobula. Tad pagal idealų Dievo planą, Viešpats nori atstatyti visą žmogaus gyvenimą. Bet ar visada taip nutinka? Taip staiga ir greitai? Taip vienu ypu ir absoliučiai? Deja, gyvenimas parodo, kad būna ir kitaip. Negalime įsikibti į evangelijų sėkmės istorijas kaip į savąsias, per daug įsijausti ne į savo, bet kitų gyvenimo epizodo aprašymą. Turime suprasti, kad niekada nesukursime evangelijos istorijų deja vu, tai yra niekada jų nepakartosime. Kiekvienas pasakojimas yra unikalus: skirtingos aplinkybės, problemos bei sunkumai ir iššūkiai, taip pat yra unikalūs ir nepakartojami istorijų herojai. Galiausiai ir pamokymas, kurį nori perteikti evangelistas, užrašęs konkrečią istoriją, turi autentišką mintį, prasmę viso pasakojimo kontekste.
Mums nėra žinoma, kaip tęsėsi moters gyvenimas po Kristaus prisilietimo ir pagydymo. Evangelijoje nepasakojama, kad ji atgavo ar naujai įgijo turtų, nes evangelijos vertybių sistemoje žemiški turtai anaiptol nėra aukščiausioje vietoje. Mes nežinome, kuo pasveikusi moteris užsiėmė paskesnį savo gyvenimą, kokiu turiniu užpildė sugrąžintą socialinį gyvenimą. Nors stebuklas pagydė šią moterį ir prikėlė iš pelenų, tačiau reikėjo natūralių pastangų, kad negalios sugriautas gyvenimas akmuo po akmens būtų atstatytas.
Turime aiškiai pasakyti, jog šioje istorijoje regimas Kristus - Dievo Sūnus, kuris nužengė į kančios ir skausmo pasaulį ir kuris buvo ir tebėra jautrus kenčiančiam žmogui. Kristaus atėjimas yra dangaus prisilietimas prie žaizdoto žemės kūno. Kryžius gydo nuodėmę, malonė yra sielos vaistas. Tad tebus sustiprintas pasitikėjimas, jog dangaus Dievas yra gailestingas ir geras žmogui per Kristų, kad skausmo ir nevilties valandą turėtume drąsos ir tikėjimo melstis ir laukti pagalbos iš Dangaus. Taip pat te ši dangaus malonė pamokys mus jautrumo ir gailesčio kančioje esančiam, kad susidūrus su kenčiančiu žmogumi, savojoje krūtinėje rastume jautrią širdį ir jėgų ištiesti pagalbos ranką.