Tikriausiai nerastume žemėje žmogaus, kuriam nebūtų iškilęs klausimas apie jo, kaip žmogaus, gyvenimo prasmę. Greičiau kiekvienas visų laikų, bet kurios epochos ir kultūros žmogus daugel kartų aptinka savyje šį klausimą. Apie tai pakankamai raiškiai byloja rašytinis žmonijos palikimas, sklidinas įvairiausių bandymų atrasti, įvardinti ir pagrįsti (arba paneigti) gyvenimo prasmingumą.Todėl suprantama, kad tai verčia kiekvieną žmogų vienaip ar kitaip šį klausimą spręsti, į jį atsakyti. Žvelgiant į pastarųjų dviejų šimtmečių filosofinę ir psichologinę literatūrą, susiformuoja įspūdis, jog Apšvietos epochos žmogui ir ypač mums - postmodernistinės kultūros žmonėms - gyvenimo prasmės klausimas tampa itin aktualus.
Asmeniškai man šis klausimas aktualus, kiek pamenu, nuo vaikystės, kai pradėjau save suvokti kaip atskirą asmenybę, kuri atsirado ir gyvena nežinia dėl ko. Tačiau, bėgant laikui, šį klausimą įprastai užgoždavo, išstumdavo pasąmonėn „svarbesni“ klausimai: bendravimo su artimu, specialybės pasirinkimo, profesinės veiklos ir tobulinimosi, santuokos, vaikų auginimo, laisvalaikio, malonumų ir pan. Atrodytų, jog būtent tokie žmogiškojo gyvenimo elementai ir turėjo sudaryti prasmės branduolį tiek komunistinėje santvarkoje, tiek šiandieninėje, postkomunistinėje, Lietuvos visuomenėje. Deja, šitoks žmogaus prasmingumo traktavimas, subliūkštantis visų dalykų laikinumo akivaizdoje, tepalikdavo nežinia dėl ko besigrumiančios egzistencijos kartėlį. Tik pradėjus studijuoti teologiją, „atsirado“ laiko ir reikalingų paskatų, leidusių atsidėti nuodugniems šio klausimo apmąstymams.
Išsikeltą problematiką gvildensiu remdamasis dviejomis esminėmis - ateistine ir dievocentriškąja - pasaulėžiūromis, atveriančiomis visą įmanomą gyvenimo prasmės paieškos spektrą. Straipsnyje remsiuosi tiek religinės pakraipos literatūra, kurios pagrindas yra Biblija, tiek ateistinį ar agnostinį mąstymą atspindinčiais šaltiniais - atspirties tašku pasirinkau mūsų laikmečio filosofijos ir teisės profesoriaus Thomo Nagelo mintis, išsakytas jo parengtame leidinyje „Įvadas į filosofiją“ (2001).
Apie prasmę iš esmės
Kaip pastebi filosofijos profesorius T. Nagel, pirmiausia keista tai, jog žmogui apskritai iškyla toks visų žmogaus darbų prasmingumo ir gyvenimo prasmės klausimas (2001, 82 p.). Jis teigia, jog šis klausimas žmoguje kyla suvokus, kad po tam tikro laiko mūsų nebeliks, mes mirsime. Tiesa, kiekvieną savo veiklą, bet kokį savo veikimą mes galime atitinkamai „pagrįsti“: „Dirbame tam, kad užsidirbtume pragyvenimo priemonių sau ir galbūt savo šeimai. Valgome todėl, kad būname alkani, miegame, nes būname pavargę, einame pasivaikščioti arba kviečiame į svečius bičiulį, nes tai mums teikia malonumo, skaitome laikraščius, nes norime susivokti, kas dedasi pasaulyje. Jaustumės nelaimingi negalėdami tokiais dalykais užsiimti; tačiau kur didžioji problema? Didžioji problema yra tai, kad nors dauguma tokių dalykų, didelių ir mažų, yra paaiškinami ir pateisinami mūsų gyvenimo viduje, nė vienas iš šių paaiškinimų neatskleidžia mūsų gyvenimo kaip visumos prasmės - prasmės tos visumos, kurios dalys yra įvairios mūsų veiklos rūšys, mūsų sėkmės ir nesėkmės, mūsų siekiai ir nusivylimai. Tačiau galvojant apie šią visumą, regisi, jog ji neturi jokios prasmės“ (Nagel, 2001, 82 p.).
