Pirmoje ir antroje straipsnio dalyse apsibrėžėme „prasmės" klausimą, pabandėme jį išanalizuoti bei įžvelgti esmines atsakymo gaires. Šioje dalyje į pastarąjį pažiūrėsime visai kitu kampu, - paanalizuosime, kiek, kam ir kokiu būdu įžvelgtas prasmės paveikslas yra prieinamas, atsiveriantis, priimtinas.
Taip „pasukti" klausimo aptarimą skatina aplinkybė, jog gyvenimo prasmės paieškos tarsi suskaldė visą žmoniją į dvi grupes. Viena jų aptinka ne prasmę, bet, kaip jau matėme, jos pakaitalą - racionalius tikslus. Kita įžvelgia tikrą prasmę tik amžinoje būtyje - amžiname gyvenime. Šias žmonijos grupes įvardinome kaip nereligingus ir religingus žmones. Kai sakome „religingas žmogus", turime galvoje krikščionį, nes prasmės „sprendinio" ieškojome ir aptikome atsiremdami į krikščionybės šviesoje aiškinamus Biblijos tekstus. Tokį žmogų galėtume dar pavadinti tikinčiu (Biblijos tekstais, Dievu, Jo žodžiu). Taigi, pradžioje galėtume teigti, jog įžvelgtoji prasmė tėra atvira / prieinama tik krikščioniškąją religiją praktikuojančiam žmogui, o nereligingam žmogui pastarojo argumentai visiškai nieko „nekalba" arba, mažų mažiausiai, nėra pakankami ar patikimi.
Pasukus mąstymą užsibrėžto tikslo link, pastarasis neišvengiamai suskyla į keletą su šiuo reikalu susijusių klausimų. Pirma, kodėl kažkas, be šio straipsnio autoriaus, turėtų priimti įžvelgtuosius sprendinius? Kitaip tariant, tai būtų mėginimas pamatyti, ar dar kam nors tai rūpi bei gali būti reikalinga ir naudinga. Antra, kaip, kokiu būdu jie yra (jeigu apskritai yra) atviri / prieinami kitam (-iems).
Kam rūpi gyvenimo prasmė?
Šįkart pradėkime nuo to, jog šis klausimas yra aktualus (svarbus, įdomus) visų pirma šio straipsnio autoriui. Pradžioje pabandykime kiek išskleisti šio aktualumo šaltinį. Kas yra šio straipsnio autorius? Visų pirma - teologas, tada - savo būtį išgyvenanti ir jaučianti, mąstanti būtybė, krikščionis, t. y. religingas žmogus. Vien jau šie faktoriai galėtų būti kaip prielaidos, bylojančios apie galimą platų spektrą asmenų, kuriems (taip pat) gali rūpėti šis klausimas. Tai teologai, filosofai, psichologai (ir įvairių šių mokslinių disciplinų atšakų atstovai), galiausiai bet kuris protingas žmogus, kuriam gyvenimo prasmės klausimas gali iškilti tiek nuobodžioje kasdienybės rutinoje, tiek didžiausios šlovės viršūnėje, tiek atsidūrus nelaimės, ligos akivaizdoje ar suvokus senatvės ir mirties neišvengiamybę. Manau, jog faktorius, kurie (pa)skatina ar lemia, kad prasmės klausimas žmogui apskritai kyla ir tampa aktualus, galėtume suskirstyti į tris grupes: 1) profesinė veikla, mokslas; 2) religija; 3) žmogiškumas. Be abejonės, ši trijulė tarpusavyje glaudžiai susijusi, persipynusi, o trečioji lemia pirmųjų dviejų egzistavimą. Kitaip tariant, kartais žmogui „prireikia" mokslinėje / profesinėje srityje (pvz., teologijoje, psichologijoje / dvasininkai, gydytojai) turėti vienokį ar kitokį požiūrį šiuo klausimu, kad galėtų įvykdyti savo (profesinį) pašaukimą bei padėtų ir kitiems (pvz., teologija pati apie save teigia, jog „tai yra mokslas apie prasmę" (Kiauka, 2006, 77 p.)).
Religinėje plotmėje gyvenimo prasmės klausimas atskleidžia praktiškai visose pasaulio religijose (visų pirma - vadinamosiose didžiosiose religijose) atsispindintį žmogaus troškimą nugalėti, įveikti savo laikinumą ir įgyti nemirtingumą, amžinybę. Religijos fenomenologija aiškiai apibrėžia bet kokios tikros religijos siekinius - „Absoliučiai viršesnė tikrovė yra galutinis ir lemiamas žmogaus tikslas" ir pagrindinį (religijos) bruožą kaip „ekstatinę, arba transcenduojančią, išgelbėjimo ir lemiamo tobulumo ieškojimo laikyseną" (Velasco, 2003, 154 p.). Tai reikštų, jog bet kokią religiją praktikuojantis žmogus iš esmės (sąmoningai ar nesąmoningai) pastarosios dėka bando save įprasminti, tapti išties prasmingu, t. y. amžinu.
Galop bet kuris, net ir nereligingas, žmogus, kadangi turi gebėjimą apmąstyti savo būtį, neišvengiamai bando atrasti savo gyvenimo prasmę: „[...] mūsų laikais milijonai žmonių prarado tikėjimą bet kokia religija. Šie žmonės jau nebesupranta religijos. Kol gyvenimas ramus ir sklandus, religijos praradimas beveik nepastebimas. Bet kitas reikalas, kai ateina kančia. Tada žmogus pradeda ieškoti išeities ir susimąsto apie gyvenimo ir jo stulbinančios skaudžios patirties prasmę" (Jung, 1994, 91 p.).
Taigi, galėtume apibendrinti, jog anksčiau ar vėliau, vienokiu ar kitokiu būdu gyvenimo prasmės klausimas iškyla kiekvienam (gebančiam mąstyti) žmogui. Tad šiuo požiūriu, straipsnyje išdėstytas gyvenimo prasmės klausimo sprendinys galėtų būti prieinamas ir atviras kiekvienam, bet kokios tautybės, religijos ar socialinio sluoksnio žmogui kaip, pavadinkime, dar viena galima alternatyva šalia (kiekvieno) žmogaus jau išmąstytos, tikimos (ar įtikėtos), išmoktos ar pasirinktos ir pan. gyvenimo prasmės „schemos".
Suprantama, apžvelgtuoju požiūriu „sprendinys" prieinamas - atviras tik sąlyginai, t. y. teoriškai, mat realybėje egzistuoja tam tikras (tam tikro laipsnio) žmogaus (tiek mokslininko / specialisto, tiek religingo ar nereligingo) nusistatymas, iš anksto palaikantis jau susidarytą / turimą gyvenimo prasmės schemą. Kitaip tariant, šiame straipsnyje nupiešti prasmės kontūrai gali būti nepriimtini vien dėl to, kad atliepia visų pirma asmeninį (savitą) tikinčio ir krikščionybę praktikuojančio individo požiūrį (šią kontroversiją kiek plačiau aptarsime vėliau).
Baigdami trumpą klausimo‚ kam gali būti reikalinga įžvelgtoji prasmė, apžvalgą, pažvelkime į tai iš kiek kitos perspektyvos ir paieškokime atsakymo, „pasverdami" sprendinį ar palygindami jį su kitomis prasmės schemomis.
Nereligingas žmogus, galvodamas apie savo egzistencijos prasmę, norom nenorom, visgi yra „priverstas" konstatuoti savo gyvenimo beprasmiškumą (tai atskleisti padeda T. Nagel apmąstymai). Sakykime, jog taip mąstantis žmogus yra aiškiai ir tvirtai apsisprendęs, jog prasminga tėra tai, ką jis gali daryti dabar. Tačiau ar tai jį (pa)tenkina? Atrodo, atsakymas vienareikšmis - ne!: „Kodėl iš pat pradžių negalime pripažinti savo gyvenimo beprasmiškumo? Kodėl negalime pripažinti, jog mūsų gyvenimas beprasmis?" (Nagel, 2001, 85 p.). Mes jau galime apibendrintai pasakyti, jog, pagal išdėstytą požiūrį, gyvenimas ne beprasmis, bet kupinas naujo, būsimo, dovanai apreikšto / pažadėto gyvenimo vilties. Kitaip tariant, kaip gyvena prasmės gyvenime nematantis žmogus? - Jis yra pesimistas (geriausiu atveju - skeptikas). Kaip gyvena amžinybės ieškantis ir laukiantis asmuo? - Jis turi viltingą džiaugsmą ir dabartinį gyvenimą vertina ne kaip beprasmiškai slenkančias dienas, bet kaip būsimojo gyvenimo preliudą.
