Taigi, atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui, jeigu tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas. Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų (1 Pt 2, 1-5).
Baigęs mokyti tikinčiuosius apie tai, kad jie atgimdyti Dievo žodžiu, apaštalas įspėja, jog jie turi gyventi atgimimą liudijantį gyvenimą. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią (Gal 5, 25) - taip pat ragina apaštalas Paulius. Tai reiškia, kad mums nepakanka vieną kartą atsinaujinti Viešpatyje, jeigu vėliau negyvename taip, kaip dera naujam kūriniui. Tokią išvadą galima padaryti iš šių eilučių. Kalbant apie atskirus šio teksto žodžius, apaštalas tęsia anksčiau pradėtą metaforą. Kadangi jau esame atgimdyti, teigia Petras, tad gyvenkime kaip kūdikiai. Tuo jis nori pasakyti, kad svarbu atsižadėti senojo žmogaus ir visų jo darbų - ši frazė dera su Kristaus žodžiais (Mt 18, 3): jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę.
Šią dvasinę kūdikystę Petras supriešina su senąja kūniška prigimtimi, kuri linkusi į sugedimą, o pienu vadina visus dvasinio gyvenimo pojūčius. Jis tarsi sako: blogis ir veidmainystė būdingi tiems, kurie įpratę prie pasaulietiško sugedimo ir yra tiesiog persmelkti šių blogybių. Tuo tarpu kūdikiams būdingas nuoširdus paprastumas, kuriame nėra jokios apgaulės. Ilgą amžių nugyvenę žmonės ima pavydėti, piktai kalbėti apie kitus, išmoksta kenkti ir galiausiai tampa įgudusiais įvairiausių sričių blogio specialistais. Kūdikiai dar nepatyrė, ką reiškia pavydėti, daryti bloga ir pan. Tai reiškia, kad senajam kūnui būdingas ydas čia apaštalas lygina su kietu maistu, o pienas, pasak jo, - tai gyvenimo būdas, kuris dera su nekalta prigimtimi ir kūdikišku paprastumu.
1) Visokį blogį... Čia išsamiai neišvardyta tai, ką turėtume atidėti į šalį. Kalbėdami apie senąjį žmogų apaštalai dažnai kaip pavyzdį nurodo tik kai kurias ydas, kurios apibūdina visą senojo žmogaus charakterio sandarą. Kūno darbai gerai žinomi - sako apaštalas Paulius (Gal 5, 19), ir nors jis visų jų nevardija, tačiau tie keli, kuriuos nurodo, tarsi veidrodis atspindi iš kūniškos mūsų prigimties besiveržiantį galingą blogio potvynį. Ir kitose vietose apaštalas, norėdamas pakeisti mūsų gyvenimą, kalba tik apie kai kuriuos jo aspektus, kuriuose galima įžvelgti bendrą taisyklę. Taigi apaštalas sako štai ką: atidėję į šalį ankstesnio gyvenimo vaisius - pyktį, apgaulę, veidmainystę, pavydą ir t. t., atsiduokite priešingiems užsiėmimams - ugdykite savyje gerumą, nuoširdumą, kuklumą. Galiausiai apaštalas nori pasakyti, kad naujam gyvenimui būdingi ir nauji įpročiai.
2) Žodžio pienas. Paprastai ši vieta aiškinama taip, kaip ją išvertė Erazmas: ne kūniškas, bet dvasinis pienas. Apaštalas tarsi rodo į tai, kas išreiškiama metaforiškai. Aš manau, kad ši frazė dera su Pauliaus žodžiais (1 Kor 14, 20): Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu - subrendę, kad kas nepagalvotų, jog Petras giria kūdikystę, kuriai nebūdingas protas, bet būdingos visokeriopos kvailystės. Jis ragina prašyti pieno, kuriame nėra apgaulės, tačiau kuris „pagardintas“ sveiku protu. Dabar matome, kodėl apaštalas sujungia šiuos du epitetus: λογικον καί αδολον. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad paprastumas ir įžvalgumas yra skirtingi dalykai. Tačiau juos visuomet reikia sujungti draugėn, kad paprastumas nebūtų neprotingas, o proto neiškreiptų nedoras apsukrumas - tokiu atveju pienas bus saikingai „pagardintas“, ir tai dera su Kristaus žodžiais: būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai (Mt 10, 16).
Būtent taip sprendžiamas klausimas, kurį būtų buvę galima pateikti kaip kai kurių Šventojo Rašto eilučių tarpusavio prieštaravimą. Paulius priekaištauja korintiečiams dėl to, kad jie panašūs į kūdikius, todėl nepajėgūs valgyti kieto maisto ir turi būti maitinami pienu (1 Kor 5, 12). Beveik tokius pat žodžius galima rasti ir Laiške žydams (Žyd 5, 12): čia su kūdikiais lyginami tie, kurie liko „pradinukai“ ir neišmano dieviškojo mokslo, supranta tik pačius paprasčiausius dalykus ir niekuomet neįgyja didesnio Dievo pažinimo. Pienu čia vadinamas vaikiškas mokymas, kuris niekuomet nepraauga pradinių žinių. Taigi ir Paulius, ir Laiško žydams autorius vertai laiko tai yda. Petro minimas pienas - ne mokslo pradmenys, kuriuos kažkas nuolat kartoja ir niekuomet nepasiekia tiesos pažinimo, tačiau naujam kūriniui derantis gyvenimo būdas, kai pasiduodame Dievo mokymui. Panašiai Petro laiške kūdikystė supriešinama ne su branda ar amžiaus pilnatve Kristuje (apie tai kalba Paulius Ef 4, 13), tačiau su sena kūniška prigimtimi ir ankstesniu gyvenimu. Be to, kadangi šia prasme naujojo gyvenimo kūdikystė tęsiasi amžinai, Petras giria pieną kaip nuolatinį maistą, nes nori, kad juo maitinami augtume.
3) Nes tikrai paragavote. Petras mini eilutę iš 34 psalmės: Ragaukite ir matykite... Jis nori pasakyti, kad čia minimu būdu malonės galima ragauti tik Kristuje, nes mūsų sielos be Jo niekuomet neras ramybės. Žvelgdamas į Dievo gerumą apaštalas daro drąsinančią išvadą: saldybė, kurią patiriame Kristuje, be abejonės, turi mus traukti. Juk kalbama ne tik apie Dievą - Jis atskleidžiamas toks, koks apsireiškė Jėzaus Kristaus asmenyje. Negali būti, kad Dievo malonė neužtikrintų visiško mūsų prisirišimo, neuždegtų meile, iš kurios mes ir semiamės tikro Dievo patyrimo. Jeigu Platonas taip kalba apie grožį, kurio trapią iliuziją regėjo tik iš tolo, kur kas teisingiau būtų tai teigti apie Dievą.
Taigi verta paminėti, kad Petras artėjimą prie Dievo sujungia su galimybe ragauti Jo malonės. Žmogaus protas vengia Dievo ir yra Jo įsibaiminęs, nes įsivaizduoja Jį kaip griežtą ir žiaurų, tačiau kai Dievas tikintiesiems apreiškia savo tėvišką meilę, jie neišvengiamai atideda į šalį viską ir pamiršę netgi patys save, paskubomis prie Jo artinasi. Galiausiai pažangą daro tik tas žmogus, kuris savo širdimi priartėja prie Dievo.
4) Ženkite prie Jo, gyvojo akmens... Tuo pačiu metu apaštalas rodo, kokiu tikslu ir kokiomis sąlygomis turėtume artintis prie Kristaus. Turime artėti prie Jo tam, kad paklotume pamatą. Juk Kristus jau padėtas kaip kertinis akmuo. Taigi Jis neišvengiamai rodys savo jėgą dėl mūsų, kad Tėvo pavedimas neliktų tuščias ir bevertis. Apaštalas numato galimas pagundas pripažindamas, kad žmonės jau atmetė šį akmenį. Juk didžioji dalis pasaulio atmeta Kristų, o kai kurie netgi Juo baisisi - dėl šios priežasties mes galime Jį paniekinti. Taigi matome, kad kai kurie nepatyrę krikščionys atsimeta nuo Evangelijos, nes Evangelija ne visur mielai priimama, o jos sekėjus ne visuomet lydi palankumas. Tačiau Petras įspėja, kad saugotumės per menkai vertinti Kristų, nesvarbu, kiek Jį beniekintų pasaulis. Juk nepaisant to, Jis brangus Dievo akyse.
5) Patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės... Veiksmažodį „statydintis“ čia galima išversti ir tiesiogine, ir liepiamąja nuosaka. Graikų kalboje šis posakis skamba dviprasmiškai. Tačiau, kad ir kaip jį aiškintume, nėra abejonių, kad Petras čia ragina tikinčiuosius pasišvęsti Viešpačiui ir tapti Dvasios šventykla. Jis sumaniai atskleidžia mūsų pareigas, remdamasis mūsų pašaukimo tikslu. Toliau verta pastebėti, kad iš visų tikinčiųjų Petras „stato“ vienus namus. Net jeigu kiekvienas iš mūsų yra ir vadinamas Dievo šventykla, būtina, kad mes visi susijungtume į vieną visumą ir būtume suvienyti meile - taip iš mūsų visų iškils viena šventykla. Taigi, viena vertus, tiesa yra tai, kad kiekvienas iš mūsų atskirai yra šventykla, kurioje per Šventąją Dvasią gyvena Dievas, o kita vertus, būtina, kad visi derintumėmės vieni prie kitų, ir taip būtų statoma visuotinė Bažnyčia. O tai nutinka tada, kai kiekvienas, pagal savo malonės saiką, vykdo savo pareigas ir bendram labui panaudoja visas savo galimybes.
Žodžiuose, kuriais mes vadinami gyvaisiais akmenimis ir dvasiniu statiniu, slypi numanomas palyginimas su senovine šventykla. Šis palyginimas dar geriau pabrėžia mums suteiktą malonę. Čia galima priskirti ir tai, ką apaštalas sako apie dvasines aukas. Nes tikrovė pranašesnė už šešėlį, ir tuo labiau visa pranoksta Kristaus karalystė. Mes jau turime tam tikrą dangišką provaizdį to, ką simbolizavo senovinė šventykla ir visos Mozės įstatymo nuostatos.
Šventa kunigystė. Ypatinga garbė mums tenka ne tik todėl, kad Dievas pašventina mus kaip savo šventyklą, kurioje Jis pats ir gyvena bei yra garbinamas, bet ir todėl, jog Jis nori, kad mes tuo pačiu metu būtume Jo kunigai. Petras primena apie šią dvejopą garbę, kad paragintų mus dar labiau šlovinti Dievą. Tarp dvasinių aukų pirmoji vieta tenka visiškam mūsų pasiaukojimui, apie kurį kalba Paulius Rom 12, 1. Mes nieko daugiau negalime aukoti Dievui, kol nepaaukosime Jam patys savęs, o tai vyksta tuomet, kai savęs atsižadame. Tik po šios aukos galima kalbėti apie maldas, dėkojimus, išmaldą ir visas kitas pamaldumo apraiškas.
...priimtinas Dievui. Suvokimas, kad Dievui patinka mūsų garbinimas, turi įžiebti mumyse uolumą. Panašiai paskui abejones seka tinginystė. Taigi trečioji išvada yra tai, jog čia apaštalas liudija, kad mūsų tarnavimas yra priimtinas Dievui. Jis nori, kad Dievo baimė nedarytų mūsų vangiais. Stabmeldžiai irgi labai uoliai garbina savo pačių išgalvotus dalykus, tačiau tai vyksta todėl, kad šėtonas aptemdė jų protą, ir jie nesusimąsto apie tai, ką daro. Iš tiesų, niekas negali nuoširdžiai ir iš visos širdies pasišvęsti Dievui, jeigu nėra tvirtai įsitikinęs, kad jo darbas ne beprasmis.
Apaštalas prideda frazę: „per Jėzų Kristų“. Mūsų aukos niekuomet netaps tokios tyros ir savaime tinkamos Dievui, niekuomet mes nesugebėsime visiškai savęs išsižadėti, mūsų maldos niekuomet nebus iki galo nuoširdžios, mūsų geri darbai nebus tokie uolūs ir tikslingi, kad jau nebebūtų sumenkinti ir suteršti įvairių mūsų ydų. Bet nepaisant to, Kristus daro mus priimtinus. Taigi čia Petras stengiasi užkirsti kelią nevilčiai, kuri gali gimti mumyse dėl to, kad mūsų darbai netinkami Dievui - apaštalas kalba, jog jie priimti Dievui ne dėl mūsų pranašumo, o dėl Kristaus. Tai išgirdus, mūsų uolumas turėtų dar karščiau suliepsnoti: Dievas su mumis elgiasi maloningai, nes vertina tuos per Kristų atliktus darbus, kuriais be Kristaus nieko nepelnytume. Žodžius „per Jėzų Kristų“ verta sujungti su veiksmažodžiu „atnešti“. Panašų posakį sutinkame Žyd 13, 15: Todėl per Jį visada aukokime Dievui šlovinimo auką, tai yra Jo vardą garbinančių lūpų vaisių. Čia išlieka ta pati prasmė, nes mes aukas per Kristų atnešame būtent todėl, kad jos taptų priimtinos Dievui.
Todėl Rašte pasakyta: „Štai dedu Sione kertinį akmenį, rinktinį, brangų; ir kas tiki Jį, nebus sugėdintas“. Tad jums, kurie tikite, Jis yra brangus, o nepaklūstantiems „tas statytojų atmestas akmuo tapo kertiniu akmeniu, suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola“. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti (1 Pt 2, 6-8).
6) Todėl Rašte pasakyta... Tie, kurie veiksmažodį περιέχειν priskiria Kristui ir verčia jį kaip „išlaikyti“, nes per Jį visi tikintieji susijungia vienas su kitu, nukrypsta nuo apaštalo minties. Petras tiesiog norėjo pacituoti Šventojo Rašto liudijimą. Jis turi omenyje, kad ši frazė pasakyta Rašte per Šventąją Dvasią arba kad (o tai tas pats) ji yra Rašte. Mes matome, dėl kokių menkų, tiesiog niekingų priežasčių daugelis nutolsta nuo Kristaus, o kai kurie ir visai atpuola. Tačiau kai kuriems minėta kliūtis trukdo labiausiai: juos atstumia ta aplinkybė, kad Kristų atstūmė ne tik žmonių masės, bet ir tie, kurie buvo laikomi pranašesniais ar užėmė aukštesnę padėtį. Šis paklydimas visuomet klestėjo pasaulyje, o šiandien yra ypač sustiprėjęs, nes daugelis Kristų vertina remdamiesi iškreiptu pasaulio vertinimu. Be to, žmonių nedėkingumas ir negarbingumas paplito taip plačiai, kad Kristus visuotinai niekinamas - žmonės žvelgia vieni į kitų elgesį, ir tik nedaugelis atiduota Kristui garbę, kurios Jis vertas. Taigi Petras moko to, kas iš anksto buvo pasakyta apie Kristų, kad Jo niekinimas arba atmetimas neatitrauktų jūsų nuo teisingo tikėjimo.
Pirmoji eilutė, kurią cituoja apaštalas, tai Iz 28, 18 - joje pranašas, apraudodamas savo tautos piktybes, galiausiai sako: jūsų išdavystės nesutrukdys Dievui atkurti savo Bažnyčios, kuri dabar per jus guli griuvėsiuose. Pranašas parodo ir tai, kaip atstatymas vyks: padėsiu Sione akmenį. Iš to darome išvadą, kad pastatyti Bažnyčios be Kristaus neįmanoma. Bažnyčia gali remtis tik į Jį, kaip ir liudija apaštalas Paulius (1 Kor 3, 11). Ir tai nenuostabu, nes Kristuje slypi visos mūsų išgelbėjimo pusės. Tad kiekvienas, kuris nors truputį nuo Jo atsitraukė, vietoje atramos ras bedugnę.
Todėl pranašas vadina Kristų ne tik kertiniu akmeniu, į kurį remiasi pagrindinis statinio svoris, bet ir išbandymo akmeniu, prie kurio derinamas visas statinys. Jis yra patikimas pamatas, pajėgus išlaikyti visą pastatą. Taigi Kristus yra kertinis akmuo ta prasme, kad būdamas vienintelis pamatas lemia viso pastato konstrukciją. Petras kartoja tuos pranašo žodžius, kurie geriausiai atitinka jo sumanymą, o būtent tai, kad Jis yra rinktinis akmuo, kuriam tenka visa garbė ir pripažinimas. Be to, apaštalas kalba, kad mes privalome remtis būtent į Jį. Tame slypi ir Kristaus garbingumas, kad mes Jo neniekintume nepaisant to, kaip labai Jį niekina pasaulis, nes Dievas Jį ypatingai vertina. Vadindamas Kristų kertiniu akmeniu apaštalas kalba štai ką: žmonėms, kurie nesiremia Kristumi, nerūpi jų išgelbėjimas.
Kai kurie įvairiai filosofuoja, kalbėdami apie žodį „kertinis“, pavyzdžiui, jog tuo pasakoma, kad Kristus apjungia judėjus ir pagonis, kurie yra tarsi dvi pastato sienos. Tačiau tai nėra visai įtikinama. Taigi pasitenkinkime paprastu paaiškinimu: Kristus vadinamas kertiniu akmeniu todėl, kad į Jį remiasi visas pastato svoris.
Be to, verta pastebėti, kad pranašas tvirtina, jog taip kalba pats Dievas. Nes tik Jis yra savo Bažnyčios kūrėjas ir architektas. Panašiai skamba ir psalmė (Ps 48, 9): Jo rankos įkūrė Sioną. Savo statyboje Dievas naudojasi žmonių darbu ir paslaugomis, tačiau tai netrukdo jam vadinti tai Savo darbu. Taigi Kristus yra mūsų išgelbėjimo pagrindas, nes tam Tėvas Jį ir paskyrė.
Tam, kad mūsų tikėjimas patikimai remtųsi į Kristų, privalome atsigręžti į Įstatymą ir pranašus. Galiausiai, nors šis akmuo apima visą pasaulį iki pat pakraščių, pirmiausia jį reikėjo padėti Sione, kur tuo metu buvo bažnyčia. Ir Jis buvo padėtas tuomet, kai Tėvas apreiškė Jį pasauliui, kad įkurtų bažnyčią. Galiausiai pagrįsta manyti, kad į Kristų remiasi tik tie, kurie rūpinasi Bažnyčios vienybe. Kadangi iš Siono kilo bažnyčia, dabar pasklidusi po visą pasaulį, iš čia prasideda ir mūsų tikėjimas, kaip kalba pranašas Izaijas: Nes iš Siono išeis įstatymas, o iš Jeruzalės - Viešpaties žodis (Iz 2, 3). Tai atitinka Ps 110, 2: Viešpats duos Tau iš Siono Tavo stiprybės skeptrą.
Bus daugiau
Iš vertė http://www.bible.by/jan-calvin/ D. J.