Jūsų dėmesiui siūlome laikraščio „Ganytojas“ vyr. redaktorės Sonatos Aleksandravičienės drauge su komanda parengtą seriją straipsnių ir vaizdo interviu apie „Prieglobsčio“ tikslus, gimimą, veiklą ir tarnystės vaisius.
Mindaugai, malonu lankytis Naujojoje Akmenėje ir savo akimis išvysti jūsų fondo plačią veiklą. Bet pradėkime nuo pradžių. Tu įtikėjai Kristų Vilniuje, tačiau Dievo paragintas grįžai į Naująją Akmenę, į tuo metu, galima sakyti, Dievo apleistą vietą. Gal galėtum papasakoti, ką radai sugrįžęs namo ir kaip gimė mintis steigti paramos fondą?
Iš tiesų Kristų pažinau Vilniuje, kai man buvo 17 metų, bet Dievu tikėjau nuo vaikystės, nes apie Jį man pasakodavo mama. Savo gyvenimą Kristui atidaviau katalikų bažnyčioje, per Pirmąją komuniją. Vėliau ieškojau gyvenimo prasmės, norėjau daugiau pažinti Dievą ir pakviestas atėjau į evangelinę bažnyčią „Tikėjimo žodis". Vėlesniame tikėjimo kelyje studijavau teologiją pas evangelikus reformatus ir evangelikus liuteronus. Gyvendamas Vilniuje pajutau pašaukimą tarnauti Dievui. Galvojau, kad būsiu misionierius, - važiuosiu padėti žmonėms. Norėjau į Rusiją ar Afriką, bet kur... Negalvojau, kad būsiu pastorius, tačiau Viešpats mane paragino sugrįžti į Akmenę, iš kur esu kilęs.
Tuo metu Akmenė iš tikrųjų buvo apleista. Griuvus Sovietų Sąjungai, Cemento gamykla užsidarė, daug žmonių tapo bedarbiais, jiems buvo labai sunku. Tuomet nesupratau, kodėl Dievas siunčia į tokį sunkų kraštą, bet tik vėliau suvokiau, kad tai - pati geriausia vieta, į kurią galėjau papulti. Pagyvenę čia keletą metų, susipažinę su žmonėmis, mes su žmona supratome, kad nebenorėtume grįžti į Vilnių.
Pirmieji 10 metų buvo sunkesni, bet per paskutinįjį dešimtmetį Dievas laimino mūsų socialinę veiklą, - matome daug žmonių pakeistų gyvenimų. Prieš daugiau nei 20 metų visoje Lietuvoje vyko didelis prabudimas, bet vėliau viskas šiek tiek nurimo ir tiek pastoriai, tiek kunigai sutriko, klausdami, ką toliau daryti. Aš taip pat klausiau Dievo, ką mums daryti? Ir Dievas man atvėrė - skaitant knygą apie Išganymo Armijos Anglijoje įkūrėjo Viljamo Buto (William Booth) gyvenimą ir tamsųjį šios šalies laikotarpį, Dievas mano širdy uždegė norą daryti ką nors panašaus. Prisimenu, kaip tuo metu į mane pradėjo kreiptis žmonės, prašydami pagalbos. Padėdavome, kuo galėjome, bet patiems trūko lėšų. Tuomet galvojau, kad pagalbą, labdarą turi teikti turtingi žmonės. Bet verslininkai daro verslą, jie siekia užsidirbti, tad tikrai to nedarys. Tada man kilo mintis įkurti Labdaros-paramos fondą.
Gal galėtum plačiau papasakoti, kokie tarnavimai gimė per šiuos pastaruosius metus?
Prieš 10 metų įkūrėme Labdaros-paramos fondą „Prieglobstis", - tai lyg Hebrono miestas, kur žmonės galėtų pasislėpti nuo negandų. Galvojau, kad įkursime vieną reabilitacijos centrą, kuriame nuo priklausomybių galės gydytis 26 žmonės, ir to visiškai pakaks. Nupirkome pirmąjį pastatą Dabikinėlėje ir pradėjome veiklą. Tačiau visas šis darbas ėmė plėstis. Pagalbos reikėjo ne tik vyrams, bet ir moterims, tad įkūrėme ir Moterų reabilitacijos centrą. O kur moterys, ten ir vaikai. Taip atsirado atskiras reabilitacijos centras moterims su vaikais bei kūdikiais.
Galiausiai į mūsų centrą pradėjo kreiptis žmonės iš Latvijos. Įkūrėme naują fondą ir reabilitacijos centrą Latvijoje. Nupirkome didelį, seną, nerestauruotą, išdužusiais langais dvarą, kuriam reikalingos didelės investicijos...
Supratome, kad pabaigus reabilitacijos kursą, negalime žmonių paleisti į gatvę, jais reikia toliau pasirūpinti, todėl Naujojoje Akmenėje įkūrėme Adaptacijos namus. Įkūrus šiuos namus, pradėjo kreiptis žmonės su kitomis bėdomis - tie, kurie paprasčiausiai neturi, kur gyventi, nors jie nėra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų. Tada Akmenėje nupirkome pastatą ir atidarėme Krizės namus, kur žmonės galėtų gyventi ištikus nelaimei, sudegus namams ar patyrus smurtą šeimoje. Be to, Naujojoje Akmenėje įkūrėme Dienos centrus vaikams, jaunimui ir suaugusiems, kur žmonės gali dienos metu ateiti, gauti konsultaciją. Išsivystė Blaivybės klubas, kuris išsiplėtė į tris miestus: tokius blaivybės klubus-savitarpio pagalbos grupes atidarėme Akmenėje, Naujojoje Akmenėje, Ventoje.
Vėliau pamatėme, kad priklausomybių turinčių asmenų vaikai šlaistosi gatvėse, neturi kur prisiglausti. Todėl maždaug prieš 4 metus, per Kalėdas, su bažnyčios žmonėmis surengėmė šventę ne tik sau, bet ir miesto žmonėms, kurie sunkiai gyvena. Visi susidėjome, bažnyčioje paruošėme stalus ir pakvietėme 40 šeimų su vaikais iš rizikos grupės šeimų. Vaikams labai patiko renginys, jie panoro ir toliau draugauti, tad mes įkūrėme Vaikų dienos centrą „Vaiko kelias". Šį vaikų dienos centrą šiuo metu lanko apie 40 vaikų.
Kai kurie vaikai užaugo, tapo jaunuoliais, reikėjo spręsti kitas problemas. Nusprendėme įkurti Jaunimo centrą „New Stones" („Naujieji akmenys"). Bažnyčios rūsyje įrengėme sporto salę, pradėjome kviesti jaunimą iš gatvės. Jie ateina pas mus sportuoti. Taip pat kovojame prieš žalingus įpročius, duodame jaunuoliams maisto, rengiame įvairius užsiėmimus. Jau surengėme 4 stovyklas, žygį su baidarėmis, 2 stovyklas Latvijoje ir kt.
Vėliau atsirado poreikis pasirūpinti ir svaigalus vartojančiais vyresnio amžiaus žmonėmis. Paprastai reabilitacijos centruose gydytis gali žmonės iki 45 m. amžiaus. Bet atsirado ir vyresnių šią problemą turinčių žmonių. Tada įkūrėme Benamių sodybą - tai mūsų naujausias projektas. Joniškio raj. įsigijome sodybą bei žemės sklypą, kur apgyvendinome benamius. Ten nukreipiame senyvesnio amžiaus žmones, turinčius priklausomybių, ir tuos, kurie neturi namų. Lietuvoje veikia tik Nakvynės namai, kur žmonės ateina pernakvoti, bet dienos metu tokie žmonės vaikšto gatvėmis, - gal vagia, gal geria ir pan. Mes įkūrėme Benamių sodybą, kur žmonės galėtų gyventi, kad ir visą likusį gyvenimą. Jei Dievas tai laimins, norėtume, kad ta sodyba išaugtų iki benamių kaimo ar net respublikos...
Anykščių rajone, Troškūnų miestelyje, įsteigėme namus senyvo amžiaus žmonėms, arba Savarankiško gyvenimo namus. Norėjome juos įsteigti gražesniame, ne pramoniniame rajone. Ten taip pat jau pradėjome veiklą.
Taip mūsų veikla ir plėtėsi. Nežinau, kiek Dievas leis mums taip plėstis. Tikiu, kad plėsimės, kol bus poreikis. Jeigu mes esame Dievo rankos, turime jas ir naudoti.
Iš kur gaunate tiek žmonių, tiek pagalbininkų? Juk reikia tikrai didelio būrio pagalbininkų, kad kiekviename miestelyje atsakingi žmonės viską prižiūrėtų, bendrautų su žmonėmis... Kas jums padeda?
Tai vienas iš sunkiausių dalykų. Pats Jėzus sakė: „Pjūtis didelė, bet darbininkų maža." Visada trūksta dviejų dalykų: darbininkų ir pinigų. Daugelis numoja ranka: „Nėra darbininkų, nėra pinigų, nieko ir nedarome." Mūsų vizija kitokia - pradėti nuo to, kas yra, ir daryti iš to, kiek turime. Jeigu turime 5 kepalėlius duonos ir 2 žuvis, tai jas ir daliname, o Dievas iš tiesų padaugina. Viskas prasidėjo nuo mažo. Mes su žmona paėmėme paskolą ir nupirkome namą Akmenės centre. Patys labai sunkiai gyvenome, nežinojome, kas laukia, bet matėme, kad Dievas laimina ir daugina. Atsirado neabejingų žmonių, kurie padėjo.
Kartais prisideda ir bažnyčios nelankantys, netikintys žmonės. Prisideda ir buvę reabilitantai. Mūsų įstaigoje dabar dirba apie 20 žmonių. Įvairiais būdais ieškome ir finansavimo. Tačiau darbų tikrai labai daug, mes nespėjame visko atlikti, tad padėjėjų, pagalbininkų tikrai labai reikia.
Be to, mūsų veikla plečiasi, tad reikia ir vis naujų patalpų. Jei atsiranda naujas namas, tai jis dažniausiai netvarkytas, jį reikia remontuoti. Reikia ir pinigų remontui, ir žmonių, kurie jį remontuotų, atvežtų daiktus ir pan. Kartais atrodo, kad yra milžiniška problema, tačiau mes drąsiai priimame iššūkį, nes žinome, kad Dievas niekada mūsų nepaliko ir niekada neapleis.
Esu dėkingas ir Akmenės savivaldybei - mes turime nuostabią valdžią Akmenės rajone. Jei anksčiau sakydavome, kad gyvename Dievo užmirštame mieste, tai dabar, sakyčiau, gyvename labiausiai Dievo palaimintame mieste, kur valdžios labai mums palankios ir daug padeda. Mūsų savivaldybė padeda kuo tik gali, nors jos biudžetas mažas. Šis naujas pastatas pastatytas gavus europinių fondų lėšų, bet prie to prisidėjo ir Akmenės rajono savivaldybė. Tos europinės lėšos buvo skirtos būtent Akmenės regionui, o savivaldybė jas skyrė mums. Mums trūko per pusę milijono... Dirbame kartu su meru, su administracija. Nors prieš 10 metų vietiniai žmonės baiminosi, mus labai puolė: „Ką jūs čia darysite? Privešite narkomanų!..", bet per 10 metų neįvyko nė vieno incidento, - atvirkščiai - daug pakeistų žmonių.
Kokia „Prieglobsčio" žinia?
Pamenate palyginimą, užrašytą evangelijose, apie turtingą žmogų, kuris surengė puotą. Pakviestieji į tą puotą neatėjo. Vienas prašė jį pateisinti, nes žmoną vedė, kitas kelis jungus jaučių pirko... Tada tas turtingas žmogus išsiuntė pasiuntinį, kuriam liepė pakviesti visus vargšus ir paliegusius. O kai šiems susirinkus dar liko vietos, liepė tarnui eiti į patvorius ir atvesti ten gulinčius. Tad mūsų tikslas yra parvesti aklus, raišus, luošus... Eiti į patvorius ir parvesti žmones iš ten, nes iš patvorių žmonės patys nebeateina - juos reikia parvesti.
Kai gailestingasis samarietis rado sumuštą žmogų, jis jį aptvarstė, nugabeno į užeigą, už jį sumokėjo. Kunigas ir levitas praėjo pro šalį. Bet kažkam reikėjo tiesiog paimti tą žmogų ir parvesti. Tai mūsų „Prieglobsčio" žinia. Jei ištiko kokia bėda, neganda, nelaimė, stengiamės parvesti tuos žmones ir suteikti namus - „kad Tėvo namai nebūtų tušti".
Žmonės pas jus ne tik reabilituojasi, bet ir įtiki Kristų. Įvyksta dideli vidiniai pokyčiai, nes turbūt neužtektų tik psichologo pagalbos?
Reabilitacija neįmanoma be vidinio pasikeitimo. Mes naudojame 12 žingsnių programą. Pirmasis žingsnis - pripažinti, kad aš pats negaliu įveikti savo bėdos. Antrasis žingsnis - suvokti, kad man reikalinga aukštesnė jėga, kad reikalingas Dievas. Skęstantis žmogus savęs už plaukų ištraukti negali. Reikia, kad kas nors jam padėtų. Ir, jei Dievas neprisilies prie žmogaus gyvenimo, pasikeitimai neįmanomi.
Galima mėginti žmogų apvalyti tik iš išorės, bet tokie pokyčiai trumpalaikiai. Reikalingas vidinis pasikeitimas, o be Dievo tai neįmanoma. Jei žmogus neatgims iš naujo, neįeis į Dangaus karalystę. Bet mes nenaudojame jokios prievartos, jokio religinio smurto. Mes nenorime „padaryti" krikščionimis. Tikėjimo neįdėsi, neįkiši per prievartą, žmogus turi gimti iš naujo. Pats geriausias būdas padėti žmogui - parodyti jam meilę. Žmonės stebi: stebi ne tai, ką tu šneki, bet kaip tu elgiesi. Todėl beveik visi įtiki Kristų.
Koks ryškiausias prisiminimas? Koks žmogus paliko ryškiausią antspaudą?
Labai daug yra pasikeitusių žmonių. Bet vienas ryškiausių yra mano vaikystės geriausio draugo pasikeitimas. Jis buvo vienas pirmųjų reabilitantų. Senais laikais mes kartu su juo gerdavome, darydavome visokias niekšybes... Jeigu ne Kristus, tai turbūt ir aš pats šiandien būčiau vienas iš reabilitantų. Kartą aš jį radau gatvėje, sustojau, kalbėjomės. Tuomet jis buvo ant savižudybės slenksčio, prasigėręs, praradęs šeimą ir visko netekęs. Jis baigė mūsų reabilitacijos programą ir jau daug metų nevartoja alkoholio, turi savo verslą, darbą, susigrąžino šeimą.
Noriu paminėti dar vieną vyrą - Žilviną, kuris atvyko pas mus iš Vilniaus. Jis buvo narkomanas, alkoholikas, mašinų vagis, priklausęs gaujai, pavogęs ne vieną šimtą automobilių, sėdėjęs kalėjime Čekijoje ir kitur... Šiandien jo gyvenimas stipriai pasikeitęs. Baigęs reabilitaciją, jis padeda mums. Dabar dirba Norvegijoje, ten renka ir siunčia mums baldus, finansinę paramą.