Reikia pasakyti, kad autorius labai paprastai, trumpai ir kartu pakankamai sklandžiai atveria gyvenimo prasmės klausimo aktualumą, visuotinumą ir, svarbiausia, jo neišvengiamumą. Šis klausimas apie žmogaus egzistencijos prasmę nuolatos kirba viduje, nesvarbu, kaip žmogus į jį reaguoja (ignoruoja, racionaliai pateisina ar pan.). Apžvelgiant šias bendrines minėto autoriaus mintis, susidaro įspūdis, jog taip ir neįmanoma įvardyti mūsų gyvenimo prasmės pagrindo ir, anot jo, belieka susitaikyti su šia beprasmybe: „Nes kai tik mums iškyla toks klausimas, susiduriame su galimybe, kad mūsų gyvenimas neturi jokios prasmės [...]. Tačiau jeigu pripažįstame platesnio konteksto, kuriame vyksta mūsų gyvenimas, beprasmiškumą, kodėl iš pat pradžių negalime pripažinti savo gyvenimo beprasmiškumo? Kodėl negalime pripažinti, jog mūsų gyvenimas beprasmis?“ (Nagel, 2001, 85 p.).
Antroje savo apžvalgos dalyje T. Nagel bando aptarti gyvenimo prasmės klausimą iš religinės perspektyvos. Atrodo, jog jam sunku kalbėti iš šios pozicijos, nes tai nėra asmeniškai suvokta, išgyventa. Mat ir šioje, dievocentriškoje (kur, anot autoriaus, prasmė - vykdyti Dievo valią, Jo tikslus, susitikti su Juo amžinybėje ir pan.) pasaulėžiūroje jis negalintis įžvelgti prasmės: „Mano problema šiuo atveju - kaip ir tuo atveju, kai į Dievą apeliuojama kaip į galutinį paaiškinimo pagrindą - yra ta, kad nesu tikras, ar suprantu pačią idėją. Ar išties gali būti kažkas, kas viskam suteikia prasmę ir savo ruožtu nereikalauja įprasminimo - kažkas, kurio prasmė negalėtų būti suvokiama iš išorės, nes nebūtų jokios išorės? Idėja, kad Dievas teikia mūsų gyvenimui prasmę, kurios negalime suprasti, nėra itin paguodžianti. [...] Kita vertus, galbūt čia ir glūdi visa reikalo esmė, o aš paprasčiausiai nesugebu suprasti religinių idėjų“ (Nagel, 2001, 86 p.).
Galiausiai autorius konstatuoja, jog visa šio gyvenimo prasmė yra ta, kad mes teikiame „įvairiems dalykams prasmę, ir tai yra visa mano gyvenimo prasmė“ (Nagel, 2001, 87 p.).
Norėčiau leistis į polemiką su filosofu T. Nagel ir atskleisti savo, kaip religingo žmogaus, mąstymą, kaip Dievas „geba“ (su)teikti konkrečiam gyvenimui prasmę.
Kodėl gyvenimas atrodo beprasmis?
Dievo idėja nesiremiantys (netikintys) žmonės (kaip, pavyzdžiui, T. Nagel) įžvelgia žmogaus gyvenimo beprasmiškumą lygiai taip, kaip tikintieji, kurie tiki vienintelio, visagalio Dievo egzistavimu. Manau, jog nėra pagrindo nepritarti pirminėms T. Nagel mintims, jog dėl to, kad nieko nėra amžino, viskas atrodo beprasmiška, nes niekas, ką mes darome, neišliks, viskas, kaip ir mes patys, galutinai išnyks.
Biblijoje toks žvilgsnis ryškiausiai ir aštriausiai atskleidžiamas vienoje iš išminties knygų - Ekleziasto knygoje. Pastarojoje brėžiama viena aiški linija - kad ir ką žmogus darytų, kad ir kuo užsiimtų, tai vis vien yra „migla“, „rūkas“ arba „tuštybė“ (Vulgatos vertimu besiremiantys Biblijos leidimai) ir vėjo gaudymas (pvz.: Ekl 2, 17; 4, 16). Taip šios knygos autorius nori pasakyti, jog visą žmogaus veiklą, visą jo gyvenimą tarsi gaubia migla, kuri trukdo, neleidžia matyti toliau, už kurios nebesimato jokios realios prasmės (kam visa tai daroma, kodėl visa tai egzistuoja), arba verčia manyti, kad viskas yra „tuštybė“, t. y. neturi jokios prasmės: Tuštybių tuštybė, - sako pamokslininkas. Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė (Ekl 1, 2 ir 12, 8). Kad ir apie kokią gyvenimo sritį mokytojas kalbėtų (pradedant išmintingu elgesiu, sėkmingu darbu ir baigiant kvailyste bei neteisybe), visa jam atrodo beprasmiška: „[…] viskas žmogaus patirtyje šiame pasaulyje yra be prasmės ir vertės savyje […], visi žmogaus siekiai […] pasiekti prasmę ir laimę, baigiasi tuščiai“, - taip Ekleziasto apmąstymus apibendrina katalikų teologijos profesorius A. Rubšys (1996, 285 p.).
