Mano sūnau, duok man savo širdį... (Pat 23, 26)
Dabar į šią eilutę pažvelgsime iš kitos pusės. Išmintis įtikinėja mus pasiduoti meilės prašymui. Atiduoti savo širdis Dievui - tai išmintingiausia, ką gali žmonės. Jei mes praeityje jau tai padarėme, geriausia pasikartoti ir dar kartą tai, kas vertingiausia, atiduoti į brangias rankas, kurios, neabejotinai, išsaugos visa, ką mes pavesime jų rūpestingai globai. „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“
Išmintis skatina mus tai daryti todėl, kad, pirma, yra daug kitų pretendentų į mūsų širdis, nes mūsų širdys, be abejo, eis arba siauru keliu, arba plačiu. Kito kelio nėra. Neskaitysime kitos eilutės, einančios po mūsų nagrinėjamos, nes jūs žinote, kiek daug žmonių, pasiduodami kūniškiems geiduliams, pasmerkė savo širdis ir sielas amžinai pražūčiai. Žmonės žūsta nuo tos, kuri „kaip plėšikas sėdi pasaloje ir daugina įstatymo pažeidėjus tarp žmonių“.
Palaimintas jaunuolis, kurio širdies niekada nesuteršė nuodėmė! Išsaugoti save nuo šios bjaurasties galima ne kitaip, kaip tik pavedus savo širdį šventajam Viešpačiui. Tokiame mieste kaip Londonas, begalė pagundymų apjuosia ir pačias švariausias sielas. Ir daugelis, paslydus kojoms, krenta, bet nesuvokia šito. Jie nešami į bedugnę, juk anksčiau, iki to laiko, kai pagundymas parbloškė juos ant žemės, jie neturėjo laiko susimąstyti. „Todėl, Mano sūnau, - sako Išmintis, - duok Man savo širdį. Kiekvienas mėgins pagrobti tavo širdį, todėl leisk Man apsaugoti ją. Tuomet tau nėra reikalo bijoti svetimų kerų, nes tavo širdis - šalia Manęs, ir iki Savo pasirodymo Aš saugosiu ją.“ Pats išmintingiausias žingsnis - savanoriškai Jėzui atiduoti savo širdį, kitaip gundytojai prieš jūsų valią pagrobs ją.
Yra dar vienas sielų naikintojas. Neįvardysiu jo, bet tik parodysiu, kas apie jį sakoma tekste: „Kas vargsta? Kas rūpinasi? Kas skundžiasi? Kas gauna kirčių be priežasties? Kieno paraudusios akys? Tie, kurie ilgai sėdi prie vyno ir geria maišytą vyną. Nežiūrėk į vyną, kad jis raudonas, spindi stikle ir švelniai nuryjamas! Galiausiai jis įgelia kaip gyvatė ir suleidžia nuodus kaip angis. Tada tavo akys nukryps į svetimas moteris ir tavo širdis kalbės iškrypusius dalykus.“ Atidžiai perskaitykite likusią skyriaus dalį, ir jūs išgirsite Išminties balsą sakant: „Mano sūnau, jei nori apsisaugoti nuo girtuoklystės ir persivalgymo, nuo pasileidimo ir gašlumo, ir nuo viso kito, į ką linkusi žmogaus širdis, tai Man atiduok savo širdį.“
Gerai yra saugoti savo širdį visomis priemonėmis, kuriomis gali aprūpinti Išmintis. Gerai yra susilaikyti nuo visko, kas gali jums tapti spąstais. Tačiau įsakau jums: nepasikliaukite susilaikymu, bet atiduokite savo širdį Jėzui, nes niekas kitas, išskyrus tikrą dievotumą, neapsaugos jūsų nuo nuodėmės taip, kad jūs su dideliu džiaugsmu nepriekaištingi galėtumėte pasirodyti Viešpaties akivaizdoje. Jei tu, brangi siela, nori iki galo išsaugoti save be dėmės ir trūkumų gyriui ir garbei, aš įsakau atiduoti savo širdį Kristui. Išmintis ragina nedelsiant išspręsti šį klausimą, nes gerai, kai Kristus visiškai ir tuoj pat užima visą tavo širdį bei pakelia ją.
Į tuščią širdį gali įeiti piktasis. Pažįstamas dalykas: berniukai nepraleidžia progos ir išdaužo negyvenamų namų stiklus. Taip pat ir velnias: kai žmogaus širdis tuščia, jis pradeda svaidyti akmenis. Jei patekdami į pagundymą, jūs galite pasakyti velniui: „Tu pavėlavai; aš atidaviau savo širdį Kristui. Tu, kaip įžūli mergelė, nesigėdiji veikti avansu. Aš nesiklausysiu tavęs, nes aš su Gelbėtoju esu susietas meilės, kuri niekada nesibaigs, ryšiais“, - tai jūs turite palaimintą Užtarėją! Mano manymu, nėra nei vienos apsaugos priemonės, mūsų pavojingais laikais galinčios apsaugoti jaunuolį nuo priešo, kaip kad sugebėjimas giedoti: „Mano širdis pasiruošusi, Dieve, mano širdis pasiruošusi! Tegul kiti abejoja ir žavisi visokiais vėjais, ir teieško svetimos šviesos, o mano širdis pasiruošusi, Dieve, mano širdis pasiruošusi amžinai. Aš jau nebegaliu nusisukti nuo Tavo meilės ir malonės.“ „Mano sūnau, - sakoma mūsų tekste, - duok Man savo širdį“, kad Kristus ten gyventų, kad prisiartinus šėtonui, Tas, kuris stipresnis už galingąjį su ginklu, galėtų išsaugoti Savo namą ir atmušti priešą.
Mylimi draugai, atiduokite savo širdis Jėzui, kadangi Išmintis siūlo tai padaryti iš karto, nes tai patinka Dievui. Ar jūs turite draugą, kuriam norėtumėte įteikti dovaną? Tuomet žinau, ką jūs darysite. Jūs pasistengsite sužinoti, ką vertina jūsų draugas, ir tarsite sau: „Aš padovanosiu jam tai, ko jis pageidauja.“ Ar norite Dievui padovanoti tai, ko Jis pageidauja? Jei taip, tai nestatykite neprilygstamos architektūros bažnyčios pastatų. Aš nieko negirdėjau apie tai, kad Dievas ypatingai rūpintųsi akmenimis ar mediena. Nereikia laukti, kada susikaups pinigų, kad galima būtų paremti eilę senelių prieglaudų ir nakvynės namų. Gerai yra padėti vargšams, bet Jėzus sakė, jog daugiau už visus turtinguosius, dėjusius į iždinę, įdėjo neturtinga našlė su savo dviem grašiais. Kuo aš galėčiau įtikti Dievui, savo dangiškajam Tėvui? Jis atsako jums: „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“ Jis bus patenkintas šia dovana, kadangi Pats jos prašo. Jei yra žmonių, kurių šiandien yra gimimo diena ar santuokos metinės, ar kitas džiugus įvykis, tegul atneša dovaną Dievui ir atiduoda Jam savo širdis.
Kaip nuostabu, kad Dievas taria šiuos žodžius: „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“ Aš neišdrįsčiau ir ištarti šių žodžių, jei Jis anksčiau nebūtų jų pasakęs. Širdies Jis pageidauja labiau už gyvulių aukas su jų ragais ir kanopomis, labiau nei smilkalų smilkymo sidabriniame smilkytuve, labiau už tai, ką galima įsigudrinti išspausti iš meno, nupirkto už pinigus ir išgalvoto dėl grožio. „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“
Jūsų žiniai, jei neatiduosite Jam savo širdies, tai niekuo kitu jau nesugebėsite įtikti Jam. Galima Dievui atiduoti viską, kas tik šaus į galvą, tačiau visa, kas daroma neįdedant širdies, Jam yra atgrasu. Malda, neįdėjus širdies, yra tuščia, giedojimas, neįdėjus širdies, - oro drebinimas! Labdara, mokymas, veikla, neįdėjus širdies, iš esmės yra Aukščiausiojo įžeidimas. Neįmanoma tarnauti Dievui, neatidavus Jam širdies. Jūs privalote pradėti nuo to. Ir tuomet jūsų rankos ir jūsų piniginė tegul atiduoda tai, ką gali, tegul jūsų liežuvis ir jūsų galva atiduoda visa, ką sugeba, tačiau pirmiausia reikėtų atiduoti savo širdį, t.y. tapatybę, meilę, padėtį. Atiduokite Jam savo širdį arba neduokite nieko.
O argi Jis nenusipelnė šito? Aš nesiruošiu naudoti šio argumento, kadangi vienaip ar kitaip versdami žmogų kažką atiduoti, jūs reikalaujate duoklės, o ne dovanos. Mūsų pasišventimas Dievui neginčijamai turi būti laisvas. Tikėjimas turi būti savanoriškas, kitaip jis virsta apgaulinga religija. Jei aš įrodyčiau, kad jūsų širdis skolinga Dievui, tai kodėl jums neatidavus širdies ir neatsiskaičius, grąžinant skolą? Štai kodėl aš vos prisiliesiu prie šios stygos, kad nenutraukčiau jos, stengdamasis paimti akordą. Pasakysiu taip. Iš tiesų, puiku atsilyginti širdimi už širdį. Kai Viešpats įsivilko į žmogaus kūną, Jo krūtinėje ėmė plakti žmogaus širdis, ir ši širdis, kaip parašyta, prisipildė kartėliu tiek, kad „Jis verkė.“ Sielvartas perpildė Jo širdį ir, kaip parašyta: Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. Didžiulis sielvartas spaudė Jam širdį, kai Jis pagaliau ištarė: „Plūdimas sugniuždė mano širdį, ir Aš netekau jėgų”. Ir toliau parašyta: Vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Jo širdis buvo atiduota už mus, ir kaip jūs galite neatiduoti savosios? Aš daugiau nieko nesakysiu apie tai.
O, kaip man norėtųsi čia, į šią vietą, pakviesti savo Mokytoją, kad jūs galėtumėte jį pamatyti. Tačiau žinoma, kad tikėjimas - iš klausymo, o ne iš matymo. Ir vis dėlto, kaip aš norėčiau asmeniškai pamatyti Tą, kuris buvo nukryžiuotas jūsų tarpe ir už jus. Tad atiduokite Jėzui širdį už širdį ir pakluskite Jam! Argi dvasioje nejaučiate švelnaus dvelkimo, argi negirdite Jo balso: „Palenk savo širdį“? Sutelkite dėmesį į tykų vėjelį, ir tuomet jums nereikės to, ką aš pasakysiu toliau.
Patikėkite, mano mylimi draugai, Išmintį galima įgyti tik atidavus Jai savo širdį. Mes nesuprasime nukryžiuoto Kristaus mokymo, jei savo širdies neatiduosime Išminčiai. Kai kurie iš jūsų bandė tapti tikinčiaisiais. Be to, jūs mėginote išsigelbėti, bet ketinote tai padaryti savo jėgomis. „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“ Išmintis siūlo jums padaryti tai, ką privalote padaryti, nes, neatidavus Viešpačiui visos savo širdies, nepavyks išsigelbėti. Yra žmonių, kurie niekada nebus sėkmingi prekyboje. Tokie tiesiog nemėgsta prekiauti, bet kaip tuomet jie gali tikėtis klestėjimo! Lygiai tas pats ir su tikėjimo klausimu: čia niekuomet neįmanoma sėkmė be meilės, visa širdimi, visa esybe, visu gyvenimu neišpažinus tikėjimo.
Kažkas turi pakankamai tikėjimo, bet jis juos padaro apgailėtinomis būtybėmis. Jei neturėtų tikėjimo, jie mėgautųsi pasauliu. Bet jie turi pernelyg daug tikėjimo, kad galėtų mėgautis pasauliu, o kartu nepakankamai, kad galėtų mėgautis ateinančiu pasauliu. O vargšai žmonės, besiplėšantys tarp gyvenimo ir mirties, jūs kaip Mahometo antkapis kybote tarp dangaus ir žemės! Jūs kaip šikšnosparniai - nei paukščiai, nei gyvūnai. Jūs kaip skraidančios žuvys, kurios bando gyventi kaip ore, taip ir vandenyje, įsitaisydamos priešų ir ten, ir čia. Jūs, būdami nei tie, nei kiti, nei treti, Dievo šalyje esate svetimšaliai, ir kartu piktojo buveinėje negalite būti kaip namuose. O, kaip man gaila jūsų. O, kaip man norėtųsi pertempti jus iš niekieno žemės ruožo į šią pusę! Mano Mokytojas siūlo man paraginti jus kreiptis į Jį, bet aš tegaliu pakartoti šiandieninį mūsų tekstą: „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“ Nekeiskite savo sprendimų, liaukitės abejoję, gana jau! Tegul jūsų širdis stoja į vieną ar kitą kelią. Jei, jūsų manymu, velnias vertas meilės, tai atiduokite savo širdį velniui ir tarnaukite jam. Jeigu, jūsų manymu, Kristus vertas meilės, atiduokite savo širdį Kristui ir liaukitės abejoję. Kartą ir visiems laikams atsiverskite į Kristų. Jo Dvasia tepadeda jums atsiversti į Jį, kad galėtumėte atgimti ir pašlovinti Jo vardą!
Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė
Bus daugiau