Kalbėti apie Adventą laisvųjų evangeliškų bažnyčių kontekste nėra paprasta. Kartais dėmesingumas krikščioniškųjų metų laikmečiams suvokiamas kaip „nebiblinis", taigi, ir neturintis vietos evangeliškose bažnyčiose.
Dažnai vienintelis kontekstas, kuriuo remdamiesi aiškiname ir suprantame Adventą ir kitas bažnyčios tradicijas, yra tam tikri liaudies papročiai, kuriuos matėme praktikuojant mūsų senelius. Kadangi lietuviškame dvasingume katalikiškos tradicijos dažnai persipindavo su pagonybės elementais, Adventas mūsų vaizduotėje iškyla kaip tradicija, kurią sunku suderinti su evangeliška krikščionybe, - juk Advento kulminacija yra Kūčios, kurių metu netrūksta nei šiaudų po staltiese, nei pasakojimų apie kalbančius gyvulėlius, nei veidrodžių ir žvakių, nei tuščių lėkštelių „vėlėms." O tai jau mūsų pasaulėvokoje niekaip nedera su Kristaus sekimu. Liuteronų, reformatų ar kitų protestantiškų atšakų, kurios galėtų bent pasufleruoti, kaip šį laikotarpį būtų galima paminėti nenusižengiant savo evangeliškiems įsitikinimams Lietuvoje, yra nedaug, o sovietmečiu dauguma jų laikėsi tyliai ir bažnytines šventes minėdavo tik artimiausios šeimos aplinkoje, todėl negalėjo prisidėti prie mūsų religinės vaizduotės formavimo. Tad tie laisvieji evangelikai, kurie bando ieškoti dvasingumo išraiškų, siejančių juos su visuotine bažnyčia, - tokių kaip bažnytinių laikmečių minėjimas, - dažnai daro tai itin atsargiai ir lyg dvejodami, ar nenusižengia savo tapatybei.Jei pažvelgtume kiek giliau, pamatytume, kad tokie nedrąsūs bandymai prisijaukinti krikščioniškųjų metų laikus kelia ir tam tikrų teologinių klausimų. Kertinis evangelikų teologinis akcentas - Kristaus prisikėlimas. Mes esame Velykų žmonės: mūsų teologijos širdyje yra nuteisinimas ir sutaikymas su Dievu; mūsų bažnyčios gyvenimo širdis - giesmės, pamokslai, skaitiniai, maldos, kur žvilgsnis kreipiamas į tuščią kryžių, Kristaus pergalės prieš mirtį, šėtoną ir nuodėmę, ženklą; mūsų asmeninio liudijimo ašis - atgaila, atsivertimas ir sutaikinimo su Dievu patyrimas, taigi Kristaus mirties ir prisikėlimo atradimas savo gyvenime. Todėl tos bažnyčios praktikos, kurios nėra tiesiogiai susijusios su šia žinia, yra paliekamos tarsi nuošalėje.
Tačiau Kristaus mirtis ir prisikėlimas, jei pateikiami be platesnio Dievo išganymo istorijos ir Kristaus gyvenimo konteksto, ne tik iki galo neatskleidžiami, bet netgi gali prisidėti prie ydingo bažnyčios teologijos formavimo. Kristaus kryžiaus gelmė atsiveria tuomet, kai mes pasakojame platesnę istoriją - ne tik apie žmonijos nuodėmę, bet ir apie Dievo gelbstinčius darbus, apie sandoras, pranašus, ilgus amžius trukusį laukimą, ir tuos, kurie mirė tikėdami, apie Kristaus įsikūnijimą ir gimimą, apie Jo gyvenimą ir tarnystę, įžengimą į dangų, Šventosios Dvasios atsiuntimą, Bažnyčios augimą ir sklidimą visame pasaulyje. Mums reikia viso biblinio ir bažnyčios istorijos konteksto, jei norime iš tiesų suvokti, „koks yra [Dievo meilės] plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis" (Ef 3, 18). Kristaus kryžiuje persipina visos Šventojo Rašto temų ir motyvų gijos, įgydamos naujų prasmių ir atsiverdamos visu savo grožiu, o Kryžius, savo ruožtu, suvokiamas jų kontekste įgauna vis gilesnę prasmę.
Jei bažnyčios gyvenime tikslingai neatveriame erdvės papasakoti visą Dievo istoriją, mes rizikuojame nuskurdinti Kristaus mirtį ir prisikėlimą ir pamiršti savo, kaip evangelikų, esmę. Be abejo, pamokslai bažnyčiose apima įvairiausias temas, tačiau ne paslaptis, kad kiekvienas pamokslininkas, kiekviena bažnyčia, kiekviena krikščioniška tradicija turi savo mėgstamas Biblijos ištraukas ir teologinius akcentus, o kai kurias tiesiog ignoruoja ar neskiria joms pakankamai dėmesio. Toks savas „biblinis ir teologinis kanonas" yra žmogiškas, suprantamas ir netgi reikalingas, tačiau jei niekas neatsveria subjektyvaus pasirinkimo, bendruomenė gali būti ugdoma labai vienpusiškai - pavyzdžiui, turėti labai gilų supratimą apie nuteisinimą, bet nė nepaliesti šventėjimo temos, arba klausyti vien tik pamokslų iš Pauliaus laiškų, tačiau nė neprisiliesti prie Senojo Testamento. Būtent todėl bažnytiniai metai ir dėmesingumas jiems gali padėti šiek tiek pakoreguoti tokias bendražmogiškas tendencijas ir bažnyčią pastūmėti arčiau teologinės pusiausvyros.