Beje, panašiu būdu būtų galima „pasverti" ir bet kokią kitą religiją išpažįstančio žmogaus turimą prasmės „schemą", ištirti, ką pastaroji jame „(pa)gimdo", t. y. kokią egzistencinę laikyseną sukuria. Kadangi šio straipsnio apimtis neleidžia išsiplėsti ir atlikti tokio masto tyrimą, apsiribosime tik jau atliktu galimų prasmės schemų palyginimu, ką iš dalies ir atlikome, pasitelkdami Ekleziasto knygos autoriaus, kaip judaizmo atstovo, T. Nagel, kaip šiuolaikinio nereligingo žmogaus, ir šio darbo autoriaus, kaip evangelinio krikščionio, įžvelgtos prasmės schemomis.
Galiausiai apibendrinti šio skyrelio mintis galėtume taip: gyvenimo prasmės klausimas yra aktualus kiekvienam žmogui, kurį aplanko „nekviestas" beprasmybės ir tuštumos jausmas, o religija (šįkart - ypač krikščionybė) iš esmės pretenduoja į šį klausimą atsakyti. Gan vaizdžiai tai iliustruoja G. Jungo patirties citata: „30 metų turiu pacientų iš viso pasaulio, atstovaujančių įvairioms kultūroms [...] maždaug 35 metų amžiaus, ir nebuvo nė vieno paciento, kurio nevargintų religinės problemos. Kiekvienas iš jų sirgo todėl, kad jam stigo to, ką nuo amžių duoda religija. Nė vienas nepasveiko tol, kol neprasidėjo tam tikras vidinis sunykusio religinio gyvenimo atsinaujinimas" (Pluzek, 1996, 58 p.).
Kokiu būdu (kaip) įžvelgtoji prasmė yra atvira?
Išsikeltu klausimu, viena vertus, bus siekiama pažvelgti į, sakykime, daugiau techninę dalyko pusę, kita vertus, tai turėtų praplėsti vaizdinį, kam įžvelgtoji prasmė yra atvira.
Kaip ir ankstesniame skyrelyje, pradėkime nuo nedidelės analizės, kokiu būdu įžvelgta prasmė tapo atvira (atsivėrė) šio straipsnio autoriui. Pats prasmės klausimas buvo „pažadintas" anksčiau išdėstytų T. Nagel pamąstymų, kurie straipsnio autoriaus sąmonėje sukėlė tam tikrų prieštaravimų. Pastarųjų šaltiniu buvo sunkiai nusakomas jausmas / išgyvenimas, jog tam tikru (kol kas) neapibrėžiamu būdu praktikuojamas tikėjimas krikščioniškuoju Dievu suteikia gyvenimo prasmę. Susidarius tokiai situacijai, buvo užsibrėžtas tikslas paanalizuoti, kokiu būdu šis vidinį pasaulį pripildantis prasmės jausmas (priešingas kartkartėmis aplankančiam „demaskuojančiam" beprasmybės jausmui) susiformavo, kas yra jo atsiradimo šaltinis bei pagrindas. Ėmusis šios analizės (išdėstytos I ir II skyriuose), išryškėjo, kad išgyvenamos ((nu)jaučiamos) prasmės šaltinis yra Biblijoje, ypač Naujajame Testamente, išdėstytos mintys apie galimybę gyventi amžinai.
Dabar pažvelkime į aprašytą situaciją tarsi iš išorės. Turime žmogų (straipsnio autorių), kuris iki susidūrimo su bibliniais tekstais apie gyvenimo prasmę mąstė labai pesimistiškai, iš esmės tokiu pat būdu, kaip ir anksčiau minėtas Ekleziasto knygos autorius ir filosofijos profesorius T. Nagel. Taip mąstantis asmuo susidūrė su visiškai kitokia Biblijoje aptinkama koncepcija ir (tarkime) ją perėmė. Paprastai šis procesas (ypač religinėje plotmėje) yra vadinamas įtikėjimu. Kas vyko šio proceso metu?
Tai galėtume apibūdinti taip - pakito žmogaus mąstymas: pradžioje jis rėmėsi savo gyvenimo kelyje sukauptu pažinimu, suformavusiu tam tikrą gyvenimo prasmės schemą, o Biblijoje aptinkami tekstai pateikė / pasiūlė jam kitokią. Reikia pastebėti, jog tai neįvyko staiga, t. y. vos išgirdus apie šią, kitokią, galimybę kitaip žiūrėti į gyvenimą, bet tam tikrą laiką tai buvo, pirma, skaitant ir klausantis apmąstoma, svarstoma ir lyginama, kol, antra, galiausia buvo apsispręsta, sakykime, surizikuoti ir priimti kitą požiūrį.
Minėtą procesą vaizdžiai aprašo Martynas Liuteris, troškęs suprasti tam tikras Laiško romiečiams mintis: „Dieną ir naktį aš svarsčiau, ką tai gali reikšti, kol pagaliau pamačiau ryšį tarp Dievo teisingumo ir pasakymo „Teisusis gyvens tikėjimu". Tada aš suvokiau [...]. Čia aš pasijutau naujai gimęs ir tiesiog pro atviras duris įžengęs į rojų. Visas Raštas įgavo naują prasmę, ir kur anksčiau pasakymas „Dievo teisingumas" mane pykino, dabar jis man tapo neapsakomai malonus, pilnas didžiulės meilės" (Bainton, 2000, 60 p.). Galima trumpai apibendrinti, kad Liuteris „kamavosi", patyrė vidines kančias dėl savo turimo supratimo apie Dievo teisingumą, bet, skaitant Pauliaus laiško tekstą, kitaip suvoktas tas pats dalykas jį išvadavo ir pripildė džiaugsmu.
Iš to, kas jau pasakyta, galima įžvelgti mąstymo svarbą, priimant kitokias (tarkime, naujas) mintis, perimant kitokią pasaulėžiūrą, t. y. įtikint. Naujas mąstymas sukūrė naują tiek šio darbo autoriaus, tiek, atrodo, ir M. Liuterio, egzistencinę laikyseną, iš pesimizmo - į viltingą džiaugsmą, iš pykčio - į džiaugsmą ir dėkingumą, arba, kaip pasakytų N. Keršytė, - naują „buvimo būdą" (2003, 293 p.). Taigi, atrodo, jog tikras įtikėjimas (t. y. naujos minties perėmimas) yra neįmanomas be mąstymo proceso, kurį Levinas apibūdina taip: „Mąstymas, kaip žinių įgijimas, yra sužinomo dalyko pagava, paėmimas ir pasisavinimas. Žinių „pagavimas" nėra gryna metafora. Dar iki techninio suinteresuotumo jis jau yra įgyvendinamos veiklos eskizas, „sugriebimas". Esatis tampa dabartimi. [...] Juslinis suvokimas tuojau pagauna, o Sąvoka išsaugo šią užvaldymo reikšmę. „Atsidavimas", kad ir kokių pastangų pareikalautų atstumas [...], prilygsta mąstančiam mąstymui ir žada jam per jo „transcendenciją" pasiekiamą pasisavinimą, mėgavimąsi, pasitenkinimą. Tarsi mąstymas [...] įsikūnijęs turi galią prisijungti mąstomą dalyką. Tai imanencijos - savęs pakankamumo mąstymas ir psichinė veikla. Kaip tik tai ir yra pasaulio fenomenas: pagavimas garantuoja mąstančiojo ir mąstomo dalyko darną [...]" (Levinas, 2001, 291 p.). Laikantis tokios schemos, (į)tikėjimas yra įmanomas tik dedant mąstymo pastangas, bandant suvokti, kas yra sakoma (ar pasakyta/užrašyta), o suvokus, t. y. pagavus mintį, ji įgyja darną su mąstančiuoju ir tarsi suteikia pastarajam tai, kas joje yra, ką ji perteikia (mūsų aptariamuoju klausimu - prasmingą viltį). Apaštalas Paulius, atrodo, būtent taip matė šį dalyką: Taigi tikėjimas - iš klausymo, klausymas - iš Dievo žodžio (Rom 10, 18).
