„Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“ Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?“ (Apd 2, 36-37)
Tai buvo pirmasis Evangelijos pamokslas po to, kai mūsų Viešpats pakilo į šlovę.
Dėl šios priežasties jis labai įsimintinas, galima jį pavadinti savotišku pirmuoju Evangelijos liudijimo derliumi. Faktas, kad pirmasis pamokslas buvo toks sėkmingas, turėtų padrąsinti visus pamokslininkus. Pirmuoju valksmu sugauta 3000 žmonių. Mes dabar taip pat tarnaujame didžiam ir šlovingam Dievo darbui ir tikimės ateityje išvysti, kaip nesikeičianti ir nemirtinga jėga, kuri padėjo Petrui pasakyti tokį jaudinantį pamokslą, pasieks dar didesnių rezultatų.
Petras savo kalboje nevartojo kokių nors ypatingų oratorinių metodų, jis nesigriebė žmogiškos išminties. Tai buvo netgi ne kalba, o maldavimas, kvietimas, raginimas, prasiskverbiantis į pačią širdį. Jis savo klausytojams pateikė paprastus, logiškus ir Raštu pagrįstus įrodymus, sustiprintus gyvenimiška patirtimi, ir kiekvienas iš šių įrodymų rodė į Viešpatį Jėzų. Pagal turinį Petro pamokslas buvo bet kokio pamokslo etalonas. Jo žodžiai, skirti prieš jį stovėjusiems žmonėms, turėjo tiesiogiai su šių žmonių poelgiais susijusį ryšį. Petro tikslas buvo pasiekti širdį, o ne protą. Kiekvienas jo žodis buvo skirtas paveikti klausytojų sąžinę bei jausmus. Petro kalba buvo suprantama ir įtikinama, praktiškai pritaikoma ir turėjo konkretų adresatą. Pagal stilių ir kompoziciją Petro pamokslas taip pat buvo etalonas. Ir tuo pat metu Petras buvo Dievo Dvasios vedamas, jo žodžiai buvo lyg Dievo pranašavimas, tikras dieviško įkvėpimo rezultatas. Esant panašioms aplinkybėms, bet koks kitas kreipimasis būtų buvęs netinkamas. Iš oratorinės pusės puiki kalba būtų sutrukdžiusi Šventosios Dvasios veikimui, ir Petras būtų pasirodęs kaltas dėl jį girdėjusiųjų sielų mirties. Jis ramiai ir garbingai išdėstė faktus, pagrįsdamas juos Dievo Žodžiu, o po to, pasinaudodamas visomis savo galiomis, paskelbė tiesą tiems, kuriems reikėjo išgelbėjimo.
Tegul kiekvienas pamokslininkas trokšta vesti žmones į atgailą ir tikėjimą į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Nei vienas tarnautojas teneieško garbės sau, tegul kiekvienas iš jų trokšta, kad žmonės atrastų Viešpatį ir Šeimininką. Tegul niekas netrikdo žmonių, užleisdami filosofavimo miglą, bet tegul visi nuplauna žmonių protus atviros tiesos lietumi. Pamokslaukime taip, kad žodis persmeigtų mūsų klausytojų širdis ir tokiu būdu tikėjimu vestų juos pas Viešpatį Jėzų, kad jie nedelsdami išeitų į priekį ir išpažintų savo tikėjimą Jo vardu!
