Jūsų dėmesiui siūlome pokalbį su ilgamečiu pagyvenusių žmonių tarnavimo vadovu Stasiu Pancekausku. Šis tarnavimas Vilniuje prasidėjo prieš penkiolika metų. Viliamės, kad pokalbis ne tik praturtins, bet ir padrąsins senjorus prisijungti prie šios grupės.
Stasy, tarnauji pagyvenusiems žmonėms daugiau nei dešimt metų. Papasakok, kaip gimė mintis pradėti tokį tarnavimą. Kokie jo tikslai ir uždaviniai?
Vieno namų grupelių lyderių susirinkimo metu nuskambėjo mintis, kad būtų gerai patarnauti vyresnio amžiaus žmonėms. Šie žodžiai įstrigo mano širdy, todėl daug nesvarstydamas sutikau pabandyti suburti vyresnio amžiaus žmones. Tuo metu bendri bažnyčios susirinkimai vykdavo ,,Sigmos“ salėje, o mums, senjorams, leido rinktis mažoje salytėje, į kurią susirinkdavo 15-20 žmonių. Nuo pat pradžių siekiau dviejų tikslų: suburti vyresnius žmones bendravimui ir įkvėpti juos tarnauti. Bendraudamas su tais žmonėmis pamačiau jų poreikius, kurių bėgant metams vis daugėja, - pagyvenusiems žmonėms atsiranda naujų problemų, kurių jaunystėje tarsi nebuvo.
Kaip vyksta šie tarnavimai ir kaip dažnai susirenkate?
Susirenkame vieną kartą per mėnesį bažnyčios patalpose. Paprastai renkamės šeštadieniais, 15 val. Susirinkimai vyksta panašiai kaip ir namų grupelėse. Vyresni žmonės yra dosnūs, todėl labai noriai dalinasi tuo, ką turi. Pirmais metais jie visada atsinešdavo vaišių, bet ilgainiui supratau, kad vaišintis kiekvieną kartą nereikėtų, norėjau, kad šie žmonės pasimaitintų dvasiškai. Dabar daugiau laiko skiriame bendravimui, Dievo žodžiui ir maldoms.
Greičiausiai pagyvenę žmonės turi tam tikrų specifinių poreikių. Kokie jie ir kaip kiti bažnyčios žmonės galėtų šiai amžiaus grupei patarnauti?
Taip, iš tikrųjų vyresnio amžiaus žmonėms būtinas specifinis patarnavimas. Nors jie visi lanko bažnyčią, klauso pamokslų, lanko namų grupeles, tačiau specifiniai jų poreikiai pasimato tik bendraujant su jais ir jiems tarnaujant. Mes kalbame apie tėvų ir suaugusių vaikų santykius, apie marčių ir anytų ar žentų ir uošvių problemas. Ieškome atsakymų Biblijoje. Daugeliui vyresnio amžiaus žmonių kompiuteris yra svetimas, todėl tenka padėti jiems susivokti, kas vyksta šiame amžiuje. Be to, juk ir negalios senatvėje labiau limpa nei jaunystėje.
Pirmiausia norėtųsi, kad kiekvienas iš mūsų parodytume jiems dėmesį, gerbtume juos, o tada jau pamatysime, kaip galime jiems patarnauti. Yra daug vienišų žmonių, kuriems visų pirma reikalingas dėmesys.
Jei rašytum knygą apie pagyvenusių žmonių tarnystę bei tikėjimo iššūkius, ką norėtum pabrėžti?
Šiame pasaulyje visi myli vaikus, myli vienas kitą, tačiau senyvas žmogus praranda savo žavesį, patrauklumą - juose nėra nieko, kas mus trauktų. Tačiau dangiškasis Tėvas visada atkreipia dėmesį į silpnuosius, nes Jis - silpnųjų Globėjas. Mums patogiau nesusidurti su senyvo amžiaus žmonėmis - geriau užmokėti pinigų, kad kiti pasirūpintų, tik ne mes patys. Tai tikėjimo iššūkis, nes Dievas pasakė: ,,Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Skaudu, kai dėl laiko stokos, aplaidumo ar dėl kitų priežasčių apleidžiame tuos, kurie mus užaugino.
Kai apaštalas Paulius ragina jauną tarną Timotiejų drąsiai tarnauti Viešpačiui, jis ragina kovoti tikėjimo kovą, bėgti nuo jaunystės geidulių. O nuo ko turi bėgti pagyvenę žmonės? Kokias tikėjimo kovas jie kovoja, su kokiais iššūkiais susiduria?
Pirmiausia jie kovoja su vienatve. Džiaugiuosi, kad įsijungę į šį tarnavimą jie susidraugavo, lanko vieni kitus, padeda vieni kitiems. Kita opi problema yra ligos ir negalios. Mes atvirai kalbame apie išėjimą iš šio pasaulio, apie pasiruošimą išeiti pas Viešpatį. Nors tai ir sunki tema, stengiuosi ,,nevynioti nieko į vatą“. Ilgas gyvenimas ne visada būna palaiminimas. Nors žinome, kad mūsų laukia amžinybė ir nuostabus gyvenimas su Dievu, tačiau palikti šį žemišką gyvenimą daugeliui būna nelengva.
Laiške Timotiejui skaitome, kad Paulius ragina jauną ganytoją pagyvenusius žmones graudenti kaip tėvus. Ar tau tai pavyksta?
Mūsų bendruomenių vyresnio amžiaus žmonės yra dvasingi. Stebiuosi jų kantrybe, tikėjimu, meile. Nugyvenę didesnę savo gyvenimo dalį jie suvokia, kad Dievo žodis tikrai veikia. Jų nereikia įtikinėti, kad tai tiesa, nes jiems tai liudija gyvenimo patirtis. Jie iš tiesų labai myli Dievą - matau tai visose bendruomenėse. Man net netenka jų graudenti.
Tikriausiai taip ilgai tarnaudamas pats įgijai tam tikrų savybių ar gavai vertingų pamokų. Kokios tos savybės arba kuo tave patį praturtino ši tarnystė, šie žmonės, kuriems patarnauji?
Esu dėkingas Dievui, kad galiu nors truputį patarnauti šiems žmonėms. Prieš metus mes palydėjome į amžinybę sesę Kristuje Nadieždą Markevičienę. Kai visi susirinkime į laidotuves, mūsų tarnavimo žmonių buvo daugiau nei jos giminių, tada supratau, kad mes esame jos tikroji šeima, jos tikroji giminė - broliai ir seserys Kristuje. Būti kartu iki paskutinės dienos žemėje ir palydėti artimą pas Dievą yra labai brangu.
Per tuos tarnavimo metus tarp mūsų atsirado artimas dvasinis ryšys. Senjorai mane supranta, o aš suprantu juos. Norėdami man atsidėkoti, jie mano gimtadienio proga surinko pinigų ir juos man padovanojo. Laikydamas rankose tuos pinigus jaučiau, kad dovanos vertė yra tūkstančius kartų didesnė, nei buvo parašyta ant kupiūrų. Jie buvo verti milijono, nes tai buvo senjorų pinigai! Tai, ką įsigysiu už juos, man bus labai vertinga, nes tai - jų meilės išraiška man.
Priminei apie brangią mūsų bažnyčios narę Nadieždą. Kiek ją prisimenu, tai buvo nuoširdžiu ir tvirtu tikėjimu spinduliuojanti moteris. Apie ją tarsi galėčiau pasakyti panašiai kaip Raštas liudija apie Abelį, kad dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba. Kai menu Nadieždą, menu tai, koks gražus ir tikras gali būti žmogaus pasitikėjimas Dievu.
Sutinku su tavo išsakytomis mintimis. Paskutinius 15 metų mes artimai bendravome. Dėl jos neįgalumo mano vadovaujama namų grupelė rinkosi Nadieždos namuose. Ji džiaugėsi, kad gali priimti savo namuose Dievo žmones. Dažnai mes kalbame apie tikėjimo didvyrius, gyvenančius Amerikoje, Kinijoje, Afrikoje, ir nematome, kad šalia mūsų gyvena ne menkesnio tikėjimo žmonės. Būtent tokia buvo Nadiežda. Ji man buvo ir yra tikėjimo didvyrė. Nadiežda niekada nesiskundė, nemurmėjo, nors nuolat kentė skausmus. Ji džiaugdavosi Dievu kiekvieną dieną, ir visiems tai išpažindavo. Džiaugiuosi, kad Viešpats man suteikė malonę būti su ja ir patarnauti jai.
Paminėjai, kad tenka su žmonėmis kalbėtis apie amžinybę, jai ruoštis. Ar tai kažkaip veikia tavo paties pasitikėjimą? Kai žvelgiame iš arti į besiruošiančius Kelionėn, juk permąstome ir savo pasirinkimus: ar ne tuščiai nugyvenome, ar savo gyvenime atrandame tai, kas Dievui patinka...
Šiandien, kaip niekad anksčiau, aš suvokiu, jog tikrasis gyvenimas yra ne šioje žemėje. Dievo žodis yra Tiesa, Jo paraginimai mums yra teisingi. Galbūt mes planuojame ar darome didelius darbus dėl Dievo karalystės, tačiau nereikia pamiršti Jėzaus palyginimo apie avis ir ožius, užrašyto Evangelijos pagal Matą 25 skyriuje. Mūsų akyse nereikšmingi darbai Jėzui yra labai svarbūs. Dažnai susimąstau, kokius mano darbus įvertins Viešpats aną dieną. Galbūt atsakymas ir slypi mano minėtame palyginime?
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Aurelija Umbrasienė