Jei tai yra tiesa, tuomet ko mes galėtume išmokti iš Advento? Kaip jis galėtų pagilinti mūsų supratimą apie Kristaus asmenį bei auką ir apie krikščionišką gyvenimą Kryžiaus šviesoje? Pabandysiu pateikti keletą atsakymų.
Visų pirma, Adventas - tai galimybė giliau panirti į Kristaus asmens, gyvenimo ir aukos slėpinį. Adventas, grąžindamas mus prie Senojo Testamento skaitinių, prie sandorų ir pranašų, suteikia mums galimybę kartu su Dievo tauta keliauti per žmonijos istoriją, perpintą Dievo išganymo planu, ir laukti pažadėtojo Mesijo, kuriame šie pažadai bus ištesėti amžinai. Adventas - taip pat ir galimybė sustoti ir giliau pažvelgti į įsikūnijimo stebuklą - juk tai, kad Dievas tapo žmogumi, nėra savaime suprantamas dalykas; tai greičiau paradoksas, kuris turėtų aukštyn kojomis versti visą mūsų pasaulėžiūrą: juk jei Dievas tapo žmogumi, tuomet tikrai nieko nėra neįmanomo. Jei Dievas tapo žmogumi, tuomet mūsų, kosmoso dulkių, gyvenimai rūpi Tam, kurio Žodis sukūrė neaprėpiamas visatas. Įsikūnijimas yra neatskiriamai susietas ir su atpirkimu; ne veltui Irenėjus iš Lijono, vyskupas ir kankinys, gyvenęs II-ame amžiuje, sakė, kad tai, ko Kristus neprisiėmė, jis ir neišganė; o prisiėmė Jis visą mūsų žmogiškumą, su baimėmis, kančia, praradimais, atstūmimu, neviltimi, pasimetimu, nuoskaudomis... Tam, kad išganytų. Jis prisiėmė silpnumą, tapdamas kūdikiu, užgimdamas paprastos moters įsčiose, nepaniekindamas eilinės neturtingos šeimos, dalindamasis paprasto žmogaus maistu - duona ir žuvimi. Tai nėra savaime suprantama. Galiausiai, kaip tai įvardino Anzelmas Kenteburietis, Kristaus auka ant Kryžiaus įkūnija tai, „ką tik Žmogus turėjo padaryti, bet tik Dievas galėjo." Įsikūnijimo stebuklas mums byloja būtent apie tai, kodėl Sūnus, antrasis Trejybės asmuo, viskuo lygus Tėvui, renkasi paklusnumą ir, anot apaštalo Pauliaus, „apiplėšia save prisiimdamas vergo pavidalą" (Fil 2), kad išganytų žmoniją. Adventas suteikia mums galimybę sustoti ir leisti sau nuščiūti prieš tai, ką Dievas padarė tarp mūsų, prieš Dievo meilę, atėjusią į pasaulį kūdikio pavidalu.
Antra, Adventą tam tikra prasme galėtume laikyti ir misijų laikotarpiu. Mes susitapatiname ne tik su Dievo tauta, laukiančia pažadėtojo Išganytojo, bet ir su visais tais, kurie, galbūt net patys to nežinodami, laukia Kristaus savo gyvenimuose. Vieni jų yra visai šalia mūsų, kiti - kraštuose ir šalyse, kur krikščionybė persekiojama ar kur nėra kam paskelbti Evangelijos. Susitapatindami su šių žmonių laukimu, mes patikime save ir juos Dievo malonei ir su viltimi laukiame Kristaus užgimimo kiekvienoje širdyje. Galėtume sakyti, kad Adventas, Kalėdos ir Velykos yra tam tikros datos kalendoriuje ar įvykiai, peržengiantys laiko ir erdvės ribas, - bet kiekvienas iš mūsų savo gyvenime asmeniškai patiriame ir Kristaus laukimą, ir Jo užgimimą savo širdyje, ir Jo mirtį bei prisikėlimą, veikiantį mumyse ir prikeliantį mus naujam gyvenimui. Tad susitelkdami ties Kristaus laukimu mes laukiame ir viliamės su tais, kurie išgyvena Adventą savo gyvenimuose. Toks susitapatinimas maldoje padeda bažnyčioms nepamiršti, kad jos nėra vien tik užuovėjos tikintiems - jos ir „misijų bazės," per kurias Dievas trokšta paliesti ir pakeisti pasaulį, laukimą paversti atradimo džiaugsmu.
