„Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“ Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?“ (Apd 2, 36-37)
Savo klausytojams paaiškinęs, kaip jie blogai pasielgė su Viešpačiu, Petras ėmė jiems pasakoti, kaip Dievas išaukštino Jėzų. Visagalis Dievas pamilo, pašlovino ir išaukštino tą Jėzų, kurį jie nukryžiavo. Brangūs mano klausytojai, ką jūs begalvotumėte apie Kristų, Dievas Jį išaukštino! Jums gali atrodyti, kad Jis mirė ir buvo palaidotas, bet Dievas prikėlė Jį iš numirusių. Dievui Jis visada gyvas, mylimas Kristus! Ir jūs negalite pakenkti Viešpačiui Jėzui ar Jo darbui. Net jei galėtumėte padaryti visa tai, ką trokšta padaryti pati pikčiausia širdis, jūs niekaip negalėtumėte Jam pakenkti. Žmonės kartą atkeršijo Jam, jie nužudė Jį kaip nusikaltėlį, paguldė Jį į kapą ir užvertė jį akmeniu. Bet Jis prisikėlė iš numirusių, kadangi Dievas buvo Jo pusėje.
Mano klausytojau, ką bedarytum, tu negali paklibinti Evangelijos tiesos, negali iš Jėzaus pavogti net silpniausio Jo šlovės spindulėlio. Jis gyvena ir karaliauja, Jis gyvens ir karaliaus, ką tu bedarytum. Tu gali atmesti Jo išgelbėjimą, bet Jis ir toliau liks Gelbėtoju, didžiuoju Gelbėtoju. Jo Evangelijos vežimas dumia taip, kad kiekvienas į jo ratus papuolęs akmuo virsta smėliu, išlyginančiu Jo kelią. Jeigu priešinatės Viešpačiui, jūs tai darote savo pačių rizikai, bet vis veltui. Taip pat sėkmingai jūs galite pakeisti gamtos įstatymus, užgesinti saulę, išjudinti mėnulį iš jo orbitos. Galimybės tai padaryti ir sugriauti Viešpaties Jėzaus karalystę bei darbą yra lygios, nes Dievas Jo pusėje, o Dievo sostas stovės amžinai. Dievas iš numirusių prikėlė Savo Sūnų ir pasodino Jį Savo dešinėje. Jis ten ir bus iki to laiko, kol visi Jo priešai bus paguldyti po Jo kojomis. Dabar, tikriausiai, jūs suprantate, kaip piktai elgiatės, nusisukdami nuo Kristaus, žinote, ką ignoruojate, ką atmetate ir ko atsisakote.
Noriu jums priminti, kad Dievo dešinėje mūsų Viešpats patiria visišką malonę. Esantis Dievo dešinėje gyvena amžiname pasitenkinime. Dovydas, kaip mūsų Viešpaties atstovas, pasakė: Tu leidai man pažinti gyvenimo kelią, Tu Savo akivaizdoje pripildysi mane džiaugsmu. Tas, kuris praeityje buvo sielvarto Vyras, dabar yra kupinas džiaugsmo. Jis įvykdė Savo, kaip kunigo, užduotį ir dabar ilsisi. Jis jau nebepatiria skausmo nuo kryžiaus ir vinių, Jo daugiau nebevargina žiaurūs žvilgsniai ir grubūs liežuviai. Jis džiaugiasi ir nori, kad visa Jo tauta džiaugtųsi, todėl ir sako: Įeikite į savo Šeimininko džiaugsmą. Jo dalia - beribis, begalinis, nesuvokiamas pasimėgimas. Kodėl gi jūs priešinatės Jam, ignoruojate Jį, kai Dievas dovanojo Jam dangišką palaimą, padarė Jį neapsakomo pasimėgimo šaltiniu visiems išpirktiesiems. Gaila, kad jūs skaudinate Tą, kurį Dievas palaimino tokiais didžiuliais palaiminimais.
Negana to, prisiminkite, jog Dievo dešinėje mūsų Viešpats sėdi begalinėje galybėje. Jėzui, apie kurį jūs taip mažai pagalvojate, Jėzui, nuo kurio jūs nusisukate, šiandien lenkiasi angelai, Jam paklūsta serafimai, Jį garbina visi teisūs, ištobulinti žmonės. Jis - aukščiausias dangaus aukštybėse. Argi negirdite trimito garso danguje, skelbiančio, kad Jis yra visų valdžių ir pajėgų galva? Argi negirdite giesmės, kuri skelbia Jo šlovę, garbę, jėgą, valdžią? Aš su tikėjimu laukiu tos laimingos dienos, kai tapsiu dvariškiu Jo neprilygstamuose rūmuose ir žvelgsiu į Jį - visiems karaliaujantį Avinėlį soste, prieš kurį suklumpa kiekvienas kelis danguje ir žemėje. Kaip gali būti, kad jūs atmetate Tą, kurį išaukštino pats Dievas? Kaip atsitiko, kad atmesdami Jį, niekindami Jį, jūs žudote Tą, kurį Jahvė padarė visų Viešpačiu?
Bet tai dar ne viskas. Vieta Dievo dešinėje - tai valdžios vieta. Tarpininkas, Dievo Sūnus, žmogus Jėzus Kristus sėdės ten tol, kol visi Jo priešai nusilenks Jam. Netikintis Tomai, ar gali iš Kristaus atimti bent kruopelę Jo valdžios? Jis viešpatauja visam mirtingam pasauliui, Jis vadovauja žvaigždžių judėjimui, Jis įsakinėja dangaus kariuomenėms. Jis nugali Savo priešininkus, ir visa, kas atrodo kaip netektys, Jis paverčia Savo šlovei. Jam duota visa valdžia žemėje ir danguje. Jis valdo trijose karalystėse: prigimties, išrinkimo ir malonės karalystėje. Jo karalystė yra visur, ir Jo viešpatavimas neturi ribų. Ponai, argi jūsų širdys nereikalauja garbinti Jį? Su pagarba ir meile pagerbti Jį? Paklusti tai valdžiai, kuri veikia tik meilės vardu? Jis yra Kristus, galingasis Kristus, kurį daugelis jūsų laiko tuščia vieta, tuo pat metu rizikuodami pražūti, kadangi neatidavė Jam savo širdies ir negavo didžio Jo išgelbėjimo.
Taip pat atkreipkite dėmesį, jog danguje, Didybės dešinėje Jis sėdi kaip Teisėjas. Jei mes atsisakome priimti Jį kaip Gelbėtoją, vis tiek negalėsime paskutinę dieną išvengti Jo teismo. Visi žmonių darbai yra surašomi, ir aną dieną, kai danguje bus įrengtas didysis baltasis sostas, viskas bus aišku, ir mes stosime Jo akivaizdon tokie, kokie esame. Jūs dažnai girdėjote ir giedojote apie Tą, kuris buvo labiau už visus kitus subjaurotas, kai atėjo į žemę nukentėti už nusidėjėlius. Jei jūs atmetate Jį, jums vis tiek teks stoti Jo akivaizdon ir atsakyti už tai. Paskutiniąją dieną visų baisiausia visiems neatgailaujantiems bus išvysti Viešpaties Jėzaus Kristaus veidą. Jie prašys paslėpti juos ne nuo audros, ne nuo angelų naikintojų, ne nuo ugninio kardo, o nuo veido To, kuris sėdi soste, nuo Avinėlio rūstybės. Meilė, kažkada virtusi rūstybe - tai baisiausia, ką galima įsivaizduoti. Kaip įsiliepsnoja ugnis, kai į ją patenka alyvos, taip ir rūstybė nuolankaus bei mylinčio Jėzaus, kurį jūs atstūmėte, bus baisiau už pačią mirtį.
Galbūt jūs maištaujate dėl nežinojimo. Atgailaukite ir pasirinkite kryptį į gyvenimą. Jums atrodo, jog atmetę tai, kas pasakyta pamokslo metu, atmetate tik pamokslininko žodžius, tačiau iš tikrųjų jūs atmetate Gelbėtojo meilę. Jūs galvojate, jog nusisukdami nuo Kristaus ir Jo tautos, tiesiog išeinate iš bažnyčios, o jūsų vardas nebebus įtraukiamas į narių sąrašą. Tačiau, ponai, bijau, kad jūs paliekate ne bažnyčią, o patį Dievo Avinėlį ir išbraukiate save iš Gyvenimo Knygos! Ir galų gale gali atsitikti kažkas baisaus: jūs būsite atskirti nuo Kristaus Bažnyčios žemėje, nes kai mes, kaip bažnyčia, darome tai, ką mums įsakė Viešpats, mes žemėje surišame tai, kas surišta danguje. Atmesdami Dievo Žodį, jūs atmetate Tą, kuris kreipiasi į jus iš dangaus; atmetate ne tik Jo žodžius, bet ir Jį patį, o juk Jis - pats teisingiausias ir pats švenčiausias jūsų Teisėjas. Ką gi paskui darysite? Kaip stosite prieš Gelbėtoją, kurį paniekinote?
Petras taip pat savo klausytojams parodė, jog išaukštintas Viešpats savo bažnyčioje yra visų Galva, nes tą dieną Jis išliejo Šventąją Dvasią. Kai ateina Šventoji Dvasia, Ji ateina iš Kristaus ir liudija apie Jo jėgą. Ji ateina iš Tėvo ir Sūnaus ir liudija apie Juodu. Kristaus valdžia pasireiškė stebuklingu būdu, kai, visai neilgai Jam pabuvus danguje, Jis galėjo žmonėms atsiųsti tokias dovanas: ugnies liežuvius, stiprų vėją, kurį sukėlė Šventosios Dvasios jėga. Jis yra Viešpats, Jis gali gelbėti ir griauti. Ant kryžiaus mirusiam Kristui visi yra pavaldūs. Šį rytą Jis gali pasiųsti išgelbėjimą iki žemės pakraščių, Jis gali padaryti taip, kad daugybė žmonių įtikės Jį ir įgis gyvenimą, nes Dievas išaukštino Jį ir pasodino Savo dešinėje, padarė Kunigaikščiu ir Gelbėtoju, kad suteiktų žmonėms atgailą ir nuodėmių atleidimą. Bet Jis gali pasielgti ir kitaip: Jis gali uždaryti duris šiai nepaklusniai kartai. Jis atveria duris, ir niekas negali jų uždaryti, Jis uždaro, ir niekas nebegali atidaryti. Bet kokiu atveju neabejokite, pagonys, taip kaip po Petro pamokslo neabejojo ir Izraelio namai, jog „Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“.
Pastebėjau, kad šiandien mažai pamokslininkų ir krikščionių rašytojų vartoja posakį „mūsų Viešpats Jėzus Kristus“. Paprastai jie sako tik „Kristus“ arba „Jėzus“. Tačiau, broliai, Jis yra Viešpats. Jėzus yra ir Viešpats, ir Kristus. Mes tiesiog turime pripažinti Jo dieviškumą, Jo viešpatystę, Jo dieviškąjį patepimą. Jis „yra visų Dievas, palaimintas per amžius“. Jo neįmanoma per daug pašlovinti. Mūsų amžininkai daro apgailėtiną klaidą, rodydami pagarbos Viešpačiui ir Jo aukai trūkumą. Kritikuoti šventą Jo mokymą - reiškia spjauti Jam į veidą, neigti Jo stebuklus - reiškia apnuoginti Jį, paversti Jį paprasčiausiu dorovės mokytoju - reiškia tyčiotis iš Jo kraujo; atmesti Jo atpirkimą, pakeičiant jį kokia nors filosofija, - reiškia uždėti ant Jo galvos erškėčių vainiką ir vėl kryžiuoti Jį, išstatant pajuokai. Mano klausytojai, nenusidėkite šituo, nes Dievas padarė šį Jėzų Viešpačiu ir Kristumi. Garbinkime Jį kaip Viešpatį ir pasitikėkime kaip Kristumi.
Bus daugiau
Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė