„Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“ Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?“ (Apd 2, 36-37)
O dabar aš pereinu prie baigiamojo savo pamokslo punkto. Dabar noriu pakalbėti apie tai, ką mums reiškia žinojimas apie Jėzaus Kristaus auką. Leiskite paklausti jūsų, ar žinote, kad ši auka tikra? Viliuosi, kad jūs visi tikite, jog Dievas padarė Jėzų Kristų tarpininku, Jo asmenyje sujungė Dievą ir žmogų, kad Jis galėtų būti Viešpačiu ir Kristumi. Jis visuomet buvo Viešpats, nes Jis yra Dievas, bet kaip Dievas žmogus Jis dabar yra Viešpats ir Kristus. Dieviška ir žmogiška prigimtis stebuklingu būdu susijungė Jame, ir Jis tapo ir Viešpats, ir Kristus. Ar tikite tuo? O ar tikite, kad jums, būtent jums, tai visų svarbiausias dalykas? Ar jūs visiškai įsitikinę tuo, kad Golgotoje miręs žmogus iš Nazareto, yra Viešpats ir Kristus? Jei dar netikite, tai ar jaučiate, jog dabar turite pakeisti neteisingą požiūrį į tai? Ar jūsų širdį veria mintis apie tai, kad jūs neteisingai pasielgėte su Juo? Jei to nejaučiate, tai man nėra jokio tikslo kalbėti apie tikėjimo rezultatus, nes tai su jumis nesusiję. Bet jeigu jūs tikite, ir Jėzus yra jūsų Viešpats bei Kristus, tuomet pažvelkite į Tą, kurį pervėrėte, ir tegul liūdi jūsų širdys. Jūsų širdis turėtų būti pasirengusi plyšti nuo minčių apie tai, kaip jūs ignoravote Jį, kaip atmesdavote Jį ir nusisukdavote nuo Jo, kaip gėdingai elgėtės su Juo. Jūs turite labai gailėtis dėl šito, turite norėti atgailauti. Pats Viešpats dėl Savo Sūnaus suteikia jums šiuos pojūčius!
Atkreipkite dėmesį, kad Petro pamokslas užgavo klausytojų širdis. Tiesa pervėrė jų sielas. Kai žmogus suvokia, kad jis piktai pasielgė su tuo, kuris jį myli, jo širdį veria mirtinas skausmas, ir jis niekina save už tokį savo elgesį.
Jūs visi prisimenate istoriją apie Chleveliną ir jo ištikimą šunį. Grįžęs iš medžioklės, princas pamatė, kad dingo jo mažametis vaikas ir visur matyti kraujo pėdsakai. Jis nusprendė, kad jo šuo Helertas nužudė kūdikį, ir kardu nudūrė ištikimą šunį, drąsiai gynusį vaiką nuo baisaus vilko, kuris čia pat gulėjo visas sudraskytas ir negyvas, bet „baisus net savo mirtyje“. Taip, princas nužudė ištikimą būtybę, kuri bandė išgelbėti jo vaiką. Vargšas Helertas mirė nuo savo šeimininko kardo. Jei ašaros tvenkiasi akyse, kai pagalvojame, jog per klaidą galima taip žiauriai pasielgti su šunimi, tai ką turėtume pajusti nuo minties, kad daug žiauriau mes elgiamės su Viešpačiu Kristumi, už mus, savo priešus, paaukojusiu savo gyvybę, kad turėtume gyvenimą?
Prisimenu baisią istoriją apie pagyvenusią porą, turėjusią labai prastos reputacijos viešbutį. Kartą vienas jaunuolis užėjo ten pernakvoti. Šeimininkai pamatė, kad jo piniginėje yra aukso, ir naktį nužudė savo svečią. Bet pasirodė, kad šis jaunuolis buvo jų sūnus, kuris atėjo pasirūpinti jais senatvėje, ir norėjo patikrinti, ar tėvai prisimena jį. Įsivaizduokite, kaip raudojo šie žmonės suvokę, jog dėl aistros auksui jie nužudė savo pačių sūnų!
Įsivaizduokite patį didžiausią panašų sielvartą ir prie jo pridėkite gėdos jausmą dėl pikto elgesio Dievo Sūnaus atžvilgiu, kuris pamilo mus, ir suprasite, ką Sekminių dieną pajuto žmonės, kai jų širdys buvo pervertos. Tik pagalvokite: mes paniekinome Tą, kuris pamilo mus ir atidavė Save už mus, mes sukilome prieš Tą, kuris Savo krauju išpirko mus dar tuomet, kai buvome Jo priešai! Aš norėčiau, kad kiekvienas, kuris dar neatėjo pas Dievą, pajustų sąžinės apkaltinimą ir nuliūstų dėl to, kad taip blogai elgėsi su palaimintu Dievo Sūnumi, kuris tapo žmogumi ir mirė iš meilės nusikaltusiems nusidėjėliams.
Žodžiai „jų širdys buvo pervertos“ reiškia, kad žmonės pajuto meilę Kristui - jų širdys suminkštėjo, o jausmai atgijo. Jie sakė sau: „Nejaugi mes taip blogai elgėmės su Juo? Ką gi mums daryti?“. Jie ne tik gailėjosi dėl savo poelgio, bet norėjo tokiais žodžiais atsigręžti į Tą, kurį įskaudino: „Ką gi mums daryti? Kaip mums ištaisyti visą tą blogį?“. Norėčiau, kad ir jūs pajustumėte kažką panašaus.
Savo liūdesyje pagalvokime, kaip galima būtų liautis priešintis Kristui, ir įrodyti, jog tapome Jo draugais ir nuolankiais tarnais.
Šventosios Dvasios jėgoje pasakyto Petro pamokslo rezultatas buvo tai, kad jį girdėję žmonės pakluso tikėjimui. Jie panoro veikti, ir todėl paklausė: „Ką mums daryti, vyrai broliai?“. Jie patikėjo, kad Jėzus, kurį jie nukryžiavo, yra visų Viešpats, ir paskubėjo paklusti Jam. Kai Petras pasakė: „Atgailaukite!“, jie atgailavo. Jei atgaila reikalavo sielvartauti, jie sielvartavo. Jei atgaila lėmė mąstymo ir širdies pokyčius, jie iš tikrųjų keitėsi. Po to Petras pasakė: „Ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės“. Ir jie priėmė sprendimą, jie išėjo į priekį, demonstruodami savo tikėjimą Jėzumi, ir visų akivaizdoje išpažino Jį, įvykdydami šį Petro nurodymą.
Būkite palaidoti kartu su Tuo, kuriame palaidotos jūsų nuodėmės! Jūs per klaidą nužudėte Jį, bet būkite palaidoti su Juo tiesoje! Tie žmonės atgailavo už nuodėmes ir su džiaugsmu buvo pakrikštyti į Jo šventą vardą. Ir po viso to Petras turėjo teisę jiems pasakyti: „Jūsų nuodėmės atleistos. Tas blogis, kurį jūs darėte, nebeturi jokios reikšmės. Viešpats visiems laikams pašalino jūsų nuodėmes. Nuodėmių atleidimas jums dovanotas per Jėzų, kurį jūs nužudėte ir kurį Tėvas prikėlė. Jums nebegresia stoti prieš Dievą Teisėją, reikalaujantį atsakyti už baisų nusikaltimą - Viešpaties nužudymą, nes dėl Jo mirties jums yra atleista. Kaip įrodymas to, kad jums atleista, dabar jūs tapsite dalininkais didžios dovanos, kurią atsiuntė išaukštintas Kristus. Ant jūsų, žudikų, nužengs Šventoji Dvasia, ir jūs tapsite Jo liudytojais.“
Mano klausytojai, mes priartėjome prie paties svarbiausio! Jei Šventoji Dvasia padėjo jums išklausyti visą šį mano pamokslą, jūs suprasite, prie ko mes priartėjome. Koks baisus bebūtų jūsų nusikaltimas, jei jūs suvokiate, kad elgėtės neteisingai, jei atgailavote dėl to, ką padarėte suprasdami, kad nusikaltote prieš mylintį Viešpatį, ir jei dabar su atgaila ir tikėjimu ateisite pas Jį ir išpažinsite Jį krikštydamiesi, kaip Jis įsakė, tuomet jums bus visiškai atleista ir tapsite Šventosios Dvasios dovanų bei malonės dalininkais ir liudytojais Kristaus, kurį Dievas prikėlė iš numirusių. Patikėkite, geriau pasakyti aš negalėjau: grynam auksui nereikia paauksinimo, ir kadangi aš papasakojau jums patį neįtikinamiausią įvykį, koks kada nors vyko danguje ar žemėje, tai bandžiau išsaugoti visą jo paprastumą ir kartu didybę.
Tegul Dievas įrašo šią seną istoriją į jūsų širdis! Tegul Jis išleidžia naują meilės Evangelijos leidinį ir teįspaudžia jį į jūsų širdis! Kiekvieno žmogaus atsivertimas - tai naujas išgelbėjimo poemos egzempliorius. Tegul Viešpats šį rytą padaro kiekvieną iš jūsų nauju dar karštu leidiniu, kad būtumėte gyvasis laiškas visiems žmonėms, o ypatingai savo vaikams ir kaimynams! Tegul šis pamokslas iš Dievo malonės Jo vardu perveria jūsų širdis! Amen.
1889 m. rugsėjo 1 d. rytas
Bus daugiau
Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė