Greičiausiai nerasime pasaulyje žmogaus, kuris nenorėtų būti mylimas ir pats mylėti. Meilė - vienas iš labiausiai žmonių trokštamų dalykų, bet kartu būtent ji sukelia daugiausiai skausmo ir nusivylimo. Kodėl taip yra? Kodėl žmonės išgyvena tiek skausmo, ieškodami meilės? Išties tai labai sunkūs klausimai, kaip ir atsakymas į tai, kas yra meilė.
Apie tai susimąsčiau, kai antrą kartą į rankas paėmiau garsaus XX a. psichologo ir filosofo Eriko Fromo knygą „Meilės menas", kurioje autorius kelia panašius klausimus. Šiame straipsnyje remsiuosi keliomis autoriaus mintimis iš dviejų pirmų šios knygos skyrių.Kas trukdo pažinti meilę?
„Ne, žmonės anaiptol nemano, kad meilė nesvarbi. Jie jos trokšta. Žiūri begales filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, klauso šimtus banalių dainų apie meilę, bet... vargu ar kas pagalvoja, jog mylėti reikia mokytis." [1] Stebėdamas žmones ir jų gyvenimus autorius teigia, kad meilė žmonėms svarbi, tačiau jie nemano, kad ji yra menas, kurio reikia išmokti ir išmokyti savo vaikus, panašiai kaip mokome staliaus, miškininko ar stikliaus amato. Toks požiūris greičiausiai kyla dėl įsivaizdavimo, jog aš ir taip gerai suprantu bei pažįstu meilę, išmanau ir gebu ja vadovautis, tačiau elgsena, gyvenimo būdas, santykiai išduoda, kad daugelis iš mūsų esame toli nuo jos.
Jei meilė yra menas, menas gyventi, tuomet kuris iš mūsų galime drąsiai teigti, jog gyventi mes mokame? Manau, nė vienas nuoširdus žmogus, sąžiningai pažvelgęs į save, nebus toks užtikrintas. Kiekvienas menas reikalauja nemažai pastangų, žinių, įgūdžių formavimo pratybų, kad būtų išmoktas. Štai, kad ir architektūra, - kuo ji mums svarbi? Juk pastatuose mes gyvename, dirbame, perkame, lankome kultūrinius, sporto ir kt. renginius. Jei architektas neteisingai suprojektuos statinį, šis sugrius, o sugriuvęs nusineš ne vieną žmogaus gyvybę. Todėl atsirado architektūros ir statybos inžinerijos mokslai, kurie leidžia paruošti statybos specialistus: architektus, inžinierius ir statybininkus, kad šie pastatytų patikimus statinius, įgudusiai pritaikydami statybose įgytas žinias. Kita vertus, jei pastatas sugriūtų, būtų sušaukta ekspertų komisija, kuri kruopščiai ištirtų visas nelaimės priežastis ir pateiktų pasiūlymus, kaip ištaisyti klaidas, kad tai daugiau nepasikartotų. Tačiau kur kas svarbiau mokytis mylėti - juk, jei nemokame išreikšti meilės, tai žaloja ir kietina mūsų širdis nuo pat kūdikystės. Kodėl ši svarbiausia kiekvienam žmogui sritis yra taip apleista ir palikta neapibrėžtumui?
Meilė yra menas, kurio reikia mokytis, dėti daug pastangų, kad gyvenimas būtų ne saulės išdžiovinta dykuma, o vieta, pulsuojanti gyvybe ir atgaiva kiekvienam, kuris ten užeis. Ar ne meilės Dievui ir artimui trokšta išmokyti Jėzus?
Mylėkite mane
Kokią meilės problemą savo kasdienybėje sprendžia šiuolaikinis žmogus? „[...] tai ne mylėti ar sugebėti mylėti, o pirmiausia būti mylimam[...]", [2] arba, anot autoriaus, būti mylėtinam. Meilės samprata ir jos ieškojimas, autoriaus nuomone, mumyse yra perpildytas susitelkimo į save (aš, man, mano) motyvo, todėl ir metodai tampa labai paviršutiniški bei susiję su asmeninio žavesio ir sėkmės įvaizdžio propagavimu. „Mylėtinas" gali būti tik žavingas ir sėkmingas žmogus. O kas yra sėkmė? Manau, šis klausimas slepia tai, kad vertybė yra ne pats žmogus, bet jo išvaizda, patrauklumas, todėl tai suponuoja, kad meilę reikia „pritraukti", o ne dalinti. Nesakau, kad jos nereikia siekti bendraujant su žmonėmis, tačiau Dievas mums rodo kitokį pavyzdį: Jis mus priima, nepriklausomai nuo išvaizdos, situacijos, padėties, išsilavinimo, gabumų ar negabumo - ir tai pranoksta bet kokį supratimą. Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą (Jn 3, 16).
Kokią įspūdingą žinią Jėzus Kristus perduoda mums apie savo Tėvo gebėjimą mylėti! Žiūrėdamas į žmogų, Tėvas mato jo visišką negebėjimą pažinti tikrąją savo egzistencijos priežastį ir prasmę - Kūrėją, todėl paskendusį savanaudiškumo ir egoizmo liūne. Atstūmęs meilę Dievui, [...] nes Dievas yra meilė (1Jn 4, 8. 16), žmogus nė iš tolo negali pažinti tikrosios meilės ir ja gyventi, nes jo širdis šaukia: „Mylėkite mane, mane! "
Meilės kryptis
Kuo gi skiriasi Dievo meilė nuo mūsų meilės? Dievas taip myli, jog veikia aklo ir negebančio mylėti žmogaus labui, kad padarytų jį gebantį dalintis ja ir veikti taip, kaip Jis (1 Jn 2, 6). Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes (1 Jn 4, 10). Jis myli ir lieja savo meilę dėl to, kad uždegtų, dalytųsi ja su mumis, nes tam yra įgalus, o mes ieškome, kad mus mylėtų. Jei mus mylės, tada ir mes atsakysime. Tačiau stiklinis meno kūrinys neatsiranda, jei jo nesukuria meistras, jei stalius nesiims amato, jo dirbinių nebus, nebus to, kas sukels žmonių reakciją. Todėl meilės šaltinis nėra kitas žmogus ar dirbinys, meilės šaltinis visada mumyse, ir jis arba žadina kito atsaką, arba ne. Jei meilė išties yra menas, tuomet ji gali būti ten, kur jos imamasi. Taigi tas, kuris laukia iš kito meilės, yra panašus į ūkininką, laukiantį iš suartos dirvos derliaus, nieko ten nepasėjęs. Kokia priešingybė, koks nutolimas ir skausmą sėjantis požiūris, primetantis kitam iniciatyvą ir pasmerkiantis vienatvei! Pastebėkime, kad Dievas, norėdamas atkurti žmogaus gebėjimą mylėti, sumoka didžiausią kainą, - Sūnaus gyvybės kainą, kartu atskleisdamas, kaip meilė veikia: iš manęs kitam, o ne iš kito man.
Meilė nesibaigia
„Požiūrį, kad apie meilę nesužinosi nieko naujo, lemia ir įsitikinimas, jog meilė yra objekto, o ne sugebėjimo problema. Žmonės mano, kad mylėti yra paprasta[...]". [3] „Štai tik susirasiu sau tinkamą žmogų, ir meilė rūks kaip dūmai iš kamino, uždegus ugnį", - galvojame sau. Tik bėda, kad ugnis - emocijos, jausmingumas, susižavėjimas, - būtina meilei ir jos spalvingumui, išjautimui, bet yra laikinas dalykas. Mes pamirštame, kad draugaujančių porų žavi, jausminga meilė tampa santuokos sandora, kuri savyje talpina apsisprendimą būti kartu, kad ir kas nutiktų. Dievas taip pat sudaro sandorą su kiekvienu savo vaiku. Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas" (Lk 22, 20). Sandora visada kalba apie sąmoningą pažadą būti ištikimam, atsakingam, besirūpinančiam, pažiniam ir trokštančiam pažinti, prarandančiam save, o praradus atrandančiam tai, kas paslėpta meilės lobynuose. Per sandorą mes staiga susiliečiame su pragmatiška meilės puse, kai jausmai ir žodžiai turi tapti gyvenimu, abipusiu dalinimusi ir atsidavimu, o ne vartotojiška mainų programa. Dievas čia niekada neišduoda, nes jo meilė tobula.
Kita vertus, jei jausmu pagrįsta meilė neišauga į pažadą rūpintis, prisiimti atsakomybę, norą pažinti ir gerbti, tokia meilė tiesiog praeina jausmams išblėsus. Nekalbant apie išbandymus, kurie užklumpa sandorą (arba santuoką) pačiais įvairiausiais nenumatytais dalykais, patikrinančiais, ko verta mūsų meilė. Daugelis vedusių žmonių pritaria tokiam požiūriui, bet nesąmoningai ar sąmoningai vis tiek elgiasi pagal jausminės meilės modelį. Tuo tarpu apaštalas Paulius, įtikintas Dievo, yra užtikrintas, kad meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 8).
Tikėjimas, viltis ir meilė
Vienas pamokslininkas kartą paklausė: „Ar galite pasakyti, kas yra rožė arba kas yra saulėlydis?" Yra žmonių, ieškančių apibrėžimo, tačiau sunkiai surandančių atsakymą. Taip yra ir su meilės apibrėžimu, matyt, todėl ir Šventajame Rašte mes atrandame ne meilės apibrėžimus, o meilės apibūdinimus, savybes. Viena iš įspūdingiausių Rašto vietų, skirtų meilei, yra apaštalo Pauliaus himnas meilei, užrašytas 1 Kor 13 skyriuje. Čia apaštalas meilės esmę atskleidžia žmogaus būdą apibūdinančiais žodžiais: kantri, maloni, nesididžiuoja ir neišpuiksta, visa pakelia, visa tiki, visa ištveria, niekada nesibaigia... Jis teigia, kad viskas, kas daroma be meilės, net paaukojant gyvybę, yra nevertinga. Meilė tampa esminiu motyvu gyvenimui, santykiams, elgsenai, pasiaukojimui, gerumui, veikimui.
Įdomu tai, kad šiame meilės himne apaštalas Paulius nepalieka meilės be tikėjimo ir vilties. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas [...] (1 Kor 13, 13). Tikėjimas Dievu žadina viltį, suteikia pasitikėjimo ir stiprybės, o tai apsaugo trapią meilės prigimtį nuo kietos, nejautrios aplinkos, kurioje kiekvienas iš mūsų gyvename. Joks kitas tikėjimas neturi jėgos pakeisti žmogų ir padaryti jį gebantį, tik tas, kuris remiasi Evangelija, kuri yra jėga (Rom 1, 16), kuri yra Dievo meilės kalba kiekvienam iš mūsų. Tik tikėjimo kupina meilė gali „visa pakelti" - priimti net kito širdį, negebančią atsakyti į gerumą, tik ji turi vilties, jog tai, kas suakmenėję, gali tapti minkšta. Ji žino, kad atlygio nebus, kad atsilygins Tas, kuris yra pats gyvenimas, kad tik iš Dievo malonės tas gyvenimas prasiverš ir į kietos širdies gelmes. Beje, apaštalas Paulius ir tikėjimo nesupranta niekaip kitaip, kaip tik veikiančio meile. Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile (Gal 5, 6). Taigi meilė gimdo tikėjimą, o tikėjimas meilę. Greičiausiai tai matydamas Deividas Džekmanas 1 Jono laiško komentaruose rašo: „Tikėjimas, kuris neveda į meilę, beprasmis. Meilė, be tikėjimo, bejėgė." [4]
Kas yra meilė?
E. Fromas meilę apibūdina taip: „[...] brandi meilė - tai ryšys, kurio sąlyga yra asmenybės vientisumo, individualumo išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia [...]". [5] „Meilė yra veikla, o ne pasyvus afektas: tai „pastovi būsena", o ne „laikinas įsimylėjimas". Bendriausia prasme, aktyvus meilės pobūdis gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas". [6] Ar ne to mus moko Kristus, ar ne tai mums perduoda apaštalų parašyti laiškai?
Laiške efeziečiams apaštalas Paulius aiškina paslaptį, kad Kristuje gimusi bendruomenė - bažnyčia, pašaukta atstovauti Dievui pasaulyje, kad dabar per bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje visokeriopa Dievo išmintis (Ef 3, 10). O kaip ji turėtų tai daryti? Čia pat jis klaupiasi ir meldžia bendruomenei meilės, be kurios ji nei pasaulyje išstovės, nei viduje taps vieninga ir stipri.
Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, kad iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės (Ef 3, 16-19). Apaštalas kalba, kad pats teisingiausias ir geriausias atstovavimas Dievui pasaulyje yra tikėjimas, per kurį širdyse gyvena Kristus, ir iš jo kylanti meilė Dievui ir žmonėms. Ji turėtų būti panaši į tą, kurią Dievas parodė per Sūnų, nešantį žmonėms meilės Evangeliją, darantį Tėvo darbus ir galiausiai leidžiantį save nukryžiuoti. Tokia Meilė tampa jėga, nugalinčia pasaulį kitokiu, nauju požiūriu ir elgesiu.
Toliau apaštalas daro labai svarbią išvadą, ragindamas: Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais (Ef 4, 1-3). Paprašęs efeziečiams Dievo meilės pažinimo, apaštalas Paulius susimąsto, kas vis dėlto yra meilė. Ir daro išvadą, kad tai visų pirma tam tikra derama elgsena, po to nuolankumas, ištvermė, pakenčiant vienas kitą (meilėje), saugant vienybę taikos ryšiais (meilėje), priimant vienas kito asmeninį ir pašaukimo skirtingumą (Ef 4, 7. 11), galiausiai išmokstant kalbėti tiesą meilėje (Ef 4, 15). Galima sakyti, kad apaštalas Paulius meilę apibrėžia labai panašiai, kaip mąsto E. Fromas. Tai aktyvus gyvenimas, veikimas, darant aplink esantiems atitinkamą poveikį, gerbiant kiekvieno skirtingumą, asmenybės vientisumą, praturtinant, dalijantis savo galimybėmis. Tai pagrindinis pamatas egzistuoti bendruomenei per tikėjimą Kristumi. Meilė yra bendruomeniška. Neįmanoma mylėti ar pažinti meilę būnant vienam, todėl ir žmogus yra bendruomeniškas, socialus.
Išvados
Taigi apibendrinant galima tvirtinti, kad meilė apima ir nematomus dalykus - jausmų, emocijų, proto sferą, kaip antai apsisprendimą būti ištikimam, elgtis pagarbiai, ištesėti pažadus, - tačiau ir regimą elgesį. Ji yra tai, kas skatina visą žmogaus asmenybę gyventi kitaip, nei gyveno anksčiau, - t. y. ne laukti meilės iš kito, o ją pačiam dalinti. „Pasitenkinimas, kurį teikia meilė, neįmanomas be gebėjimo mylėti savo artimą, be tikro kuklumo, drąsos, tikėjimo ir drausmės." [7] Meilė yra gabi ir produktyvi, bet tik turint ją galima duoti, o jei neturi, tai ir duoti nėra ką. Vadinasi, jos reikia mokytis, reikia siekti įvaldyti jos meną kurti gyvenimą.
Meilė yra jėga, įgalinanti tikėjimu, viltimi ir kantrybe „pakelti" negebantįjį deramai atsakyti. Meilė - tai tiesos pagrindas, siekiant vienybės bei draugystės taikos ryšiais. Taigi meilė tampa daugiau sąmoningu apsisprendimu, kryptingu veikimu gyventi ir elgtis kito naudai. Todėl, kaip E. Fromas knygos įžangoje rašo, „visos jo (žmogaus) pastangos mylėti bus nesėkmingos, jei jis nesistengs iš esmės pakeisti savo asmenybės, kad įgytų produktyvią orientaciją. Ir vis dėlto, nors užduotis sunki, tai neturėtų mums trukdyti pažinti sunkumus bei siekti tikslo." [8] Taip ir mes, tikintys Viešpatį Jėzų Kristų bei turintys naują prigimtį Dieve žmonės, paties Dievo per Dvasią keičiami vidiniame žmoguje ir įkvėpti, pasiryžkime šiam įspūdingam pašaukimui ieškoti meilės kelio - siekti mylėti.
[1] E. Fromas, Meilės menas, Kaunas, 2004, 6 p.
[2] Ten pat
[3] Ten pat
[4] Дейвид Джекман, Послания апостола Иоанна - Жизнь в Божьей любви - Библия говорит сегодня, Санкт-Петербург, 2004.
[5] E. Fromas, Meilės menas, Kaunas, 2004, 19 p.
[6] E. Fromas, Meilės menas, Kaunas, 2004, 21 p.
[7] E. Fromas, Meilės menas, Kaunas, 2004, 5 p.
[8] Ten pat.