Pabudau nuo veriančio skausmo, tvinksinčio kiekvienoje mano galvos ląstelėje, pasiglemžiančio visus pojūčius ir mintis, pulsuojančio kiekviename raumenyje. Atrodė, kad galvą kažkas traiško baisiausiais inkvizicijos įnagiais. Negalėjau nei kvėpuoti, nei atsimerkti, net neliko jėgų dejuoti.Veriantis, pulsuojantis skausmas lėtai skaičiavo sekundes, o aš meldžiau, kad greičiau ateitų rytas. Kad ir kaip bebūtų banalu, vienas skaudantis dantis pavertė mano naktį bemiegiu košmaru.
Nereikia nei sakyti, kad vos prašvitus paplūdusi ašaromis ir rankomis susitvėrusi žandą jau trypčiojau prie odontologo kabineto. Tą akimirką būčiau viską paaukojusi, kad tik nustotų skaudėti, kad tik kuo greičiau baigtųsi tą beprasmė, viską suryjanti kančia. Ir nors vos pažvelgusi į mane gydytoja ėmė rašyti siuntimą pas chirurgą, kur laukė operacija ir keletas dienų skausmingo gijimo, aš šitą egzekuciją priėmiau su džiaugsmu.
Negalėčiau teigti, kad kai po visko sėdėdama lovoje glaudžiau šiltą pūslę prie skruosto ir linguodama kartojau sau, kad viskas praeis, skaudėjo mažiau nei naktį, bet vien žinojimas, kad šis naujas skausmas veda į išgijimą, padėjo ištverti tas kelias dienas.
Galbūt tai yra dalis žmogiškosios prigimties, kad susidūrę su kančia - ar tai būtų danties skausmas ar artimo liga - mes imame ieškoti jos prasmės. Kitaip tariant, aš galiu pakęsti skausmą, kuris veda į išgydymą, kančią, kuri turi prasmę, išmėginimus, kurie veda į tikslą, bet susidūrusi su betiksliu danties skausmu naktį, su kančios beprasmybe ar išmėginimo beviltiškumu, aš anksčiau ar vėliau kapituliuoju. Tada, kai plūduriuoju neaprėpiamos kančios vandenyne ir nematau kranto, lengva paleisti tą vilties rąstigalį, į kurį įsikibusi dar galiu išlaikyti galvą virš vandens, ir tiesiog nuslinkti į užmaršties vandenyno dugną.
Dar sunkiau, kai kenčia artimas ir brangus žmogus, o palengvinti kančios jam niekaip negaliu. Niekad nepamiršiu tos dienos, kai sėdėjau prie savo sesers reanimacijos palatoje ir stebėjau, kaip aparatai palaiko gyvybę jos ligos išsekintame kūne. Jei būčiau įmaniusi, mielai būčiau susikeitusi su ja vietomis. Širdis, atrodė, sprogs iš skausmo, o galvoje sukosi mintys - kodėl ji turi kentėti? Kur viso šito prasmė?
Tas poreikis suprasti kančią ar netgi ją pažaboti, racionaliai paaiškinti, įsprausti ją į kažkokius rėmus toli gražu nėra būdingas tik mūsų laikams. Belieka prisiminti Jobą, kurio kančia - ir kantrybė - tapo net ir lietuvių folkloro dalimi. Praradęs turtą, vaikus ir sveikatą, Jobas sėdi ant pelenų krūvos šuke gramdydamas votimis aptekusį kūną... Tikras beviltiškos kančios paveikslas. Nors Jobo knygos skaitytojai žino, kad Jobas kenčia dėl to, kad jo gyvenimas tapo kosminės dramos epicentru, dėl to, kad Dievas pasirinko jį, kad įrodytų Šėtonui Jobo ištikimybę, nuo paties herojaus akių visa tai paslėpta. Visa, ką jis žino - tai, kad per vieną dieną prarado viską, ką turėjo. Vien tai, kad tokiai knygai atsirado vietos Biblijoje rodo, kad tiek pačiam Dievui, tiek tikintiems žmonėms kančios prasmės problema buvo itin aktuali. Kodėl geras žmogus turi kentėti?
Tiesą sakant, Jobas niekada nesužino, kodėl jis kentėjo. Net ir tada, kai Dievas atsako į Jobo kvietimą pasiaiškinti jam, vienintelis paaiškinimas, kurį Jobas gauna yra maždaug toks: „Ar tu Dievas, Jobai, kad suprastum kas vyksta?“ Galbūt tai nėra atsakymas, kurį aš norėčiau išgirsti kančioje, bet dažnai ir mūsų gyvenimuose mums niekas nepateikia aiškaus atsakymo, kam reikėjo mūsų kančios. Visa, ką mes žinome yra tai, kad visada išlieka tikimybė, kad mūsų kančios prasmė yra didesnė nei mes tą akimirką suvokiame ir tai, kad kančioje mes nesame palikti likimo valiai. Dievas puikiai mato Jobą jo kančioje ir žino jos prasmę.
Knygos pabaigoje, susidūręs su Dievu ir suvokęs savo menkumą, Jobas nusižemina prieš Dievą ir atgauna dvigubai visko, ką turėjo. Tačiau toks atsakymas - ir net atlyginimas - nėra pakankamas. Nauji vaikai neužpildys pirmųjų vietos, o patirtas skausmas nenuslinks užmarštin gal net ir iki gyvenimo galo. Net jei skaitytojas žino, kad Jobo kančia buvo prasminga dvasiniame lygmenyje, visgi ore palieka tvyroti klausimas, kaip pačiam Jobui - ir kartu su juo nekaltai kenčiantiems - reikėtų suprasti tos kančios prasmę mikroskopiniame savo gyvenimo kontekste.
Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip mes suprantame kančią. Pati savaime kančia nedaro žmogaus tauresniu, geresniu, dosnesniu, labiau užjaučiančiu. Netgi atvirkščiai, yra tokių, kurie perplaukę kančios ir skausmo vandenynus kitame krante išlipo pikti, kupini kartėlio ir pagiežos. Jie išgyveno kančią, išplaukė į kitą krantą, bet kančia jei jų ir nepaskandino, tai sužlugdė juos kaip asmenybes. Dar baisiau, kai aukos tampa budeliais - kančia juose ne tik neišskaptuoja gebėjimo užjausti, bet padaro jų širdį grubią ir nejautrią.
Tuo nereikėtų stebėtis, nes kančia palieka galimybę rinktis, kaip į ją atsakyti. Susidūręs su išmėginimu, žmogus atsiduria kryžkelėje, kur renkasi, kaip ta kančia jį formuos. Būtų galima netgi teigti, kad be kančios neįmanoma kalbėti apie tikras dorybes, tikrą meilę, taurumą, pasiaukojimą - apie tai, ką krikščionys įvardintų kaip dvasios vaisius - gerumą, meilę, kantrybė, romumą, susivaldymą, ištikimybę. Be kančios nėra nei asmeninės brandos, nei gelmės. Tas, kuris niekada nekentėjo, vargu ar žino, kas yra tikras džiaugsmas; tas kuris nepasirinko mylėti tada, kaip mylėti, rodos, buvo neįmanoma, nežino meilės gelmės; tas, kuris nepasirinko atleisti tada, kai labiausiai skaudėjo, nežino atleidimo prasmės. Kitaip tariant, kančia yra tas katilas, kuriame esame „užvirinami,“ kad mumyse iškiltų visa tai, kas glūdi užslėpta - nemeilė, neatleidimas, pasipūtimas, godumas, savanaudiškumas. O tada jau mes renkamės, ką darysime su tomis nuoviromis ir nuosėdomis: graibysime jas nuo savęs kaip putas nuo sultinio ar leisime joms nusėsti mumyse ir tapti dalimi mūsų gyvenimo sriubos.
Tie žmonės, kurių „gyvenimo sriubos yra gerai nugraibytos“, dažnai tarsi magnetai traukia aplinkinius. Jų skaidrumas, vidinė gelmė, ramybė, išmintis kaip medus vilioja pasekėjų minias, kurie pasiruošę persikraustyti bet kur, padaryti bet ką, nuvažiuoti bet kiek kilometrų, kad tik pabūtų su savo dvasiniu mokytoju. Jie trokšte trokšta tapti nors kiek panašesni į tą, kuris įkūnija jų taip geidžiamas vertybes.
Šis noras yra žavus ir netgi pagirtinas. Tačiau dažnai tokie pasekėjai nesuvokia, kad visa tai, ko jie šitaip trokšta pasiekiama tik per kančią - ar aplinkybių sukurtą, ar kylančią iš savanoriško savęs atsižadėjimo. O mūsų kultūra mums kužda, kad mes turėtume nuo kančios bėgti kaip galima toliau, mūsų farmacinės įmonės pasirengusios nuskausminti bet kokį negalavimą, o pramogų industrija nuslopinti bet kokį dvasinį diskomfortą. Sėdėjimas ant pelenų krūvos su šuke rankoje ir savo skaudulių gramdymas viliantis, kad vieną dieną pamatysime, kodėl vertėjo kentėti tiesiog nėra dalis mūsų mąstymo.
Toks nuolatinis bėgimas nuo kančios mums trukdo ne tik mokytis patiems tinkamai kentėti, bet ir padėti artimui kančioje. Jobui besėdint ant pelenų krūvos, jį aplanko trys draugai, kurie savaitę laiko sėdi šalia Jobo jo kančioje. Kai Jobas prabyla ieškodamas savo kentėjimo prasmės, jo tylūs draugai virsta iškalbingais moralistais, kurie bando kančią „racionalizuoti“ - surasti lengvai pataisomas priežastis, glūdinčias pačiame Jobe, kaip paaiškinimą jo kančiai. Drįsčiau teigti, kad Jobo draugai turbūt patys nebuvo patyrę gilios, tikros kančios. Žvelgdami į Jobo skausmą, jie galbūt suvokė grėsmę ir sau patiems - jei Jobui, kuris buvo teisus, taip nutiko be regimos priežasties, tai ar gali būti taip, kad ir mums taip nutiks be paaiškinamos priežasties? Bėgdami nuo tokios galimybės, jie imasi paaiškinti kančią, baksnodami pirštais Jobo gyvenimą ir taip dar labiau dilgindami jo sudužusią sielą.
Tas, kuris pats yra kentėjęs, žino, kad dažnai tylus buvimas šalia yra didžiausia dovana. Tyliai sėdėti kartu ant pelenų krūvos ir taip pripažinti ir savo paties silpnumą bei pažeidžiamumą. Arba sėdėti kartu tyloje ir leisti savo paties randams liudyti, kad Dievas yra ištikimas ir išplukdys kitoje skausmo pusėje. Arba klausyti draugo raudos neteisybės akivaizdoje ir padėti raudoti, o ne moralizuoti. Išgydymas ateis ir prasmė atsivers - šioje ar kitoje gyvenimo pusėje. Bet kančios akivaizdoje daugiausiai ką galime padaryti vienas dėl kito - tai sėdėti šalia ant pelenų krūvos ir padėti sulaukti vilties aušros.