Trečia, vis dėlto asmeninė Advento patirtis atsiveria nebūtinai tik apmąstant žmogaus gyvenimą iki atsivertimo. Dievo darbas mumyse, mūsų atkūrimas pagal Jo paveikslą ir panašumą, dažnai užtrunka ne vienerius metus. Mes palaipsniui imame matyti tas gyvenimo sritis, kuriose mums reikia Dvasios vedimo, kad galėtume atsiverti, pasikeisti, augti, šventėti. Mūsų senąjį žmogų Dievas „išlukštena" sluoksnelį po sluoksnelio, tarsi kokį svogūną - patyrę Dievo išgydymą, Jo prisilietimą vienoje srityje, atrandame, kad yra dar bent kelios, kur mums reikia Jo malonės. Kartais nešiojamės tam tikras žaizdas, nuoskaudas, liūdesį ar gedulą savyje daugelį metų, vildamiesi, kad ilgainiui Kristus užgims ir tuose mūsų širdies tvarteliuose, kur mes net patys drovimės užeiti. Kai kuriose bažnyčiose netgi minimos „liūdnosios Kalėdos," švenčiamos keletą dienų prieš tikrąsias Kalėdas. Tokių pamaldų metu žmonės gali įvardinti tas savo gyvenimo sritis, kuriose dar nejaučia Kristaus užgimimo džiaugsmo, ar tuos įvykius ir sunkumus, kurie trukdo atsiverti Kalėdų šventei. Šitokios tradicijos tikslas nėra visus „pataisyti," kad galėtų linksmai švęsti ir įsitraukti į linksmybių sūkurį; anaiptol - taip suteikiama galimybė įvardinti tai, kad ir tikintieji dar vis laukia Kristaus atėjimo ir kad tokiam laukimui krikščioniškame kelyje ir bažnyčioje yra vietos.
Galiausiai, ketvirta, Adventas - tai ir visuotinis krikščionių išpažinimas, kad mes, kaip Dievo bažnyčia, laukiame Kristaus sugrįžtančio garbėje ir šlovėje, kai Jo valdžia ir teisingumas bus apreikšti visam pasauliui. Šis laukimo aspektas tarsi apima savyje pirmuosius tris - mes žinome, kad Dievas įvykdė savo pažadus žmonijai per Kristaus gimimą, mirtį ir prisikėlimą, ir laukiame, kol jie bus iki galo įgyvendinti; mes laukiame, kol Kristus bus apreikštas visoms tautoms ir galėsime jį šlovinti taip, kaip tai matė apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje; mes laukiame, kol patys būsime visiškai atkurti ir perkeisti. Bet mes laukiame ir viso pasaulio atnaujinimo, kūrinijos atstatymo, teisingumo įsiviešpatavimo, tikrosios valdžios prasmės sugrąžinimo. Toks laukimas, paremtas viltimi, kurios garantas yra Kristaus prisikėlimas, nėra vien tuščios svajonės; toks laukimas - tai krikščioniško gyvenimo pamatas, leidžiantis mums neprarasti žmogiškumo ir nenuleisti rankų, kai aplink nėra nieko kito, kas mus padrąsintų ir sustiprintų. Būtent ta vizija - Kristaus Jo šlovėje, Kristaus kaip viso pasaulio valdovo, Kristaus kaip žmogiškosios istorijos autoriaus ir kulminacijos - padėjo ir vis dar padeda tikintiesiems išlaikyti tikėjimą net ir kankinimų akivaizdoje. Dauguma jų mirė, panašiai kaip Steponas, matydami išaukštinto Kristaus viziją ir žinodami, kad nei jų kančia, nei gyvenimas nepraėjo veltui.
Tad Adventas, kaip ir bet kuri kita bažnyčios praktika, yra tiek evangeliškas ar tiek „stabmeldiškas", kiek mes patys gebame jį nukreipti link Evangelijos širdies. Tačiau net jei Advento paminėjimas susijęs tik su žvakių ant adventinio vainiko uždegimu ar vienu vakaru, tai jau savaime yra žingsnis arčiau Betliejaus ir tolyn nuo perpildytų parduotuvių, sintetinių dainų apie meilę prie eglutės ir elfų fabrikėlių, kuriuose gaminamos dovanos. O kaip tas atsitraukimas ir susitelkimas į vieną svarbiausių krikščioniškų tiesų vyks, - ar pasninkaujant ir atgailaujant, ar šeimoje skaitant skaitinius iš Šventojo Rašto, ar meldžiantis už tuos, kurie laukia Kristaus užgimimo savo gyvenimuose, - jau yra daugiau žmogaus, bendruomenės ar bažnytinės tradicijos pasirinkimo reikalas, formos, o ne turinio klausimas.