Todėl derėtų aiškiai įvardinti, kodėl tiek tikinčiam, tiek netikinčiam žmogui kyla tokios mintys, žvelgiant į savo darbus ir apskritai į būtį po saule. Vienas ir turbūt pagrindinis tai iššaukiantis veiksnys yra faktas, jog žmogus neišvengiamai mirs (miršta). Mirtis nutrauks bet kokią veiklą (kad ir kokia tauri ir prasminga ji būtų) ir eliminuos bet kokią galimybę toliau mėgautis šiuo gyvenimu.
Taigi, trumpai apibrėžkime: prasmės galimybę eliminuoja viską nutraukianti mirtis, arba, kitaip sakant, prasmės nebelieka, nes viskas, taip pat ir žmogus, pražūva.
Šitaip atsiveriantis Ekleziasto knygos tekstas neišvengiamai iškelia vieną klausimą: kodėl Dievo žodį reprezentuojanti knyga taip atvirai ir drąsiai ar, kaip sakė garsioji religijotyrininkė K. Armstrong, „įžūliai ciniškai“ (2008, 44 p.) kalba apie prasmės nebuvimą?
Manau, jog atsakymas galėtų skambėti taip: jeigu turėsime omenyje tai, jog Dievo apreiškimas žydų tautai skleidėsi ilgainiui, per šimtmečius, nesunku bus įžvelgti, kad šios knygos parašymo laikotarpiu (numanoma, apie III-II a. pr. Kr.) nieko arba, tiksliau, beveik nieko konkretaus Dievas dar nepareiškė, todėl nėra žinoma apie prisikėlimą iš numirusiųjų ir amžinąjį gyvenimą. Tiesa, jau pakankamai aiškiai įsivaizduojamas žmogaus dvasios egzistavimas tam tikrose erdvėse po mirties, tačiau tas pomirtinis gyvenimas net nelygintinas su žemiškąja žmogaus egzistencija: Kol žmogus gyvas, jis turi vilties. [...] Ką gali, daryk dabar, nes kape, į kurį eisi, nebus nei darbo, nei minčių, nei supratimo, nei išminties (Ekl 9, 4. 10). Kadangi žmogui mirus, ganėtinai neprasmingo buvimo mirusiųjų buveinėse nieko iš esmės svarbaus įžvelgti neįmanoma, tai ir nėra jokios (tolesnės) prasmės, - ją tarsi dengia žmogui nepermatoma migla.
Taigi šiuo atžvilgiu ano meto religingas žydas mažai kuo skyrėsi nuo kitų tautų ar netgi šiandieninio nereligingo žmogaus (tokį panašumą pastebi ir Briuggeman, kuris, aptardamas Ekleziasto knygą, cituoja D. Merkin apmąstymus) (Briuggeman, 2006, 429 p.). Juk ir jo laukiama „palaima“, kurią jam suteikti žadėjo jo Dievas, tebuvo susijusi daugiausia tik su šio, žemiškojo, gyvenimo gerove. Kaip teigiamą šios knygos aspektą galėtume išskirti faktą, jog to meto religingas judėjas jau aiškiai apčiuopia šio žemiškojo gyvenimo nepakankamumą, net žinodamas, jog Dievas žada, o kai kuriems (pvz., karaliui Saliamonui) ir suteikia visą įmanomą malonumų, sėkmės ir gerovės saiką. Tas nepakankamumas nusakomas kaip visa ko laikinumo grėsmė ir blogybė: Žmogus, kuris dirbo išmintingai, protingai ir sėkmingai, turės viską palikti kitam. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė (Ekl 2, 21). Atrodo, galima nujausti, kad šioje knygoje Saliamono asmuo ir išmintis įkūnija ano meto religingosios judėjų tautos dalies subrendusį (ar neišvengiamai subręsti turėsiantį) išgyvenimą/suvokimą: kad ir kiek gausiai Dievas laimintų žmogų žemiškąja gerove, jos vis vien neužteks, - tai nesuteiks gyvenimui prasmės, nes visus tuos palaiminimus atima, sunaikina mirtis, irimas, nesibaigianti kaita.