Iš to, ką aptarėme, svarbiausia įsidėmėti, jog įtikėjimui būtinas sąmoningas žmogaus dalyvavimas / pastangos - mąstymas, o kaip pagrindas, galimybė tokiam mąstymui atsirasti yra nauja / kitokia mintis / žodis (nei jau žmogaus turima). Vadinasi, (į)tikėjimas yra įmanomas tik perimant kitą / kitokią mintį. Ir visiškai nesvarbu, kokio turinio, religinio ar ne, nauja mintis yra. Savo straipsnyje „Tikėjimas ir kasdienybė", pristatydama XX a. struktūralistinį-semiotinį mąstymą, N. Keršytė rašo: „[...] bet koks žinojimo perdavimas, bet koks komunikacijos aktas, kuriame apsikeičiama informacija, paremtas pasitikėjimu arba, kaip sakoma, nerašyta tikėjimo sutartimi." O apibūdindama postruktūralistinę kritiką ji tęsia: „Ji nutrina griežtą ribą tarp tikėjimo ir žinojimo, religijos ir mokslo, parodydama, kad jie kilę iš to paties šaltinio [...], kuris yra pasitikėjimas kitu (kito žodžiu, kito sakoma tiesa), arba tikėsenos principas. Jis yra bet kokio socialinio ryšio, bet kokios bendruomenės (ne tik religinės, bet ir mokslinės) laidas, garantuojantis susikalbėjimą [...]. Todėl mokslas, kaip žinojimo institucija, be jo negali egzistuoti, o technomokslo plėtra šiuolaikiniame pasaulyje išvis be to būtų neįmanoma" (Keršytė, 2003, 287-288 p.).
Belieka pastebėti, jog šio proceso sėkmė iš esmės priklauso nuo dviejų pagrindinių veiksnių: kalbančiojo (skelbiančiojo, rašančiojo) gebėjimo (ar charizmos) perteikti mintį - aiškiai išreikšti, argumentuoti, įrodyti, įtikinti: [...] kad sveiku mokymu sugebėtų ir paraginti, ir įtikinti prieštaraujančius (Tit 1, 9), bei klausančiojo (skaitančiojo) gebėjimo ir noro mąstyti (atsiverti, įsiklausyti, įsigilinti) bei suvokti, kas norima pasakyti: Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi širdyje mano įsakymus, jei tavo ausis atidžiai klausys išminties ir širdis sieks supratimo, jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą prašydamas supratimo, jei ieškosi jų lyg paslėptų lobių, tada tu suprasi [...]" (Pat 2, 1 - 5).
Aptartų dalykų šviesoje tikėjimas nebeatrodo (kaip kartais bandoma teigti) kaip kažkokia mistinė Dievo dovana, vieniems duodama, kitiems - ne, bet tai greičiau yra pats Dievo žodis (kaip mintis), kuris yra skirtas visiems žmonėms: Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus [...] (Tit 2, 11) ir kurį priėmus (mąstant, suvokus) šis tampa naujo mąstymo, t. y. tikėjimo, šaltiniu žmoguje: „Tikėjimas nėra nuopelnas. Jis yra dovana, ir ši dovana įgyjama klausant ir nagrinėjant Dievo žodį" - taip M. Liuterio tikėjimo įgijimą supranta ir aiškina profesorius Bainton (2000, 59 p.). Kitaip tariant, tikėjimo fenomenas (kaip galimybė) yra priartėjusio naujo žodžio, naujos minties esmėje / struktūroje. Tikinčiuoju tampa, kaip anksčiau ir bandėme parodyti, bet kuris žmogus, priėmęs, perėmęs bet kokią naują žinią (žodį, mintį).
Taigi aptartuoju būdu įžvelgtoji gyvenimo prasmė yra atvira kiekvienam žmogui, kuriam ji tampa žinoma (prieinama, t. y. kiekvienam, kuris ją išgirsta ar perskaito), ir ją galima įsisavinti apmąstant, įdedant pastangų, siekiant suvokti. Tiesa, tam, kad šis įgytas žinojimas taptų tikėjimu, kaip teigia N. Keršytė, naujo „mąstymo turinys turi virsti buvimu" (Keršytė, 2003, 294 p.), o pastarasis tėra galimas tik mąstančiajam pakankamai giliai suvokiant (ir įvertinant) savo dabartinį buvimą (kam dažniausiai pasitarnauja mūsų jau aptartas neprašytai aplankantis beprasmybės ar tuštumos jausmas) ir atsiduodant šio buvimo perkeitimui priimamos žinios nešamo turinio galia.
Dabar trumpai apžvelkime paminėtą kontroversijos momentą - kodėl įžvelgtoji prasmė gali būti (kai kam) nepriimtina? Be abejo, priežasčių (subjektyvių ir objektyvių) tam rastume ne vieną (kaip, pvz., pavydas, baimė, godumas ir pan.), tačiau šįkart palieskime tik vieną, manytina, vieną iš pagrindinių priežasčių - minties šaltinio „autoritet(ingum)o" klausimą. Atsižvelgiant į tai, jog sprendinys įžvelgtas remiantis Biblijos tekstais, o pastarųjų kilmės šaltiniu įprastai yra įvardijamas Apreiškimas, tai, ypač nereligingam žmogui, šis faktorius gali būti lemtingas, nusprendžiant, kiek įžvelgtoji prasmė yra „patikima" ir priimtina.