Tačiau mes neturime pamiršti, kad dėl savo pamokslo Sekminių dieną sėkmės Petras turi būti dėkingas Šventosios Dvasios išliejimui. Būtent šis įvykis padarė jį pamokslininku. Šventosios Dvasios paliestas pamokslininkas mąsto teisingai ir kalba išmintingai, jo žodžiai turi jėgą klausytojams. Mes taip pat neturime pamiršti, kad prieš šį pamokslą buvo ilgas visos bažnyčios nuoširdžios, karštos ištikimų ir vieningų širdžių maldos periodas. Petras buvo ne vienas. Jis buvo besimeldžiančios bendrijos balsas; visi tikintieji vienu balsu meldėsi dėl palaiminimo. Ir todėl Šventoji Dvasia buvo ne tik ant pamokslininko Petro, bet ir ant visų kitų, buvusių su juo. Kaip svarbu Evangelijos pamokslininkui, kad visi jo draugai, kaip ir jis, būtų patepti Šventąja Dvasia! Retai kada pamokslininkas, veikdamas vienas, pasiekia didelę sėkmę. Bet parašyta, kad Petras pakilo su „vienuolika“, o tai reiškia, kad dvylika žmonių buvo kaip vienas, o kai prie jų prisijungė ir kiti žmonės, patikėjusieji ta pačia tiesa, tapę su jais viena siela ir viena širdimi, tuomet jų galia nepaprastai išaugo. Kartais vieniši tarnautojai gali pasiekti sėkmę, kaip, pavyzdžiui, Jona Ninevijoje, bet labiausiai pribloškiančius darbus visada darė tie, kurie buvo ne vieni; tie, kurie išsakė daugelio nuomonę. Petras turėjo 120 bendražygių brolių, ir tai padarė jį stiprų dėl Viešpaties.
O, kaip aš vertinu mane supančių draugų palaikymą! Aš neturiu žodžių, kuriais galėčiau išreikšti savo dėkingumą Dievui už daugybę žmonių, kurie savo meile sušildo ir savo tikėjimu palaiko mane. Aš meldžiuosi, kad jūs nesiliautumėte palaikę mane savo maldomis, savo palankumu, savo bendradarbiavimu iki tol, kol metai neprivers manęs palikti šią katedrą ir kitas pamokslininkas neužims mano vietos.
Be to, pamokslininkui tenka labai didelė atsakomybė. Didelę atsakomybę prisiėmė ir Petras, ir verta sekti jo poelgiu. Galimybė pamokslauti atsirado netikėtai, ir Petras pasinaudojo ja taip, kaip buvo priimtina Dievui. Jis kalbėjo įtikinamai, bet be aistros; atsargiai, bet be baimės. Pats pamokslininkas gerai valdė save, buvo ramus, malonus ir mandagus. Jis nesiūlė tautai jokių teorijų, bet pradėjo statyti ant tvirto pamato, pateikdamas faktus, cituodamas Raštą, atskleisdamas tiesą. Jis įveikė savo klausytojų išankstinius nusistatymus bei abejones ir, baigdamas savo pamokslą, privedė juos prie neišvengiamos išvados, suformuluodamas ją aiškiai ir nedviprasmiškai. Visą laiką jis kalbėjo drąsiai ir neslėpė nemalonios tiesos: “Jūs sučiupote Mesiją ir piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus, bet Dievas prikėlė Jį”. Petras drąsiai apkaltino juos šlovės Viešpaties nužudymu, ir taip pat Dievo akyse įvykdė savo pareigą. Taip pasielgdamas jų labui, jis buvo tvirtas ir bebaimis. Bet, nežiūrint to, jo pamokslas buvo labai švelnus; šiuo atveju, kovodamas už Viešpatį, jis nenaudojo griežtų žodžių, bet kalbėjo ramiai ir švelniai, parinkdamas tokius žodžius, kurie parodytų, kad jis pirmiausia nori nuraminti savo klausytojus, o paskui įtikinti savo kalbos tikrumu. Ir nors čia jis savo ištikimybe nenusileido Elijui, jis kalbėjo taip švelniai, kad jei žmogus ir įsižeidė, tai ne dėl to, kad pamokslininko žodžiuose ar jo tone buvo kažkas įžeidžiamo. Petras buvo nuolankus, vis dėlto kalbėjo su jėga. Šio meno jis išmoko iš savo Viešpaties.