Tuomet išplaukia išvada, kad ir to meto religingas judėjas neturi dar jokios aiškios vilties gyventi amžinai, todėl mąstydamas apie gyvenimo prasmę jis prieina panašią išvadą kaip ir šių laikų mąstytojas T. Nagel: Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu (Ekl 2, 24). Tai, ką dabar žmogus gali daryti ir daro, jis ir laiko prasmingą, nors visa apimančios prasmės ir nemato.
Kokia prasmė visgi egzistuoja?
Pabandykime atsakyti į klausimą: kas vis dėlto nulemia, kad šiokia tokia, nors ir trumpalaikė, gyvenimo prasmė egzistuoja?
Pirmiausia reikia pastebėti, kad abu minėti mąstytojai (T. Nagel ir Saliamonas), tarsi iš išorės pažvelgę į žmogaus egzistenciją ir „atsitrenkę“ į aiškiai apčiuopiamą beprasmybę, vėl gręžiasi ieškoti prasmės į atskirus šio, žemiškojo, gyvenimo elementus: Aš supratau, kad žmogui nėra nieko geresnio, kaip džiaugtis savo darbais, nes tai yra jo dalia. Nes kas gi jam parodys, kas bus po jo? (Ekl 3, 22); „Mano gyvenimas neturi jokios galutinės prasmės. Tačiau aš esu ir įvairiems dalykams teikiu jų prasmę. Ir tai yra visa mano gyvenimo prasmė“ (Nagel, 2001, 87 p.).
Iš pacituotų minčių ryškėja du svarbūs principai. Pirma, tai, kas prasminga, įvardija patys (minėti) mąstytojai. Tai reikštų, kad jie (kitaip sakant, žmogus) yra prasmės „indikatorius“ - jis nustato, įvardija ar net atranda kokio nors dalyko prasmę. Iš šio principo išplaukia antrasis, mano manymu, dar svarbesnis: žmogaus buvimas/egzistencija lemia ir prasmių at(si)radimą. Labai gražiai ir taikliai yra pasakęs T. Nagel: „Tačiau aš esu ir... (įvairiems dalykams) teikiu prasmę“. Panašiai, tik kitais žodžiais, tai pasako ir Saliamonas: Kol žmogus gyvas, jis turi vilties (Ekl 9, 4).
Tai apčiuopę galėtume teigti, jog prasmė atsiranda (ar atsiranda galimybė jai atsirasti) tik tada, kai yra žmogus. Ir priešingai: kai tik nelieka žmogaus (žmogus miršta), nelieka ir prasmės (nes nebėra to, kuris prasmę suteikia). Trumpai tariant, prasmė egzistuoja (yra), kol egzistuoja (yra) žmogus.
Kaip Dievas gali suteikti visa apimančią prasmę?
Kalbant apie hebrajams - judėjams, o vėliau krikščionims apsireiškusį Dievą, jaudina vienas stebėtinas faktas - Jis itin dažnai, jei ne dažniausiai, prisistato vardu JHVH, kuris hebrajiškai reiškia „AŠ ESU“. Senovės rytų pasaulyje ir bibliniuose tekstuose vardui labai dažnai buvo teikiama ypatinga reikšmė - vardas atskleidžia jo turėtojo esminę savybę, būdo bruožą, netgi prigimtį (Hess, 2001, 121 p.) (panašiai kaip mums šiandien apie daiktų prigimtį kalba jų pavadinimai). Taigi, susidaro įspūdis, jog šiuo vardu hebrajams prisistatydamas per tūkstantį metų, kartai po kartos, Dievas nori pasakyti, jog Jis yra nuolatos esantis - amžinas, ir kad (veiklus) buvimas/būtis yra pagrindinė Jo savybė (Motyer, 2001, 162 p.).
Taip mąstant, iškyla klausimas: nejaugi Dievas, kuris yra/būna ir pažintinas kaip daug didesnis už žmogų, negalėtų savo sukurtai kūrinijai suteikti prasmės? Juk T. Nagel sako, jog todėl, kad jis (ir apskritai žmogus) yra, jis (pats) nusako prasmę viskam, kas aplink jį yra ar su juo vyksta. Dievas taip pat yra ir, peršasi prielaida, taip pat įvardija, kas Jo akyse yra prasminga. Manytina, jog Jis, kaip aktyvi Būtis, gali turėti tokią teisę, kokią pats sau (tarkime, kuriančio Dievo valios sprendimu) priskiria ir deklaruoja turįs žmogus. Taigi galėtume teigti, jog prasmės šaltinis yra aktyvi (kažkieno) būtis.
Ženkime žingsnį toliau. Jau pamatėme ir įvardijome, jog prasmę viskam suteikia pats žmogus, kol jis yra, tačiau žmogui mirus ta prasmė dingsta (tad net ir visa, kas buvo prasminga, netenka prasmės). Tačiau, kai žmogui apsireiškia amžinai esantis Dievas, žmogus pirmą kartą savo egzistencijos erdvėse „išvysta“ Tą, kuris yra nekintantis, amžinas, tobulas. Ir tas amžinasis Dievas „vieną dieną“ apreiškia (nušviečia per Bibliją, per Evangelijos skelbėją ar pan.) stulbinantį savo užmojį: Jis prikels mirusiuosius, sukurs naują, tobulą pasaulį ir leis prikeltiesiems šlovingais, t. y. negendančiais kūnais, gyventi - būti amžinai.
Kas nutinka žmogui, kuris, gavęs apreiškimą, suvokia šią Dievo šlovės žinią? Jame gimsta amžinojo gyvenimo, amžinosios būties viltis. Išsisklaido horizontą dengusi „migla“, išnyksta visa ko „tuštybė“, nes toks žmogus (pa)mato (atvertomis širdies akimis, tikėjimu) save amžinai esantį. Apie tokią ateities matymo galimybę svarsto Ė. Fromas: „Ateitį taip pat galima išgyventi tarsi esančią čia ir dabar. Tai įvyksta tuomet, kai ateitį nujaučiame taip aiškiai, jog ji yra ateitis tik „objektyviai“, t. y. kaip išorinis faktas, o ne kaip subjektyvus išgyvenimas. Tokia yra tikro utopinio mąstymo prigimtis (kitokia negu utopinės svajonės), toks yra pagrindas nuoširdaus tikėjimo, kuriam nereikia išorinio realizavimo „ateity“, kad patyrimas taptų realus“ (Fromas, 1990, 177). Panašiai taip „matymą tikėjimu“ apibūdina Šventojo Rašto tekstai: Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome (Hbr 11, 1). Tokią būtį be pabaigos žmogui garantuoja nemeluojantis Dievas (Tit 1, 2), kuris pats yra amžinas.
Kadangi žmogus mato ir įvardija prasmę savo gyvenime tik tol, kol jis gyvas, dabar, manydamas gyvensiąs amžinai, jis tiki(si), kad ir jo įžvelgiama prasmė(s) niekada nesibaigs. Mes pamatėme, jog tik aktyvi kažkieno būtis „sukuria“ arba atranda savo prasmes. Tad amžinai esantis Dievas suteikia galimybę (tikriau sakant - viltį) amžinai būsiančiam (prikeltam iš mirties) žmogui amžinai „turėti“ arba išgyventi/matyti savo prasmę (-es).
1 - straipsnis parašytas teologijos bakalauro diplominio darbo „Gyvenimo prasmės kontūrai laike ir amžinybėje“ pagrindu.
Literatūros sąrašas:
Armstrong K., 2008. Biblija. Knygos biografija. Vertė G. Gailiūtė. Vilnius: Logotipas.
Catalan J. F., 2003. Dvasinė patirtis ir psichologija. Vertė J. Kubiliūtė. Vilnius: Dialogo kultūros institutas.
Hess R. S., 2001. „Pradžios knygos 1-11 asmenvardžiai“. Biblijos žinynas. Sud. P. Alexander ir D. Alexander. Vilnius: Alma litera.
Kiauka T., 2006. Teologija ir sekuliarizacija. Apie teologijos prasmę ir vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Logos, Nr. 48, p. 72-78.
Maceina A., 1990. Religijos filosofija. Vilnius: Katalikų pasaulis.
Motyer A., 2001. Dievo vardai. Sud. P. Alexander ir D. Alexander. Vilnius: Allma littera.
Nagel T., 2001. Ką visa tai reiškia? Labai trumpas įvadas į filosofiją. Vertė A. Degutis. Vilnius: Baltos lankos.
Nekrašas E., 2004. Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Rubšys A., 1996. Raktas į Senąjį Testamentą, III d. Vilnius: Katalikų pasaulis.
Брюгемман У., 2006. Введение в ВЕТХИЙ ЗАВЕТ. Москва: Библейско-богословский институт.
Iliustracijoje M. K. Čiurlionio paveikslas „Rex“