Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta.[...] ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo. Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai. [...] Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.
O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino. Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, - kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!
Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui". Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo. (Rom 8, 14-33. 35-37).
Vaikystėje man didelį įspūdį darė pasakos apie karalius, kurie persirengę paprastais šalies gyventojais išeidavo pasivaikščioti po sostinę ir pasižiūrėti, kaip iš tiesų gyvena jų pavaldiniai. Vieni taip elgėsi, bijodami slaptų suokalbių bei maištų, kiti - norėdami geriau suprasti savo pavaldinius ir teisingiau valdyti šalį. Mane ypač žavėjo tie antrieji.
Perskaičius pacituotą Laiško romiečiams ištrauką, tikriausiai kyla klausimas, kas bendro tarp pasakų apie persirengusius karalius ir apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams aštunto skyriaus. Šiandien galiu atsakyti, jog bendrumų tikrai yra, nes visų pirma pats Jėzus Kristus atėjo į šią žemę kaip persirengęs karalius, ir tą patį galima pasakyti apie Jo pasekėjus.
Apaštalo teiginys, jog Dievo Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai, gana ilgai mane stipriai trikdė. Gal dėl to buvau pasimetęs, jog tikėjimo kelio pradžioje nemokėjau atpažinti Dvasios liudijimo? Kartais kildavo abejonių, ar iš tiesų esu Dievo vaikas, nes man atrodė, kad Dvasia neliudija, jog Dievas priėmė mane į savo šeimą. Tuomet kildavo keistų minčių, ar tikrai šiais laikais Dievo Dvasia kiekvienam įtikėjusiam liudija jo naują tapatybę. Dabar, žiūrėdamas atgal, suprantu, jog tas liudijimas skambėjo nuolatos, ir apaštalo užrašytas Dievo žodis yra tiesa. Kartais jis tapdavo labai aiškiai girdimas, sužadindavo mintis bei jausmus, įstabiai sukrėsdavo sielą, o po to vėl tapdavo neapčiuopiamas sielos jutimams. Tikrai nesu ypatingesnis už kitus žmones, todėl tvirtai tikiu - jeigu Dvasia liudija man, ji liudija ir kitiems. Tik mes kur kas dažniau pasitikime vidiniais pojūčiais negu Dievo žodžiu. Apaštalas nerašo, kad Dvasia liudija mūsų protui, jausmams ar tiesiog sielai. Jis kalba apie mūsų esybės šerdį, kurią vadina dvasia. Liudijimas visuomet yra, bet labai dažnai jo buvimas panašus į saulę, dengiamą tamsių debesų. Todėl tas liudijimas ne visuomet girdimas taip, kaip manome, jog turėtų būti.
Paradoksali situacija. Esame Dievo vaikai. Pati Dvasia tai liudija mūsų dvasiai. Tačiau kenčiame, lyg būtume netikėliai. Mes - Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai - visatos valdovo vaikai, turintys bendrą paveldą su karalių Karaliumi. 91 psalmėje juk parašyta: Tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia nelaimė nepriartės prie tavo palapinės. Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose. Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį. Tu mindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi jauniklį liūtą ir slibiną. (Ps 91, 10-13). Jeigu Dievas su tavimi, esi palaimintas bei apsaugotas. Vis dėlto tenka patirti kančią. Ir kas svarbiausia, šio laiko kentėjimai, apie kuriuos rašo apaštalas Paulius, tai ne tik persekiojimai dėl tikėjimo. Pats apaštalas nurodo sielvartus ir nelaimes, badą, nuogumą, pavojus ir kalaviją, o persekiojimus tik kaip vieną iš šio laiko kentėjimų. Sunkiai suprantama padėtis. Jeigu esame su Kristumi, tai kokios nelaimės ir sielvartai? Mūsų žmogiškam protui labai sunku suprasti, kaip šiuos du dalykus suderinti. Esame linkę nukrypti į vieną ar kitą kraštutinumą. Arba karališkos šeimos nariai - Kristaus bendrapaveldėtojai, arba vargšai - patiriantys įvairiausių kentėjimų. Mums sunku save pamatyti kaip persirengusius karalius, žinančius, kas esame, bet apsirengusius ir besielgiančius kaip paprasti šalies gyventojai. Juk persirengęs valdovas negali pradėti šaukti miesto gatvėje, kas jis toks esąs. Jis tam ir persirengė, kad pagal drabužius bei elgesį niekas nepažintų. Iš kitos pusės toks persirengęs karalius tikrai atrodytų apgailėtinai, jei užmirštų, kas jis toks yra, ir pradėtų mąstyti apie savo ateitį kaip eilinis šalies gyventojas. Jis taptų didžiausias vargšas.
Manau, kad daugumai tikinčiųjų būna akimirkų ar dienų, kai norisi čia žemėje gyventi laimingai, nepatiriant jokių kentėjimų. Kyla pagunda visą gyvenimo viziją sutalpinti regimo pasaulio ribose ir savo dėmesį sutelkti į matomus pasiekimus bei vertybes. Laimingas gyvenimas įgauna darnių santykių, saugios aplinkos, garantuoto pragyvenimo, jaukių namų, malonių įspūdžių, aplinkinių pripažįstamos savivertės pavidalą. O apaštalas Paulius rašo apie neišvengiamus sunkumus - šio laiko kentėjimus - sielvartus, nelaimes ir kitus baisius dalykus. Jų tikrai yra ir bus. Jeigu mąstome tik apie pojūčiais apčiuopiamą pasaulį, žinia, jog neišvengiamai teks kentėti, gniuždo. Žmogui skaudu prarasti tariamą viltį apie susikurtą laimingą gyvenimą šioje žemėje. Tokios laimės niekas niekada nepasiekė ir nepasieks. Tačiau apaštalas praplečia mūsų akiratį. Yra ne tik gyvenimas čia, bet ir būsimoji šlovė, ne tik matoma gyvenimo dalis, bet ir peržengianti mūsų pojūčių ribas. Savo laiške Korinto tikintiesiems jis kiek kitaip pasako tą pačią mintį. Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima - amžina. (2 Kor 4, 17-18).
Šiame pasaulyje patiriami tikinčio žmogaus kentėjimai - tai būsimos šlovės prieangis. Neturėtume galvoti, jog visas nelaimes privalome pasyviai priimti. Raštas mus ragina priešintis velniui tvirtu tikėjimu. Bet neapsigaukime, įsivaizduodami, kad tikėjimo skydas mus apsaugos nuo visų nelaimių. Nors Naujojo Testamento autoriai pabrėžtinai kalba apie priešinimąsi visokiam blogiui ir tikrai neskatina pasyviai susitaikyti su visais vargais, jie nuolatos perspėja apie neišvengiamus kentėjimus.
Amžinoji šlovė - puikus dalykas. Tačiau ką daryti, kai šiandienos sunkumai užgula taip, jog mintys apie ateities šlovę pasimiršta arba atrodo neberealios. Apaštalas mums sako, kad net tai išgyvendami mes nesame palikti. Mus užtaria pati Dievo Dvasia, ir tuomet skausmingos patirtys pasitarnauja geriems dalykams. Tai vienas iš būdų, kuriuo Dievas krikščionis daro panašius į savo Sūnų. Paulius guodžia ir drąsina tikinčiuosius, kad, jiems kenčiant, jie nepamestų savo dangiškosios tapatybės ir iš persirengusių karalių netaptų paprasčiausiais vargšais. Skausmų akivaizdoje tikėjimo broliams apaštalas atveria didžiausius Dievo malonės lobius. Iš anksto Dievo numatyti ir paskirti tapti panašūs į Jo Sūnų. Pašaukti, išteisinti, pašventinti, o galiausiai pašlovinti. Kad ir kas juos smerktų, Dievas išteisina. Jis paaukojo už juos savo Sūnų. Tai pats didžiausias argumentas, vienintelė tikra atrama. Kiti dalykai - Dvasios liudijimas ir užtarimas vyksta tik dėl to, kad buvo paaukotas Sūnus.
Mus dažnai stulbina žinia, jog buvome iš anksto Dievo numatyti, arba jog galiausiai būsime pašlovinti. Mums sunku patikėti, kad Dievo Dvasia gali šiandien liudyti mums apie dangiškąją mūsų tapatybę, teikti Dvasios dovanas ir kas dieną mus mokyti bei vesti į visą tiesą, bet pats pagrindinis dalykas atrodo toks žinomas, kad lieka beveik nepastebėtas - Dievas už mus atidavė savo Sūnų. Žinia apie šį įvykį, kai ją išgirdome ir patikėjome, pagimdė mus į Dievo šeimą, padarė Dievo karalystės piliečiais. Kristaus mirtyje tampa matoma didžiausia jėga - Dievo meilė. Jo auka - nepajudinama garantija, jog išsipildys visi Dievo pažadai. Jis nepagailėjo savo Sūnaus. Kada bus pridėta visa kita, tik laiko klausimas. Deja, atsitinka, kad mūsų dėmesį užvaldo visa kita, ir mes tampame panašūs į išprotėjusį persirengusį karalių, kuris, pamiršęs savo padėtį, pradeda svajoti kaip smulkus prekeivis. Tarsi visa kita mums suteiktų jėgų nugalėti sielvartus bei nelaimes. Esame pašaukti įveikti visas žemiško gyvenimo negandas per Tą, kuris mus pamilo.
Norėčiau atkreipti dėmesį, jog tampame daugiau negu nugalėtojais ne per Tą, kurį mes pamilome, bet Kuris mus pamilo. Kristaus meilės pažinimas mums suteikia jėgų įveikti visus sunkumus. Nėra didesnės jėgos už Viešpaties meilę. Niekas negali įveikti Dievo meilės, kuri yra Kristuje. Mirtis ir gyvenimas, dangiškos būtybės ir valdžios, visokiausios jėgos, dabartis ir ateitis, aukštumos ir gelmės yra silpnesnės už Dievo meilę Kristuje. Jo meilė suteikė karališkąją kilmę. Mus kitokius šiame pasaulyje daro ne visa kita, bet Viešpaties meilė, atsivėrusi Jo aukoje. Kūniškų minčių pagauti mes užsigeidžiame šios žemės ženklais parodyti savo karališkąją padėtį ir pradedame elgtis kaip karališkais rūbais bandantys apsirengti vargšai. Nepasiduokime šiai pagundai. Ne išorė mums suteikia tapatybę, bet ta Dvasios galybė, kuri prikėlė Kristų iš numirusiųjų.