Tokių žmonių galiu išvardinti ne vieną. Štai ir Genadijus baigė reabilitacijos programą, išvyko dirbti į Vokietiją, o dabar atvažiavo pas mus tarnauti kaip savanoris. Tai labai stiprina, guodžia. Reabilitacijos programos 12-tas žingsnis teigia: jei nori išlikti sveikas ir gyventi blaiviai, turi padėti kitam. Kaip ir krikščionybėje: įtikėjai, tai ir skelbk Evangeliją. Tik tokia krikščionybė efektyvi.
Mindaugai, minėjai, kad šiame tarnavime būna ir liūdnų akimirkų. Sakyk, kas liūdniausia?
Liūdniausia, kai miršta žmonės, ir miršta nepažinę Viešpaties. Prieš savaitę palaidojome vieną žmogų, baigusį pas mus reabilitaciją. Liūdna, kai žmonės baigia reabilitaciją, išeina iš mūsų, o po mėnesio ar kelių kur nors randa jau irti pradėjusius jų kūnus. Tie atkryčiai labai skausmingi.
Ar būna atvejų, kad žmogus, atėjęs į centrą, po kiek laiko iš jo pabėga? Juk būnant čia reikia keistis...
Iš centro pabėga daug žmonių. Nes dažnai į mus kreipiasi visai nemotyvuoti žmonės, o čia laikomės tam tikros tvarkos, disciplinos, draudžiama rūkyti ir panašiai. Tad tikrai būna žmonių, kurie išeina. Mes dirbame su tais, kurie lieka, kurie nori keistis, nes čia ne kalėjimas. Dažnas išėjęs paklaidžioja ir po kurio laiko visgi grįžta pas mus. Kartais žmogus mano, kad jis pats gali susitvarkyti gyvenimą, pats gali nustoti vartoti narkotikus ar gerti. Bet iš tiesų žmogus yra per silpnas, jam reikia sustiprėti. Per tuos pirmuosius metus žmogus kaip gležnas augalas bando atsistoti.
Jei žmogus visgi baigia reabilitacijos programą, ką jis toliau daro? Kur jis patenka? Čia jis gyveno gražiuose namuose, jį visi mylėjo, priėmė, o kaip jam įsilieti į gyvenimą?
Mes ir toliau rūpinamės žmogumi. Baigusiems Reabilitacijos programą įkūrėme Adaptacijos namus. Jei žmogaus nelaukia žmona, kuri yra nevartojanti, nėra saugios aplinkos, mes nenorime žmogaus išleisti tiesiog į gatvę. Įdomu, kad tarp baigusiųjų Adaptacijos programą, kuri trunka dar pusantrų metų, šiuo metu nėra nė vieno atkritusio žmogaus. Jie privalo ir toliau palaikyti su mumis ryšius. Jie atvažiuoja, skambina, kalbamės, žiūrime, kaip jiems sekasi. Daugelis, žinoma, išvažiuoja į užsienį dirbti, nes čia trūksta darbų. Bet mes palaikome su jais ryšius.
Labai svarbu sukurti žmogui saugesnę aplinką, tad gyvendamas Adaptacijos namuose žmogus gali ieškotis darbo. Jei išsilavinusiam žmogui sunku surasti darbą, tai ką kalbėti apie jokių mokslų nebaigusius, išėjusius iš kalėjimo, vartojusius narkotikus... Tad mūsų uždavinys - sukurti darbo vietas jiems, kad tas vaisius išliktų, o ne sunyktų. Juk jie ir taip patiria daug sunkumų. Daug žmonių, patekusių į reabilitacijos centrą, turi reikalų su antstoliais. Dėl įvairiausių priežasčių: kas važiavo autobusu be bilieto ar pan. Kartais skola už važiavimą be bilieto išauga iki 2 000-3 000 Lt. Ir jei žmogus įsidarbina, iškart iš jo atskaito pusę atlyginimo. O nusižengimas paprastas - važiavimas be bilieto. Dažnai tie „pijokai" ar narkomanai neturi už ką nusipirkti bilietą... Įsivaizduokite, kaip reikia gyventi su 50 000 ar 100 000 Lt skola. Ar gali jis išlaikyti šeimą už 400 Lt? Negali. Tad didžiausias pagundymas - toliau vartoti kvaišalus. Ir tai šiandien Lietuvoje neišsprendžiama bėda, nes kol kas neleidžiamas asmens bankrotas.
Tai lyg užburtas ratas? Vadinasi, reikalinga ir valstybės parama, reikia keisti įstatymus?
Taip, įstatymuose labai daug spragų. Kartais mes kaltiname tuos žmones dėl jų elgesio, bet nežinia, kaip mes elgtumėmės, jei būtume tokiose situacijose. Jeigu po reabilitacijos jų neglobotume, jie visi pražūtų. Todėl negalima liautis jų globoti. Tik keli neturi problemų su antstoliais. Kaip jiems padėti, kaip spręsti šią problemą? Jei jie emigruoja, tada antstoliai neprieina prie jų. Taigi vienintelis kelias - emigruoti.
Jei šeima susiduria su priklausomybės problema, ir artimieji norėtų padėti tokiam žmogui, kaip susisiekti su jumis?
Turime internete svetainę www.prieglobstis.org, kur pateikta visa informacija, taip pat galima skambinti, tartis. Į mus gali kreiptis įvairių socialinių problemų turintys žmonės. Mes turime Savarankiško gyvenimo namus vienišiems žmonės, tad gali kreiptis ir neturintieji priklausomybių. Kreiptis gali ne tik gyvenantys Naujojoje Akmenėje, bet iš visos Lietuvos. Mes dirbame Mažeikių, Akmenės, Joniškio, Anykščių rajonuose ir Latvijoje.
Mindaugai, tiek daug veiklos tavo gyevnime. Tu kiekvieną dieną važiuoji, lankai žmones, skambini, derini: tai į savivaldybę važiuoji dokumentų pasirašyti, tai į „Norfą" tartis, kad jums padėtų... Kaip viską suspėji? Juk Tu esi ir pastorius, ganai bažnyčią.
Mano šiek tiek kitoks požiūris į bažnyčią. Man bažnyčia yra visur, kur yra žmonės. Aš neapsiriboju tik bažnyčios pastatu ir raštine. Esu pastorius tų žmonių, kuriuos Dievas man davė, todėl man svarbus kiekvienas iš tų žmonių. Aš mąstau, kad esu visų į mus besikreipiančių žmonių pastorius, ir ne tik jų. Aš esu savo miesto pastorius. Į kiekvieną žmogų žiūriu kaip į tą, kuriam reikia pagalbos, ir aš turiu jam padėti. Bažnyčia turi būti gyvenimo upė, kuri teka, kuri liečia. Mes turime būti kaip miestas ant kalno. Į miestą turime žiūrėti kaip į savo: tai mano miestas, mano kaimas, mano parapija, ir į kiekvienus namus aš turiu nešti Evangeliją. Išeikime už tų ribų, išeikime už savo bažnyčios sienų, neškime Evangeliją visiems žmonėms. Nueikime pas vargšą, pas benamį, nueikime pas mokytoją, pas verslininką ir drauge dirbkime tą darbą, kurį Dievas mums davė.
Mindaugai, minėjai, kad pradėjote nuo mažo duonos kepaliuko: jį laužėte, ir viskas daugėjo. Vis dėl to dažnai viskas susiveda į materialius dalykus, į finansus. Tad noriu paklausti, kaip sprendžiate finansinius sunkumus?
Tai sunkiausia tarnystės pusė. Jei kas paklaustų, kaip mes gyvename, atsakyčiau, kad gyvename tikėjimu. Mes kiekvieną dieną meldžiame: „Dieve, duok mums..." Reabilitacijos centrą iš dalies finansuoja Narkotikų kontrolės departamentas - mes esame partneriai. Visi kiti mūsų įsteigti centrai nėra valstybės finansuojami, tad mes ieškome pagabos visur. Partneriai iš Norvegijos padėjo atidaryti parduotuvę, bet tai tik lašas jūroje. Kartais atvažiavę užsieniečiai stebisi, kad mes tiek daug darome, klausia, iš kur gauname lėšų, juk tam reikia milijonų... Mes kiekvieną dieną meldžiame: „Dieve, duok mums išminties. Duok išminties iš tos vienos lentos, iš seno rąsto ką nors padaryti..." Mums labai reikalinga pagalba. Vieni žmonės mums atneša bulvių, kiti dar ko nors, nuperka kokį daiktą... Vienas žmogus, baigęs reabilitacijos centrą, nupirko kelis langus, kokia organizacija atvežė baldų...
Dažniausiai žmonės pradeda veiklą nuo projekto ir stato pagal jį, mes statome pagal tai, ką turime. Viskas vyksta iš kito galo. Jei turime daug langų, galvojame: iš tų langų reikia pastatyti pastatą. Ir statome. Bet dažniausiai reikalingos lėšos. Pavyzdžiui, šiuo momentu Moterų centre, kur glaudžiasi moterys su vaikais, nėra vandens. Neturi nei geriamo vandens, nei nusiprausti, todėl vežiojame vandenį kanistrais. Reikia gręžinio. Gręžiniui reikia pinigų, o mes jų neturime. Trūksta mums ir automobilių, kad galėtume žmones vežti į ligoninę, į Darbo biržą, parvežti maistą ir t. t. Nuolatos trūksta maisto.
Latvijos reabilitacijos centre kiauras mūsų pastato stogas. Neturime ten nei dušo, nei tualeto. Yra tik lauko tualetas. Tad šiuo metu mums tinka viskas, kuo žmogus gali padėti, - reikia tiek statybinių medžiagų, tiek meistrų.
Vis dėlto džiaugiuosi, kad turime privilegiją dalyvauti šiuose žmonių gyvenimo atstatymo darbuose. Žinoma, poreikių daugybė: jei kas duotų šiandien milijoną, ko gero, išleistume per kelias dienas, nes yra neuždengtų stogų, trūksta patalpų, reikia gręžinio... Kartais žmonės nežino, kur išleisti pinigus, siunčia juos į misijas, bet mes čia taip pat atliekame misiją. Mūsų kaimai ar miesteliai kartais nelabai kuo skiriasi nuo Afrikos ar Pietų Amerikos.
Europa tokiais stebuklais nebetiki, ten net reabilitacijos centrų mažėja. Kai kurie reabilitacijos centrai gydo narkomanus heroinu (Šveicarijoje ir Vokietijoje), ir tai vadinama reabilitacija. Jie nebetiki, kad žmonių gyvenimai gali keistis. Bet Dievas keičia gyvenimus. Jis gali juos atstatyti. Aš visada sakydavau reabilitantams: „Kaip restauruojamas šitas senas sutriušęs dvarelis, taip restauruojami ir jūsų gyvenimai. Šiandien stovi ir senas namas, ir naujas. Tai simbolizuoja tiek jūsų seną gyvenimą, tiek ir naują, į kurį jus Kristus šaukia."
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
Pastoriaus Mindaugo Palionio pasakojimą apie Prieglobsčio gimimą rasite čia.
Dar daugiau informacijos apie plačią Prieblobsčio veiklą ir kelių reabilitacijos centrų gyventojų mintis rasite čia.