Kol mes matysime žmones, kurie buvo su Jėzumi ir mokėsi iš Jo, tarp mūsų nebus pamokslininkų vadovų. Kaip aš norėčiau, kad mes taptume Viešpaties Dvasios dalininkais ir pamokslautume taip, kaip Jis! Tik tuomet galėsime tikėtis tokios pat sėkmės, kaip Sekminių dieną, kai visi mūsų pamokslininkai prilygs Petrui, kai aplink juos visus susiburs ištikimų liudytojų komanda ir jie bus pakrikštyti Šventąja Dvasia bei ugnimi.
Jei mes pasektume Petro argumentus, tai nenustebtume, jog savo žodžiais jis persmeigė savo klausytojų širdis. Sąžinės apkaltinimą jie patyrė dėl Šventosios Dvasios veikimo, tačiau iš kitos pusės, jis buvo labai teisingas. Kai Petras aiškiai žmonėms parodė, kad jie nukryžiavo Mesiją - visos tautos viltį, - žinoma, jie labai išsigando. Jų širdis krūptelėjo, kai apaštalas priminė jiems, kad jie laukė Izraelio karaliaus, kad Jis atėjo ir buvo tarp jų, kad jie žiauriai pasielgė su Juo ir galų gale nukryžiavo.
Nors mūsų tarnavimo sėkmė visiškai priklauso nuo Šventosios Dvasios, vis tik mes turime aiškiai suvokti, kokį tikslą pamokslaudami statome sau, ir siekti jo; tiksliau, mes turime pasitikėti Šventąja Dvasia, tikėdami, kad Ji padės išrinkti pamokslo temą ir pasiekti reikiamą rezultatą. Šventoji Dvasia naudoja būtent tas priemones, kurios geriausiai tinka numatytam tikslui pasiekti.
Mylimieji, labiausiai už viską aš noriu persmeigti daugelio čia esančiųjų širdis, ir todėl šios dienos pamokslui pasirinkau baigiamuosius Petro kalbos žodžius. Visgi aš pasikliauju ne pačiu žodžiu, o atgaivinančia Dvasia, kuri veikia per šį žodį. Tegul Ji naudoja Savo Žodžio špagą, kad persmeigtų mano klausytojų širdis! Pirma, atkreipkime dėmesį, kad Petras savo klausytojams kalba apie tą blogį, kurį jie padarė Viešpačiui Jėzui, o antra, jis pareiškia, kad Dievas išaukštino Jį. Išnagrinėję šiuos du momentus, mes pakalbėsime apie šio fakto pažinimo rezultatus: Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.
I. Pirmiausia Petras švelniai, bet labai aiškiai kalbėjo apie tą blogį, kurį jie padarė Viešpačiui Jėzui. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visa Izraelio tauta atmetė Tą, kurį pats Dievas pasiuntė. O Jeruzalės gyventojai nuėjo dar toliau, atiduodami Jį mirčiai. Jie visomis jėgomis reikalavo šito, garsiai šaukdami: Nukryžiuok Jį, nukryžiuok. Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų. Niekas iš jų nepasipiktino dėl Nekaltojo nužudymo, bet daugelis troško kuo greičiau nužudyti Jį. Petras tuo apkaltino judėjus, ir jie negalėjo pasiteisinti, negalėjo pasakyti, kad nieko panašaus nepadarė. Gerai, kai kaltės jausmas priverčia žmogų tylėti, Dievui apkaltinus jį. Tai reiškia, kad šis žmogus nėra beviltiškas, kad jis ieškos atleidimo.
Draugai, broliai, mes nesame Jeruzalėje, mūsų Viešpats mirė daugiau kaip prieš 18 amžių, todėl nenagrinėsime nuodėmių tų, kurie jau seniai užmigo. Daug naudingiau mums pamąstyti apie tai, ar mes nesame kalti prieš Viešpatį Jėzų Kristų dėl panašių nuodėmių. Tegul kiekvienas susimąsto apie tai. Šiandien aš noriu kreiptis į tuos, kurie koneveikia Viešpaties Jėzaus vardą. Aš nemanau, kad jūs tiesiog piktžodžiaujate, kalbėdami kokius nors šiurkščius žodžius Kristaus atžvilgiu, suteršdami Jo vardą. Darydami šią nuodėmę, jūs, veikiau, naudojate labiau ištobulintus metodus. Kai kurie, „subtiliai“ kritikuodami krikščionybę, daro daug rimtesnius nusikaltimus, nei atvirai piktžodžiaujantys ateistai. Mūsų laikais kai kurie gudruoliai savo filosofija sumenkina šlovingą mūsų Viešpaties prigimtį ir savo naujai atsiradusiais mokymais griauna Evangeliją. Neigdami atpirkimą, pateikdami kitus mokymus, o ne mokymą apie mus pakeitusią auką, jie tuo pačiu nuslepia svarbiausią Atpirkėjo veiksmų prasmę. Šiandien žmonės dažnai galvoja, jog kaltė už nuodėmę ne tokia jau ir didelė, ir tuo pačiu sumenkina atperkančio kraujo vertę. Kryžius kaip ir anksčiau yra suklupimo ir pagundymo akmuo. Mūsų laikais žmonės pamynė Biblijos autoritetą ir apaštalų mokymo nelaiko galutiniu. Jie įsivaizduoja esą didžiojo Mokytojo mokytojai, dieviškos Evangelijos reformatoriai. Jie nepriima ir pusės mūsų Viešpaties mokymo, o jį kritikuoja. Jeigu šiandien čia yra žmogus, kaltas dėl šios nuodėmės, tegul Šventoji Dvasia apkaltina jį! Nuo to laiko, kai Viešpats Dievas padarė Jėzų Viešpačiu bei Kristumi ir pasodino Jį Savo dešinėje, bet koks Jo šlovę sumenkinantis mokymas, koks moksliškai patrauklus ir kultūriškai pagrįstas jis bebūtų, yra sunki nuodėmė prieš patį Viešpatį Dievą. Palaikydami šiuos mokymus, mes vėl atiduodame Jėzų mirčiai. Tokiu elgesiu stengiamės atimti patį Kristaus gyvenimą ir šlovę.
Mano klausytojau, jei tu neigi Jo dieviškumą, atmeti Jo atperkantį kraują, išjuoki Jo pripažintą teisumą ar šaipaisi iš išgelbėjimo per tikėjimą į Jį, pajusk, kaip tiesa persmelkia tavo širdį tau regint, kad Dievas šį Jėzų padarė viso ko Viešpačiu!
Bet kiek dažniau šiandien sutinkama kita nuodėmė prieš Viešpatį Jėzų: labai daug žmonių abejingai žiūri į Jį, nekreipia dėmesio į Jo žodžius ir įtikinėja save, kad kada nors vėliau įtikės Jį. Aš įsitikinęs, kad niekas iš čia esančiųjų nenori mirti neatsivertęs, išeiti iš šio pasaulio, būdamas nenuplautas brangiu krauju. Visgi, mano klausytojai, jūs jau pasiekėte brandos amžių, o gal net senatvę, bet taip ir neatidavėte savo širdies Viešpačiui Jėzui, kadangi ir nepriėmėte Jo savo Gelbėtoju. Švelniai tariant, jūs rodote apgailėtiną abejingumą, o tam tikra prasme abejingumą žmogui - tai tas pats, kaip nužudyti šį žmogų. Jei nurašote Jį, jei Jis jums nieko nereiškia, jei Jis jūsų gyvenime yra nulis, vadinasi, jūs niekaip nesiejate savo egzistavimo su Viešpačiu. Išoriškai jūs malonūs Jam, laikotės sabato ir klausotės Žodžio, bet iš tikrųjų Jis nerūpi jums. O ar tai nėra baisus prasižengimas? Nei ryte, nei vakare jūs