Pirmiausia pastebėkime, kad šią šiuolaikinio žmogaus ir Apreiškimo sąvokos priešpriešą „pagimdė" ir „įdiegė" „dvasinis Apšvietos sąjūdis, teigęs, kad žmogaus protas gali pažinti [...] tikrovę ir jai būdingą tvarką [...]", ir kuris „rodė didelį nepasitenkinimą išsakomais požiūriais į apreiškimą" (Herms, 2013, 389 p.). Kadangi šią priešpriešą suformavo tam tikras skelbtas mąstymas, tad, ko gero, tik gilesnis dalyko aiškinimasis ir supratimas (te)padėtų keisti susidariusią situaciją.
Pradėkime nuo to, jog jau minėtame Apšvietos sąjūdyje buvo ir visiškai priešingai mąstančių žmonių, kaip, pvz., Franz Rosenzweig, kuris „kalbą iškelia į vieną lygmenį su Apreiškimu, suteikdamas aukščiausią bei religinę prasmę šiai sąvokai [...]" (Levinas, 2001, 301 p.). Tai reikštų, jog bet koks žodis / kalba yra apreiškimas, t. y. kito (būties) bandymas „prisistatyti", atsiverti, tapti pažįstamam iš esmės. Tokiu būdu Biblijos tekstuose „suguldyta" mintis savo struktūra yra tokia pat, kaip ir bet kurio kalbančio žmogaus, - iš nematomos kalbančiojo mąstymo (transcendencijos) erdvės žodžių simbolika išnyrantis turinys, siekiantis (turintis tikslą) vėl pasinerti į klausančiojo (skaitančiojo) mąstymo erdvę, kad ją užpildytų (paveiktų, perkeistų).
Žymaus mūsų dienų teologo Marshal ir jo komandos knygoje „The Spirit and Christ in the New Testament and Christian theology" (2012), nagrinėjant Apreiškimo problematiką, ypatingas dėmesys atkreipiamas į Eilert Herms darbą šioje srityje, reziumuojant, jog pastarasis „apreiškimą mato kaip ‚antropologinę konstantą‘, kuri absoliučiai sąlygoja visą kiekvieno žmogaus tikrovės supratimą" (Herms, 2013, 344 p.). Manytina, jog šiuo metu E. Hermso darbas „Apreiškimas" yra išties bene nuodugniausia Apreiškimo fenomeno (esmės, sąvokos ir mechanizmo) analizė. Pastarojoje, paryškinus pagrindinius aspektus, kurie tarsi sukelia neigiamą reakciją į apreiškimą, „atskleidžiama kaip pastarasis vien tik iš religinės plotmės pakyla į apskritai bet kokios tikrovės interpretacijos vietą, kur atsiveria tikėjimo ir pasaulietinės pasaulėžiūros susitikimo laukas" (Marshal, 2012, 345 p.), ir tik atskleidimo / apreiškimo turinys nulemia, ar apreiškimas yra „buitinis", t. y. kasdienės tikrovės (iki tol nepažintos) pasirodymas, ar religinis, kai atskleidžia žmogaus galios priklausomybę nuo viršesnio galios šaltinio.
Tokiu būdu atvaizdavus Apreiškimo esmę, šiame straipsnyje išskleista visuminė gyvenimo prasmės panorama galėtų būti sutinkama jau ne su išankstine užsiangažavimo ar neigiama nuostata, t. y. tokio žvilgsnio šviesoje atsiveria galimybė atsidėti nuoširdžiam išdėstytos minties apmąstymui, suvokimui ir (vėliau) sprendimui priimti ją į savo turimą tikrovės supratimo audinį ar ne.
Literatūros sąrašas
1. Armstrong K., 2008. Biblija. Knygos biografija. Vertė G. Gailiūtė. Vilnius: Logotipas.
2. Augustinas A., 2004. Išpažinimai. Vertė E. Ulčinaitė. Vilnius: Aidai.
3. Bainton R. H., 2000. Čia aš stoviu. Vertė M. Dikšaitis ir S. Einikis. Tauragė: Kelias.
4. Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas. 2010. Vilnius: Tikėjimo žodis.
5. Biblija, arba Šventasis Raštas. 2005. Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija.
6. Catalan J. F., 2003. Dvasinė patirtis ir psichologija. Vertė J. Kubiliūtė. Vilnius: Dialogo kultūros institutas.
7. Fromas Ė., 1990. Turėti ar būti? Vertė M. Keršienė. Vilnius: Mintis.
8. Herms E., 2013. Apreiškimas. Dievo pėdsakais. Vertė T. Kiauka. Sud. W. Harle ir T. Kiauka. Vilnius: Kultūros barai.
9. Hess R. S., 2001. „Pradžios knygos 1-11 asmenvardžiai". Biblijos žinynas. Sud. P. Alexander ir D. Alexander. Vilnius: Alma litera.
10. Jakopozzi A., 1997. Religijos filosofija. Vertė R. Šerpytytė. Vilnius: Aidai.
11. Jungas K. G., 1994. Žvelgiant į pasąmonę. Vertė J. Musteikytė. Vilnius: Taura.
12. Kardelis N., 2012. Judantis amžinybės atvaizdas: laikas ir jo atvaizdai Platono filosofijoje. Athena. Filosofijos studijos, Nr. 8, p. 11-36.
13. Keršytė N., 2003. Tikėjimas ir kasdienybė. Tikėjimo prieigos. Filosofinės studijos. Sud. N. Putinaitė, p. 287-316. Vilnius: Aidai.
14. Kiauka T., 2012. Ką reiškia mąstyti laiką? Athena, Nr. 8, p. 37-59. Vilnius.
15. Kiauka T., 2006. Teologija ir sekuliarizacija. Apie teologijos prasmę ir vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Logos, Nr. 48, p. 72-78. Prieiga internete: http://litlogos.eu/L49/logos49_kiauka.pdf
16. Levinas E., 2001. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą. Vertė A. Judžentytė, N. Keršytė ir kt. Vilnius: Aidai.
17. Levinas E., 1994. Etika ir begalybė. Vertė A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos.
18. Maceina A., 1990. Religijos filosofija. Vilnius: Katalikų pasaulis.
19. Maceina A., 1990. Raštai, III. Vilnius: Mintis.
20. Marshal I., Volker R., Cornelis B. The Spirit and Christ in the New Testament and Christian theology. 2012. Wm. B. Eerdmans Publishing Co.
Prieiga internete: http://books.google.lt/books?id=ROX_hEaYnvsC&pg=PA344&lpg=PA344&dq=eilert+herms&source=bl&ots=vabAW1UXwV&sig=sFvL-CzOphkcZNhPN8sCztHsQTA&hl=lt&sa=X&ei=liphUtaxJYiRtQbzmICABA&ved=0CHsQ6AEwDg&pg=PA344&lpg=PA344&dq=eilert+herms&source=bl&ots=vabAW1UXwV&sig=sFvL-CzOphkcZNhPN8sCztHsQTA&hl=lt&sa=X&ei=liphUtaxJYiRtQbzmICABA&ved=0CHsQ6AEwDg#v=onepage&q=eilert%20herms&f=false
21. Motyer A., 2001. Dievo vardai. Sud. P. Alexander ir D. Alexander. Vilnius: Alma litera.
22. Nagel T., 2001. Ką visa tai reiškia? Labai trumpas įvadas į filosofiją. Vertė A. Degutis. Vilnius: Baltos lankos.
23. Nekrašas E., 2004. Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
24. Pluzek Z., 1996. Pastoracinė psichologija. Vertė A. Baliulienė ir E. Patiejūnienė. Vilnius: Amžius.
25. Rubšys A., 1996. Raktas į Senąjį Testamentą, III d. Vilnius: Katalikų pasaulis.
26. Sezemanas V., 1997. Raštai. Vilnius: Mintis.
27. „The Hebrew Name for God", in: Hebrew for Christians. 2013. prieiga internete:
http://www.hebrew4christians.com/Names_of_G-d/YHVH/yhvh.html
28. Velasco J. M., 2003. Įvadas į religijos fenomenologiją. Vilnius: Katalikų pasaulis.
29. Брюгемман У., 2006. Введение в ВЕТХИЙ ЗАВЕТ. Москва: Библейско-богословский институт.