Tęsiame Mato Evangelijos komentarus. Mato Evangelija pradedama pasakojimu apie Kristaus kilmę ir gimimą, kad skaitytojui būtų aišku, kad tai ir buvo pažadėtasis Mesijas, kaip buvo išpranašauta:
• Dažnai pastebima, kad tarp šių karalių įpėdinių buvo ir gerų, ir blogų. Pavyzdžiui, 7 ir 8 eilutėse skaitome: nedoram Roboamui gimė bedievis Abija, nedoram Abijai gimė dievobaimingas Asa, doram Asai gimė dievobaimingas Juozapatas, doram Juozapatui gimė bedievis Joramas. Malonė neperduodama per kraują, nuodėmės - taip pat. Dievas teikia arba sulaiko malonę tam, kam nori.
• Tremtis Babilone čia pažymima kaip svarbus periodas (11 ir 12 eil.). Atsižvelgiant į šią situaciją, gana keista, kad žydai neišsisklaidė ir nepasimetė tremtyje, kaip kitos tautos. Čia galima įžiūrėti priežastį, kodėl žydų giminių srovės išsilaikė grynos ir tyros, tekėdamos per šią mirties jūrą - iš jų pagal kūną turėjo kilti Kristus. Nesunaikink jų, nes juose yra palaiminimas, taip pat ir didžiausias iš palaiminimų - pats Kristus (Izaijo 65, 8-9). Žydų tauta buvo atkurta numatant Jėzaus atėjimą, ir todėl net į apleistą šventyklą Viešpats žvelgė su malone (Danieliaus 9, 17).
• Pasakyta, kad Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai (11 eil.). Jechonijas čia reiškia Jahojakimas, kuris buvo Jozijo pirmagimis, bet kai sakoma, kad Jechonijui gimė Salatielis (12 eil.), šitas Jechonijas buvo Jahojakimo, kuris buvo išvestas į Babiloną, sūnus, ir ten jam gimė Salatielis (šitą parodo Dr. Whitby). Kur minima, kad Jechonijas buvo užrašytas, kaip bevaikis (Jeremijo 22, 30), štai kaip tai aiškinama: iš jo palikuonių nė vienas nesėdės soste. Parašyta, kad Salatieliui gimė Zorobabelis, nors iš tikrųjų Salatieliui gimė Pedaja, o jam gimė Zorobabelis (1 Kronikų 3, 19). Bet, kaip ir minėta anksčiau, dažnai anūkas yra vadinamas sūnumi, tiesioginiu palikuoniu; Pedaja tikriausiai mirė anksčiau už savo tėvą, todėl jo sūnus Zorobabelis buvo vadinamas Salatielio sūnumi.
• Ši genealoginė gija atveda ne iki Marijos, mūsų Viešpaties motinos, bet iki Juozapo, vyro Marijos (16 eil.), nes žydai genealogijoje kruopščiai sekė ir laikėsi vyriškosios giminės linijos. Bet ir Juozapas, ir Marija buvo iš tos pačios giminės, kad ir pagal savo motiną ir pagal žemiškąjį tėvą, Jėzus būtų kildinimas iš Dovydo namų. Tačiau būtent Juozapo kilmė čia yra svarbi ir įrodanti Jėzaus kilimą iš Dovydo, nors realybėje tarp Juozapo ir Jėzaus nebuvo kraujo ryšio, kad būtų parodyta, jog Mesijo karalystė nėra įkurta tikrų Dovydo palikuonių.
• Visa ko centras, kur susikerta visos šios linijos, yra Jėzus, vadinamas Kristumi (16 eil.). Būtent tas, taip primygtinai reikalingas ir taip nekantriai lauktas, tas, dėl kurio patriarchai taip norėjo ir laukė savo vaikų, kurie turėtų garbę būti šventoje Jo giminės linijoje. Tebūna palaimintas Viešpats, kad mes neesame tokioje miglotoje ir tamsioje laukimo būsenoje, kaip jie tada buvo, kad galime matyti aiškiai tai, ką pranašai ir karaliai matė kaip per aprūkusį stiklą. Jei patys nenusidėsime ir nenusisuksime, mes galime turėti dar didesnę garbę, nei jie taip troško gauti: nes tie, kurie vykdo Dievo valią yra artimesni Jėzui, nei kraujo giminės (Mato 12, 50). Jėzus yra vadinamas Kristumi, tai reiškia Pateptasis, tą patį reiškia ir hebrajų žodis Mesijas. Jis vadinamas Pateptuoju Kunigaikščiu (Danieliaus 9, 25) ir dažnai tituluojamas Viešpaties Pateptuoju (Psalmių 2, 2). Jo buvo laukiama būtent su tokiu požymiu: ar tu esi Kristus, Dievo Pateptasis? Dovydas buvo pateptas (1 Samuelio 16, 13), taip pat ir kunigas Aaronas (Kunigų 8, 12), pranašas Eliziejus (1 Karalių 19, 16) ir pranašas Izaijas (Izaijo 61, 1). Todėl Kristus, paskirtas ir tinkamas visoms šioms pareigoms, vadinamas Pateptuoju - pateptu džiaugsmo aliejumi daugiau nei jo bendrai (Psalmių 45, 7). Ir būtent nuo šio Jėzaus vardo, kuris išpilamas kaip aliejus, jo pasekėjai yra vadinami krikščionimis, nes jie taip pat gauna patepimą.
Galiausiai 17 eilutė viską, kas buvo pasakyta, apibendrina: tris kartus po keturiolika kartų, trys skirtingi ir svarbūs periodai. Pirmose keturiolikoje kartų matome Dovydo šeimos iškilimą, lyg auštantį rytą. Antrose keturiolikoje kartų ji klesti ir šviečia, lyg ryški vidurdienio šviesa. Trečiose keturiolikoje kartų matome Dovydo namų saulėlydį, prarandantį galią, besibaigiantį paprasto staliaus šeimoje, iš kurios ir suspindi Jėzus, Izraelio tautos šlovė.
18-25 eilutės
Į Kristaus įsikūnijimo slėpinį turėtų būti žiūrima su pagarba, o ne su tuščiu smalsumu. Jei nežinome dvasios kelių ir kūdikio kaulų augimo įsčiose (Ekleziasto 11, 5), kalbant apie parastą žmogų, tai tuo labiau neperprasime, kaip šventasis Jėzus buvo sukurtas palaimintosios mergelės įsčiose. Kai Dovydas žavisi ir stebisi kaip jis slaptoje buvo padarytas, ir kaip nuostabiai ir baimę keliančiai buvo sukurtas (Psalmių 139, 13-16), jo žodžiuose galima įžvelgti Jėzaus įsikūnijimo paslaptį.
Mato evangelijos pirmajame skyriuje mes matome šiek tiek daugiau aprašytų aplinkybių, nei Luko evangelijoje.
• Čia mes randame paminėtas Marijos ir Juozapo sužadėtuves. Marija, mūsų Viešpaties motina, buvo susižadėjusi su Juozapu, ne ištekėjusi už jo, bet įsipareigojusi tekėti; su tikslu, kad vedybos iškilmingai įvyks ateityje, jei tokia bus Dievo valia. Taip pat ir Pakartoto Įstatymo knygoje yra minimas atvejis, kai vyras susižadėjo ir dar nevedęs paliko sužadėtinę (Įst 20, 7). Taigi Kristus gimė ne šiaip netekėjusiai merginai, bet susižadėjusiai merginai, dėl keleto priežasčių. Visų pirma tam, kad santuokos institucija būtų pagerbta ir kad tai išliktų gerbtinu ir siektinu dalyku, priešinantis bedievių doktrinai, kuri draudžia tuoktis ir kuri laiko šią būseną tobulesne. Kas gavo daugiau malonės, nei Marija, kuri tuo metu buvo sužadėtinė? Antra, kad būtų išsaugota palaimintosios mergelės garbė, kuri, jei ne sužadėtuvės, būtų žlugusi. Jos pastojimas buvo apsaugotas santuokos ir žmonių akyse ji išliko teisi. Vienas iš Bažnyčios Tėvų rašė, kad geriau, kad žmonės klaustų „Argi Jis ne staliaus sūnus?“, negu, kad „Argi Jis ne paleistuvės sūnus?“. Trečia priežastis, kodėl susižadėjusi Marija labiausiai tiko Dievo planams, yra ta, kad palaimintoji mergelė turėtų savo jaunystės vedlį, bendrakeleivį vienatvėje ir gyvenimo kelyje, partnerį rūpesčiuose ir pagalbininką. Kai kurie mano, kad Juozapas tuo metu jau buvo našlys, ir tie, kurie yra vadinami Jėzaus broliais (Mato 13, 55), buvo Juozapo ir jo pirmosios žmonos vaikai. Tai daugelio Bažnyčios Tėvų spėjimas. Juozapas buvo teisus vyras, Marija - dora mergina. Tikintieji neturėtų vilkti svetimo jungo su netikinčiais, bet tegu religingieji tuokiasi su žmonėmis, kurie taip pat yra religingi, kad santuokoje būtų sutarimas ir ramybė, ir kad Dievas juos per tai laimintų. Iš šio pavyzdžio taip pat matome, kad geriau yra viską apdairiai apgalvoti ir palaukti vestuvių, negu tuoktis paskubomis; geriau kiek laiko prieš jungtuves praleisti įsipareigojus ir pasižadėjus. Geriau jau dešimt kartų atmatavus kirpti, nei skubiai atkirpus leisti laiką apgailestavimams.
• Marijos pastojimas iš Šventosios Dvasios. Dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios. Vestuvės buvo suplanuotos taip negreit po sužadėtuvių, kad ji tapo nėščia dar prieš tuoktuvių ceremoniją, nors pastojo jau susižadėjusi. Greičiausiai Marijai grįžus iš trijų mėnesių (Luko 1, 56) trukmės viešnagės pas Elžbietą, Juozapas pamatė, kad ji laukiasi, o ji to nepaneigė. Pastebėkime, kad jei Jėzus gyvena mūsų širdyse, aplinkiniai patys tai pamatys. Ir visa tai įvyksta dėl Viešpaties darbo su mūsų širdimis, dėka Jo sumanymo ir suplanavimo. Visgi galime tik įsivaizduoti, kokį sumišimą ir pasimetimą pelnytai jautė palaimintoji mergelė šitoje situacijoje. Ji pati žinojo dievišką šio pastojimo priežastį ir kilmę, bet kaip galėjo tą įrodyti aplinkiniams? Ją būtų pasmerkę kaip paleistuvę. Pastebėkime, kad po išaukštinimo, kad nepasididžiuotumėme ir nepasipūstume, galime tikėtis kažko, kas greičiausiai vers mus nusižeminti ir elgtis nuolankiai. Tai yra dyglys kūne, durklas kauluose. Nei viena Ievos dukra nebuvo taip išaukštinta kaip mergelė Marija, ir vis dėlto ant jos bet kada galėjo kristi gėdingas svetimavimo nuodėmės šešėlis. Ir visgi nerašoma, kad ji būtų kankinusis - ji tvirtai žinojo apie savo nekaltumą, buvo rami ir pasitikėjo Viešpačiu, pavedė save Tam, kuris teisia teisingai. Pastebėkime, kad tie, kurie turi švarią sąžinę, mielai patiki Dievui savo gerą vardą ar reputaciją, vildamiesi ir pasitikėdami, kad Viešpats ne tik apgins ir išryškins jų dorumą, bet ir garbę, panašiai, kaip saulė viską nušviečia vidurdienį.
• Juozapo sumišimas ir veiksmai šitoje situacijoje. Galime tik įsivaizduoti, koks nemalonumas ir nusivylimas jam turėjo kilti, kai ant moters, kurią planavo vesti - reiškia, gerbė ją ir buvo geros nuomonės apie ją, krito bjaurios nuodėmės šešėlis. Ar čia tikrai yra Marija?, galbūt manė jis. „Kaip smarkiai mus gali apgauti tie, apie kuriuos galvojame geriausiai! Kaip smarkiai nuvilia tie, kuriems turime didelių lūkesčių!“ Jis nenorėjo tikėti, kad šitaip nusidėjo ta, kurią manė esant tokia gera ir teisia moterimi. Ir vis dėto, situacija, nors ir pernelyg skausminga ir nemaloni, kad būtų paprasčiausiai užmiršta ir atleista, buvo per daug paprasta ir aiški, kad būtų paneigta. Jo krūtinėje turėjo dėtis baisi kova, tarp žmogiško tūžmingo pavydo, žiauraus kaip mirtis, ir tarp meilės, kurią jis jautė Marijai. Pastebėkime keletą dalykų:
• Kraštutinumai, kurių Juozapas labai stengėsi išvengti. Jis nenorėjo daryti jai nešlovės. Jis lengvai galėjo taip padaryti, nes pagal įstatymą, su vyru sužadėta mergina, svetimavimo atveju turėjo būti užmėtyta akmenimis (Pakartoto įstatymo 22, 23-24). Bet jis nenorėjo panaudoti įstatymo prieš Mariją. Jei iš tikrųjų būta jos nuodėmės, Juozapas nenorėjo būti pirmas tai paviešinęs ir pasmerkęs. Kaip smarkiai skyrėsi Juozapo dvasia, kurią jis parodė priimdamas tokį sprendimą, nuo Judo, kuris, atsidūręs panašioje situacijoje, nedvejojęs pasirinko griežčiausią bausmę: Atveskite ją, kad ji būtų sudeginta (Pradžios 38, 24). Kaip naudinga yra prieš nusprendžiant ir darant, gerai pagalvoti, kaip kad padarė Juozapas!
Vertė A. Vanama