Spalio 31 d. Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorius Darius Širvys ir choro grupė dalyvavo Reformacijos dienos paminėjimui skirtose pamaldose Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje. Ritos Brazaitienės vadovaujama choro grupė atliko keletą giesmių, pastorius Darius pasidalino apmąstymu Reformacijos dienos tema.
Mielieji,
Šiandien minime Reformacijos dieną. Man garbė ir džiugu tai daryti su savo broliais ir seserims evangelikais reformatais. Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ vardu dėkoju už draugišką pakvietimą ir galimybę pasidalinti dovanomis - mūsų choristų atliekamomis giesmėmis ir trumpu apmąstymu Reformacijos dienos tema.
Reformacija, kurios oficialios pradžios datą šiandien minime, buvo Vakarų pasaulį keitęs atsinaujinimo judėjimas, palikęs gilius dvasinių, socialinių, kultūrinių ir ekonominių pasikeitimų pėdsakus. Todėl tikrai išmintinga nuolat prisiminti šį istorinį įvykį ir vėl mokytis iš Reformacijos tėvų to ryžtingo tikėjimo, jautrumo sąžinės ir tiesos balsui bei ištikimybės Dievo žodžiui. Tačiau yra dar vienas dalykas, kurio neturime pamiršti - Reformacija yra ne tik gilius pėdsakus kultūroje ir Bažnyčioje palikęs reiškinys. Egzistencine prasme Reformacija yra atsinaujinimas, grąžinantis mus prie krikščioniško tikėjimo šaltinio ir pašaukimo maitinti šio pasaulio dvasios ir kūno vargšus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus duona.
Be mums žinomų penkių „solų“ - sola scriptura (vien per Raštą), sola fide (vien tikėjimu), sola gratia (vien malone), solus Christus (vien per Kristų) ir soli Deo gloria (vienam Dievui garbė) - Reformacija Bažnyčiai paliko dar vieną svarbų principą - Ecclesia semper reformanda est. Išvertus iš lotynų kalbos, tai reiškia „bažnyčia yra savyje atsinaujinanti“. Neabejoju, kad šio atsinaujinimo reikia mums visiems kaip oro - tiek istoriniams, tiek moderniems evangelikams. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia skaičiuoja savo gyvavimo šimtmečius, mūsiškė - tik dešimtmečius, tačiau ir vieniems, ir kitiems reikia atsinaujinimo. Atsinaujinimo, stovint ant tvirto ir nepajudinamo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir evangeliško tikėjimo išpažinimo pamato, maldingai siekiant sugrąžinti amžinojo gyvenimo viltį į Lietuvos kaimus, miestelius ir didmiesčius, visiems dideliems ir mažiems mūsų nuostabios šalies žmonėms.
Ką gi evangelikams daryti, kad gyventume ne tik atsiminimu, bet ir atsinaujinimu - ne tik istorine praeitimi, bet ir su viltimi ateičiai?
Pirma, mums reikia bendravimo. Apaštalas Jonas mus moko: O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių. Jei sakome, kad neturime nuodėmės, - klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių (1 Jn 1, 7-9). Todėl, kaip sakoma Apaštališkame išpažinime, laikykimės šventųjų bendravimo, neslėpdami savo nuodėmių, atleiskime vieni kitiems, kaip ir Kristus mums atleido, pažinkime vieni kitus, kaip ir Kristus mus pažino.
Antra, kaip ragina apaštalas Paulius, žiūrėkime savęs ir mokymo (1 Tim 4, 16), kad būtume ištikimi Viešpaties mokiniai. Nepamirškime pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo raginimo: „Neužtrukime, broliai ir seserys, imkime ir skaitykime, o skaitydami - permanykime.“ Te šie žodžiai nelieka kažkur praeityje, bet čia ir dabar tekviečia pažinti mūsų tikėjimą ir leisti į jį skvarbias savo tikėjimo šaknis, kad būtume tvirti ir nepajudinami, visad gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad mūsų triūsas ne veltui Viešpatyje (1 Kor 15, 58).
Trečia, neškime ir skelbkime Evangeliją, o ne save pačius, nes ne mumyse, bet Gerojoje Viešpaties naujienoje glūdi atsinaujinimo ir išgelbėjimo jėga kiekvienam, kuris tiki (Rom 1, 16).
Ketvirta, svajokime... Kodėl gi ne?
Penkta, be paliovos melskimės!
Šimtmečius siekianti Reformacijos istorija, paženklinta persekiojimo liepsnų ir ašarų, šiandien atrodo gerokai šlovingesnė nei dabartinė protestantiškų bažnyčių situacija Lietuvoje. Tačiau aš raginu nenusivilti ir nenusiminti. Leiskite baigti šį apmąstymą padrąsinančiais ir, rodos, tiesiog apie mus kalbančiais Martino Liuterio Kingo žodžiais:
„Nenuskęskime nusivylimo slėnyje, - sakau aš šiandien, - mano draugai <...> Nors mes susiduriame su sunkumais šiandieną ir susidursime su jais ir rytoj, aš vis dar turiu svajonę. <...> Aš turiu svajonę, kad vieną dieną kiekvienas slėnis bus užlygintas ir kiekvienas kalnas bus pažemintas, nelygios vietos bus išlygintos, kreivi taikai bus ištiesinti ir „Viešpaties šlovė bus apreikšta ir kiekvienas kūnas ją išvys“. Tokia yra mūsų viltis ir tikėjimas <...> Tik su šiuo tikėjimu iš nusivylimo kalno mes iškirsime vilties akmenį“.
Dėkoju jums už dėmesį ir linkiu Dievo palaimos.