negalvojate apie Viešpatį, Jis niekaip neveikia jūsų santykių su kitais žmonėmis, jūs nesiekiate panašėti į Jį, rodydami meilę, rūpestį kitais, nuolankumą, ir todėl Jis, kaip Vedlys ir Pavyzdys, yra miręs jums. Jūs niekuomet neatgailavote prieš Jį už savo nuodėmę, neieškojote Jo atleidimo, niekuomet gyvenime neįsitikinote, ar Jis nepakėlė ant medžio jūsų nuodėmių. Draugai, jūs elgėtės nedorai, paniekindami Jį, - tai nedėkingas ignoravimas. Dievas taip vertina Savo Sūnų, kad labiau išaukštinti Jo jau nebegali. Jis pasodino Jį Savo dešinėje, o jūs nieku Jį verčiate! Didysis Dievas mano, kad dangūs ir žemė nėra verti Jo, ir todėl Jis išaukština Jį aukščiau visko, padaro karalių Karaliumi, viešpačių Viešpačiu, o jūs elgiatės su Juo kaip su nereikalingu žmogumi ir manote, kad galima versti Jį laukti, kol atrasite laiko Jam. Argi tai teisinga? Ar galima taip elgtis su Gelbėtoju? Tegul ši mintis persmeigia jūsų širdį - liaukitės buvę nedėkingi!
O kai kurie žmonės nuėjo dar toliau - jie visiškai atmetė Kristų. Aš turiu omenyje tuos iš jūsų, kurie negalėjo pasipriešinti Viešpaties tarnautojų raginimui. Jūs buvote paliesti daug labiau, nei pasiruošę tai dabar pripažinti. Jūs buvote jau taip arti, kad galėtumėte pradėti ieškoti Gelbėtojo. Nuodėmė liepsnojo jūsų akyse kaip Tofeto ugnis, ir nuogąstaudami jūs nutarėte ieškoti išgelbėjimo. Jūs atėjote namo, atsiklaupėte maldai, skaitėte Raštą, kad pasimokytumėte amžino išgelbėjimo kelių, bet, deja! Jūs sutikote negerus žmones, ir jums iškilo klausimas, ką pasirinkti: šį žmogų ar Kristų? Ir jūs pasirinkote žmogų. Galima sakyti, kad pasirinkote Barabą ir atmetėte Jėzų. Nuodėmingi malonumai pradėjo gundyti jus, kai priėmėte rimtą sprendimą, ir prieš jus iškilo klausimas, ar pasiduoti šiam pagundymui ir atsisakyti bet kokios vilties Kristuje. Ir jūs, palikę Gelbėtoją, pasirinkote pasitenkinimą. Argi neprisimenate, kaip išprievartavote savo sąžinę? Ji bandė sustabdyti jus, bet jūs užgniaužėte ją. Sąmoningai valios pastangomis jūs nuslopinote Šventąją Dvasią ir pabėgote nuo pabudusios sąžinės.
Aš nežinau, kam konkrečiai skirta visa tai, kas aukščiau pasakyta, bet esu įsitikinęs, kaip buvo įsitikinęs Petras, kai kreipėsi į žmones, nukryžiavusius Kristų, kad kreipiuosi į tuos, kurie ne kartą ir ne du atstūmė Kristų. Kai kurie iš jūsų atstumia Jį beveik kiekvieną sekmadienį, ypač tuomet, kai Dievo Žodis nuskamba su ypatinga jėga, ir jūs jaučiate, kad jis drasko jus taip, kaip liūtas drasko savo auką. Dėkui Dievui, jūs dar jaučiate šitai, bet taip bus ne visada. Gali ateiti diena, kai jūsų kurčia ausis neišgirs net Dievo griaudėjimų, o Kristaus meilė daugiau nebeturės poveikio jūsų širdžiai, sudiržusiai nuo spyriojimosi. Vargas tam žmogui, kurio širdis pavirto akmeniu! Kai kūnas tampa akmeniu, įvyksta atsivertimas į amžiną mirtį, lygiai taip pat, kaip akmens virtimas kūnu - yra atsivertimas į amžiną gyvenimą. Šiandien ryte Dievas lieja ant jūsų malonę ir persmeigia jūsų širdį, kol ji dar pakankamai minkšta ir gali jausti, kad jūs atstūmėte Tą, kurį turėjote priimti visa savo širdimi!
O dabar aš kreipiuosi į tuos iš jūsų, kurie paliko Viešpatį Jėzų Kristų. Šiandien čia yra keletas nelaimingųjų, kurių man labai gaila, kadangi jie klaidžioja; ir vis tik aš džiaugiuosi, kad jie visiškai nepaliko Dievo namų. Jie kažkada išpažino, kad yra Kristaus mokiniai, bet paliko Jį, jie daugiau nebeseka Juo. Kažkada jie priklausė mums, lankė mūsų susirinkimus, melsdamiesi ir laužydami duoną, bet dabar mes nepažįstame jų. Anksčiau jie išpažino save krikščionimis, o dabar atmeta Viešpatį. Anksčiau jie buvo uolūs, savo gyvenimą pašvęsdavo tarnavimui Dievui, laikėsi sveiko mokymo. Bet atėjo diena (aš dabar nepasakosiu, kaip tai atsitiko, - kiekvienam žmogui skirtingai), kai jie priėjo kryžkelę, ir jiems reikėjo pasirinkti eiti į dešinę ar į kairę, bet jie nutarė eiti keliu, kuris nukreipia nuo Kristaus ir dievotumo. Jie grįžo prie nuodėmės ir atsisakė tikėjimo. Jie išėjo iš mūsų, bet nebuvo mūsiškiai, nes jei būtų buvę mūsiškiai, tai būtų likę su mumis. Jie vėl leidosi vaikščioti kreivais keliais. Deja, Viešpats gali ir toliau vesti neteisėtais keliais.
Atsitraukęs klausytojau! Tikiuosi, jog tu nesi Judas. Kaip aš nudžiugčiau, jei tu pasirodytum esąs Petras! Tu atstūmei savo Viešpatį, bet aš viliuosi, kad kada nors tu skaudžiai sumokėsi, ir Viešpats sugrąžins tave pas Save. Tavo labui aš priverstas pasakyti tau apie tavo padėtį. Tegul Viešpats persmeigia tavo širdį! Kodėl tu palikai Viešpatį? Kuo Jis tau neįtiko? Galbūt šioje salėje yra mūsų tautiečiai ar draugai amerikiečiai, kurie kartą su džiaugsmu priskyrė save prie Dievo vaikų, bet dabar jų nejaudina nei Dievas, nei Jo tauta. Deja! Jie tapo Kristaus priešais, jie niekina Jo brangų kraują!
Drauge, šiandien ryte tu pasirodei čia, kad aš galėčiau apkaltinti tave dėl nuodėmės ir paklausti, kodėl taip pasielgei. Argi tu veidmainys? Jei ne, tai kodėl nusigręžei? Dievas Savo soste išaukštino Gelbėtoją, į kurį tu atsukai nugarą. Ar įsitikinęs, kad pasielgei protingai? Visagalis Dievas yra Jėzaus pusėje, o tu nutarei pereiti į kitą pusę. Ar tai išmintinga? Man labai sunku kalbėti tokius žodžius, bet viliuosi, kad tau daug sunkiau juos girdėti. Pasijusk kaip Dovydas su sudaužyta širdimi. Ką tu darai? Argi Viešpats Jėzus Kristus nusipelnė šito? Meldžiu tave, nusisuk nuo savo piktų kelių, visa savo širdimi atsiversk į Viešpatį.
Bus daugiau
Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė