Aš raginu jus: būkime pakankamai išmintingi, kad tuoj pat paklustume šiam prašymui. Tuoj pat atiduokime savo širdis Dievui. Mano sūnau, duok Man savo širdį.
Kada? Tuoj pat. Šiame prašyme nėra net užuominos į tai, kad Dievas nori laukti.
Kaip norėčiau, kad žmonės, kuriems norisi tempti laiką, žinotų, kada jis baigsis. Jie visada pasirengę rytdienai atidėti pataisymus. Bet kas yra „rytdiena“? Aš ieškojau jos kalendoriuje ir negalėjau rasti. Girdėjau, kad yra kvailumo kalendorius ir kad rytdiena yra jame. Bet jūs juk nesate kvailiai, tad nesilaikykite tokio kalendoriaus. „Rytoj, rytoj, rytoj...“, - taip kranksi varnos, pranašaudamos negera. „Šiandien, šiandien, šiandien...“, - taip trimituoja sidabrinis išgelbėjimo trimitas, ir tas, kuris girdi šiuos garsus, gyvens. Iš Dievo malonės mes nekartojame amžino užkeikimo: „Rytoj, rytoj, rytoj...,“ bet nedelsdami Jam atiduodame savo širdis!
Kaip? Paklausius šio nurodymo, galima pastebėti, kad jis kviečia mus veikti laisva valia. „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“ Nereikia su grandinėmis tempti savęs pas Dievą. Kaip buvo anksčiau pasakyta, jei per daug remsimės tuo, kad prašymas yra pareiga, galime prarasti dovanojimo savybę. Be abejo, mes privalome atiduoti savo širdį Dievui, tačiau Dievas šį veiksmą pateikia kaip laisvą pasirinkimą, palikdamas vietos pasireikšti laisvai valiai. Jis sako: „Mano sūnau, duok Man savo širdį. Visa, ką tu turi iš Manęs, yra malonės dovana. Dabar savo noru grąžink Man savo širdį.“ Prisiminkite, kad kiekvieną kartą kalbėdami apie malonės jėgą, mes turime omenyje ne fizinę jėgą, o tik tokią, kuri gali būti pritaikyta laisvai ir atsakingai asmenybei. Viešpats neprašo jūsų sielvartauti. Jis nenori įvaryti jus į atgailą. Jis nenori talžyti jūsų, kad gyventumėte šventai. Jis tiesiog sako: „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“ Aš girdėjau, kad geriausios vynuogių sultys gaunamos pradžioje, esant pačiam silpniausiam spaudimui. O, kad ir mes mielai Dievui atiduotume meilę! Visiems žinoma sena patarlė: vienas savanoris vertas dviejų rekrutų. Tam tikra prasme mes visi esame rekrutai, nors ir parašyta: „Tavo galybės dieną Tavo tauta pasiruošusi šventyklos statybai.“ Štai kad ir mes visi tučtuojau pasiruoštume! „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“ Kaip gaila, kad žmogui tenka pragyventi ilgą nuodėmingą gyvenimą, kol jis supranta, kad nuodėmė neša tik nuostolius. Liūdna, kai žmogus ateina pas Dievą su sulaužytais kaulais ir stoja po Dievo armijos vėliava, visą jaunystę tarnavęs velniui ir anksčiau laiko pasenęs. Kristus tokį priima bet kuriuo metu, kada tik tas besikreiptų į Jį, tačiau daug geriau savo jaunystės dienomis ištarti: „Štai, Dieve, Tau atiduodu savo širdį. Tavo šlovingos meilės paskatintas, aš paklūstu tau savo būties aušroje.“
Taigi, štai apie ką kalba mūsų šiandieninis tekstas: tučtuojau atiduokite savo širdį Dievui, ir atlikite tai laisva valia.
Visiškai atiduokite visą savo širdį Dievui. „Mano sūnau, duok Man savo širdį.“ Nevalia Kristui atiduoti dalį širdies, nes padalinta širdis yra žuvusi širdis. Dalies netekusi širdis miršta. Velniui tai vis vien, jis pasirengęs priimti iš jūsų ir pusę širdies. Jis pasitenkina tuo, panašiai kaip moteris, atėjusi pas Saliamoną į teismą ir neprieštaravusi, kad kūdikis būtų perkirstas pusiau. Tikroji vaiko motina pasakė: „Atiduokite jai šį vaiką gyvą ir nežudykite jo.“ Taip ir Kristus, tikrasis širdžių draugas, neims jų dalinti. Jei širdis krypsta į neteisybę, tegul ir eina šiuo keliu! Jei ji įstos į teisumo kelią, Jėzus priims ją, apvalys ir ištobulins, tik tam širdis turi atsiversti ir stoti į teisumo kelią visa, o ne iš dalies. „Duok Man savo širdį.“
Tarkime, kažkas sako: „Noriu atiduoti širdį Dievui!.“ Labai gerai, pažvelkime į tai iš praktinės pusės. Kur dabar yra ta širdis? Negalima atiduoti širdies, nesuvokiant, kur ji šiuo momentu yra. Aš pažinojau žmogų, pametusį savo širdį. Jis nepaliko jos nei savo žmonai, nei vaikams. „Keista...,“ - sakysite jūs. Taip, keista. Šis žmogus blogai maitindavosi, bet valgė tik tiek, kad nenumirtų. Jo drabužiai nušiuro. Be to, jis marino badu visus savo artimuosius. Jis neturėjo širdies. Vargšė žmona turėjo išlaikyti jį. Ji pradėjo pardavinėti savo kūną. Jis gi išliko kietaširdis. Kažkas buvo iš jo pasiskolinęs. Skolininko vaikai verkė iš bado. Šiam gi buvo vis vien, nors badaujantys ir žūtų, jis turėjo gauti savo pinigus. Jis buvo beširdis. Aš niekada nebūčiau supratęs, kaip yra, jei vieną sykį nebūčiau atsidūręs jo namuose ir neišvydęs didžiulės skrynios. Rodos, tokias skrynias vadina seifais. Seifas pas jį stovėjo už durų, ir kai šis žmogus sunkiu raktu atrakino skrynią, ir atsivėrė jos turinys, jis atsidavė pelėsiais, buvo sausas ir negyvas, kaip septynmečio graikinio riešuto branduolys. Tokia buvo ir jo širdis. Jei ir jūs panašiame seife užrakinote savo širdį, tai nedelsdami išlaisvinkite ją. Kuo greičiau ją išlaisvinkite. Šiurpu, kai širdis paslėpta tarp penkių svarų popierinių pinigų ar palaidota po sidabro ir aukso krūva. Širdis nebūna sveika tvirto metalo šarvuose. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo dėl kaimynystės su nedora širdimi.
Aš pažinojau jauną merginą (manau, kad žinau ir daugiau tokių kaip ji), kurios širdies niekaip nepavykdavo įžvelgti. Man niekaip nepavykdavo išsiaiškinti, kodėl ji tokia nepastovi, lengvabūdiška, vaidinga, kol neatradau, kad jos širdis slėpėsi drabužių spintoje. Koks niekingas kalėjimas nemirtingai sielai! Ištraukite savo širdį iš ten, kol kandys nesugadino jos kaip šilko. Kai mada tampa stabu širdyje, mes kvailėjame taip, kad mus vargu ar priimtų kaip žmones su širdimi. Tačiau netgi tokias kvailas širdis geriau išimti iš drabužių spintos ir atiduoti Kristui.
O kur yra jūsų širdis? Aš žinau, kad kai kurie iš čia esančiųjų palikote savo širdį užeigoje ir kitose vietose, kurių verčiau neminėsiu, kad iš gėdos neparaustų skruostai. Tačiau, kur bebūtų jūsų širdis, jei ji nėra su Kristumi, vadinasi, ji neteisingoje vietoje. Eikite ir išlaisvinkite savo širdį. Ir atneškite ją čia, ir atiduokite į jos Atpirkėjo rankas.
Bet kokioje ji padėtyje? Štai čia ir kliūtis. Kaip jau buvo kalbėta, smulkmeniška šykštuolio širdis atsidavė pelėsiais, nes širdis sugeria kvapą tų vietų, kuriose yra laikoma. Kai kurių moterų širdys nušiūra ir tampa ištąsytos, nes laikomos drabužių spintoje. Kai kurios vyrų širdys sugenda dėl to, kad laikomos po aukso krūva. Kitų širdys perdėm supuvusios, kadangi jos skandinamos nedorybėje. Kur yra girtuoklio širdis ir kokios būklės ji turėtų būti? Nieko tyro, visiška šlykštynė. Vis dėlto Dievas sako: „Duok Man savo širdį.“ Bet kaip tai! Viešpatie, Tu prašai atiduoti Tau tokią širdį? Žinoma! Prisiminkite, argi aš nesakiau jums, kad Jis prašo jūsų širdies tik iš meilės jums, o ne todėl, kad nori iš jūsų kažką gauti; nes, kas gi yra jūsų širdis, mano draugai, kurie būnate tokiose vietose ir esate patekę į tokią padėtį? Ir visgi, atiduokite savo širdį Jam, nes, sakau jums, Jis dėl jūsų širdies darys stebuklus.
Ar girdėjote apie alchemikus, kurie, jų žodžiais tariant, netauriuosius metalus paversdavo auksu. Dievas daro daugiau. „Duok Man savo širdį.“ Apgailėtina, netyra, suteršta, subjaurota širdis! Atiduokite ją Kristui. Ji dabar akmeninė, sugadinta, bet Kristus paims ją. Ji pateks į Jo šventas rankas, ir jūs išvysite kūnišką, tyrą, nesuterštą, dangišką širdį. Sakysite: „O aš nepajėgiau susigaudyti, ką man daryti su savo akmenine širdimi!“ Tučtuojau atiduokite ją Kristui, ir Jis pakeis ją. Atsiduokite Jo meilei ir Jo begalinės malonės jėgai, ir Jis sukurs jumyse tyrą širdį ir jūsų viduje atnaujins teisią dvasią. Tepadeda jums Dievas atiduoti savo širdį Jėzui ir padaryti tai tuoj pat!
Dabar bus renkami paaukojimai ligoninėms. Sustokite, aukų rinkėjai, aš dar neištariau paskutinio žodžio. Mano draugai, ką jūs ketinate duoti? Aš neprieštarauju tam, ką jūs aukodami ketinate padėti ant padėklų. Bet norėčiau ratu pasiųsti nematomą padėklą savo Viešpačiui. Aš norėčiau, kad šis padėklas apeitų visus be išimties. Man bus labai malonu, jei jūs, dėdami pinigus ant padėklo, tarsite sau: „Ant nematomo padėklo aš padedu savo širdį, aš atiduodu ją Jėzui. Tai visa, ką aš galiu padaryti.“ Rinkėjai, paleiskite padėklus ratu, o Tu, Dievo Dvasia, meldžiu Tave, eik nuo žmogaus prie žmogaus ir pradėk valdyti visų širdis dėl Jėzaus, mūsų Viešpaties! Amen.
1887 m. gruodžio 11 d.
Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė